2010-11-28

Wilhelm Reich. Dvylika citatų iš knygos „Fašizmo masinė psichologija“

1. Tam, kad alkanas žmogus vagia, o išnaudojamas – streikuoja, paaiškinimų nereikia. Nesuprantama tik tai, kodėl alkanųjų dauguma nevagia, o išnaudojamųjų dauguma nestreikuoja.
2. Paprasto dirbančiojo viduje iškyla prieštaravimas: jis – nei ryškus revoliucionierius, nei ryškus konservatorius, jis yra suskilęs. Jo psichinė struktūra, viena vertus, priklauso nuo socialinės situacijos (taip purenama dirva revoliucingumui), kita vertus – nuo autoritarinės visuomenės atmosferos – o tai du prieštaringi dalykai.
3. Ketvirtas svarbus (psichoanalizės) atradimas – tai, kad žmogaus moralinis elgesio kodeksas yra toli gražu ne dieviškos kilmės, bet priklauso nuo auklėjimo priemonių, kurias ankstyvojoje vaikystėje naudoja tėvai ir tėvus pakeičiantys asmenys. Veiksmingiausios yra tos auklėjimo priemonės, kurios yra priešiškos vaikų seksualumui. Pirmasis konfliktas kyla tarp vaiko geismų ir to, kaip juos užgniaužia tėvai; vėliau tai tampa asmenybės viduje vykstančiu konfliktu tarp instinktų ir moralės. Suaugusiųjų moralinis kodeksas, kuris savaime yra pasąmoninės kilmės, yra nukreiptas prieš seksualumo dėsnius ir psichinį pasąmonės gyvybingumą; juo remiasi seksualinė priespauda (“pasipriešinimas seksualumui”) ir plačiai paplitęs nenoras “atskleisti” vaikų seksualumą.
4. Moralinis natūralaus vaikų seksualumo slopinimas paverčia vaiką išsigandusiu, susigėdusiu, bijančiu autoriteto, “geru” ir “paklusniu” (autoritarine prasme). Jis pažeidžia žmogaus gebėjimą maištauti, nes kiekvienas gyvybinis impulsas tampa persmelktas didžiulės baimės; pavertus seksą tampa draudžiamu dalyku, nuslopsta žmogaus mąstymas ir sugebėjimas likti kritišku. Trumpai tariant, moralės tikslas yra kurti nuolankius subjektus, kurie nepaisant kančių ir pažeminimo, prisitaiko prie autoritarinės tvarkos. Taigi, šeima yra miniatiūrinė autoritarinė valstybė, prie kurios vaikas turi išmokti prisitaikyti – tai tampa pasiruošimu bendram socialiniam prisitaikymui, kurio iš jo bus pareikalauta vėliau. Autoritarinė struktūra žmoguje – tai reikia aiškiai pabrėžti – iš esmės sukuriama tada, kai gyvybingiems seksualiniams impulsams primetamas seksualinis slopinimas ir baimė.
5. Aptarkime konservatyvios darbininko žmonos situaciją. Ekonomiškai kentėdama taip pat, kaip emancipuota dirbanti moteris, ji balsuoja už fašistų partiją; jei išsiaiškinsime skirtumą tarp paprastos išsilaisvinusios moters ir paprastos reakcingos moters seksualinės ideologijos, suvoksime, kokia lemtingai svarbi yra seksualinė struktūra. Konservatyvios moters priešiškumas seksualumui, moralinis užslopinimas, trukdo jai sąmoningai suvokti savo socialinę situaciją ir ji tvirtai susisaisto su Bažnyčia, taip pat tvirtai baimindamasi “seksualinio bolševizmo”. Dauguma paauglių ir moterų turėtų būti daug maištingesnės nei dauguma vyrų. Realybėje vaizdelis visiškai kitoks. Primityvių materialių žmogaus poreikių slopinimu pasiekiami kitokie rezultatai, nei slopinant jo seksualinius poreikius, Materialinių poreikių slopinimas kelia maištingumą, tuo tarpu nuslopintas seksualinis poreikis slopina žmonių sąmoningumą ir tampa moraline gynyba, neleisdamas maištauti prieš abi priespaudos formas. Iš tikrųjų, pats maišįtingumo slopinimas kyla iš pasąmonės. To rezultatas – konservatizmas, laisvės baimė, vienu žodžiu – reakcingas mąstymas.
Šio proceso dėka seksualinės represijos ne tik sustiprina politinę reakciją, paversdamos masių individą pasyviu ir apolitišku; jos žmogaus struktūroje sukuria antrinę galią – dirbtinį suinteresuotumą, kurį turėdamas žmogus aktyviai remia autoritarinę tvarką. Kai seksualumui sudaromos kliūtys būti patenkintam natūraliai – o tai atlieka seksualinės represijos – jis ieško įvairių pasitenkinimo pakaitalų. Taip natūrali agresija virsta brutaliu sadizmu, tampančiu masiniu psichologiniu pagrindu mažumos sukeliamiems imperialistiniams karams. Kita vertus, militarizmas yra labai susijęs su libido. Seksualinį poveikį kelia uniformos, erotiškai jaudina ritmiškas ėjimas žąsele, karinių procedūrų ekshibicionizmas – tai geriau už pačius talentingiausius politikus suvokia pardavėja ar sekretorė. Kita vertus, politinė reakcija sąmoningai išnaudoja tokį suinteresuotumą seksu, ne tik kurdama vyrams stilingas uniformas, bet ir patikėdama jaunuolių šaukimą moterims. Prisiminkime karo ištroškusių šalių šaukimo į karą skelbimus: “Keliauk į užsienio šalis – prisijunk prie Karališkojo laivyno!" – užsienio šalis simbolizavo egzotiškos moterys. Kodėl šie plakatai veiksmingi? Nes mūsų jaunimas dėka seksualinės priespaudos kenčia sekso badą.
6. Kaip ir reikėjo tikėtis, mistifikuotas požiūris veikia kaip galingas saugiklis, neleidžiantis atskleisti pasąmoningą psichinį gyvenimą – ypač represuotą lytiškumą. Pacientas prisiriša prie savo asketiško, moralistinio, mistifikuoto požiūrio ir gilina filosofiškai neperžengiamą antitezę tarp “moralinio elemento” ir “gyvuliško elemento”, t.y., natūralaus seksualumo. Jis ginasi nuo savo seksualumo moralistiniu pasibjaurėjimu. Jis kaltina aplinkinius tuo, kad jie nesupranta “dvasinių vertybių”, yra “šiurkštūs, vulgarūs materialistai”.
7. Žmogų įkvepia prieštaravimas tarp intensyvaus laisvės ilgėjimosi ir jos baimės. Laisvės baimę masėse išreiškia biofizinis organizmo šaltumas ir charakterio nelankstumas. Suinteresuotumas pinigais ir valdžia yra neišsipildžiusio džiaugsmo meilėje pakaitalas, gimęs iš žmonių masių biologinio šaltumo. Natūralus vaikų ir paauglių seksualumo gniuždymas pasitarnauja tam, kad žmonių masės taptų mechanicistinės autoritarinės civilizacijos rėmėjais ir atgamintojais.
8. Reakcinga galia žmonių masėse pasireiškia kaip visuotinė atsakomybės ir laisvės baimė. Tai – ne moralistinis vertinimas. Ši baimė giliai įsišaknijusi šiandieninio žmogaus biologinėje sandaroje.
9. Sukūręs mechanizmus, žmogus ėmė gyventi pagal mechaninės, negyvos energijos dėsnius. Štai, kaip žmogus suvokia save: smegenys – tai “tobuliausias vystymosi produktas, “kontroliuojantis centras”, duodantis atskiriems organams komandas ir impulses, panašiai kaip valstybės “valdovas” įsakinėja “pavaldiniams”. Kūno organus su bosu – “smegenimis” – sieja telegrafo linijos – nervai. Kūdikiai nustatytais intervalais turi gerti nustatytą kiekį pieno ir miegoti būtiną skaičių valandų. Jų dieta turi susidėti iš x gramų riebalų, y gramų proteino ir z gramų angliavandenių. Iki vestuvių dienos žmoguje neveikia seksualinis instinktas, jis pradeda veikti būtent tą dieną. Diebas sukūrė pasaulį per būtent šešias dienas, o septintą ilsėjosi, kaip nuo mašinų pavargęs žmogus. Vaikai x valandų turi mokytis matematikos, y valandų – chemijos, z valandų – zoologijos, ir taip šešias dienas per savaitę, septintą ilsėtis nuo protavimo. Aukščiausią intelektą sudaro šimtas balų, vidutinį – aštuoniasdešimt, kvailas surenka keturiasdešimt. Jei surinkai devyniasdešimt balų – tapsi daktaru, jei aštuoniasdešimt devynis – ne.
10. Žmonių masės bus priverstos peržvelgti savo visuomenines nuostatas, pasikeisti ir prisiimti sunkią socialinės atsakomybės naštą. Bet tokiu būdu jie patys įgis galią ir teisėtai nusikratys tokių grupių, kurios “iškovoja” valdžią “žmonių interesų labui”.
11. Dirbančiųjų vyrų ir moterų masės, tik jos vienos, yra atsakingos už viską, kas vyksta – už gerus ir blogus dalykus. Tiesa, nuo karų jos nukenčia labiausiai, bet būtent jų apatija, meilė valdžiai ir kiti dalykai padaro karus įmanomais. Būtina pasiekti, kad dirbančiųjų vyrų ir moterų masės, tik jos, galėtų kurti amžiną taiką. Kad tai įvyktų, būtina pašalinti kliūtis laisvei. Tai gali padaryti tik pačios žmonių masės. Kad taptų pajėgios gyventi laisvai ir išsaugoti taiką, nelaisvų žmonių masės turės įgyti socialinę galią.
12. Fašizmo kelias – tai mechanikos, mirties, šaltumo, nevilties kelias. Gyvybės kelias yra visiškai kitoks – jis sudėtingesnis, pavojingesnis, bet mielesnis ir viltingesnis.

Pagal http://nickcooper.com/mass.htm parengė ir vertė KP

2010-11-21

Kasparas Pocius. „Šiandien bevelyčiau jums nedirbti“

Vilniaus jaunimo teatre aktorius ir režisierius Rolandas Kazlas teatro gerbėjams parodė jau trečiąjį savo režisuotą spektaklį „Raštininkas Bartlbis“ pagal to paties pavadinimo Hermano Melville‘io apsakymą. Jame klasikiniu stiliumi pasakojama nepaprasta istorija, kurioje iškyla ne tik galybė paslapčių – šiame spektaklyje, primenančiame brechtiškąsias tradicijas, žiūrovas turi pasirinkti savo poziciją.
H. Melville‘is mūsų skaitytojams geriausiai pažįstamas kaip intelektualinio nuotykių romano „Mobis Dikas“ autorius. Betgi, kaip rašoma pranešime spaudai, „apsakyme rašytojas sugriauna beveik visus principus, būdingus jo ankstesniajai kūrybai. Okeanų platybes, tolimų šalių egzotiką keičia kukli juridinė kontora judriajame Volstrite, pro kurios langus matosi aklina plytų siena.” Jokios romantikos, jokių iliuzijų, nuoga ir tebeaktuali realybė , kurioje visgi vyksta kai kas labai neįprasto.
Pirmojoje dalyje vyrauja kontoros rutina. Kelias pirmąsias minutes – nė žodžio, tik kontoroms įprasta mirtina tyla. Antrajame plane ant laiptuotos pakylos įsitaisęs kontoros viršininkas (pats Rolandas Kazlas). Čia vyksta aktyvus judėjimas, išeina ir ateina klientai, atnešamos ir išnešamos neįtikėtinos šūsnys bylų. Likęs vienas, viršininkas nulipa į pirmajame plane esantį kambarį, kuriame nuobodžiai triūsia jo pavaldiniai keistomis pravardėmis. Senas ir ištikimas specialistas Kalakutas (akt. Arūnas Storpirštis) užmiega po pietų ir mėgsta deklamuoti Byroną, nors, deja, atsimena tik pirmąsias jo posmų eilutes. Jaunas nuobodžiaujantis Žnyplius (akt. Lukas Petrauskas) labiausiai išsiskiria specifiniu sarkastišku juoku, o ant kopėčių nuolat tupi vaikas pasiuntinukas ir kontoros valytojas Imbierinis Meduolis (šį vaidmenį įtikinamai suvaidino aktorė Jonė Dambrauskaitė). Kyla mintis, kad tapatybes, socialinius vaidmenis ir funkcijas tiek spektaklio herojai, tiek galbūt ir mes įgyjame ir išlaikome ne tik norėdami praskaidrinti, kažkuo užpildyti rutinos tuštumą. Dėl tokių tapatybių etikečių mūsų bosai gali mus lengviau valdyti, su mumis familiariau bendrauti, mus mažiau gerbti.
Ir štai scenoje pasirodo pagrindinis herojus Bartlbis (akt. Artūras Sužiedėlis). Tiksliau, įeina tris kartus, iš kurių efektingiausias pirmasis – jis blaškosi tarsi musė voratinklyje arba jam artimiausias Franzo Kafkos „Proceso“ herojus Jozefas K., patekęs į teismo koridorius. Galiausiai Bartlbis visiškai tyliai sėdasi dirbti, pasak paties viršininko, neįdomaus darbo – perrašinėja įvairius dokumentus. Tačiau greitai pasielgia netikėtai – prieštaraudamas įprastai darbo tvarkai atsisako su bendradarbiais tikrinti vieną dokumentą ir ištaria esminę spektaklio frazę: „Bevelyčiau netikrinti.“
Nuo kelių tokių „bevelyčiau“ pradeda strigti kontoros darbas, viršininkas patiki tikrintojo darbą net skaityti nemokančiam Meduoliui. Tuo tarpu Bartlbis pasitraukia nuo darbo stalo ir grįžta tik tada, kai kiti tarnautojai jau miega. Miegoti ant darbo stalo Bartlbis verčia ir savo bosą, tarsi įkūnijantį Karlo Marxo „Kapitalo“ puslapiuose šmėkščiojantį dorą kapitalistą. Iš tiesų R. Kazlo herojus apsišvietęs (deklamuoja tą patį Byroną) ir bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodo moralus – jam atsisakantis dirbti Bartlbis kelia ne tik nuostabą, bet ir užuojautą. Nei Bartlbiui, nei jo bendradarbiams bosas negaili pinigų. Po komiškų, improvizuotų mišių, kuriose pastorius sugeba išlementi tik vieną prasmingą frazę „Mylėkite vieni kitus“, šios frazės įkvėptas bosas kviečiasi Bartlbį brendžio, slapčia tikėdamasis išgirsti jo gyvenimo istoriją. Tačiau Bartlbis nieko neatsako, ir R. Kazlo herojus pasijunta kaip niekad vienišas. Atrodo, režisierius R. Kazlas duoda žiūrovams neįtikėtinai sunkią užduotį – nuspręsti, jis vertina savo paties kuriamą herojų, jo laikyseną ir moralines nuostatas rimtai ar su ironija.
Įdomi ir bendradarbių reakcija – jie nesupranta Bartlbio labiau nei pats bosas, nes ir nesistengia to daryti – kam kvaršinti galvą dėl žmogaus, kuris nepraverdamas burnos drumsčia kontoros ramybę ir ardo nusistovėjusią tvarką. Netekęs kantrybės, bosas atleidžia keistąjį samdinį, bet šis atsako kaip įprasta: „Bevelyčiau neišeiti“ – mat jau yra persikraustęs gyventi į kontorą. Taigi kontorai nelieka nieko kito, kaip pačiai persikraustyti į kitą vietą. Naujasis pastato šeimininkas (akt. Antanas Šurna) neapsikenčia ir išsiunčia Bartlbį į kalėjimą. Čia bosas dar sykį aplanko savo buvusį pavaldinį, prašo virėjo (akt. Andrius Bialobžeskis) jam gaminti gerą maistą. Gamindamas pietus, virėjas filosofuoja apie tai, kad galbūt Bartlbis savo atkakliu tylėjimu bylojo tiesą. Spektaklis baigiasi siurrealistine scena: virėjas tarsi restorane patiekia Bartlbiui puikiausius pietus, tačiau šis jų atsisako („Bevelyčiau šiandien nepietauti. Tai gali man pakenkti. Aš nepratęs pietauti“) ir miršta ant milžiniško torto degant daugybei žvakučių. Tuo tarpu virėjas, girdamas kalėjimą , kviečia jame pasisvečiuoti ir Bartlbio bosą su visa šeima – tai jau režisieriaus kūrybinė išmonė, puikiai atitinkanti šio meto realijas ir bylojanti apie supliuškusį Volstrito burbulą. Tariamai prislėgtas bosas spektaklio pabaigoje pasakoja apie gandus, kad Bartlbis kadaise dirbęs neatsiimtų laiškų skyriuje ir buvęs iš jo atleistas. Toks bandymas įminti tamsybėse ir miglose tūnančią Bartlbio asmenybės mįslę leidžia R. Kazlo herojui tik liūdnai atsidusti: „O Bartlbi, o žmonija!“
Pasakyti ką nors apie pagrindinę spektaklio figūrą - Bartlbį - sunkiausia. Jis yra tarsi hieroglifas, visomis įmanomomis sienomis atsitvėręs nuo kitų veikėjų. Tarp jo ir jo boso susiformavę ypatingi santykiai kelia pagundą į jį žvelgti iš R. Kazlo herojaus pozicijų – kaip į nelaimingą, kažką gyvenime praradusį žmogų, netgi kaip į klinikinės depresijos atvejį. Beje, H. Melville'io apsakyme istoriją pasakoja bosas – tai taip pat reikšminga. Bartlbio atsisakymas dirbti gali byloti „apie žmogaus orumą, tikėjimą savo tiesa, kad ir kokia keista ir nepriimtina ji būtų nustatytai ir uoliai prižiūrimai tvarkai, o kartu ir apie jo pažeidžiamumą" (R. Kazlas). Tokia interpretacija dvelkia metafizika, kuriai svarbios amžinosios tiesos, kurias atspindi virėjo filosofavimas. Tačiau tokį aiškinimą paliksime ramybėje ir pasirinksime galbūt ne visai “politiškai korektišką”, bet nepaprastai aktualią – socialinę politinę interpretaciją.
Labai svarbi kūrinio problema yra kulminacinis boso sakinys: „O Bartlbi, o žmonija!“ Ar Bartlbio asmenį jo bosas sieja su jo konfliktu su žmonija, visuomene, ar jam rūpi to konflikto baigtis? O gal būtent Bartlbio asmuo ir įkūnija tą bosui nepažįstamą pasaulį, dirbančio žmogaus pasaulį, K. Marxo žodžiais tariant, „slėpiningas gamybos gelmes“? Galbūt Bartlbis – ne tik sau vienam žinomą tiesą saugantis žmogus, galbūt būtent jo „bevelijimas“ nedirbti ir yra kūrinio esmė?
Bartlbis atsisako vykdyti jam skirtas pareigas ir išeina iš darbo vidury dienos, palikdamas už save plušti kitus. Jo iš pirmo žvilgsnio nemotyvuotas atsisakymas dirbti yra radikalus. Jis sabotuoja darbo procesą, rengia tai, kas artima sėdimųjų streikų tradicijai (darbuotojai sėdi kontorose, mokiniai – ant mokyklų grindų ir tiesiog nieko neveikia). Bartlbis apsigyvena darbe. Jam nebaisi Volstrito patalpų vienatvė, kai viskas nutyla pasibaigus darbo dienai, o išsikrausčius kontorai jis įsitvirtina ištuštėjusioje jos patalpoje tarsi šiuolaikinis skvoteris – „bevelyčiau čia pasilikti“. Bartlbis atsisako pietų, leisdamas mums ir jo bendradarbiams susidomėti: „Kaip jis pragyvena? Ar turi pinigų?“ (Vėliau kažkam į galvą ateina saliamoniška mintis: „Jei pragyvena, vadinasi, lėšų turi!“) Jis neina nei į bažnyčią, nei į vakarėlius, taip atsisakydamas socializacijos, būtinos dirbantiesiems. Jis nenori atiduoti bosui, darbui savo jėgų, tačiau ir nesitiki jokių privilegijų. Jis tiesiog yra, egzistuoja kaip nepermatomas pavidalas kraštutiniame socialinės ir moralinės sistemos taške.
Kyla brechtiškas klausimas, kokį atskaitos tašką, kokią Bartlbio vertinimo poziciją pasirinkti mums. Galbūt daugumai atrodo, kad į pasaulį reikia žvelgti iš R. Kazlo herojaus pozicijų – elgtis pagal tariamai moralią darbo etiką, nors nepakenktų geras elgesys su keistu pavaldiniu, kurio motyvai niekad nepaaiškės. Galbūt kai kam, kaip bendradarbiams ir naujajam savininkui, Bartlbis sukėlė pykčio priepuolį – apie tai dar bus užsiminta straipsnio pabaigoje. Bet yra dar viena alternatyva – pabandyti patiems įlįsti į Bartlbio kailį.
Drįstu teigti, kad būtent čia slypi kūrinio socialinis ir politinis užtaisas. Galbūt nepermatoma Bartlbio praeitis ir visa būtis – tai nematoma pasaulio pusė, kolonizacijos, išnaudojimo ir priespaudos istorija ir geografija. Galbūt jame tyliai tūno neišnaudotas ir savosios valandos laukiantis socialinės kovos potencialas. Bartlbio nešama žinia, jo elgesys jau savaime yra radikalus ir nepaprastai drąsus, o kokios jo priežastys, motyvai, kas jį įkvepia? Jis nepritampa prie bendradarbių kolektyvo: jie, pasinėrę į rutiną ir užglostyti kasdienių privilegijų, jau pamiršo, kad tarp jų, samdomų vergų, ir boso tvyro praraja – ir būtent tokia praraja yra galimybė pradėti viską iš naujo. O Bartlbis priklauso kitai, nekonformistinei tradicijai, kuri gyva ir šiandien – tai liudija dirbančiųjų ir studentų maištai, visuomenės atskalūnų kultūros, juodoji rinka ir neįžengiami, pavojingi metropolijų priemiesčiai, skvotai, taborai ir grafitai. Šiuolaikinis Bartlbis laiku nepasirodo darbe, pramiega svarbų kolegų vakarėlį, vienas pats dalyvauja nesankcionuotame streike, praeidamas meta akmenį į banko langą ir gauna į kelį guminę kulką, įsėdęs į Mobio Diko laivą plaukia link išsvajotų piratų salų, tarsi marihuanos dūmas išgaruoja tuščiame greitkelyje, išnyksta tarp F. Kafkos, J. Kerouaco ir A. Ginsbergo tekstų eilučių.
O bosai ir kiti nugalėtojai rašo savo istoriją, kuriai nesvarbūs mažojo žmogaus lūkesčiai ir vargai. Jiems svarbiausia, kad mes laikytumėmės jų nustatytos tvarkos, jų darbo etikos ir kad darbas būtų mūsų didysis rūpestis, kad be pinigų neįsivaizduotume gyvenimo. Didžioji politika – tai bosų krizės, jų krintantys pelnai ir nebeapžiojamos prekės, jų deficitai ir jų kančios vakarais atsistojus prieš veidrodį. Ar mums rūpi toks gyvenimas? Ar jis turi kokią nors prasmę ar vertę? O gal ir mes vieną dieną įgysime drąsos pasakyti savo bosui: „Bevelyčiau šiandien jums nedirbti“? Juk viskas prasideda nuo atsisakymo.
Po spektaklio sutikau vieną jame taip pat apsilankiusį pažįstamą. Jis sakė nesupratęs spektaklio pagrindinės minties, o pagrindinį veikėją jam knietėję primušti. Pasakiau jam, kad ne visi taip galvoja. O paskui apsidžiaugiau – spektaklį suprato ir jis, tik kitaip, ir jam tai nepatogu. R. Kazlas išties pastatė labai teigiamai „politiškai nekorektišką“ spektaklį. O jei turėsime omenyje, kad geras spektaklis abejingų nepalieka, galėsime teigti, kad savo tikslą režisierius ir jo aktoriai pasiekė.

Šiaurės Atėnai
2010 11 19, nr. 43 (1013)

2010-09-03

Kasparas Pocius. Nostalgija in LT?

Yra autorių, kurių knygos tampa bestseleriais, nors jose vaizduojamos visiškai nepatrauklios vietovės, žmonės ir nuotykiai, pasakojamos daug kam girdėtos ir nuobodžios istorijos – tarsi nuvalkioti anekdotai. Tačiau tokios knygos kaip lenko Andrzejaus Stasiuko klajonių romanas „Pakeliui į Babadagą“ arba neseniai pasirodžiusi ukrainiečio Serhijaus Žadano jaunystės išpažintis „Anarchy in the UKR“ (abi į lietuvių kalbą vertė Vytas Dekšnys, o išleido chuliganiškos literatūros leidykla „Kitos knygos“) tampa mūsų gyvenimo dalimi dėl kitos priežasties.

Jos kažkuo pulsuoja, kažkuo ypatingai traukia. Tai – ne nostalgija (arba „ostalgija“) laikotarpiui, kurį Rytų Europa išgyveno praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, prieš griūvant sovietiniam režimui. Skaitytojus greičiau patraukia gyvenimiška, egzistencinė tiesa, kuri gimsta ir auga toje apleistoje ir liūdnoje erdvėje, tūnanti girtame „futuristinių“ sovietinių miestų kraštovaizdyje

„Anarchy in the UKR“ yra antrasis Serhijaus Žadano romanas, pasirodantis lietuvių kalba. Tai Ukrainoje, Charkovo mieste, 9-ąjį dešimtmetį praleidusio paauglio klajonių ir patirčių odisėja. Knygą autorius pradeda atitinkamai – „piligrimyste“ į Huliajpolę, t. y. į legendinio Ukrainos anarchisto Nestoro Machno tėviškę ir kovų vietą. Romano herojus keliauja ten su draugu, tarsi bando grįžti į 9-ąjį dešimtmetį, į savo paauglystę: „...aš bijau greičio, bijau kur nors važiuoti – labiau bijau tik sustoti“.

Romanas intymus, gundantis keliauti kartu ir labai nostalgiškas, tarsi su pasakotoju sėdėtum prie alaus bokalo. Traukiniai, vieškeliai, suklerę autobusai, pakeleivingos mašinos... Girtas ir pavargęs herojaus kelias užlūžta, aplinkui – apleisti sovietinės industrijos likučiai, nuobodūs provincijos peizažai ir neišsiblaivantys, niekuo netikintys jos gyventojai, autoriaus ir herojaus bendras, kaip penki pirštai pažįstamas miestas Charkovas – sovietinis utopinis Saulės miestas su „futuristiniu“ gigantišku sovietiniu centru, paminklais Iljičiui ir Ševčenkai, kuris, būdamas tikras liaudies rašytojas, rodo kapitalizmui „fuck“.

Ir visa tai – ne vien bandymas fiksuoti apleistos Rytų Europos peizažą, bet ilgesio paauglystei kupinas autoriaus atsigręžimas į tą laiką; autoriaus, kuris sąmoningai atsisako pamiršti savo brendimą, kompleksus, „nurašyti“ anuometinius siekius ir gyvenimo projektus; autoriaus, kuris atsisako suaugti. Ilgesys jaučiamas paauglystės pomėgiams ir aistroms – automobiliams, futbolui, alui, kurį gamyklos pardavinėja celofaniniuose maišeliuose, kolekcionavimui ir pašto siuntiniams, piratiniams vinilams... Pro mūsų akis tarsi kinematografo juostoje prasisuka visa 9-ojo dešimtmečio Ukraina, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia – vidinis monologas, vidinis klajonių po Ukrainą ir anarchijos joje žemėlapis, o siužeto vingiai, peizažai, ir personažai – tik antraeiliai dalykai.

„Anarchija Ukrainoje“ nėra tuščia nuoroda į „Sex Pistols“ dainą. Šis posakis apibūdina paskutinius praėjusio amžiaus dešimtmečius – laikotarpį, kai griuvo komunizmas, kuriuo niekas nebetikėjo, ir atsirado kapitalizmas, į kurį, kaip rodo knyga, buvo žiūrima su visiška apatija. Iš tokio laikotarpio nepasitikėjimas niekuo ir mirtina ironija gali virsti tokiomis ugningomis revoliucinėms tiradomis, pvz., majakovskišku kairiuoju maršu arba spontanišku karinių apmokymų disciplinos užknisto mokinio „išsišaudymu“.

Skeptikai išsišieps – tai tik „kiaušio“ (taip knygoje vadinami nevykėliai) kompleksai. Bet herojus, žvelgdamas į tuos metus, per kuriuos šalį „išlaisvino“ laisva rinka, su kartėliu rašo: „...mums teko stebėti, kaip suaugusiųjų gyvenimas sunaikino mūsų šalį, kaip jis palaužė mūsų tėvus, kaip jis išmėtė lauk visus atliekamus ir nereikalingus žmones, visus, kurie taip ir nesuprato, kas iš tiesų vyksta.“

Kitoje vietoje vaizduojami rankas po darbo stalais sukišusi autoriaus nekenčiamų valdininkų armija – kas tai, stagnuojantis sovietmetis ar brandusis biurokratinis kapitalizmas? Tai jau nekvepia nei jaunatvišku maksimalizmu ir nebrandumu – tai kvepia politiškai nekorektiška, todėl nutylima tiesa. Ir paties Serhijaus Žadano dosjė primena, kad jis – ne vien naujosios ukrainiečių literatūros lyderis, bet ir roko koncertų, teatralizuotų performansų ir pilietinio nepaklusnumo akcijų organizatorius, Charkovo „ska“ grupės „Šunys kosmose“ muzikantas.

Kad šis autorius, priešingai nei kokios nors „Anarchistės išpažinties” ar „Anarchijos Žirmūnuose” autoriai, supranta, kas yra anarchija, parodo ir fantastiška herojaus vaizduotėje suprojektuota Charkovo universiteto okupacijos scena. Nostalgiją persmelkia liūdesys, kad Charkovas, Ukraina ir visa sumauta Rytų Europa pulsuoja apatija ir pasyvumu, kad čia niekas niekad nesukils prieš smaugiančią socialinę neteisybę… Jie tarsi iš anksto būtų užstatę savo namus, o patys nenorėtų nieko daugiau, tik sprukti į brandžiojo kapitalizmo šalis, ten lenkti nugarą išnaudotojams ir taip atsakyti į visus savo gyvenimo klausimus.

Kyla klausimas, ar čia pat, šitose provincijose, stepėse ir griuvėsiuose, šitose pasmerktose aikštėse, rūsiuose ir užkaboriuose neglūdi neišnaudotas sprogstamasis potencialas, ir ar iš čia emigravus mums, vis dar ieškantiems revoliucinių džiaugsmo ir pasitenkinimo akimirkų, nekils mirtina nostalgija anarchiškai devyniasdešimtųjų erdvei, tampančiai šiandienos erdve – o ką, jei mūsų netgi ne trečiojo, o ketvirtojo pasaulio provincijoj laikas sustojo, ir niekas nebesikeis?

Kuo ši knyga galėtų patraukti mūsų skaitytoją? Man nuostabu, kaip tas laikotarpis užmirštamas ir laidojamas – ir septyniasdešimtųjų karta vargiai ras bendrą kalbą su aštuoniasdešimtųjų ar devyniasdešimtųjų karta. Sovietinė patirtis dabartiniam išpampusiam prekybos centrų, popso, marionečių ir manekenų diskursui tampa nuodinga kaip Černobylis (apie kurį knygoje – nuostabu – nė žodžio). Visgi ta patirtis, tarsi išgyventa trauma, psichoanalitiniais kanalais grįžta į išdavikų suaugusiųjų pasaulį, primindama nesibaigiančias eiles butui gauti, deficitines prekes, nekomfortabilias keliones iš savojo mikrorajono į centrą – oi oi, kaip baisu! (Paradoksalu, kad dabar deficitine preke tapo atmintis, kurios spragas galime užpildyti nebent pirkdami tokias knygas, kaip „Anarchy in the UKR”).

O mes turime ir kitų atsiminimų, kadangi kolekcionavome visus barjerus griaunančios kramtomosios gumos popieriukus, ištroškę su pasimėgavimu gėrėm pirmus pepsikolos gurkšnius, girą iš cisternos ir spardėm gazuoto vandens aparatus, labai rimtais veidais žiūrėjom karinius paradus ir vadų laidotuves, slėpėm žemėje „sekretus”, pirkom piratines kasetes ir kompaktine plokšteles. Mieste buvo savų, neprivatizuotų kiemų ir mielų griuvėsių, komercinėse radijo stotyse visu garsu grojo „Nirvana”, popfestivalių prizus laimėdavo avangardinės grupės. Taip, mūsų kartai tie laikai, be abejonės, irgi kelia nostalgiją.

O kaip yra šiandien? Ar po dviejų dešimtmečių neatsiras naujų bestselerių, vaizduojančių kreivą Lietuvos provinciją, apie kurią mes kol kas girdime tik kriminalinius pranešimus. Ar šitoje sumautoje provincijoje, kuri apima visą mūsų šalį, nėra nė lašo romantikos? Ar tokiuose bestseleriuose, po velnių, nebus aprašoma visa tai, kas sustingo stagnuojančioje dabartyje – peiliais ginkluota beprotiška meilė, laisvas seksas, kraujas, alus ir degtinė, visagalė juodoji rinka ir krosnyse degantys gryni pinigai?

Bernardinai.lt

2010-08-21

“Pasaulio pramonės darbininkų” (IWW) konstitucijos preambulė

Dirbančiųjų ir darbdavių klasės neturi nieko bendro. Taikos nebus tol, kol milijonams dirbančiųjų į akis žvelgs alkis ir skurdas, o tai, kas geriausia, gyvenime gaus darbdavių klasę sudaranti mažuma. Kova tarp šių dviejų klasių turi vykti tol, kol pasaulio dirbantieji susiorganizuos kaip klasė, perims į savo rankas gamybos priemones, panaikins darbo sistemą ir gyvens harmonijoje su žeme.
Mes matome, kad pramonės valdymą sutelkus į vis mažiau rankų, profesinės sąjungos nebepajėgia kovoti su vis labiau augančia darbdavių klasės galia. Profsąjungos sukuria tokią padėtį, kai tarpusavyje kiršinami tos pačios pramonės šakos darbuotojai padeda darbdaviams vieni kitus triuškinti kovose už aukštesnį atlyginimą. Dar daugiau, profsąjungos padeda darbdavių klasei priversti dirbančiuosius tikėti, kad dirbančiųjų klasė turi bendrų interesų su savo darbdaviais.
Pakeisti šias sąlygas ir įtvirtinti dirbančiųjų klasės interesus galima tik tokioje organizacijoje, kurios visi nariai, dirbantys bet kokioje pramonės šakoje, o jei tai būtina – visose pramonės šakose, nustoja dirbti bet kurioje atšakoje paskelbus streiką ar lokautą. Taip skriauda vienam žmogui paverčiama visų skriauda.
Vietoj konservatyvaus lozungo „Teisingas uždarbis už teisingą darbą“, mes turime iškelti naują šūkį „Panaikinkime darbo sistemą“.
Istorinė dirbančiųjų klasės misija – nusikratyti kapitalizmo. Gamintojų armija turi būti organizuojama ne tik kasdieninei kovai su kapitalistais, bet ir tam, kad gamyba vyktų po kapitalizmo sugriovimo. Organizuodamiesi pramonėje, mes kuriame naujos visuomenės struktūrą senosios visuomenės kevale.

Prisijunkite prie IWW šiandien!

IWW yra visų dirbančiųjų profsąjunga, profsąjunga skirta organizavimuisi darbovietėse, pramonės įmonėse ir bendruomenėse. Taip bus galima ir pasiekti geresnių sąlygų šiandien, ir kurti pasaulį, kuriame nebus bosų, pasaulį, kur gamybą ir paskirstymą organizuosime mes patys, dirbantieji, atsiliepdami į visos visuomenės, o ne saujelės išnaudotojų poreikius.
Mes esame Pasaulio pramonės darbininkai, nes organizuojamės pramonėje – tai yra, užuot skirstęsi pagal skirtingas pramonės šakas, visi dirbantieji organizuojasi į vieną profsąjungą – tik taip galime įtempti jėgas bendrai kovai prieš bosus.
Kai 1905 buvo įkurta IWW, mes supratome, kad reikia kurti tikrą tarptautinį profsąjungų judėjimą. Tik taip įmanoma pasipriešinti pasaulinei bosų galiai ir stiprinti dirbančiųjų galimybes solidarizuotis su mūsų dirbančiais draugais, nesvarbu, kur jie gyventų.
Mes esame profsąjunga, atvira visiems dirbantiesiems, nesvarbu, ar IWW turi teisę atstovauti jus jūsų darbovietėje. Mes organizuojame dirbančiuosius, o ne darbovietes, suprasdami profsąjungų judėjimą ne kaip būdą gauti valdžios sertifikatus ar darbdavių pripažinimą, bet kaip dirbančiųjų sambūrį, leidžiantį spręsti mūsų bendras problemas. Kartais tai reiškia streikus ar sutarties pasirašymą, kartais – atsisakymą dirbti naudojant nesaugius mechanizmus arba klausyti boso nurodymų, tiesiog nedirbant. Kartais tai reiškia agitaciją dėl tam tikrų problemų arba nusiskundimus tam tikroje darbovietėje arba visoje pramonėje.
Kadangi IWW yra demokratinė organizacija, ją valdo visi jos nariai, sprendimus dėl to, kokias problemas svarstyti ir kokias taktikas rinktis, priima visi tiesiogiai įsitraukę dirbantieji.

IWW Europoje:


Suomija

Helsinki: Reko Ravela, Otto Brandtintie 11 B 25, 00650; iwwsuomi@helsinkinet.fi

Vokiškai kalbančios šalys

IWW German Language Area Regional Organizing Committee (GLAMROC):
Post Fach 19 02 03, 60089, Frankfurt/M, Germany iww-germany@gmx.net

Austrija: iwwaustria@gmail.com
www.iwwaustria.wordpress.com

Frankfurtas prie Maino: iww-frankfurt@gmx.net.

Giotingenas: iww-goettingen@gmx.net.

Kelnas: stuhlfauth@wobblies.de.

Miunchenas: iww.muenchen@gmx.de

Liuksemburgas: ashbrmi@pt.lu , 0352 691 31 99 71
Šveicarija: IWW-Zurich@gmx.ch

Graikija

Atėnai: Themistokleous 66 Exarhia Athens iwgreece@iww.org

Nyderlandai: iww.ned@gmail.com

IWW puslapis internete:

Dar apie IWW

2010-05-06

K. Pocius: Graikijoje vyksta socialinis karas

Istorikas, visuomenės veikėjas, portalo anarchija.lt redakcinės kolegijos narys Kasparas Pocius patikino, kad pilietiniai neramumai, vykstantys šiandieninėje Graikijoje, yra tikras socialinis karas.

- Dėl ko Graikijoje kilo šios savaitės neramumai? Kas atsakingas dėl krizės šalyje?


- Galima išskirti kelis priežasčių blokus. Žinoma, svarbiausia priežastis, kodėl vyksta demonstracijos, riaušės ir susirėmimai su policija – tai Graikijos valdžios paimta eurozonos šalių ir Tarptautinio Valiutos Fondo paskola ir su tuo susijęs naujas valdžios planas karpyti išlaidas viešajam sektoriui bei didinti mokesčius.

Pagal šį planą viešajame sektoriuje trejiems metams bus įšaldyti atlyginimai, didės PVM mokestis, biudžetininkai gaus mažesnius priedus, didės alkoholio, tabako ir degalų kainos, bus liberalizuojamas atleidimas iš darbo ir kompensacijų teikimas.

Šias priemones drakoniškomis vadina netgi kai kurie oficiozinės žiniasklaidos atstovai. Jos kelia eilinių graikų pyktį. Jie sako: „Kodėl mes turime mokėti už jų krizę“. Streiko populiarumą rodo, kad protesto maršas, kuris tapo gegužės 5-osios visuotinio streiko kulminacija, pritraukė 200 tūkstančių žmonių.

Kita vertus, nepasitenkinimas valdžios politika Graikijoje nepaprastai padidėjo jau po 2008-ųjų gruodžio, kai policija riaušių metu nužudė šešiolikmetį aktyvistą Alexis Grigoroupolos. Atėnuose, ypač studentų apgyventame Egzarchijos rajone, kaip ir kituose miestuose, jau beveik keturis dešimtmečius, nuo karinės chuntos valdymo laikų, formuojasi radikali terpė – studentai, imigrantų teises ginantys aktyvistai, įvairiausių radikalių kairiųjų srovių įžiebti socialiniai judėjimai, užiminėjamos akademinės tvirtovės – universitetai, kuriasi socialiniai centrai.

Formuojasi gyvybinga atmosfera, kurioje išbandomas tiesioginės demokratijos – laisvo gyvenimo be valdžios ir prievartos struktūrų, be kapitalo represijų – modelis. Į jį kėsinasi visuotiniu paklusnumu suinteresuota valdžia ir pelno bei išnaudojimo šaltinių netekti bijantis kapitalas. Ne tik virtualioje erdvėje, bet ir kasdienių veiksmų dėka radikalizmas plinta visoje visuomenėje, kuri apskritai nemėgsta valdžios, ypač besiremiančios policine prievarta. Rezultatus matome pastarųjų dienų įvykiuose.

- Kas kaltas dėl trijų Marfino banko darbuotojų žūties vakar?

- Oficiali valstybinė bei korporacinė Graikijos ir viso pasaulio žiniasklaida mėgavosi ir gąsdino visuomenę pranešimais, kad dėl tragiškos trijų žmonių, jų tarpe – besilaukiančios moters, mirties kalti padegėjai anarchistai. Tuo tarpu pačioje Graikijoje dėl žūties kaltinami patys bankininkai.
Štai anarchija.lt išspausdino ištrauką iš vieno banko darbuotojo atviro laiško žiniasklaidai, kur, be kaltinimų bankui, nesugebančiam apsaugoti savo darbuotojų, yra ir tokie žodžiai: „Banko valdžia griežtai uždraudė darbuotojams šiandien palikti savo darbo vietas, netgi jiems patiems užsispyrusiai to prašant nuo ryto – valdytojai taip pat privertė darbuotojus užrakinti banko duris.
Jie netgi užblokavo mums interneto ryšį, nenorėdami, kad mes bendrautume su išoriniu pasauliu. Mano bendradarbiai šiandien prarado savo gyvybę dėl piktadarystės: Marfino banko ir pono Vgenopouloso (jo vadovo) asmeniškai – jis aiškiai pareiškė, kad tie, kurie šiandien (gegužės 5, visuotinio streiko dieną!) neateis į darbą, turėtų nesivarginti eiti į darbą rytoj (nes bus atleisti)”.
Manau, kad šie žodžiai pakankamai iliustruoja tą baimės atmosferą, kurią ne tik darbdaviai, bet ir valdžia kelia darbo vietose – baimė, nesaugumo jausmas, kaip teigia Michaelis Hardtas ir Antonio Negri savo knygoje „Imperija“ tampa vos ne pagrindiniu veiksniu valdant šiuolaikinį pasaulį, tik per baimę įmanoma įskiepyti paklusnumą. Darbo vietose neretai gerai jaučiama ta „tvirtovės“ arba „kalėjimo“ atmosfera, o dirbantieji gali pasirinkti – ar likti ištikimais, tačiau nuolat terorizuojamais vergais, ar reikalauti savo teisių, emancipuotis ir sukilti.

- Kaip galime vertinti dabartinę padėtį Graikijoje – vandalizmas, protestas, sukilimas, pilietinis karas?

- Vadinčiau tai socialiniu karu – tai visos visuomenės pasipriešinimas valdžios politikai. Jei judėjime nedalyvautų profsąjungos ir gausybė politinių jėgų, jų rėmėjų, tai dar būtų marginaliniai veiksmai. Jau keletą dešimtmečių Europos intelektualai ir aktyvistai vartoja biopolitikos ir biogalios sampratas.
Pilietinei visuomenei ir atstovaujamajai valdžiai netenkant galios svertų, kova su šiuolaikiniu kapitalizmu vis dažniau virsta gatvių mūšiais su policija ir kitomis prievartos institucijomis. Kapitalas kėsinasi ne tik į aplinką, bet ir į gyvybę. Vis labiau karpomos socialinės išmokos, etatų mažinimai, paskolų Damoklo kardas virš daugelio mūsų sprandų, bauginanti valdžios ir darbdavių retorika – tai galia, kurią kapitalas ir valdžia demonstruoja prieš mus.
„Mes galime sutrinti jus į miltus.“ – „Bet mes jums galime pasipriešinti“, atsako protestuotojai ir bando save ginti bet kokiais įmanomais būdais – nuo taikių streikų iki kruvinų kautynių. Visuomenėms tai – biopolitinė kova (bios – gyvybė, politikos – politika), jos siekia ne tik laikinai pagerinti savo padėtį, bet išplėšti iš kapitalistų nagų savo gyvybę ir gyvenimą, kurį dabar suryja darbas, tarnystė.
Atsisakykime dirbti – Lietuvoje šis šūkis tėra tinginystės sinonimas, tačiau santvarkoje, kurioje esi priverstas vis daugiau laiko dirbti, vergauti sistemai, toks šūkis reiškia išsilaisvinimą nuo kapitalizmo, galimybę kurti ir gyventi sau, palaikyti su kitais nekomercinius ryšius. Toks kovų atspalvis matomas ir Graikijoje. Nuo to, kaip baigsis šie neramumai Graikijoje, priklausys ir atmosfera visoje Europoje, krizės diktuojami sprendimai. Manau, įvairių šalių visuomenėms svarbu orientuotis į tai, kad Graikijos visuomenei pavyko priremti prie sienos valdžią ir kapitalistus, ir bandyti tai padaryti pačioms.

- Kaip manote, ar Lietuvoje įmanomi panašūs veiksmai?

- Nežinau. Lietuvoje konservatorių valdžios socialinė politika puritoniška, klesti nedarbas, žmonėms pastoviai grasinama socialinių įmokų mažinimu, žmones skandina paskolos. Kita vertus, žmonių dėmesį pastoviai stengiamasi atitraukti nuo krizės, nuolatiniai skandalai, televizinės iliuzijos, atitolina žmonių dėmesį nuo to, kas mums gresia.
Štai ir dabar mūsų vyriausybė ketina prisiimti tokių pačių paskolų, kaip Graikija. O visi toliau kalba apie Kedžio istoriją arba griežia dantimis ant gėjų eitynių, seksualinės mažumos krizės akivaizdoje tampa atpirkimo ožiais. Toks rezonansas palankus valdžiai, ji naudojasi įvairių socialinių jėgų supriešinimu. Visuomenė blaškoma į visas puses, ji netvirta, o tik tvirta visuomenė gali priešintis krizei ir priremti išnaudotojus prie sienos.
Nuo sausio 16-osios valdžia ėmėsi daugybės gudrių represinių priemonių, kad žmonės nebesipriešintų. Susirinkimų laisvės ribojimas, socialinio dialogo primetimas profsąjungų centrams, fašistinių apraiškų plitimas – taip valdžia galbūt apsidraudė nuo galimo maišto.
Manau, Lietuvoje lieka neišnaudota daug kovos su krize būdų – tai nesankcionuoti streikai, okupacijos, kai dirbantieji su konkrečiais reikalavimais užima darbovietes ar mokslo įstaigas, atkaklesnės kovos prieš paskolų išieškotojus, atsisakymas atiduoti savo pastogės, už kurią netekęs darbo nebegali susimokėti, negyvenamų namų – skvotų – užėmimas, įvairūs boikotai ir pan. Visais šiais atvejais būtinas solidarumas. Kovojantis su galios mechanizmais žmogus negali būti paliktas vienas.

Kalbėjosi Gediminas Dubonikas

Balsas.lt

2010-04-21

Haukur Már Helgason: Išsiveržęs sukilimas

Greitu, ryžtingu veiksmu jis beveik savaitei suparalyžiavo Europos oro linijų industrijas, sutrukdė (ir tai – negalutinis skaičius) 64 tūkstančiams skrydžių, palietė milijonus keliautojų, priminė visam kontinentui, kad dar esama geografijos ir atstumo, sumažino anglies emisijos pėdsaką – sulaikė tokio masto anglies emisiją, kuri prilygsta metinei kelių mažesnių šalių emisijai kartu sudėjus, galbūt sutrukdė jau ir taip liesam 1% ekonomikos augimui, kurio 2010-aisiais tikėtasi ES zonoje. Eyjafjallajökull (EJ) iš tiesų yra anarchistas!
Viena iš praėjusio spalio studentų maištų Kalifornijoje naujovių – jų atgaivintas septintojo dešimtmečio šūkis “nereikalauti nieko”: okupuodami ir paralyžiuodami visos valstijos universitetus, jie nereiškė ypatingų reikalavimų, nereikalavo kažkokių struktūrinių reformų: “laisvas universitetas kapitalistinėje visuomenėje panašus į kalėjimo skaityklą; jis reikalingas tik siekiant atitraukti žmones nuo kasdienybės skurdo”. Vietoj to, parafrazuoja vulkanas, nelaimėlių turistų ir oro linijų darbuotojų pyktį mes norime paversti karu.
Atleiskite už grubią interpretaciją – tai radikalūs Kalifornijos studentai kalbėjo apie karą ir, labai keista, buvo nepastebėti didžiosios žiniasklaidos. EJ yra kur kas labiau rafinuotas, nesako nė žodžio, nieko nepakomentuosi. Kaip matyti, jis nenori kenkti žmonėms. Bet jis galbūt nori padaryti štai ką:
• Kaip įmanoma ilgiau radikaliais išsiveržimais stabdyti didžiąją pramonę, kuri yra laikoma savaime geradėjiška – ekonominis augimas kapitalistinėje sistemoje prilygsta hierarchijų stiprėjimui;
• Visiems žmonėms, priklausomiems nuo vulkano sustabdytų paslaugų sistemų, parodyti, kokia trapi ši sistema, tariamai tarnaujanti mūsų ekonominiams ir kt. poreikiams – juokiantis iš globalizacijos, nuimant šydą nuo susvetimėjimo ir t.t.
• Bent dienai ar dviem atitolinti globalinio atšilimo katastrofą.
Tai prilygsta kvietimui pabusti.
Kviesdamas pabusti, vulkanas tikisi, kad šalutiniai nuostoliai, tokie kaip nepakankami atlyginimai darbuotojams Kenijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kitur, grėsmė prarasti darbus pakreips jų nerimą tokia linkme, kad jie imtų reikalauti radikalių permainų – sistemos, kuri būtų palanki žmonėms ir kitoms gyvybės formoms, kurioje gyvybė ir žmogiškasis orumas nebepriklausytų nuo įnoringos rinkos ir netvarių būdų keliauti.
Kaip anksčiau kiti anarchistai aktyvistai, taip ir vulkanas neatskleidžia savo veido – netgi jo dūmų uždanga slepia tik kaukę, tris kraterius, pasak kai kurių komentatorių, primenančius Muncho „Šauksmą“. Neturėdamas veido, būdamas asmuo be tapatybės, nepriklausydamas jokiai organizacijai, vulkanas lieka nepasiekiamas kontratakoms ar kerštui. Kitaip baigėsi, pavyzdžiui, prancūzams Tarnac 9, grupei jaunų anarchokomunistų, 2008-aisiais areštuotai įtariant, kad jie galėjo parašyti “Artėjantį sukilimą” (kurį oficialiai parašė “Nematomas komitetas”) – knygutę, kurioje raginama imtis veiksmų prieš kapitalizmą, o tai dabar daugmaž atlieka EJ, tačiau nepalyginamai didesniais mastais.
Vulkano išsiveržimas naujienų medžiotojams daug įdomesnis nei parlamento 3000 puslapių pranešimas apie Islandijos finansinę krizę ar netgi jo priedas apie etiką. Kalbama, kad skandinavų pagonių vyriausiasis kunigas ir grupės Sigur Ros bendradarbis Hilmar Örn Hilmarsson užkeikė Jungtinę Karalystę ir Olandiją dėl to, kad šių šalių indėlininkai daugiau nei prieš metus norėjo atsiimti iš bankrutavusio Islandijos IceSave banko savo pinigus. Po užkeikimo jis sukūrė dainelę:

Klounas Londono mieste
Skandina mūsų šalį,
Gordonai Brownai, iš tavo garbės
Beliko tik skuteliai.

Žinoma, vien oro industrijos nuostoliai (200 mln. eurų), kuriuos ji per dieną patiria dėl pelenų, prilygsta visiems IceSave nuostoliams. Tačiau tai – tik nacionalistų propaganda, neprilystanti daug radikalesnei vulkano žiniai, kurią ji bando maskuoti gamtos nenuspėjamumu ir kitomis interpretacijomis. Taip buvo maskuojama ir žinia, kad užtruko ginklų perdavimas į Afganistaną – pasitenkinta žinia, kad kareiviai namo grįš ne lėktuvais, o keltais ir traukiniais.
Įvykis tęsiasi ir lieka atviras interpretacijoms. Už kampo miega Katlos kalnas, kuris mažiau primena anarchistą, labiau – skerdiką Staliną. Tačiau kol kas katastofa ne mirtina, aktyvistas vulkanas nerodo polinkio į fašizmą. Įvykis lieka virtualus – kaip kompiuterių krizė prieš dešimt metų. Todėl jaučiuosi išdidus dėl savo gimimo vietos. Tauta ir jos politikai nieko nereiškia palyginus su tektoninės sandūros drąsa ir išmintimi.

The Reykjavik Grapevine

Kaip italai mokesčius susimažino: autoredukcijos judėjimas XX a. 8 dešimtmečio Italijoje

Autoredukcijos (mokesčių už paslaugas susimažinimo ir pačių darbininkų kontrolės gamybai) judėjimas, gimęs 1974-ųjų rudenį Turine – įdomi praktinė maištingos Italijos darbininkų klasės strategija. Šioje šalyje po 1968-ųjų darbininkų saviorganizacija leido kolektyviai kovoti prieš krizinę valdžios ir kapitalo politiką.
Autoredukcija – tai veiksmas, kurio metu vartotojai arba dirbantieji tam tikroje vartojimo ir gamybos srityje savavališkai kolektyviai (bendru sutarimu) susimažina viešųjų paslaugų, elektros, būsto nuomos kainas, arba atitinkamai – gamybos mastus.

Italijos krizė

Susidūrę su aštuntojo dešimtmečio ekonomine krize ir Italijos vyriausybės ekonominės politikos bankrotu (arba greičiau jos nebuvimu), didieji technokratai ir Italijos monopolijų (Agnelli, FIAT) lyderiai susibūrė aplink Italijos banko prezidentą Carli, ir paruošė reformų planą, vadinamą Carli planu. Vyriausybė 1974-ųjų rudenį jį priėmė be didesnio Komunistų Partijos pasipriešinimo. Šiame plane buvo numatyta, viena vertus, restruktūrizuoti gamybą, antra vertus, sumažinti viešąsias išlaidas. Taip Carli planu užsimojama perkelti Italijos ekonominės reformos naštą ant dirbančiųjų klasės pečių. Vyriausybės noras įvesti “teisingus mokesčius” leido augti transporto, elektros, telefono, sveikatos apsaugos, nuomos kainoms.

Socialinių kovų pakilimas

Carli planas buvo priimtas taip, tarsi šalyje būtų vyravusi socialinė taika ir nebūtų buvę dirbančiųjų kovų, Tačiau socialinės kovos nesiliovė dar iki plano priėmimo. Klasikines pasipriešinimo formas sustiprino ne tokios konvencionalios formos: gamybos sabotavimas, profsąjungų vadovų “nuėmimas”, produktyvumo mažinimas, gamybos masto kontrolė ir masinės pravaikštos. Šis judėjimas susijęs su Italijos dirbančiųjų kovingumu.
Šiose kovose aktyvų vaidmenį vaidina metalurgų profsąjungos ir įvairios radikalių kairiųjų grupuotės. 1968 – 1975 mieste prasideda tiesioginiai veiksmai, kurių epicentras – gyvenamojo būsto problema. Benamiai užima tuščius namus. Socialinio būsto savininkai susimažina sau mokesčius arba priešinasi iškeldinimui. Šios kovos – nelegalios, masinės ir dažnai smurtinės. 1969 – 1975 metais “užskvotinta” dvidešimt tūkstančių butų. Nuomos susimažinimas tapo svarbiausia kovos forma – politiškai buvo siekiama susimažinti nuomą iki 10% nuo atlyginimo.
Sunku nustatyti tiesioginį ryšį tarp kovų mieste ir darbininkų kovų. Nelengva suvokti, kad apskritai kapitalistinė sistema yra atakuojama tiek gamintojų, tiek vartotojų. Autoredukcijos judėjimas Turine siekia suvienyti šias dvi puolančiąsias jėgas.

Autoredukcijos judėjimas ir transporto kainos


Kasdien Turine dešimtys tūkstančių dirbančiųjų viešuoju transportu važinėja iš darbo ir namo. Taip prievarta prailginama darbo diena ir kartu ant darbininkų pečių užmetama papildoma finansinė našta.
1974-ųjų vasarą ir rudenį dvi privačios viešojo transporto kompanijos nusprendė nuo 20% iki 50% pakelti savo važiavimo kainą. Pirmosios reakcijos buvo spontaniškos ir neorganizuotos. Vėliau kovos organizavimą perėmė metalurgų profsąjunga. Jie sumano imtis autoredukcijos: savaitės transporto bilietas turi būti perkamas už seną kainą. Tam prireikė šiokių tokių politinių debatų. Atsisakymo mokėti išvis atsisakyta – transporto kompanijos tokiu atveju tiesiog nebeleistų važinėti autobusams. Kiekviename autobuse profsąjungų atstovai pardavinėjo profsąjungų paruoštus bilietus sena kaina, o surinktus pinigus perduodavo kompanijoms. Taip jie žengė žingsnį į priekį lyginant pavyzdžiui su Palermu, kur autoredukciją pasitelkę studentai naudojo ne tokias legalias kovos formas (blokuodavo automatinius komposterius). FIAT darbininkų demonstracijos ir spaudimas vertė regioninę valdžią reikalauti kompanijų, kad šios bilietus pardavinėtų senomis kainomis, kol bus pasiektas susitarimas su profsąjungomis.
Taip tiesioginis veiksmas pasiekė didelių laimėjimų. Jis vyksta nebe fabrike, nebe gamybinėje zonoje, bet greičiau fabriko ir miesto sankirtoje. Ši kovos forma kertasi su tradicine fabriko kovų praktika.
Autoredukcija buvo praktikuojama ne atskirų kovotojų. Ji buvo organizuota, preie jų aktyviai prisidėjo kovas rėmusios profsąjungos. Apie tokią jų poziciją nebuvo galima galvoti keletą metų anksčiau, tai buvo lūžis. Tačiau regioninio transporto autoredukcija visgi liko lokaliu reiškiniu, svarbiu vietiniams metalurgams. Judėjimas dėl elektros kainų suteiks autoredukcijai naują, masinį pobūdį.

Elektros mokesčių autoredukcija


Liepos pradžioje valdžia nusprendžia pakelti elektros kainas. Jei atsakas į šį sprendimą būtų buvęs silpnas ir neryžtingas, būtų galima didinti ir kitas kainas (telefono, viešojo transporto ir t.t.) Profsąjungos privalėjo veikti greitai. Taigi, elektros darbuotojų profsąjunga, pasinaudojusi transporto autoredukcijos patirtimi, sumanė pradėti autoredukciją. Kas geriau – ar vartotojams susimažinti sąskaitas 50%, ar atsisakyti apmokėti sąskaitas išvis? Tačiau antruoju atveju šalia to, kad darbininkų veiksmai gali būti atsukti prieš juos pačius, patys darbininkai mažiau organizuosis ir liks pasyvūs, jei tik atsisakys mokėti mokestį.
Elektros mokesčio susimažinimu vartotojai išreiškia nepritarimą vienašališkam vyriausybės sprendimui. Tiesioginis veiksmas priverstų valdžią derėtis. Taigi, profsąjungos nariai nutarė susimažinti elektros mokestį 50%. Taip jie praktikavo “pilietinį nepaklusnumą”. Profsąjungos pareiškė atsisakančios išjungti elektrą butuose, kuriuose praktikuojama autoredukcija. Taip profsąjungos prisidėjo prie kovų anapus fabriko sienų. Jos iki tam tikro laipsnio pakeitė partijas ir politines organizacijas. Tačiau toks profsąjungų vaidmuo buvo tik Turine, kur jos veikė autonomiškai nuo nacionalinės vadovybės. Visose jose telkėsi ir jas rėmė kraštutiniai kairieji. Kitur situacija buvo kitokia. Pavyzdžiui, Milane profsąjungų vadovybė sunaikino autoredukcijos judėjimą, o Neapolyje jis veikė spontaniškai, buvo nesusijęs su profsąjungomis. Turine kampaniją, žinoma, parėmė ir “grass roots” iniciatyvos gyvenamuosiuose rajonuose.
Kova plėtojosi dviem etapais: prisidedančių prie autoredukcijos parašai rinkti iš pradžių fabrikuose, o po to – gyvenamuosiuose rajonuose. Kodėl? Taip kova galėjo įgyti platesnį mastą. Pasirašyta peticija leidžia iškart kolektyviai imtis veiksmų: pasirašantis žmogus tuo paskelbia, kad mokės tik pusę mokresčio sumos, ir kartu su savo mokesčiu įteiks administracijai laišką, kuriame paaiškins, kad veikia kartu su profsąjungomis. Tuo tarpu profsąjungos stebės, nuo kokios datos laikomasi autoredukcijos, o gyvenamųjų rajonų bendruomenės dalins gyventojams lapelius, kuriuose aiškinami autoredukcijos metodai. Darbininkai pildys profsąjungų autoredukcijai paruoštus sąskaitos blankus.
Taip Turine ir Pjemonte per kelias savaites mokesčius susimažino apie 150,000 šeimų. Prie dirbančiųjų klasių prisidėjo ir viduriniosios klasės atstovai. Tačiau tokią masinę išraišką autoredukcija įgavo tik Pjemonte. Kitur Iralijoje būta tik kelių dešimčių tūkstančių sumažintų sąskaitų – ten radikalų aktyvizmą “smaugė” profsąjungų vadovybės. Turine prie judėjimo sėkmės nuo konfederacijų sąlyginai autonomiškas kairysis profsąjungų judėjimas kartu su gyvenamųjų rajonų bendruomenėmis. Bet tokia situacija jį ir izoliavo, neleido judėjimui paplisti visoje Italijoje. Centrinės profsąjungos teigė, kad autoredukcijos judėjimas kertasi su darbininkų klasės veiksmais: darbininkai įstatymų nepažeidinėja. Jos labiau buvo susirūpinusios valstybe ir jos institucijų krize. Tai vis dar buvo istorinio kompromiso strategija, profsąjungos buvo suinteresuotos savo sąjunga su valdžia, tuo tarpu autoredukcijos šalininkams jų interesai buvo svarbesni nei krizės krečiamos valstybės ekonomika.
Artėjant antrajai judėjimo bangai valdžia pasisodino profsąjungų lyderius prie derybų stalo, ir šie sutinka apmokėti tą dalį pinigų, kurie buvo nesumokėti.

Išvados

Autoredukcijos judėjimas Turinė davė keletą teorinių ir politinių pamokų. Miesto kovos čia susivienija su autonomines kovos formas besirenkančiais darbininkais, pademonstruojama, kad tokias kovas galima gerai koordinuoti. Ši koordinavimą garantavo darbininkų profsąjungos, perėmusios iniciatyvą ir organizaciniu požiūriu parėmusios judėjimą.
Be profsąjungų įsikišimo autoredukcijos judėjimas būtų likęs izoliuotas. Jam paplisti padėjo Turino fenomenas. Šio darbininkų miesto gyvenimo būdą įtakojo FIAT gamyklose kilusios kovos. Antras dalykas – Italijos profsąjungos įsitraukė į socialines kovas. Tai matėsi jau 1969, kai metalurgų profsąjunga rėmė tuščių namų užėmimus. Profsąjungos remia judėjimą nebe vien simboliškai, jos organizuoja tiesioginį veiksmą. Turine toks įsitraukimas pažadina kovas ne tik darbininkų, bet ir kitų miestiečių tarpe.
Galiausiai labai svarbus ir ekonominės krizės veiksnys. Perprodukcijos, nedarbo ar gresiančio nedarbo metais įprasti profsąjungų veiksmai netenka geluonies: sunkiau organizuoti streikus, kovoti prieš gamybos augimą. Išlaikyti darbą ir išlaikyti uždarbį – tai tampa svarbiausia kovoms fabrike ir bet kurioje darbovietėje. Kovas reikia perkelti į vartojimo sferą.
Kova ginant savo perkamąją galią gali įgauti didelį mastą. Elektros mokesčių autoredukcijos judėjime dalyvavo tarnautojai (tai prieštaravo ideologijai, kad viešasis sektorius konfliktų metu išlieka „neutralus“), mokytojai ir kt. Taip skirtingas klases sutelkti į tiesioginį veiksmą anksčiau sugebėdavo tik aktyvios mažumos. Dabar šis daugiaklasiškumas tapo vienu iš svarbiausių šios kovos bruožų.
Autoredukcija visada tiesiogiai kvestionuoja valstybę. Visuomeninė vadinamojo kolektyvinio vartojimo kontrolė, „politinės“ kainos už viešąsias paslaugas, prieštarauja „teisingoms“ kainoms, kurias siūlė Carli planas ir valdžia.
Autoredukciją daug sunkiau pritaikyti privačiame sektoriuje. Privačią nuosavybę represiniai mechanizmai gina daug efektyviau. Pavyzdys: marksistai ėmė taikyti autoredukciją Milano supermarketuose perkamiems produktams. Rezultatas – policija be jokių skrupulų areštavo kovotojus. Antras pavyzdys – tuščių namų užėmimas: represijos užiminėjantiems valstybinius būstus retai būna staigios ir brutalios. Privačių namų okupacijos iššaukia represijas tučtuojau.
Autoredukcija labiausiai išsiplėtojo valstybės valdomuose sektoriuose – valstybės, kuri buvo patekusi į krizę ir nebegalėjo suvaldyti joje kerojančių prieštaravimų. Šio judėjimo plėtojimasis skatina valstybės irimą. Norint sustabdyti šį irimą valdžiai prireikė tam tikrų jėgų įsikišimo – tik jos galėjo gražinti ekonominę tvarką.

Pagal Eddy Cherki ir Michaelo Wieviorkos straipsnį parengė kp

Libcom.org

2010-04-02

Kasparas Pocius: Nesibaigiantis Afganistano karas

Mindaugas Milinis. Afganistano kariai. Atsiminimai po trisdešimties metų. 1979-1989. V.: Knygius, 2010. 360 p.

Nuo pirmojo karo Afganistane pradžios praėjo daugiau nei trisdešimt metų, o mes ten tebekariaujame. Kariaujame svetimą, beprasmį tačiau žiaurų ir nužmoginantį karą, karą už sistemą, kuri, norėdama išvengti savo pačios krizės, nuslopinti visuomenėje susikaupusius prieštaravimus, paverčia mus patrankų mėsa ir uždengia mūsų cinkuotus karstus valstybinėmis ar tautinėmis vėliavomis. Štai ko jiems iš mūsų reikia: geras patriotas – miręs patriotas.
Tokios mintys kyla ne tik perskaičius Mindaugo Milinio sudarytą ir naujos leidyklos “Knygius” išleistą knygą “Afganistano kariai”, bet ir stebint šiandieninę situaciją pasaulyje, kai vieši įniršusių karo Afganistane veteranų ir priešininkų protestai negali sulaikyti liguisto JAV ir NATO vadų entuziazmo kariauti ir “laimėti” karą, kuriame laimėtojų nėra ir nebus.
Knyga, kurioje surinkti per dvidešimt daugiausia iš Lietuvos pajūrio kilusių žmonių atsiminimai, savotiškai pratęsia turbūt žymiausio lietuvio Afganistano karo veterano Zigmo Stankaus knygą “Kaip tampama albinosais”. “Afganistano kariuose” apie ano karo žiaurumą ir beprasmybę choru prabyla veteranai, invalidai, žuvusių kareivių motinos, netgi kareivių šaukimą ir cinkuotų karstų parvežimą organizavusio komisariato komisaras. Ką tik baigusius mokyklą, tas karas labai sužalojo, tik ne visus fiziškai. Daug sunkesnės vidinės traumos – beprotiška įtampa, baimė, siurrealistiniai sumaitotų kūnų vaizdai, peraugantys į dešimtmečius trunkančius naktinius košmarus. Įtampa tokiame kare, koks vyko ir vyksta Afganistane, kyla ne tik priešų, bet ir dėl žmogiškumą praradusių vadų baimės, baimės “diedų” ar bendražygių, kuriems nuo aplink tvyrančios mirties pasimaišo protas.
Buvęs žvalgas Jonas Zikas aprašo tai, į ką pavirsta tokia įtampa: “Tada užėjo kažkoks įniršis, perjungiau automatą, kad šaudytų pavieniais šūviais, ir šūvį po šūvio leidžiu į gulinčio lavono galvą. Suvariau visą apkabą, kol viena galvos pusė į šaltieną pavirto. Visi stovi, taip pat ir kuopos vadas, žiūri, juokiasi”. (p. 68) Tokios kraują stingdančios autentikos kupini ištisi skyriai. “Manau, kad baimės jausmą turi kiekvienas normalus žmogus. Žmogus, kuris baimės nejaučia, yra kvailas, jam būtina eiti pas psichiatrą” (p. 170). Kitoje vietoje skaitome: “…baimė yra natūrali. Juk visiškai nebijo tik nenormalūs, pašlijusios psichikos žmonės”(p. 197). Bandymas pasiteisinti? Kolektyvinis atsisakymas pažvelgti į save pačius? Juk ne bebaimiams žmonėms, o šiems dvasiškai sužalotiems jaunuoliams reikėjo psichologų pagalbos (kažin ar į juos buvo kreipiamasi). Baimė – svarbiausias dalykas, kurio toje “vyriškumo mokykloje” buvo išmokyti jaunuoliai. Paskui, grįžę iš mirties į gyvenimą jie bijojo, kad nepritaps, kai kurie netgi norėdavo grįžti atgal į karą ar tarnauti milicijoje. (p. 193) Taip tampama soldafonais.
“Afganistano kariai” – žiauri knyga. Tikėjausi karių atsiminimuose rasti daug puslapių, kur būtų liejama neapykanta karui, bet juose greičiau atsispindi susitaikymas, fatalizmas. Įtraukti į generolų sumanytą beprotybę, savo galvas jie saugojo su žeme sulygindami ištisus kišlakus, grobstydami civilių turtą. Tokiame kare žmogiškumas išnyksta. Daug labiau buvo rūpinamasi ne žmonėmis, o daiktais: karo trofėjais tapdavo “importinės” prekės – magnetofonai ar džinsai, kuriuos buvo galima mainyti į degtinę. Be to, galiojo čekių sistema – iš beprasmiško karo grįžęs namo, savo kūno ir sielos skausmus galėjai kompensuoti įsigytais daiktais. Nuostabi įžanga į kapitalizmą! Nenuostabu, kad kai kurie Afganistano karo veteranai nepriklausomoje Lietuvoje tapo nusikalstamo pasaulio veikėjais.
Praėjo trisdešimt metų, karas Afganistane vyksta, jis kol kas vangus, bet galbūt greitai pagal naują NATO koncepciją bus suaktyvintas. Lenkija tam jau ruošiasi ir planuoja atnaujinti karių kontingentą Afganistane – padidinti iki 2600 karių ir 400 vadinamųjų strateginio rezervo karių. .Kaip ir tada, apie šį karą oficialioji propaganda kalba puse lūpų. Bet ir dabar kai ką sužinome.
2008 m. gegužės 22 dieną Goro provincijos sostinėje Čagčarane kilo riaušės. Iš pradžių minėta, kad neramumai kilo dėl to, kad vienas JAV karys per šaudymo pratybas Irake vietoje taikinio pasirinko Koraną, tačiau vėliau ėmė aiškėti, jog šios neturtingos provincijos gyventojai sukilo dėl to, kad neturėjo ko valgyti. Per bruzdėjimus žuvo Lietuvos kareivis A. Jarmalavičius, akmenimis lengvai sužeisti dar du Lietuvos kariai. Galbūt karo šalininkai puls aiškinti, kad vienas karys, palyginti su 96 žuvusiais aname kare, – niekai?
Dar vienas faktas – šiemet karo biurokratai gyrėsi, kad lietuvių daliniai numalšino sukilusių kalinių riaušes Čagčarano kalėjime. Taigi, galime girtis, kad esame patrankų mėsa, malšinanti beginklių kalinių maištą prieš svetimų pajėgų savivalę. Be to, mes juk dalyvaujame taikos palaikymo misijoje, kovojame už Vakarų civilizacijos vertybes, už demokratiją. Mat, NATO ir autoritetingų globalinio kapitalizmo šalininkų manymu, karas – tai taika. Kad palaikytume taiką, reikia ginkluotis, žudyti žmones, kurie niekada nekėlė grėsmės nei tau, nei tavo šaliai, nei galingiems aljansams, suinteresuotiems ne taika ir stabilumu, bet išteklių plėšimu, priešų bauginimu ir galios konsolidavimu. Tokia taktika – “priešų bauginimu” – paremta ir naujoji NATO strategija, prie kurios labai noriai prisideda Rytų Europos šalys, leisdamos čia kurti gynybinius skydus. Taip mūsų vadovai kelia grėsmę savoms visuomenėms, o ne garantuoja saugumą, kuris išlieka tik deklaracijose.
Abu Afganistano karai kilo dėl panašių priežasčių. Paranoja dėl ginklavimosi varžybų ar krokodilo ašaros dėl karo su terorizmu – tai tik paviršius, po kuriuo slypi patologinė valdžios neapykanta visuomenei, poreikis slopinti jos poreikius, būtinybė sukelti joje įtampą ir baimę, kaltės pojūtį. Nepasitenkinimą stagnuojančia sovietine tikrove Kremlius malšino nukreipdamas jį į pirmąjį karą, o visame pasaulyje kilusį pilietinį judėjimą prieš kapitalizmą (prisiminkime kad ir Sietlo įvykius 1999-aisiais) buvo bandoma užgniaužti valdžios kurstoma patriotine isterija, kuri baigėsi Bagdado bombardavimu ir kariuomenės įvedimu į Afganistaną.
Taigi, Afganistano karas tęsiasi, jis gali būti taip periodizuojamas: pirmajame lietuviai kovėsi už sovietus, antrajame – už Vakarų kapitalistus. Knygą “Afganistano kariai” reikėtų papildyti su NATO kariavusių jaunuolių ir žuvusio seržanto motinos atsiminimais. Labai gaila, bet atrodo, kad karą Afganistane galima laimėti tik nukreipus automatus ne į virpančius iš baimės vietinius, bet į sočius karo vadus ir į visą sistemą, jei ji grindžiama baime ir įtampa, jei ji naikina ir luošina žmonių gyvenimą.

Šiaurės Atėnai, 2010 balandžio 2 d., Nr. 13 (983)

2010-03-18

Chaoso agentai: realybė, neužmaskuota politikos šydu

Siūlome jūsų dėmesiui dar vieną komunikatą iš Graikijos, kuris kovo pirmoje pusėje buvo platinamas Atėnuose ir Salonikuose.

Demokratija

Nėra išeities
Didieji daigai išdygo
Jie sumaus viską, kas jų akiratyje
Saugokitės

(Haroldas Pinteris, jis tai pasakė jau 2003-aisiais)

Šiandien kapitalo prieštaravimai tampa matomi visame pasaulyje. Viso pasaulio proletarai sumišę – tampa vis sudėtingiau užsitikrinti sau gyvenimą (reprodukuotis). Kadangi proletarams darosi vis sunkiau toliau gyventi, reprodukcinėje krizėje atsiduria pats kapitalas ir jo išnaudotojiški santykiai. Dabartinės proletarų kovos – tai dabartinė tokiu išnaudojimu pagrįstų santykių išraiška.
Paskutiniaisiais metais Kinijoje, kur ekonomika dar auga labai sparčiai, kyla įvairiausi prieštaravimai. Dirbančiųjų susirėmimai su policija dažnai vyksta dėl tam tikrų priežasčių: reikalavimų padidinti labai mažas algas (jomis pagrįstas staigus ekonominis kilimas), kovų prieš žemės aptvėrimus kaimuose, kompensacijų atleistiems dirbantiesiems skyrimo, taip pat dėl neadekvačios sveikatos apsaugos sistemos, to pasekmė – aukštas mirtingumas. JAV tūkstančiai benamių ir bedarbių užiminėja tuščius namus, kuriuos užgrobė bankai, o studentai Niujorke ir Kalifornijoje užiminėja universitetus ir ant savo plakatų rašo: „Mes nusprendėme nemirti“, reikalaudami to, kas dar taip neseniai jiems buvo garantuota – galimybės būti studentais. Taip pat galimybės užsitikrinti sau gyvenimą reikalauja Pietų Afrikos ir Alžyro proletarai, kovose su policija reikalaudami vandens ar elektros, jau nekalbant apie jų gyvenimą lūšnose, tas pat vyko ir Indijoje, nes staigiai kylant duonos kainai darbininkai verčiami badauti. Praeitais metais uždarytose laivų statyklose Ispanijos darbininkai degino policijos mašinas; Pietų Korėjoje atleisti darbininkai du su puse mėnesio užiminėjo fabrikus ir kovėsi su policija, tas pats vyko ir Bangladeše. Prancūzijoje ir Belgijoje atleisti darbininkai grobia savo bosus, deda sprogmenis fabrikuose ir grasina juos išsprogdinti, jei negaus kompensacijų už atleidimą iš darbo. Indijoje ir Kinijoje atleisti jie žudo savo bosus. Šiame istoriniame etape proletarų kovos tampa objektyviomis kovomis už gyvenimo reprodukciją.
Tuo pačiu greitėja darbo restruktūrizacija, dabar prekariškumas (darbas be garantijų) gresia kiekvienam. Šio prekariškumo išdavos – ne tik 43 France Telecom darbuotojų savižudybės per du metus, bet ir 1,000,000 JAV bedarbių, desperatiškai laukiančių, kad Obama balandį padidintų bedarbystės pašalpą – kitu atveju jiems neliks nieko. Nedarbas daugumoje šalių muša rekordus, jis aukštesnis nei bet kokiu kitu istoriniu laikotarpiu.
Šiame istoriniame etape mūsų, proletariato, darbo rankų kapitalas turi daugiau nei pakankamai. Jis negali veiksmingai mūsų išnaudoti, tai yra, jis negali sukurti tokio pelno, kurį galėtų iš naujo pelningai investuoti. Tai – visų kapitalistinių krizių, nepaisant to, kokią formą jos įgautų, esmė. Dabartinės krizės centre objektyviai atsiduria proletarų reprodukcija. Krizė, prasidėjusi nuo proletarų būsto paskolų krizės, jau virto atskirų šalių skolų krize, galbūt ji virs ir monetarine krize, tai yra didžiųjų, stiprią valiutą turinčių šalių ar blokų, pavyzdžiui, Europos Sąjungos krize. Skolų krizė kapitalą verčia rinktis tai, ką jis sugeba, toliau įgyvendinti šią krizę sukėlusią strategiją – kaip tik įmanoma toliau mažinti algas ir išmokas. Tai – vienintelis pasirinkimas kapitalui, nes skolų krizė yra globalizacijos ir kapitalistinių santykių restruktūrizavimo išdava, ir kelio atgal nebėra. Proletariato požiūriu, „Sučiupti konkurencijos gniaužtų, kai kainas galima mažinti tik mažinant atlyginimus, tarnaudami už paskolą, kuri norint išgyventi tapo tokia pat nepakeičiama kaip pajamos, galų gale dirbantieji tapo tironizuojami savo pačių sąskaita, nes pinigai, kuriais naudojasi akcijų biržos, pinigai, kuriuos reikalaujama grąžinti kaip skolas, yra jų pačių pinigai“ (Le Monde diplomatique, 2008 kovas).
Kapitalas yra priverstas bandyti spręsti krizę naikindamas pastovųjį kapitalą (pastatus, mašinas, infrastruktūrą) bei kintamąjį (žmones), kad galėtų atkurti sąlygas reprodukcijai ir padaryti tai taip, kad neprireiktų veiksmingiausio šios problemos sprendimo – globalinio karo. Taigi šiuo metu restruktūrizacija neišvengiamai gilėja. Atlyginimai mažinami tiek, kad žemiausiam atlyginimui ima prilygti bedarbio pašalpa – taip proletarų skola vis labiau didėja. Vis daugiau reprodukcijos sektorių (sveikatos, švietimo socialinės apsaugos) privatizuojama, bedarbių pašalpos vis mažėja, jų darbo sąlygos paverčiamos vergiškomis, o algų norint išgyventi nebepakanka. Štai kodėl valstybė siunčia į universitetus policiją areštuoti nedisciplinuotų studentų. Kapitalui vienintelė galimybė šiandien – tai represijos, o iš krizės nebėra išeities. Tai akivaizdu gamtinių katastrofų Haityje ir Čilėje atveju. Abiem atvejais proletarai kvestionavo kapitalistinę sistemą – laikinai nepajėgdami būti darbo jėga, jie organizavo prekių ekspropriaciją ir naudojo jas saviems poreikiams, kad išgyventų. Vienintelis būdas išlaikyti kapitalistinę nuosavybę – tai karinė prievarta. Komendanto valanda naktį ir žudymas vietoje (Haitis), įkalinimas be teismo (Čilė) – gyvenimas ima atrodyti kaip kalinio gyvenimas koncentracijos stovykloje. Taip gyvena ir migrantai, įkalinti prie kiekvienos kapitalistinės valstybės sienų.
Su kapitalistinių santykių reprodukcijos krize susijęs ir kapitalo vykdomas dirbančiųjų klasės puolimas Graikijoje. Graikija šiandien yra audros epicentre dėl daugelio priežasčių. Svarbiausia jų – tai, kad prekariškiausia proletariato dalis maištavo 2008-aisiais. Graikija – tai kapitalui būtina naujos kapitalizmo stadijos eksperimentų laboratorija. Buržuazija Graikijoje, kaip ir daugybę kartų seniau, prašo galingesnių kitų šalių buržuazijų pagalbos, norėdami primesti naują išnaudojimo formą (pradžioje dabartinė valdžia pranešė apie didesnę nacionalinę skolą nei ankstesnė valdžia – taip norėta pagreitinti Stabilumo programos įdiegimą), bet ir pati buržuazija atsidūrė globalinės krizės epicentre. Visa tarptautinė ekonominė žiniasklaida laukia, koks bus proletariato atsakas Graikijoje, kad galėtų peržiūrėti tarptautinę situaciją. Didieji paskolų rykliai konkuruoja tarpusavyje skolindami ir norėdami užsitikrinti kontrolę Graikijai ateityje, taigi, norėdami nulemti vietinio proletariato išnaudojimo forma sir intensyvumą. Europos valiutos fondo (TVF atitikmens) kūrimas rodo, kad prieštaravimai konkuruojant skirtingiems kapitalams dabar gali būti laikinai išspręsti, bet taip pat įrodo, kad proletariatui nėra skirtumo, kas jų bosas.
Niekas nepagerins situacijos. Ceremoningos kairiųjų demonstracijos atsiduria akligatvyje. Mums prieš akis – realybė, neužmaskuota politikos šydu. Jei vis daugiau bedarbių užiminės pastatus, o policija juos represuos, jei vis daugiau prekariato dirbančiųjų ir bedarbių kilus mažiausiai progai kausis su policijos pajėgomis, jei socialinis chaosas organizuosis pats ir virs klasiniu maištu – gal tada suledės TV šoumenų šypsena, ir visi galės pamatyti, koks smurtas susikaupė per daugybę metų, kai buvo kaupiamas kapitalas ir apiplėšinėjamas proletarų gyvenimas.
“Tam, kas rytoj įvyks istorijoje, gali prilygti tik didžiosios geologinės katastrofos, keičiančios Žemės veidą” – Victor Serge.

Parengė
ir vertė Kasparas Pocius

Chaoso agentai: realybė, neužmaskuota politikos šydu

Siūlome jūsų dėmesiui dar vieną komunikatą iš Graikijos, kuris kovo pirmoje pusėje buvo platinamas Atėnuose ir Salonikuose.

Demokratija

Nėra išeities
Didieji daigai išdygo
Jie sumaus viską, kas jų akiratyje
Saugokitės

(Haroldas Pinteris, jis tai pasakė jau 2003-aisiais)

Šiandien kapitalo prieštaravimai tampa matomi visame pasaulyje. Viso pasaulio proletarai sumišę – tampa vis sudėtingiau užsitikrinti sau gyvenimą (reprodukuotis). Kadangi proletarams darosi vis sunkiau toliau gyventi, reprodukcinėje krizėje atsiduria pats kapitalas ir jo išnaudotojiški santykiai. Dabartinės proletarų kovos – tai dabartinė tokiu išnaudojimu pagrįstų santykių išraiška.
Paskutiniaisiais metais Kinijoje, kur ekonomika dar auga labai sparčiai, kyla įvairiausi prieštaravimai. Dirbančiųjų susirėmimai su policija dažnai vyksta dėl tam tikrų priežasčių: reikalavimų padidinti labai mažas algas (jomis pagrįstas staigus ekonominis kilimas), kovų prieš žemės aptvėrimus kaimuose, kompensacijų atleistiems dirbantiesiems skyrimo, taip pat dėl neadekvačios sveikatos apsaugos sistemos, to pasekmė – aukštas mirtingumas. JAV tūkstančiai benamių ir bedarbių užiminėja tuščius namus, kuriuos užgrobė bankai, o studentai Niujorke ir Kalifornijoje užiminėja universitetus ir ant savo plakatų rašo: „Mes nusprendėme nemirti“, reikalaudami to, kas dar taip neseniai jiems buvo garantuota – galimybės būti studentais. Taip pat galimybės užsitikrinti sau gyvenimą reikalauja Pietų Afrikos ir Alžyro proletarai, kovose su policija reikalaudami vandens ar elektros, jau nekalbant apie jų gyvenimą lūšnose, tas pat vyko ir Indijoje, nes staigiai kylant duonos kainai darbininkai verčiami badauti. Praeitais metais uždarytose laivų statyklose Ispanijos darbininkai degino policijos mašinas; Pietų Korėjoje atleisti darbininkai du su puse mėnesio užiminėjo fabrikus ir kovėsi su policija, tas pats vyko ir Bangladeše. Prancūzijoje ir Belgijoje atleisti darbininkai grobia savo bosus, deda sprogmenis fabrikuose ir grasina juos išsprogdinti, jei negaus kompensacijų už atleidimą iš darbo. Indijoje ir Kinijoje atleisti jie žudo savo bosus. Šiame istoriniame etape proletarų kovos tampa objektyviomis kovomis už gyvenimo reprodukciją.
Tuo pačiu greitėja darbo restruktūrizacija, dabar prekariškumas (darbas be garantijų) gresia kiekvienam. Šio prekariškumo išdavos – ne tik 43 France Telecom darbuotojų savižudybės per du metus, bet ir 1,000,000 JAV bedarbių, desperatiškai laukiančių, kad Obama balandį padidintų bedarbystės pašalpą – kitu atveju jiems neliks nieko. Nedarbas daugumoje šalių muša rekordus, jis aukštesnis nei bet kokiu kitu istoriniu laikotarpiu.
Šiame istoriniame etape mūsų, proletariato, darbo rankų kapitalas turi daugiau nei pakankamai. Jis negali veiksmingai mūsų išnaudoti, tai yra, jis negali sukurti tokio pelno, kurį galėtų iš naujo pelningai investuoti. Tai – visų kapitalistinių krizių, nepaisant to, kokią formą jos įgautų, esmė. Dabartinės krizės centre objektyviai atsiduria proletarų reprodukcija. Krizė, prasidėjusi nuo proletarų būsto paskolų krizės, jau virto atskirų šalių skolų krize, galbūt ji virs ir monetarine krize, tai yra didžiųjų, stiprią valiutą turinčių šalių ar blokų, pavyzdžiui, Europos Sąjungos krize. Skolų krizė kapitalą verčia rinktis tai, ką jis sugeba, toliau įgyvendinti šią krizę sukėlusią strategiją – kaip tik įmanoma toliau mažinti algas ir išmokas. Tai – vienintelis pasirinkimas kapitalui, nes skolų krizė yra globalizacijos ir kapitalistinių santykių restruktūrizavimo išdava, ir kelio atgal nebėra. Proletariato požiūriu, „Sučiupti konkurencijos gniaužtų, kai kainas galima mažinti tik mažinant atlyginimus, tarnaudami už paskolą, kuri norint išgyventi tapo tokia pat nepakeičiama kaip pajamos, galų gale dirbantieji tapo tironizuojami savo pačių sąskaita, nes pinigai, kuriais naudojasi akcijų biržos, pinigai, kuriuos reikalaujama grąžinti kaip skolas, yra jų pačių pinigai“ (Le Monde diplomatique, 2008 kovas).
Kapitalas yra priverstas bandyti spręsti krizę naikindamas pastovųjį kapitalą (pastatus, mašinas, infrastruktūrą) bei kintamąjį (žmones), kad galėtų atkurti sąlygas reprodukcijai ir padaryti tai taip, kad neprireiktų veiksmingiausio šios problemos sprendimo – globalinio karo. Taigi šiuo metu restruktūrizacija neišvengiamai gilėja. Atlyginimai mažinami tiek, kad žemiausiam atlyginimui ima prilygti bedarbio pašalpa – taip proletarų skola vis labiau didėja. Vis daugiau reprodukcijos sektorių (sveikatos, švietimo socialinės apsaugos) privatizuojama, bedarbių pašalpos vis mažėja, jų darbo sąlygos paverčiamos vergiškomis, o algų norint išgyventi nebepakanka. Štai kodėl valstybė siunčia į universitetus policiją areštuoti nedisciplinuotų studentų. Kapitalui vienintelė galimybė šiandien – tai represijos, o iš krizės nebėra išeities. Tai akivaizdu gamtinių katastrofų Haityje ir Čilėje atveju. Abiem atvejais proletarai kvestionavo kapitalistinę sistemą – laikinai nepajėgdami būti darbo jėga, jie organizavo prekių ekspropriaciją ir naudojo jas saviems poreikiams, kad išgyventų. Vienintelis būdas išlaikyti kapitalistinę nuosavybę – tai karinė prievarta. Komendanto valanda naktį ir žudymas vietoje (Haitis), įkalinimas be teismo (Čilė) – gyvenimas ima atrodyti kaip kalinio gyvenimas koncentracijos stovykloje. Taip gyvena ir migrantai, įkalinti prie kiekvienos kapitalistinės valstybės sienų.
Su kapitalistinių santykių reprodukcijos krize susijęs ir kapitalo vykdomas dirbančiųjų klasės puolimas Graikijoje. Graikija šiandien yra audros epicentre dėl daugelio priežasčių. Svarbiausia jų – tai, kad prekariškiausia proletariato dalis maištavo 2008-aisiais. Graikija – tai kapitalui būtina naujos kapitalizmo stadijos eksperimentų laboratorija. Buržuazija Graikijoje, kaip ir daugybę kartų seniau, prašo galingesnių kitų šalių buržuazijų pagalbos, norėdami primesti naują išnaudojimo formą (pradžioje dabartinė valdžia pranešė apie didesnę nacionalinę skolą nei ankstesnė valdžia – taip norėta pagreitinti Stabilumo programos įdiegimą), bet ir pati buržuazija atsidūrė globalinės krizės epicentre. Visa tarptautinė ekonominė žiniasklaida laukia, koks bus proletariato atsakas Graikijoje, kad galėtų peržiūrėti tarptautinę situaciją. Didieji paskolų rykliai konkuruoja tarpusavyje skolindami ir norėdami užsitikrinti kontrolę Graikijai ateityje, taigi, norėdami nulemti vietinio proletariato išnaudojimo forma sir intensyvumą. Europos valiutos fondo (TVF atitikmens) kūrimas rodo, kad prieštaravimai konkuruojant skirtingiems kapitalams dabar gali būti laikinai išspręsti, bet taip pat įrodo, kad proletariatui nėra skirtumo, kas jų bosas.
Niekas nepagerins situacijos. Ceremoningos kairiųjų demonstracijos atsiduria akligatvyje. Mums prieš akis – realybė, neužmaskuota politikos šydu. Jei vis daugiau bedarbių užiminės pastatus, o policija juos represuos, jei vis daugiau prekariato dirbančiųjų ir bedarbių kilus mažiausiai progai kausis su policijos pajėgomis, jei socialinis chaosas organizuosis pats ir virs klasiniu maištu – gal tada suledės TV šoumenų šypsena, ir visi galės pamatyti, koks smurtas susikaupė per daugybę metų, kai buvo kaupiamas kapitalas ir apiplėšinėjamas proletarų gyvenimas.
“Tam, kas rytoj įvyks istorijoje, gali prilygti tik didžiosios geologinės katastrofos, keičiančios Žemės veidą” – Victor Serge.


Parengė
ir vertė Kasparas Pocius

2010-03-07

The Commune: Dirbančiųjų tyrimas

(Šį tekstą radau viename “komunistiniame” bloge, jame vienas vokiečių radikalas siūlo Londono dirbantiesiems pradėti tyrinėti savo būklę taip, kaip septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje darė Italijos autonomistai.)

Šį pasiūlymą pateikiu plačiai revoliucinei proletarinei terpei. Turime angažuotis labiau sistematingam informacijos rinkimui ir debatams apie dabartines pertvarkas (darbus, mažinamus uždarbius, “modernizaciją” ir t.t.) ir kylančius konfliktus Londone.
Turime pradėti kolektyvinę detalizuoto įvairių sektorių dirbančiųjų interviu/pokalbių/susitikimų iniciatyvą, įtraukdami į ją visus nuo universiteto dėstytojų iki geležinkeliečių, skambučių centrų darbuotojų ir valytojų – taip bus galima sukurti naujas platesnio organizavimosi formas, pradedant proletarų tekstų viešinimu ir baigiant asamblėjomis. Tai turėtų išbandyti bet kuri klasių kovą pripažįstanti kairiųjų grupė, nepaisant ideologinio požiūrio skirtumų.
Kokios galėtų būti tokių interviu ar kolektyvinių pokalbių temos?:
• Dabartinė krizė, jos poveikis ir “politinis požiūris į ją” iš kasdieninio darbo pozicijų
• Šiuolaikiniai materialiniai darbo organizavimo ir darbo jėgos pokyčiai
• Kokie yra šiuolaikiniai konfliktai, kaip jie sprendžiami, kokie šiuo metu yra materialūs galios santykiai, kokios yra kolektyvinio veiksmo galimybės
• Kokia yra tam tikro darbo socialinė dimensija (su kokių kitų sričių darbuotojais susiduriate savo darbo metu) ir koks potencialas galėtų iš to kilti?
• Šiuolaikinės (bet ir su istorija susijusios) susvetimėjimo formos: ar visuotinės krizės “absurdiškumas” keičia požiūrį į darbą ir proletarinę kasdienybės patirtį (kai tai siejasi ne tik su uždarbiu ir darbo apsauga).
Manau, kad toks “tyrimas” savaime gali tapti organizacijos procesu tiek kairiesiems, tiek dirbantiesiems bei pertvarkyti santykius tarp šių grupių. Kairiesiems tai gali tapti pagrindu vaisingesnei diskusijai nei ideologiniams debatams apie “sindikalizmą” ir “partiją”; į tyrimą įtraukti žmonės pirmiausiai diskutuos apie “proletarišką egzistenciją” ir patirtą išnaudojimą – ne anekdotų ar nesusijusių dirbančiųjų istorijų lygmenyje, bet įtraukiant juos į bendrą analizės procesą. Tai galėtų panaikinti steriliai formalias ribas tarp įvairių kairiųjų sektų – jas konkretūs dirbančiųjų realybės klausimai galėtų “nuleisti ant žemės”.
Tas pats susiję ir su tyrime dalyvaujančiais dirbančiaisiais – jei tik juos būtina išskirti. Tyrimo tikslas būtų toks: sistema patiria krizė, krizę patiria tie, kurie atstovauja dirbančiuosius, ir tai – šansas, mes turime rasti būdų organizuotis patys. Toks tyrimo projektas suburia įvairių sektorių dirbančiuosius, mūsų bendras tikslas yra suvokti savo būklę ir galbūt organizuoti bendrus atsakymus – jau nebepagrįstus tik “kvietimu solidarizuotis” ar tarpininkaujamus “skėtinių organizacijų”, bet atrandamus bendrai analizuojant situaciją ir vykstant bendriems susitikimams.
Tokia apklausa būtų gamybinis (kūrybinis) procesas – būtų daromi interviu, vyktų diskusijos, susitikimai įvairiuose sektoriuose, publikuojami rezultatai. Šio proceso metu – labai svarbios būtų kasdieninės patirtys ir materialus tyrimo organizavimas – turime išsiaiškinti, ar esama potencialo tęsti tyrimą kitokiu, labiau organizuotu ir ne taip “kampaniją” primenančiu būdu – t.y., per biuletenius dirbantiesiems ar asamblėjas. Berlyne mes sugebėjome suorganizuoti dirbančiųjų asamblėją, į kurią įėjo traukinių mašinistai, skambučių centrų darbuotojai, automobilių gamintojai, mokytojai ir valytojai, jie kalbėjosi apie savo būklės skirtumus ir panašumus. Asamblėjai peno teikė du ankstesni streikai ir dviejų mažų “darbininkiškų” grupių veiksmai, bet mes praradome savo šansą pačiame įkarštyje praplėsti savo asamblėją į kitus sektorius. .
Pirmasis žingsnis tokiam tyrimui būtų aptarimas, kaip jį galima organizuoti remiantis įvairių grupių veikla – tai nebūtų nuo kitų projektų atskiras procesas. Štai keletas idėjų apie tai, kaip galima pradėti:
• į kvietimą atlikti tyrimą turi įeiti tezės apie dabartinį laikotarpį, kovos stadiją, o taip pat ir atviri klausimai
• “kairieji proletarai” turi būti kviečiami į paskaitas, kuriose vyktų debatai ir būtų ruošiama apklausa
• sudaroma grupė, renkanti informaciją ir pateikianti išvadas apie dabartinę restruktūrizaciją, atleidimus iš darbo ir t.t. Londone, be to, turi būti sistemingiau suvokti kylantys konfliktai
• turi vykti debatai, kuriuose kalbama apie egzistuojančius proletarų tarpusavio kontaktus, diskutuojama dėl strategiškai svarbių interviu ir susitikimų erdvių
• turi būti diskutuojama dėl apklausos arba to, kaip struktūruoti kolektyvinį pokalbį, kokie mūsų pagrindiniai politiniai klausimai
• turi būti strategiškai svarstoma, ką mes norime išsiaiškinti, eidami pas streikuojančius žmones, kaip galime paremti aktyvizmą
• turi kilti debatai, kaip publikuoti ir į kolektyvinę sąmonę “grąžinti” interviu rezultatus, kad apie juos galėtų sužinoti platus skaitančiųjų ratas bei asamblėjos.

Visas tekstas angliškai

Marta Malo de Molina: Dirbančiųjų apklausa ir bendras tyrimas

Dirbančiųjų apklausą, kai patys dirbantieji naudoja akademinės industrinės sociologijos technologijas (tokia sociologija buvo išplėtota ir naudojama siekiant geriau valdyti fabrikus ir gyventojų bendrijas) pradėjo pats Karlas Marxas. 1881-aisiais žurnalas Revue Socialiste paprašo Marxo sukurti apklausą, kur būtų kalbama apie Prancūzijos proletariato būklę. Marxas iškart priima šį pasiūlymą – jis mano, kad Prancūzijos darbininkų judėjimui ir jo sektoms, pasidavusioms tuščių kalbų ir lengvabūdiško utopinio mąstymo srautui, būtina į savo kovą žvelgti realiau. Taigi, Marxas sudaro neįprastą daugiau nei šimto žodžių apklausą, kurioje – daugiau nei šimtas klausimų, ir tūkstančiai šios apklausos kopijų pasklinda po šalies fabrikus. Kodėl ji neįprasta? Nes ši apklausa neigia neutralų požiūrį į darbo pasaulį, ji yra priešiška tokiai prieigai, kai tik stengiamasi išgauti naudingos informacijos ar patikrinti tam tikrus faktus. Pati apklausa čia atsiduria vienoje pusėje (darbininkų gyvenimo realybės pusėje), sociologas empirikas tokios apklausos klausimus laikytų šališkais. Bet čia faktai nėra atskiriami nuo tiesioginės patirties – greičiau čia pirmiausiai orientuojamasi į tai, kad darbininkai kritiškai mąstytų apie savo konkrečią realybę.
“Bendro tyrimo”, tai yra, tokio tyrimo, kuris suardo pasidalijimą tarp subjekto – tyrinėtojo ir objekto – tiriamojo, idėja, pasirodys tik XX a. šeštojo dešimtmečio Jungtinėse Valstijose. Jos pasirodymas, viena vertus, susijęs su industrinės sociologijos “surūgimu” ir dėmesiu žmonių grupėms kaip specifiniam sociologinių tyrimų laukui (t.y., Eltono Mayo “žmonių santykių” sociologijai); kita vertus – su darbininkų istorijomis. Tačiau šios įžvalgos buvo daromos vien iš akademinių pozicijų. Italas Alessandro Pizzorno, importavęs šiuos tyrimus į Europą, padėjo išplėtoti jų politinę dimensiją. Pizzorno, kartu su grupe kovingai nusiteikusių italų intelektualų, (įskaitant Romano Alquati ir Danilo Montaldi) tarp 1966 ir 1967 pradės keisti ir radikalizuoti šiuos metodus, praktiškai juos pritaikydami kovoms Kremonos provincijoje.
Per septintąjį ir aštuntąjį dešimtmetį dirbančiųjų apklausa ir bendras tyrimas paplinta įgaudamas įvairias formas, jis naudojamas kaip priemonė analizuojant išnaudojimo formas fabrike ir bendrijose, o taip pat tyrinėjant nepaklusnumo formas, tai darė žurnalų Quaderni Rossi ir Quaderni del territorio (Italija) komandos arba tokios grupės kaip Socialisme ou Barbarie (Socializmas arba barbarybė) (Prancūzija). Tačiau buvo daug atvejų, kai šias technologijas daugmaž lanksčiai, bet be teoretikų ar ekspertų, nedalyvaujančių saviorganizacijoje, kišimosi įvaldė patys dirbantieji. Šios technologijos buvo naudojamos kaip metodas susikonstruoti kovines platformas. Ispanijoje Teoría y Práctica ir Lucha y Teoría išplėtos savas darbininkų tyrinėjimo formas, kuriomis bus siekiama parašyti klasių kovos istoriją, “kurią pasakoja jos protagonistai”.
Mūsų nuomone, verta skirti didesnį dėmesį toms darbininkų apklausoms, kurias naudojo Italijos operaismo (dirbantieji, dalis Italijos darbininkų judėjimo). Jauni operaistai,susibūrę aplink žurnalą Quaderni Rossi, stengėsi paaiškinti dirbančiųjų judėjimo krizę šeštame dešimtmetyje ir pirmoje septintojo dešimtmečio pusėje. Operaistai manė, kad tos krizės neįmanoma paaiškinti teorinėmis klaidomis ar kairiųjų partijų lyderių išdavystėmis. Operaistai teigė, kad krizė kilo dėl intensyvių pokyčių gamybos procese ir darbo jėgos kompozicijoje. Taigi, apklausa turėjo atskleisti “naują dirbančiųjų būklę”. Dėmesys šių naujų subjektų būklei, tam, kaip jie galėtų iš naujo atverti erdves konfliktams ir iš naujo iškelti dirbančiųjų reikalavimus, tampa pagrindiniu operaistų praktikos ir diskursų objektu.
Kas strategiško buvo šioje apklausoje, radikalizuotoje Alquati, kuris kartu su Danilo Montaldi išplėtojo bendro tyrimo metodą, ir kuris yra prisimenamas kaip žmogus, dviračiu keliavęs į Fiat ir Olivetti fabrikus? Koks buvo šio epistemologinio ir metodologinio posūkio, kurį įdomiai panaudojo Italijos operaistai savo apklausose, pagrindas? Trumpai tariant, tai buvo klasinės kompozicijos teorija, kuri vėliau bus papildyta darbininkų savivertės teorija. Šios sampratos susiliejo su Lukacs’o įkvėpta ‘darbininkų teorija’, ir kito operaisto Mario Tronti sukelta “Koperniko revoliucija” marksizme – idėja apie darbininkų autonomiją.
Kokie yra trys esminiai klasinės kompozicijos teorijos elementai. Pirmasis – idėja, kad egzistuoja tylus, pogrindinis konfliktas tarp dirbančiųjų ir kapitalistinės darbo organizacijos, jis vyksta kasdienybėje; antrasis – idėja, kad hierarchinis verslo organizavimas yra tik atsakas į dirbančiųjų kovas; trečiasis – tai manymas, kad visi kovos ciklai palieka nuosėdų, kurios kristalizuojasi subjektyvioje darbo jėgos struktūroje (kaip – poreikiai, elgesys ir antagonistinės praktikos).
Klasių kompozicijos ir savivertės teorijos turėjo svarbių pasekmių darbininkų apklausoms. Tačiau būrelis į Quaderni Rossi rašančių “jaunų socialistų” sociologų nekreipė į tai dėmesio. Jų manymu, apklausa turėjo ribotis gamybinės transformacijos sukelto “poveikio” dirbantiesiems nustatymu: jų fizinei ir psichologinei būklei, finansinei situacijai ir kitiems ypatingiems gyvenimo aspektams. Tačiau jų bendradarbiai buvo paskatinti idėjos, kad klasinė kompozicija – tai ankstesnių kovų nuosėdų produktas, ir tuo pačiu metu ją nuolat atnaujina savivertės procesas, įsišaknijęs maištingose gamybos subjektų praktikose. Apklausa siekė nustatyti pogrindines, dažnai nematomas nelengvos kasdienybės ir nepaklusnumo trajektorijas.
Tokia dirbančiųjų apklausos versija buvo dar vienas žingsnis nuo paprastos apklausos link bendro tyrimo: viena vertus, kovingi intelektualai, vykdę tyrimus teritorijoje – objekte (beveik visada fabrike, kartais – bendruomenėse), virsta toje teritorijoje veikiančiais subjektais. Kita vertus, tos teritorijos gyventojus (daugiausiai dirbančiuosius, kartais – studentus ir namų šeimininkes) į tyrimų procesą, jie virsta tiriančiaisiais subjektais (ne tik objektais). Jei toks dvipusis judėjimas veikia gerai, žinios, gautos proceso metu, teikia peno tiek savivertei, tiek maištingumo kūrimuisi tiek fabrike, tiek bendruomenėse.

Sutrumpinta ir versta iš Marta Malo de Molina, Common notions, part 1: workers-inquiry, co-research, consciousness-raising

2010-03-02

Michael Hardt, Antonio Negri. Imperija

(Dalinuosi savo verčiamo "XXI amžiaus komunistų manifesto" anotacija leidyklos "Kitos knygos" puslapyje. Vertimas juda link pabaigos.)

Dviejų skirtingų kartų filosofų ir socialinių aktyvistų – amerikiečio Michaelo Hardto ir italo Antonio Negri knyga “Imperija”, pasirodžiusi pačioje tūkstantmečių sandūroje – buvo šluote nušluota nuo knygynų lentynų, o kritikų buvo praminta “Dvidešimt pirmojo amžiaus komunistų manifestu”. Kritikai buvo įžvalgūs – “Imperija” tapo parankine knyga tiek kairiesiems mokslininkams bei politikams, tiek socialiniams aktyvistams, kurie, susibūrę į antiglobalistinius judėjimus, tapo gyva Imperijai besipriešinančia jėga – tuo, ką abu šios knygos autoriai pavadintų kontrimperija. Be “Imperijos” neįsivaizduojami Sietlo, Genujos ir Prahos antiglobalistų maištai, Pasaulio Socialiniai Forumai ir nepriklausomos žiniasklaidos susikūrimas. O būtent šie veiksniai, kaip ir plačiai nuskambėję reikalavimai įgyvendinti socialinį teisingumą bei saugoti aplinką atvedė globalinio kapitalizmo sistemą į krizę.

Autoriu teigimu, globalinėje sistemoje tautinių valstybių plėtotą imperializmą keičia valdymo tinklai, kuriuos audžia šiuolaikinės dominuojančios valstybės, jų interesams tarnaujančios pasaulinės prekybos ir finansų organizacijos, pasaulinė rinka, represinės struktūros. Imperijoje, pasak Michaelio Hardto ir Antonio Negri, viskas vyksta vienoje socialinėje plotmėje, kur kapitalizmas – autorių kritikos objektas – nebeturi nei vidinės, nei išorinės pusės, kur subliūkšta bet kokios iliuzijos apie pasislėpimą nuo kapitalizmo kokiame nors atokiame žemės kampelyje. “Kova turi vykti čia ir dabar” – sako autoriai. Kaip tos kovos protagonistus autoriai mato mases (multitude). Masės, pasak autorių, tai išsilaisvinimo trokštanti ir begalinį kūrybinį potencialą turinti socialinė jėga, kuri nuo pat Renesanso laikų siekė ištrūkti iš valstybės ir kapitalo varžtų, kūrė naujas utopijas. Tokias spontaniškai susiorganizavusias masių galios formas pažaboti stengėsi tiek valstybė, tiek kapitalas.

“Imperija” svarbi dar ir tuo, kad pirmą sykį Lietuvoje turime italų neortodoksinio marksizmo – autonomizmo – tekstą. Ši srovė susiformavo XX a. 7 dešimtmetyje, viso pasaulio darbininkų judėjimų akivaizdoje. Šie judėjimai bandė išsilaisvinti tiek nuo bukinančio fabrikinio darbo, tiek nuo bereikšmių komunistų partijos ir profsąjungų diktato. Kaip ir kiti autonomizmo srovės autorių veikalai, taip ir “Imperija” išsiskiria radikaliai savita socialinių kovų analize. Jei netgi daugelio marksistų nuomone, kapitalas veikia savarankiškai, tai autonomistai teigia, kad būtent dirbančiųjų klasės veiksmai – reikalavimai, streikai, maištai, atsisakymas dirbti ir t.t. – nulemia kapitalizmo krizes ir verčia jį transformuotis, tik taip jis gali prisitaikyti prie pokyčių pasaulyje ir neišnykti, tačiau kovos taip pat atneša gerų rezultatų ir kovotojams.Autonomistų tikslas – išsikovoti kuo daugiau laisvės ir galimybių kurti alternatyvas šiandien, kurios galbūt kažkada sugriaus “Imperiją”.

Kaip teigia “Imperijos” autoriai, komunizmo “baubas” ir neramumai visame pasaulyje prieš antrajį pasaulinį karą privertė kapitalistus teikti darbininkams socialines garantijas, o maištai prieš bukinantį disciplinuotą darbą septintajame dešimtmetyje sudarė prielaidas darbo pavertimui lanksčiu ir socialinio fabriko atsiradimui, kuriame kapitalistai verčia Ne kapitalizmas sukūrė globalizaciją – jį sukūrė be paliovos migruojantys dirbantieji, trokštantys geresnio gyvenimo ir bėgantys nuo savųjų valstybių represijų. Tačiau šiandien vienintelis būdas pasipriešinti sistemai – tai žmonių laisvės, bendruomeniškumo ir saviorganizacijos principais paremtos alternatyvoms, kurių, autorių nuomone, neverta bijoti vadinti komunizmu. Komunizmas šiandien – tai ne stalininės imperijos nostalgija, bet Paryžiaus Komunos idealai, jie skatina kurti kovingas alternatyvas kapitalui. “Imperija” – tai ne tik šiandieninis komunistų manifestas, bet ir vertinga idėjų bei procesų analizė, kurią turi perskaityti ne tik tie, kuriems įdomus kapitalistinės globalizacijos fenomenas, bet ir tie, kurie nori prisidėti prie alternatyvų Imperijos galiai kūrimo.

IŠTRAUKOS:

Išorės nebėra

Vidinės ir išorinės erdvės ir santykis tarp jų skirtingai formuojami įvairiuose modernybės diskursuose. Tačiau mes manome, kad pats erdvinis vidaus ir išorės formavimas yra bendras, pamatinis modernaus mąstymo bruožas. Iš modernybės pereinant į postmodernybę, o iš imperializmo – į Imperiją skirtumų tarp vidaus ir išorės palaipsniui mažėja.

Ypač ši transformacija pastebima, kai kalbama apie suverenumo sampratą. Modernusis suverenumas paprastai buvo suprantamas kaip (reali ar įsivaizduojama) teritorija ir šios teritorijos santykis su tuo, kas yra jos išorėje. Ankstyvosios modernybės socialiniai teoretikai, pavyzdžiui, Hobbesas ar Rousseau, pilietinę tvarką suprato kaip ribotą vidinę erdvę, priešišką ar kontrastingą išorei – gamtiniam būviui. Ribota civilizuotos tvarkos erdvė, jos vieta suvokiama kaip atskirta nuo gamtinių erdvių išorės. Moderniosios psichologijos teoretikai analogiškai, metaforiškai, kaip erdvę anapus žmogaus proto, gamtos tęsinį, esantį giliai mumyse, suvokė impulsus, aistras, instinktus ir pasąmonę. Šiuo atveju „Aš“ suverenumas pagrindžiamas dialektiniu santykiu tarp gamtinės impulsų tvarkos ir civilizuotos proto arba sąmonės tvarkos. Galų gale, įvairūs moderniosios antropologijos diskursai apie primityvias visuomenes funkcionuoja kaip išorė, apibrėžianti civilizuoto pasaulio ribas. Modernizacijos procesas įvairiausiuose kontekstuose pateikiamas kaip išorės pavertimas vidumi, tai yra, gamtos civilizavimas. Imperiniame pasaulyje šiai suverenumo dialektikai tarp civilizuotos tvarkos ir gamtinio būvio ateina galas. „Postmodernizmas“, teigia Fredricas Jamesonas, „yra tai, ką mes turime pasibaigus modernizacijos procesui ir amžinai išnykus gamtai“. Žinoma, mes savame pasaulyje vis dar tebeturime miškus, svirplius ir audras su perkūnijomis, mes tebesuvokiame, kad mūsų psichiką valdo natūralūs instinktai ir aistros; bet mes nebeturime gamtos, kadangi šios jėgos ir fenomenai nebesuvokiami kaip išoriniai, tai yra, nebesuvokiamas jų autentiškumas ir nepriklausomybė nuo civilizuotos tvarkos dirbtinumo. Postmoderniajame pasaulyje visi fenomenai ir jėgos yra dirbtinės, arba, kaip kai kas gali pasakyti, istorijos dalis. Moderniąją vidaus ir išorės dialektiką pakeitė laipsnių ir intensyvumo, hibridiškumo ir dirbtinumo žaismas.

Išorė taip pat išnyko visiškai kitokioje modernioje dialektikoje, kuri liberalioje politinėje teorijoje nusako santykį tarp to, kas vieša, ir to, kas privatu. Moderniosios visuomenės viešosios erdvės, liberalios politikos vieta, postmoderniajame pasaulyje yra linkusios nykti. Pagal liberalią tradiciją modernus individas, jaukiai besijausdamas privačioje erdvėje, laiko viešumą išore.Išorė yra tinkama vieta politikai, individo veikla čia atsiduria kitų akivaizdoje, ir taip siekiama pripažinimo. Tačiau vykstant postmodernizacijos procesui tokios viešosios erdvės vis dažniau tampa privatizuotomis. Miesto landšafte modernųjį centrą – atviras aikštes ir susitikimus viešumoje pakeitė uždaros prekybos alėjų, greitkelių ir uždarų bendruomenių erdvės. Tokių megalopolių, kaip Los Andželo ir San Paulo, architektūroje ir miesto planavime linkstama atvirą priėjimą ir bendravimą riboti taip, kad būtų išvengta atsitiktinio skirtingų gyventojų grupių susidūrimo, sukuriant eilę saugomų vidinių, izoliuotų erdvių. Kita vertus, tarkime, Paryžiaus banlieu tapo eile beformių ir neapibrėžtų erdvių, kurios prisideda greičiau prie izoliavimo, nei prie kokios nors sąveikos ar bendravimo. Viešoji erdvė tapo privatizuota tokiu mastu, kad socialinės organizacijos nebeįmanoma suprasti remiantis privačių ir viešų erdvių, vidaus ir išorės dialektika. Moderniosios liberaliosios politikos erdvė išnyko, todėl iš šios perspektyvos atrodo, kad mūsų postmoderni imperinė visuomenė išsiskiria politiškumo (political) deficitu. Tiesą sakant, politiškumo erdvė neteko aktualumo.

Šiuo atžvilgiu Guy Debordo pateikta spektaklio visuomenės analizė atrodo vis taiklesnė ir būtinesnė praėjus daugiau nei trisdešimčiai metų po jos sukūrimo. Imperinėje visuomenėje spektaklis yra virtuali erdvė, tiksliau, neapibrėžta politikos vieta. Spektaklis yra apjungiamas ir išsklaidomas tokiu būdu, kad pasidaro visiškai neįmanoma atskirti vidaus nuo išorės – gamtinio ir socialinio pavidalo, privačios ir viešosios erdvės. Liberali viešumos, erdvės, kurioje mes veikiame stebint kitiems, samprata tapo ir visuotine (kadangi dabar į mus pro stebėjimo kameras nuolatos stebi kiti), ir sublimuota, virtualiose spektaklio erdvėse ji prarado aktualumą. Galas išorei – tai galas liberaliajai politikai. Galų gale, išorė išnyko ir karine prasme. Kai Francis Fukuyama tvirtina, kad šiuolaikinis istorinis perėjimas laikytinas istorijos pabaiga, jis turi omenyje, kad baigėsi didžiųjų konfliktų epocha: suvereni galia nebesipriešins savajam Kitam ir nebesusidurs su savo išore, veikiau ji vis labiau plės savo sienas, siekdama paversti visą žemės rutulį savo nuosava valda. Imperialistinių, imperialistų tarpusavio ir prieš imperialistus nukreiptų karų istorija baigėsi. Istorijos pabaigoje apsireiškė taikos viešpatija. Mes išties įžengėme į mažų vidinių konfliktų epochą. Kiekvienas karas Imperijoje – nuo Los Andželo ir Granados iki Mogadišo ir Sarajevo – yra pilietinis karas, policinis veiksmas. Užduočių pasiskirstymas tarp išorinių ir vidinių galios struktūrų (tarp armijos ir policijos, CŽV ir FTB) darosi vis labiau miglotas ir neapibrėžtas. Pasinaudojus mūsų sąvokomis galima pasakyti, kad Fukuyamos minima istorijos pabaiga yra modernybės centre esančios krizės, aiškiai pastebimo konflikto, pagrindusio modernųjį suverenumą ir suteikusio jam raison d‘ȇtre, pabaiga. Istorija pasibaigė būtent ir vien tik tiek, kiek ji suvokiama hėgelinėmis sąvokomis – kaip dialektinis priešybių judėjimas, absoliutaus neigimo ir įtraukimo žaismas. Dvinarės opozicijos, apibrėžusios modernųjį konfliktą, nublanko. Kitas, turėjęs suteikti ribas moderniajam suvereniam Aš, tapo suskilęs ir neapibrėžtas, o išorės, galinčios apriboti suverenią teritoriją, nebėra. Išorė – būtent ji teikė šiai krizei suprantamumo. Šiandien Jungtinių Valstijų ideologams vis sudėtingiau įvardyti vieną, konsoliduotą priešą – greičiau atrodo, kad maži, nepagaunami priešai tyko visur. Modernybės krizės pabaigoje iškyla vis daugiau mažų, neaiškių krizių, arba tai, ką mes norėtume pavadinti visuotine krize.

Šiuo atveju naudinga prisiminti (ir mes plėtosime šią temą 3.1 skyriuje), kad kapitalistinė rinka yra vientisas mechanizmas, kuris nuolat priešinosi bet kokiam skirstymui tarp vidaus ir išorės. Barjerai ir atskirtys jam trukdo, todėl jis visada siekia kuo daugiau įtraukti į savo sferą. Pelną generuoti įmanoma tik kontaktų, susitarimų, tarpusavio mainų ir komercijos dėka. Pasaulinės rinkos sudarys sąlygas atsirasti tokioms tendencijoms. Idealiomis sąlygomis pasaulio rinkai nebūtų išorės: jai priklauso visas žemės rutulys. Todėl, norėdami suvokti imperinį suverenumą, turime pasitelkti pasaulinės rinkos modelį. Galbūt, jei Foucault moderniosios galios diagramą atpažino panoptikone, tai pasaulinė rinka atitinkamai gali atstoti imperinės galios diagramą – nors ji nėra architektūros pavyzdys, o greičiau jos priešybė.

Sluoksniuotoje modernybės erdvėje buvo kuriamos vietos – jos buvo nuolatos užiminėjamos ir įkuriamos tam, kad dialektiškai sąveikautų su savo išore. Imperinio suverenumo erdvė, priešingai, yra tolydi. Ji gali atrodyti laisva nuo dvinarių padalijimų ar modernių sienų sluoksnių, bet iš tikrųjų ją raižo tiek lūžio linijų, kad ji tik iš pirmo žvilgsnio yra nenutrūkstama ir pastovi. Šiuo atžvilgiu aiškiai apibrėžta modernybės krizė užleidžia vietą visuotinei imperinio pasaulio krizei. Tokioje tolydžioje Imperijos erdvė galia neturi vietos – ji yra ir visur, ir niekur. Imperija yra ou-topia, o iš tiesų – neapibrėžta vieta.

Atmetimas

Bartlebis nenorėtų. Hermano Melville‘io klasikinio romano paslaptis – tai absoliutus atsisakymas. Kai Bartlebio bosas liepia jam vykdyti savo pareigas, jis ramiai vis iš naujo atsakinėja, „Aš nenorėčiau“. Melville‘io veikėjas artimas ilgai atsisakymo dirbti tradicijai. Bet kuris nuovokus darbininkas, žinoma, nori atmesti boso valdžią, bet Bartlebis pasiekia kraštutinumą. Jis neprieštarauja vienai ar kitai užduočiai, jis nepaaiškina savo atsisakymo priežasties – jis tiesiog pasyviai, bet absoliučiai atsisako. Bartlebio elgesys išties nuginkluoja – iš dalies dėl to, kad jis toks ramus ir tylus, bet dar labiau dėl to, kad jo atsisakymas toks neapibrėžtas, kad tampa absoliučiu. Jis tiesiog nenorėtų.

Turint omenyje didelį Melville‘io polinkį į metafiziką, nenuostabu, kad Bartlebiui peršamos ontologinės interpretacijos. Jo atsisakymas toks absoliutus, kad Bartlebis atrodo visiškai tuščias, žmogus be savybių, arba, kaip pasakytų Renesanso filosofai, homo tantum, tik žmogus ir niekas daugiau. Bartlebis savo grynu pasyvumu ir bet kokių smulkmenų atsisakymu mums tampa buvimo apskritai, buvimo kaip tokio, buvimo ir nieko daugiau pavidalu. Ir pasakojimo eigoje, vis labiau artėdamas prie apnuoginto žmogiškumo, apnuoginto gyvenimo, apnuogintos būties, jis tiek apsinuogina, kad staiga išnyksta, išgaruoja liūdnai pagarsėjusio Manheteno kalėjimo, Tombso, gelmėse. Maiklas K, pagrindinis J. M. Coetzee‘s nuostabaus romano „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ pagrindinis veikėjas, taip pat yra absoliutų atsisakymą liudijanti figūra. Bet jei Bartlebis yra nejudrus, beveik suakmenėjęs savo gryname pasyvume, K – nuolat ant kojų, jis nuolat juda. Maiklas K yra sodininkas, paprastas žmogus, toks paprastas, kad jis atrodo ne iš šio pasaulio. Pramanytoje šalyje, suskaldytoje pilietinio karo, jį nuolat stabdo valdžios pastatytos belaisvių stovyklos, barjerai ir kontrolės postai, bet jis sugeba jų tyliai išvengti, judėti toliau. Maiklas K nejuda tolyn vien tik dėl amžino judėjimo. Barjerai ne tik stabdo judėjimą, atrodo, kad jie stabdo gyvenimą, taigi jis juos visiškai atmeta tam, kad gyvenimas eitų į priekį. Jis iš tikrųjų nori auginti moliūgus ir prižiūrėtų jų klajojančius ūglius. K atmeta valdžią taip pat absoliučiai, kaip ir Bartlebis, tas pats absoliutumas ir paprastumas suteikia jam ontologinio grynumo. K taip pat priartėja prie nuogo visuotinumo, kai „žmogaus siela atsiduria anapus klasifikacijų“ – tai paprastas buvimas homo tantum.

Šie paprasti žmonės ir jų atsisakymas paklusti negali neimponuoti mums, nekenčiantiems valdžios. Atsisakymas dirbti ir valdžios atmetimas, o greičiau – atsisakymas savanoriškai vergauti – yra išsilaisvinimo politikos pradžia. Jau labai seniai Étienne de La Boétie skelbė būtent tokią atsisakymo politiką: „Pasiryžkite nebevergauti – ir iš karto išsilaisvinsite. Neprašau jūsų pakelti rankos prieš tironą, kad jį nuverstumėte, tiesiog neberemkite jo; ir jūs pamatysite, kaip jis tarsi didžiulis kolosas, netekęs pjedestalo, krenta neatlaikęs savo paties svorio ir dūžta į nuoskilas“. La Boétie suprato, kokią galią turi atmetimas, mūsų atsitraukimas nuo galios santykių, kai mes savo egzodu ardome mums viešpataujančią suverenią galią. Bartlebis ir Maiklas K pratęsia Boétie‘aus savanoriškos vergijos atmetimo politiką ir priartina ją prie absoliutumo.

Žinoma, atmetimas yra išsilaisvinimo politikos pradžia, bet tai – tik pradžia. Atsisakymas savaime yra tuščias dalykas. Bartlebis ir Maiklas K gal ir yra nuostabios sielos būtybės, bet jų absoliutus grynumas balansuoja ant bedugnės krašto. Savo sprukimo nuo valdžios keliuose jie yra visiškai vieniši ir nuolat atsiduria ant savižudybės slenksčio. Ir politikoje vien tik (darbo, valdžios ir savanoriškos vergijos) atmetimas veda tik į tam tikrą socialinę savižudybę. Kaip sako Spinoza, jei mes tiesiog nukirsime tirono galvą nuo socialinio kūno, mums liks deformuotas sociumo lavonas. Mūsų sprukimo kelias, mūsų egzodas turi būti nukreiptas į steigimą ir kurti realią alternatyvą. Turime ne vien atmesti – mums taip pat reikia kurti naujus gyvenimo modelius, o svarbiausiai – naują bendruomenę. Šis projektas nukreiptas ne į apnuogintą homo tantum gyvenimą, bet į homohomo, žmoniją kvadratu, praturtintą kolektyvinio intelekto ir bendruomeninės meilės.

Kitos knygos