2010-04-21

Haukur Már Helgason: Išsiveržęs sukilimas

Greitu, ryžtingu veiksmu jis beveik savaitei suparalyžiavo Europos oro linijų industrijas, sutrukdė (ir tai – negalutinis skaičius) 64 tūkstančiams skrydžių, palietė milijonus keliautojų, priminė visam kontinentui, kad dar esama geografijos ir atstumo, sumažino anglies emisijos pėdsaką – sulaikė tokio masto anglies emisiją, kuri prilygsta metinei kelių mažesnių šalių emisijai kartu sudėjus, galbūt sutrukdė jau ir taip liesam 1% ekonomikos augimui, kurio 2010-aisiais tikėtasi ES zonoje. Eyjafjallajökull (EJ) iš tiesų yra anarchistas!
Viena iš praėjusio spalio studentų maištų Kalifornijoje naujovių – jų atgaivintas septintojo dešimtmečio šūkis “nereikalauti nieko”: okupuodami ir paralyžiuodami visos valstijos universitetus, jie nereiškė ypatingų reikalavimų, nereikalavo kažkokių struktūrinių reformų: “laisvas universitetas kapitalistinėje visuomenėje panašus į kalėjimo skaityklą; jis reikalingas tik siekiant atitraukti žmones nuo kasdienybės skurdo”. Vietoj to, parafrazuoja vulkanas, nelaimėlių turistų ir oro linijų darbuotojų pyktį mes norime paversti karu.
Atleiskite už grubią interpretaciją – tai radikalūs Kalifornijos studentai kalbėjo apie karą ir, labai keista, buvo nepastebėti didžiosios žiniasklaidos. EJ yra kur kas labiau rafinuotas, nesako nė žodžio, nieko nepakomentuosi. Kaip matyti, jis nenori kenkti žmonėms. Bet jis galbūt nori padaryti štai ką:
• Kaip įmanoma ilgiau radikaliais išsiveržimais stabdyti didžiąją pramonę, kuri yra laikoma savaime geradėjiška – ekonominis augimas kapitalistinėje sistemoje prilygsta hierarchijų stiprėjimui;
• Visiems žmonėms, priklausomiems nuo vulkano sustabdytų paslaugų sistemų, parodyti, kokia trapi ši sistema, tariamai tarnaujanti mūsų ekonominiams ir kt. poreikiams – juokiantis iš globalizacijos, nuimant šydą nuo susvetimėjimo ir t.t.
• Bent dienai ar dviem atitolinti globalinio atšilimo katastrofą.
Tai prilygsta kvietimui pabusti.
Kviesdamas pabusti, vulkanas tikisi, kad šalutiniai nuostoliai, tokie kaip nepakankami atlyginimai darbuotojams Kenijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kitur, grėsmė prarasti darbus pakreips jų nerimą tokia linkme, kad jie imtų reikalauti radikalių permainų – sistemos, kuri būtų palanki žmonėms ir kitoms gyvybės formoms, kurioje gyvybė ir žmogiškasis orumas nebepriklausytų nuo įnoringos rinkos ir netvarių būdų keliauti.
Kaip anksčiau kiti anarchistai aktyvistai, taip ir vulkanas neatskleidžia savo veido – netgi jo dūmų uždanga slepia tik kaukę, tris kraterius, pasak kai kurių komentatorių, primenančius Muncho „Šauksmą“. Neturėdamas veido, būdamas asmuo be tapatybės, nepriklausydamas jokiai organizacijai, vulkanas lieka nepasiekiamas kontratakoms ar kerštui. Kitaip baigėsi, pavyzdžiui, prancūzams Tarnac 9, grupei jaunų anarchokomunistų, 2008-aisiais areštuotai įtariant, kad jie galėjo parašyti “Artėjantį sukilimą” (kurį oficialiai parašė “Nematomas komitetas”) – knygutę, kurioje raginama imtis veiksmų prieš kapitalizmą, o tai dabar daugmaž atlieka EJ, tačiau nepalyginamai didesniais mastais.
Vulkano išsiveržimas naujienų medžiotojams daug įdomesnis nei parlamento 3000 puslapių pranešimas apie Islandijos finansinę krizę ar netgi jo priedas apie etiką. Kalbama, kad skandinavų pagonių vyriausiasis kunigas ir grupės Sigur Ros bendradarbis Hilmar Örn Hilmarsson užkeikė Jungtinę Karalystę ir Olandiją dėl to, kad šių šalių indėlininkai daugiau nei prieš metus norėjo atsiimti iš bankrutavusio Islandijos IceSave banko savo pinigus. Po užkeikimo jis sukūrė dainelę:

Klounas Londono mieste
Skandina mūsų šalį,
Gordonai Brownai, iš tavo garbės
Beliko tik skuteliai.

Žinoma, vien oro industrijos nuostoliai (200 mln. eurų), kuriuos ji per dieną patiria dėl pelenų, prilygsta visiems IceSave nuostoliams. Tačiau tai – tik nacionalistų propaganda, neprilystanti daug radikalesnei vulkano žiniai, kurią ji bando maskuoti gamtos nenuspėjamumu ir kitomis interpretacijomis. Taip buvo maskuojama ir žinia, kad užtruko ginklų perdavimas į Afganistaną – pasitenkinta žinia, kad kareiviai namo grįš ne lėktuvais, o keltais ir traukiniais.
Įvykis tęsiasi ir lieka atviras interpretacijoms. Už kampo miega Katlos kalnas, kuris mažiau primena anarchistą, labiau – skerdiką Staliną. Tačiau kol kas katastofa ne mirtina, aktyvistas vulkanas nerodo polinkio į fašizmą. Įvykis lieka virtualus – kaip kompiuterių krizė prieš dešimt metų. Todėl jaučiuosi išdidus dėl savo gimimo vietos. Tauta ir jos politikai nieko nereiškia palyginus su tektoninės sandūros drąsa ir išmintimi.

The Reykjavik Grapevine

Kaip italai mokesčius susimažino: autoredukcijos judėjimas XX a. 8 dešimtmečio Italijoje

Autoredukcijos (mokesčių už paslaugas susimažinimo ir pačių darbininkų kontrolės gamybai) judėjimas, gimęs 1974-ųjų rudenį Turine – įdomi praktinė maištingos Italijos darbininkų klasės strategija. Šioje šalyje po 1968-ųjų darbininkų saviorganizacija leido kolektyviai kovoti prieš krizinę valdžios ir kapitalo politiką.
Autoredukcija – tai veiksmas, kurio metu vartotojai arba dirbantieji tam tikroje vartojimo ir gamybos srityje savavališkai kolektyviai (bendru sutarimu) susimažina viešųjų paslaugų, elektros, būsto nuomos kainas, arba atitinkamai – gamybos mastus.

Italijos krizė

Susidūrę su aštuntojo dešimtmečio ekonomine krize ir Italijos vyriausybės ekonominės politikos bankrotu (arba greičiau jos nebuvimu), didieji technokratai ir Italijos monopolijų (Agnelli, FIAT) lyderiai susibūrė aplink Italijos banko prezidentą Carli, ir paruošė reformų planą, vadinamą Carli planu. Vyriausybė 1974-ųjų rudenį jį priėmė be didesnio Komunistų Partijos pasipriešinimo. Šiame plane buvo numatyta, viena vertus, restruktūrizuoti gamybą, antra vertus, sumažinti viešąsias išlaidas. Taip Carli planu užsimojama perkelti Italijos ekonominės reformos naštą ant dirbančiųjų klasės pečių. Vyriausybės noras įvesti “teisingus mokesčius” leido augti transporto, elektros, telefono, sveikatos apsaugos, nuomos kainoms.

Socialinių kovų pakilimas

Carli planas buvo priimtas taip, tarsi šalyje būtų vyravusi socialinė taika ir nebūtų buvę dirbančiųjų kovų, Tačiau socialinės kovos nesiliovė dar iki plano priėmimo. Klasikines pasipriešinimo formas sustiprino ne tokios konvencionalios formos: gamybos sabotavimas, profsąjungų vadovų “nuėmimas”, produktyvumo mažinimas, gamybos masto kontrolė ir masinės pravaikštos. Šis judėjimas susijęs su Italijos dirbančiųjų kovingumu.
Šiose kovose aktyvų vaidmenį vaidina metalurgų profsąjungos ir įvairios radikalių kairiųjų grupuotės. 1968 – 1975 mieste prasideda tiesioginiai veiksmai, kurių epicentras – gyvenamojo būsto problema. Benamiai užima tuščius namus. Socialinio būsto savininkai susimažina sau mokesčius arba priešinasi iškeldinimui. Šios kovos – nelegalios, masinės ir dažnai smurtinės. 1969 – 1975 metais “užskvotinta” dvidešimt tūkstančių butų. Nuomos susimažinimas tapo svarbiausia kovos forma – politiškai buvo siekiama susimažinti nuomą iki 10% nuo atlyginimo.
Sunku nustatyti tiesioginį ryšį tarp kovų mieste ir darbininkų kovų. Nelengva suvokti, kad apskritai kapitalistinė sistema yra atakuojama tiek gamintojų, tiek vartotojų. Autoredukcijos judėjimas Turine siekia suvienyti šias dvi puolančiąsias jėgas.

Autoredukcijos judėjimas ir transporto kainos


Kasdien Turine dešimtys tūkstančių dirbančiųjų viešuoju transportu važinėja iš darbo ir namo. Taip prievarta prailginama darbo diena ir kartu ant darbininkų pečių užmetama papildoma finansinė našta.
1974-ųjų vasarą ir rudenį dvi privačios viešojo transporto kompanijos nusprendė nuo 20% iki 50% pakelti savo važiavimo kainą. Pirmosios reakcijos buvo spontaniškos ir neorganizuotos. Vėliau kovos organizavimą perėmė metalurgų profsąjunga. Jie sumano imtis autoredukcijos: savaitės transporto bilietas turi būti perkamas už seną kainą. Tam prireikė šiokių tokių politinių debatų. Atsisakymo mokėti išvis atsisakyta – transporto kompanijos tokiu atveju tiesiog nebeleistų važinėti autobusams. Kiekviename autobuse profsąjungų atstovai pardavinėjo profsąjungų paruoštus bilietus sena kaina, o surinktus pinigus perduodavo kompanijoms. Taip jie žengė žingsnį į priekį lyginant pavyzdžiui su Palermu, kur autoredukciją pasitelkę studentai naudojo ne tokias legalias kovos formas (blokuodavo automatinius komposterius). FIAT darbininkų demonstracijos ir spaudimas vertė regioninę valdžią reikalauti kompanijų, kad šios bilietus pardavinėtų senomis kainomis, kol bus pasiektas susitarimas su profsąjungomis.
Taip tiesioginis veiksmas pasiekė didelių laimėjimų. Jis vyksta nebe fabrike, nebe gamybinėje zonoje, bet greičiau fabriko ir miesto sankirtoje. Ši kovos forma kertasi su tradicine fabriko kovų praktika.
Autoredukcija buvo praktikuojama ne atskirų kovotojų. Ji buvo organizuota, preie jų aktyviai prisidėjo kovas rėmusios profsąjungos. Apie tokią jų poziciją nebuvo galima galvoti keletą metų anksčiau, tai buvo lūžis. Tačiau regioninio transporto autoredukcija visgi liko lokaliu reiškiniu, svarbiu vietiniams metalurgams. Judėjimas dėl elektros kainų suteiks autoredukcijai naują, masinį pobūdį.

Elektros mokesčių autoredukcija


Liepos pradžioje valdžia nusprendžia pakelti elektros kainas. Jei atsakas į šį sprendimą būtų buvęs silpnas ir neryžtingas, būtų galima didinti ir kitas kainas (telefono, viešojo transporto ir t.t.) Profsąjungos privalėjo veikti greitai. Taigi, elektros darbuotojų profsąjunga, pasinaudojusi transporto autoredukcijos patirtimi, sumanė pradėti autoredukciją. Kas geriau – ar vartotojams susimažinti sąskaitas 50%, ar atsisakyti apmokėti sąskaitas išvis? Tačiau antruoju atveju šalia to, kad darbininkų veiksmai gali būti atsukti prieš juos pačius, patys darbininkai mažiau organizuosis ir liks pasyvūs, jei tik atsisakys mokėti mokestį.
Elektros mokesčio susimažinimu vartotojai išreiškia nepritarimą vienašališkam vyriausybės sprendimui. Tiesioginis veiksmas priverstų valdžią derėtis. Taigi, profsąjungos nariai nutarė susimažinti elektros mokestį 50%. Taip jie praktikavo “pilietinį nepaklusnumą”. Profsąjungos pareiškė atsisakančios išjungti elektrą butuose, kuriuose praktikuojama autoredukcija. Taip profsąjungos prisidėjo prie kovų anapus fabriko sienų. Jos iki tam tikro laipsnio pakeitė partijas ir politines organizacijas. Tačiau toks profsąjungų vaidmuo buvo tik Turine, kur jos veikė autonomiškai nuo nacionalinės vadovybės. Visose jose telkėsi ir jas rėmė kraštutiniai kairieji. Kitur situacija buvo kitokia. Pavyzdžiui, Milane profsąjungų vadovybė sunaikino autoredukcijos judėjimą, o Neapolyje jis veikė spontaniškai, buvo nesusijęs su profsąjungomis. Turine kampaniją, žinoma, parėmė ir “grass roots” iniciatyvos gyvenamuosiuose rajonuose.
Kova plėtojosi dviem etapais: prisidedančių prie autoredukcijos parašai rinkti iš pradžių fabrikuose, o po to – gyvenamuosiuose rajonuose. Kodėl? Taip kova galėjo įgyti platesnį mastą. Pasirašyta peticija leidžia iškart kolektyviai imtis veiksmų: pasirašantis žmogus tuo paskelbia, kad mokės tik pusę mokresčio sumos, ir kartu su savo mokesčiu įteiks administracijai laišką, kuriame paaiškins, kad veikia kartu su profsąjungomis. Tuo tarpu profsąjungos stebės, nuo kokios datos laikomasi autoredukcijos, o gyvenamųjų rajonų bendruomenės dalins gyventojams lapelius, kuriuose aiškinami autoredukcijos metodai. Darbininkai pildys profsąjungų autoredukcijai paruoštus sąskaitos blankus.
Taip Turine ir Pjemonte per kelias savaites mokesčius susimažino apie 150,000 šeimų. Prie dirbančiųjų klasių prisidėjo ir viduriniosios klasės atstovai. Tačiau tokią masinę išraišką autoredukcija įgavo tik Pjemonte. Kitur Iralijoje būta tik kelių dešimčių tūkstančių sumažintų sąskaitų – ten radikalų aktyvizmą “smaugė” profsąjungų vadovybės. Turine prie judėjimo sėkmės nuo konfederacijų sąlyginai autonomiškas kairysis profsąjungų judėjimas kartu su gyvenamųjų rajonų bendruomenėmis. Bet tokia situacija jį ir izoliavo, neleido judėjimui paplisti visoje Italijoje. Centrinės profsąjungos teigė, kad autoredukcijos judėjimas kertasi su darbininkų klasės veiksmais: darbininkai įstatymų nepažeidinėja. Jos labiau buvo susirūpinusios valstybe ir jos institucijų krize. Tai vis dar buvo istorinio kompromiso strategija, profsąjungos buvo suinteresuotos savo sąjunga su valdžia, tuo tarpu autoredukcijos šalininkams jų interesai buvo svarbesni nei krizės krečiamos valstybės ekonomika.
Artėjant antrajai judėjimo bangai valdžia pasisodino profsąjungų lyderius prie derybų stalo, ir šie sutinka apmokėti tą dalį pinigų, kurie buvo nesumokėti.

Išvados

Autoredukcijos judėjimas Turinė davė keletą teorinių ir politinių pamokų. Miesto kovos čia susivienija su autonomines kovos formas besirenkančiais darbininkais, pademonstruojama, kad tokias kovas galima gerai koordinuoti. Ši koordinavimą garantavo darbininkų profsąjungos, perėmusios iniciatyvą ir organizaciniu požiūriu parėmusios judėjimą.
Be profsąjungų įsikišimo autoredukcijos judėjimas būtų likęs izoliuotas. Jam paplisti padėjo Turino fenomenas. Šio darbininkų miesto gyvenimo būdą įtakojo FIAT gamyklose kilusios kovos. Antras dalykas – Italijos profsąjungos įsitraukė į socialines kovas. Tai matėsi jau 1969, kai metalurgų profsąjunga rėmė tuščių namų užėmimus. Profsąjungos remia judėjimą nebe vien simboliškai, jos organizuoja tiesioginį veiksmą. Turine toks įsitraukimas pažadina kovas ne tik darbininkų, bet ir kitų miestiečių tarpe.
Galiausiai labai svarbus ir ekonominės krizės veiksnys. Perprodukcijos, nedarbo ar gresiančio nedarbo metais įprasti profsąjungų veiksmai netenka geluonies: sunkiau organizuoti streikus, kovoti prieš gamybos augimą. Išlaikyti darbą ir išlaikyti uždarbį – tai tampa svarbiausia kovoms fabrike ir bet kurioje darbovietėje. Kovas reikia perkelti į vartojimo sferą.
Kova ginant savo perkamąją galią gali įgauti didelį mastą. Elektros mokesčių autoredukcijos judėjime dalyvavo tarnautojai (tai prieštaravo ideologijai, kad viešasis sektorius konfliktų metu išlieka „neutralus“), mokytojai ir kt. Taip skirtingas klases sutelkti į tiesioginį veiksmą anksčiau sugebėdavo tik aktyvios mažumos. Dabar šis daugiaklasiškumas tapo vienu iš svarbiausių šios kovos bruožų.
Autoredukcija visada tiesiogiai kvestionuoja valstybę. Visuomeninė vadinamojo kolektyvinio vartojimo kontrolė, „politinės“ kainos už viešąsias paslaugas, prieštarauja „teisingoms“ kainoms, kurias siūlė Carli planas ir valdžia.
Autoredukciją daug sunkiau pritaikyti privačiame sektoriuje. Privačią nuosavybę represiniai mechanizmai gina daug efektyviau. Pavyzdys: marksistai ėmė taikyti autoredukciją Milano supermarketuose perkamiems produktams. Rezultatas – policija be jokių skrupulų areštavo kovotojus. Antras pavyzdys – tuščių namų užėmimas: represijos užiminėjantiems valstybinius būstus retai būna staigios ir brutalios. Privačių namų okupacijos iššaukia represijas tučtuojau.
Autoredukcija labiausiai išsiplėtojo valstybės valdomuose sektoriuose – valstybės, kuri buvo patekusi į krizę ir nebegalėjo suvaldyti joje kerojančių prieštaravimų. Šio judėjimo plėtojimasis skatina valstybės irimą. Norint sustabdyti šį irimą valdžiai prireikė tam tikrų jėgų įsikišimo – tik jos galėjo gražinti ekonominę tvarką.

Pagal Eddy Cherki ir Michaelo Wieviorkos straipsnį parengė kp

Libcom.org

2010-04-02

Kasparas Pocius: Nesibaigiantis Afganistano karas

Mindaugas Milinis. Afganistano kariai. Atsiminimai po trisdešimties metų. 1979-1989. V.: Knygius, 2010. 360 p.

Nuo pirmojo karo Afganistane pradžios praėjo daugiau nei trisdešimt metų, o mes ten tebekariaujame. Kariaujame svetimą, beprasmį tačiau žiaurų ir nužmoginantį karą, karą už sistemą, kuri, norėdama išvengti savo pačios krizės, nuslopinti visuomenėje susikaupusius prieštaravimus, paverčia mus patrankų mėsa ir uždengia mūsų cinkuotus karstus valstybinėmis ar tautinėmis vėliavomis. Štai ko jiems iš mūsų reikia: geras patriotas – miręs patriotas.
Tokios mintys kyla ne tik perskaičius Mindaugo Milinio sudarytą ir naujos leidyklos “Knygius” išleistą knygą “Afganistano kariai”, bet ir stebint šiandieninę situaciją pasaulyje, kai vieši įniršusių karo Afganistane veteranų ir priešininkų protestai negali sulaikyti liguisto JAV ir NATO vadų entuziazmo kariauti ir “laimėti” karą, kuriame laimėtojų nėra ir nebus.
Knyga, kurioje surinkti per dvidešimt daugiausia iš Lietuvos pajūrio kilusių žmonių atsiminimai, savotiškai pratęsia turbūt žymiausio lietuvio Afganistano karo veterano Zigmo Stankaus knygą “Kaip tampama albinosais”. “Afganistano kariuose” apie ano karo žiaurumą ir beprasmybę choru prabyla veteranai, invalidai, žuvusių kareivių motinos, netgi kareivių šaukimą ir cinkuotų karstų parvežimą organizavusio komisariato komisaras. Ką tik baigusius mokyklą, tas karas labai sužalojo, tik ne visus fiziškai. Daug sunkesnės vidinės traumos – beprotiška įtampa, baimė, siurrealistiniai sumaitotų kūnų vaizdai, peraugantys į dešimtmečius trunkančius naktinius košmarus. Įtampa tokiame kare, koks vyko ir vyksta Afganistane, kyla ne tik priešų, bet ir dėl žmogiškumą praradusių vadų baimės, baimės “diedų” ar bendražygių, kuriems nuo aplink tvyrančios mirties pasimaišo protas.
Buvęs žvalgas Jonas Zikas aprašo tai, į ką pavirsta tokia įtampa: “Tada užėjo kažkoks įniršis, perjungiau automatą, kad šaudytų pavieniais šūviais, ir šūvį po šūvio leidžiu į gulinčio lavono galvą. Suvariau visą apkabą, kol viena galvos pusė į šaltieną pavirto. Visi stovi, taip pat ir kuopos vadas, žiūri, juokiasi”. (p. 68) Tokios kraują stingdančios autentikos kupini ištisi skyriai. “Manau, kad baimės jausmą turi kiekvienas normalus žmogus. Žmogus, kuris baimės nejaučia, yra kvailas, jam būtina eiti pas psichiatrą” (p. 170). Kitoje vietoje skaitome: “…baimė yra natūrali. Juk visiškai nebijo tik nenormalūs, pašlijusios psichikos žmonės”(p. 197). Bandymas pasiteisinti? Kolektyvinis atsisakymas pažvelgti į save pačius? Juk ne bebaimiams žmonėms, o šiems dvasiškai sužalotiems jaunuoliams reikėjo psichologų pagalbos (kažin ar į juos buvo kreipiamasi). Baimė – svarbiausias dalykas, kurio toje “vyriškumo mokykloje” buvo išmokyti jaunuoliai. Paskui, grįžę iš mirties į gyvenimą jie bijojo, kad nepritaps, kai kurie netgi norėdavo grįžti atgal į karą ar tarnauti milicijoje. (p. 193) Taip tampama soldafonais.
“Afganistano kariai” – žiauri knyga. Tikėjausi karių atsiminimuose rasti daug puslapių, kur būtų liejama neapykanta karui, bet juose greičiau atsispindi susitaikymas, fatalizmas. Įtraukti į generolų sumanytą beprotybę, savo galvas jie saugojo su žeme sulygindami ištisus kišlakus, grobstydami civilių turtą. Tokiame kare žmogiškumas išnyksta. Daug labiau buvo rūpinamasi ne žmonėmis, o daiktais: karo trofėjais tapdavo “importinės” prekės – magnetofonai ar džinsai, kuriuos buvo galima mainyti į degtinę. Be to, galiojo čekių sistema – iš beprasmiško karo grįžęs namo, savo kūno ir sielos skausmus galėjai kompensuoti įsigytais daiktais. Nuostabi įžanga į kapitalizmą! Nenuostabu, kad kai kurie Afganistano karo veteranai nepriklausomoje Lietuvoje tapo nusikalstamo pasaulio veikėjais.
Praėjo trisdešimt metų, karas Afganistane vyksta, jis kol kas vangus, bet galbūt greitai pagal naują NATO koncepciją bus suaktyvintas. Lenkija tam jau ruošiasi ir planuoja atnaujinti karių kontingentą Afganistane – padidinti iki 2600 karių ir 400 vadinamųjų strateginio rezervo karių. .Kaip ir tada, apie šį karą oficialioji propaganda kalba puse lūpų. Bet ir dabar kai ką sužinome.
2008 m. gegužės 22 dieną Goro provincijos sostinėje Čagčarane kilo riaušės. Iš pradžių minėta, kad neramumai kilo dėl to, kad vienas JAV karys per šaudymo pratybas Irake vietoje taikinio pasirinko Koraną, tačiau vėliau ėmė aiškėti, jog šios neturtingos provincijos gyventojai sukilo dėl to, kad neturėjo ko valgyti. Per bruzdėjimus žuvo Lietuvos kareivis A. Jarmalavičius, akmenimis lengvai sužeisti dar du Lietuvos kariai. Galbūt karo šalininkai puls aiškinti, kad vienas karys, palyginti su 96 žuvusiais aname kare, – niekai?
Dar vienas faktas – šiemet karo biurokratai gyrėsi, kad lietuvių daliniai numalšino sukilusių kalinių riaušes Čagčarano kalėjime. Taigi, galime girtis, kad esame patrankų mėsa, malšinanti beginklių kalinių maištą prieš svetimų pajėgų savivalę. Be to, mes juk dalyvaujame taikos palaikymo misijoje, kovojame už Vakarų civilizacijos vertybes, už demokratiją. Mat, NATO ir autoritetingų globalinio kapitalizmo šalininkų manymu, karas – tai taika. Kad palaikytume taiką, reikia ginkluotis, žudyti žmones, kurie niekada nekėlė grėsmės nei tau, nei tavo šaliai, nei galingiems aljansams, suinteresuotiems ne taika ir stabilumu, bet išteklių plėšimu, priešų bauginimu ir galios konsolidavimu. Tokia taktika – “priešų bauginimu” – paremta ir naujoji NATO strategija, prie kurios labai noriai prisideda Rytų Europos šalys, leisdamos čia kurti gynybinius skydus. Taip mūsų vadovai kelia grėsmę savoms visuomenėms, o ne garantuoja saugumą, kuris išlieka tik deklaracijose.
Abu Afganistano karai kilo dėl panašių priežasčių. Paranoja dėl ginklavimosi varžybų ar krokodilo ašaros dėl karo su terorizmu – tai tik paviršius, po kuriuo slypi patologinė valdžios neapykanta visuomenei, poreikis slopinti jos poreikius, būtinybė sukelti joje įtampą ir baimę, kaltės pojūtį. Nepasitenkinimą stagnuojančia sovietine tikrove Kremlius malšino nukreipdamas jį į pirmąjį karą, o visame pasaulyje kilusį pilietinį judėjimą prieš kapitalizmą (prisiminkime kad ir Sietlo įvykius 1999-aisiais) buvo bandoma užgniaužti valdžios kurstoma patriotine isterija, kuri baigėsi Bagdado bombardavimu ir kariuomenės įvedimu į Afganistaną.
Taigi, Afganistano karas tęsiasi, jis gali būti taip periodizuojamas: pirmajame lietuviai kovėsi už sovietus, antrajame – už Vakarų kapitalistus. Knygą “Afganistano kariai” reikėtų papildyti su NATO kariavusių jaunuolių ir žuvusio seržanto motinos atsiminimais. Labai gaila, bet atrodo, kad karą Afganistane galima laimėti tik nukreipus automatus ne į virpančius iš baimės vietinius, bet į sočius karo vadus ir į visą sistemą, jei ji grindžiama baime ir įtampa, jei ji naikina ir luošina žmonių gyvenimą.

Šiaurės Atėnai, 2010 balandžio 2 d., Nr. 13 (983)