Praėjusių metų gruodį į susitikimą Frankfurte prie Maino susirinkę keletas kairiųjų organizacijų ir grassroots profsąjungų iš Graikijos, Ispanijos, Lenkijos, Austrijos ir Vokietijos nusprendė surengti bendrą pasipriešinimą kapitalistinėms reformoms dabartinės krizės metu. Kovo 31-ąją minėtose šalyse įvyks “Europos veiksmų prieš kapitalizmą diena” (“M31″). Prisijungs ir grupės iš kitų šalių. Protestai bus nukreipti ne tik prieš nedemokratišką neoliberalią Europos Sąjungos, Europos Centrinio Banko ir Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) politiką, bet ir prieš pačią kapitalistinės konkurencijos ir išnaudojimo politiką.Siūlome susipažinti su akcijos kvietimu. Europa pateko į užsitęsusią suirutę. Ištisus mėnesius plečiasi jos paskolų ir valstybinių skolų krizė. Daugybės karštligiškai rengtų Europos Sąjungos (ES) vadovų susitikimų metu buvo nutarta išsaugoti kapitalizmą imantis ypatingų priemonių.Vyriausybės ir žiniasklaida mus tikina, kad tokioms priemonėms nepasiekus tikslo ateis recesijos ir masinio skurdo laikai. Tokia apokaliuptinė retorika grindžia kelią dar didesnėms neoliberalioms reformoms, kurių socialines pasekmes jausime ištisus ateinančius dešimtmečius – jei nesipriešinsime. Krizės metu mums buvo sakoma, kad kapitalizmas turi būti pristabdytas, kad bankai ir korporacijos turi prisiimti dalį naštos, kurią pačios ir sukūrė. Dabar vyksta kai kas visiškai priešingo: ES, jos šalys – narės ir kitos Europos šalys stiprina konkurenciją ir pradeda taikyti visuomenę žlugdančias diržų veržimosi programas, kad būtų išsaugoti privatūs pelnai. Tai darydamos jos reprodukuoja destruktyvią kapitalizmo logiką. Krizės, plintantis bejėgiškumas ir skurdas, o iš kitos pusės – privati, t.y., išskirtinių asmenų prabanga – be šių bruožų kapitalizmas neįsivaizduojamas. Organizuokimės ir kurkime geresnę visuomenę!
Kalta sistema!
Per pastaruosius dešimtmečius, kapitalistinės globalizacijos sąlygomis, stiprino konkurencija tiek privačiose korporacijose, tiek nacionalinėse ekonomikose. Visos stipriausios industrine gamyba užsiimančios šalys atsisakė savo rinkų reguliavimo ir primetė savo modelį kitoms šalims. Jos apkarpė išlaidas socialinei apsaugai, privatizavo viešąjį sektorių, apribojo dirbančiųjų teises ir padidino socialinę kontrolę – ir visa tai padarė nežaboto kapitalizmo augimo labui. Europoje, vadinamojoje „gražiojoje kapitalistinio pasaulio pusėje“ mūsų gyvenimas tampa vis labiau nesaugus, didėja socialinė atskirtis. Vadinamosios „kylančiosios rinkos“ nuolatinės socialinės krizės sąlygomis vykdo žiaurią ekspropriaciją ir negailestingą išnaudojimą, o jas remia vyreiausybės, suinteresuotos nacionaliniu augimu, kuris yra naudingas tik privilegijuotai mažumai. Beatodairiškai besivaikydamos geresnių galimybių konkuruojant, jos „užsuko“ finansines rinkas“. Vienas po kito sprogo „dotcom“, nekilnojamojo turto ir derivatyvų krizės. Tai – ne individualaus „godumo“ ar siautr elito „korupcijos“ rezultatas – tai kapitalizmo socialinės tvarkos imperatyvų pasekmė. Štai kodėl šita sistema turi būti pakeista.
Įveikti ES režimą
2011-aisiais Europos finansinė ir paskolų krizė sustiprėjo dar labiau. Bankrotas gresia daliai ES narių valstybių, ir tai kelia grėsmę bendrai valiutai – eurui. Kaip sako paviršutiniškai į viską žiūrintys populistai, šios šalys „sau leido daugiau nei galėjo“. Iš tikrųjų jų jos tik stengėsi generuoti ekonomikos augimą paskolų dėka. Jos taikė tas pačias priemones, kaip kitos šalys – tik joms mažiau sekėsi. Tam, kad įgytų Europos Centrinio Banko (ECB) ir naujai įsteigtų Euro subsidijų fondų palaikymą, šios šalys turi taikyti naują diržų veržimosi planą. Europos skolų ribojimo politika, manoma, atkurs „pasitikėjimą rinkose“ – bet ji akivaizdžiai bus vykdoma dirbančiųjų, studentų ir bedrbių sąskaita. Tuo tarpu privatus pelnas lieka nepaliestas. Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF), ES ir kitos tarptautinės institucijos spaudžia kylančias ir kaitos periodą išgyvenančias ekonomikas, kad jos kuo labiau karpytų socialinę gerovę ir privatizuotų viešąjį sektorių. Visa tai demonstruoja pastangas atkurti krizės palaikomą išnaudotojišką ES režimą, tarnaujantį joje dominuojančių valstybių ekonomikoms. Nepaisant tam tikrų tarpusavio nesutarimų Vokietijai ir Prancūzijai pavyko be didelio pasipriešinimo įgyvendinti savo planus. Žinoma, vyko dideli protestai. Visame kontinente išplito grassroots iniciatyvos, jos bandė įveikti pilietinį bejėgiškumą. Bet iki šiol nedaug buvo pasiekta net organizuojant masines demonstracijas ir visuotinius streikus. Nacionalinės profsąjungos dažniausiai nusileidžia kapitalistų reikalavimams ir diržų veržimui. Tarp profsąjungų nėra veiksmingo tarptautinio solidarumo. Jei norime, kad kažkas pasikeistų, turime veikti patys.
Galime gyventi geriau
Dabartinė politika ES ir Europoje – tai kapitalistinė spekuliacija. Diržų veržimosi priemonės bei skolommis paremtas augimas kelia grėsmę ekonominiam stabilumui. Kapitalizmas gali ir nebeišsigelbėti – jis tik gali tapti nuolatinių krizių sukėlėju. Tad kam gi gadinti savo gyvenimus gyvenant tokioje sistemoje? Kovokime prieš neoliberalizmo ideologiją, organizuokimės visoje Europoje. Mūsų Veiksmų diena – 2012-ųjų kovo 31-oji bus pirmasis žingsnis. Demonstracijos, vienu metu vykstančios daugelyje Europos šalių, yra daugiau nei solidarumo ženklas. Jos įžiebs tarptautines diskusijas ir bendradarbiavimą. Prisijungti prie šio proceso kviečiame visas emancipacijos siekiančias iniciatyvas. Tapkime nepriklausomi nuo oficialių institucijų ir ruoškimės ryžtingai kovai. Krizė įvairiose šalyse gali atrodyti skirtingai, bet mes visi turime bendrą tiksl ą: Mes nenorime išsaugoti kapitalizmo, mes norime jį įveikti. Mes priešinamės nacionalizmui. Svarbu kovoti prieš gyvenimo standartų prastėjimą, bet mes turime eiti toliau. Mes norime nusikratyti mirtinų kapitalizmo ir jam tarnaujančių politinių institucijų pančių. Tai – vienintelis būdas pasiekti „tikrąją demokratiją“.
Iš march31.net vertė KP
