Dieną prieš rinkimus skaitinėju Žižeką. Savo knygoje „Kaip skaityti Lacaną“ jis aptaria
dirbtinio aktyvumo sampratą, kuri, manau, pastarosiomis savaitėmis makaronų kabinimo ant ausų
vajaus išvargintai Lietuvai visai tinka:
Dirbtinio aktyvumo samprata apibrėžia tai, kad žmonės veikia
ne tik tam, kad ką nors pakeistų – jie taip pat gali veikti, kad neleistų
kažkam įvykti, kažkam pasikeisti. Tokia yra tipiška obsesyvaus neurotiko
strategija: jis yra pasiutusiai aktyvus, siekdamas užkirsti kelią kažkam
realaus. Tarkim, jei tam tikroje grupėje žmonių gresia sprogti kažkokia įtampa,
obsesyvus neurotikas visą laiką kalba, norėdamas išvengti nepatogaus tylos
momento, kuris priverstų dalyvius atsidurti akistatoje su tvyrančia įtampa.
Psichoanalitinio gydymo metu obsesyvūs neurotikai plepa be perstojo, jie
aptvindo psichoanalitiką anekdotais, sapnais, įžvalgomis; jų nesiliaujantį
aktyvumą palaiko tvyranti baimė, kad jiems akimirkai baigus kalbėti psichoanalitikas
paklaus jų apie tai, kas iš tikrųjų svarbu – kitaip tariant, jie kalba tam, kad
analitikas tylėtų.
Netgi šiandieninėje progresyvioje politikoje pavojus kyla
ne iš pasyvumo, bet iš pseudoaktyvumo – poreikio būti aktyviems, dalyvauti.
Žmonės nuolat stengiasi „kažką daryti“, akademikai dalyvauja beprasmiuose
debatuose; iš tikrųjų sunkiausia žengti žingsnį atgal ir nuo viso to
atsitraukti.
Esantieji valdžioje dažnai teikia pirmenybę netgi
kritiškam dalyvavimui, bet tik ne tylai – kad tik galėtų mus įtraukti į
dialogą, kad tik įsitikintų, kad mūsų grėsmingas pasyvumas jau praeityje.
Priešingai tokiam interpasyviam modeliui, kai, būdami visuomet aktyvūs, mes stengiamės
užtikrinti, kad niekas iš tikrųjų nepasikeis, pirmasis išties kritiškas
žingsnis būtų atsitraukti ir būti pasyviu, atsisakyti dalyvauti. Šis pirmasis
žingsnis nutiesia kelius tikram aktyvumui, veiksmui, kuris iš tikrųjų pakeis
vaizdo koordinates.
Iš: Slavoj Žižek, How To Read Lacan, 2007, p. 26-27.
