Konferencija apie dirbančiųjų tyrimą Esekso universitete

Penktadienį, gegužės 3 d., buvome suplanavę vizitą į seniausiai rašytiniuose šaltiniuose paminėto Anglijos miesto Kolčesterio pašonėje esantį Esekso universitetą. Šio universiteto Verslo fakultete jo darbuotojas, Juodraščio skaitytojams ir Laisvojo Universiteto lankytojams pažįstamas Stevphenas Shukaitis surengė dviejų dienų konferenciją "Dirbančiųjų tyrimo politika", kurioje buvau prisižadėjęs padaryti pranešimą. Tiesa, konferencijoje praleidome tik vieną dieną - tos dienos bilietai (įskaitant Londoną) mums kainavo 80 svarų. Šiaip buvo trys dienos, pirmoji buvo skirta filmo "The Condition of The Working Class" peržiūrai (jį šią savaitę žiūrėsiu Londone, Goldsmith's Universitete), o per kitas dvi buvo skaitomi pranešimai apie dirbančiųjų tyrimą, jo istoriją, mokslinę paskirtį ir ateities galimybes permąstant dirbančiųjų klasės organizavimosi perspektyvas. (Priminsiu, kad atskirų aktyvistų ir SAMPRO inicijuotas dirbančiųjų tyrimas 2011 m. vyko ir Lietuvoje, galbūt jis bus tęsiamas ir ateityje).
Antrosios dienos rytą kalbėjusi italė aktyvistė iš Uninomade kolektyvo Anna Curcio kalbėjo apie šiame kolektyve bendradarbiaujančių akademinių aktyvistų ir Šiaurės Italijos logistikos darbuotojų tarpusavio solidarumą ir kuriamas strategijas. Pasak jos, labai yra svarbu tai, kad už savo teises kovojantys pervežimų darbuotojai gali pasitelkti ilgametę darbo patirtį ir nusimanymą apie prekių cirkuliaciją, tuo tarpu aktyvistai padeda dirbantiesiems, paskatindami juos politiškai. Taip tarsi suvienijamas teorinis ir praktinis žinojimas. Prasidėjus krizei ir vis labiau plintant prekarizacijai, logistikos sektoriaus verslininkų pajamos liko nepaliestos, tuo tarpu vairuotojų išnaudojimą papildė rasinė diskriminacija. Ypač sunki šioje šalyje imigrantų padėtis - praradus darbą jų buvimas šalyje tampa nelegaliu. Vienintelė galimybė priešintis darbdaviams - prekių blokada kapitalizmo cirkuliacijai strategiškai svarbioje zonoje - Italijos šiaurėje. Diskusijos moderatorius Abe Walkeris teigė, kad prekių blokada netgi gali būti veiksmingesnis būdas priešintis krizės metu, nei Occupy susibūrimai - ji suduoda smūgį pačiai kapitalistinei cirkuliacijai. Tačiau tuo suabejojo kitas konferencijos dalyvis - pasak jo, kai kurie streikai ir blokados gali atnešti didesnę nenaudą dirbantiesiems, o ne kapitalui, todėl reikia stengtis vengti priešpriešos tarp vieno ir kito sektoriaus dirbančiųjų. Jis pasitelkė pavyzdį apie du streikus. Pirmąjį streiką prieš Kalėdas surengė pašto darbuotojai. Nors jų norai buvo geri, nepristatę kalėdinių siuntinių jie susilaukė visuomenės pasipiktinimo. Antrąjį streiką surengė Olandijos autobusai. Jie susitarė keleivius vežioti nemokamai ir taip patraukė gyventojus į savo pusę.
Antrasis kalbėtojas - amerikietis Alanas Moore'as, praeityje dalyvavęs tokiuose menininkų kolektyvuose, kaip Art Workers' Coalition, ABC No Rio ir pan., o dabar gyvenantis skvote Madride ir rašantis knygas apie skvotų judėjimą Europoje. Jis ironiškai teigė, kad menininkų, kaip ir po vieną vaikščioti mėgstančių kačių suorganizuoti beveik neįmanoma, bet kalbėjo apie menininkų dalyvavimą Occupy judėjimuose.

Įdomiai pasisakė ir dvi dizainerės iš Italijos, studijuojančios Goldsmith's. Prieš porą metų jos išplatino dirbančiųjų tyrimo anketas Milano dizaino festivalio metu, į kurias atsakė 767 dizaineriai. Kaip nesunku įsivaizduoti, dizaineriai, kaip ir kiti verslui vergaujantys menininkai yra viena labiausiai išnaudojamų socialinių grupių. Mylėdami savo darbą, laikydami jį kūrybišku, vertindami tai, kad tai - ne tik darbas, bet ir kūryba, šio amato specialistai verčiami sėdėti darbe kartais po 12 valandų ir uždirba tokį atlyginimą, kad, kaip tyrėjoms pasakojo viena mergina, žmonės vėliau klausia, ar tai - darbas puse etato. Ta pati mergina pasakojo, kad per mėnesį tokio sekinančio darbo uždirbo 933 svarus, o kompanijos, kuriai ji dirba, savininkas už jos per vieną dieną padarytą darbą susižėrė į kišenes 43.000 svarų. Apie menininkų problemas kalbėjo ir Lenkijos atstovai iš Varšuvos Laisvojo (Lėtojo) Universiteto, kurio pavadinimas man pasirodė įdomesnis, nei pati institucija, užsiimanti įvairiais kūrybinių industrijų tyrimų projektais. Dar mažiau entuziazmo liko jiems paminėjus, kad, jei darytų dirbančiųjų tyrimą, jie greičiausiai prašytų Kultūros ministerijos paramos...

Po pietų kalbėjau aš. Lietuvoje 2011 vykusį dirbančiųjų tyrimą įvardijau kaip nesėkmingą (apklausti tik 67 žmonės, tyrimas, kurio pagrindinė nuostata atsispindėjo pagrindiniame jo klausime "Ar nesijaučiate išnaudojama (-s)?" neturėjo jokio socialinio ir politinio poveikio visuomenei, neiškilo nauji socialiniai, solidarumą ir dirbančiųjų kovingumą skatinantys judėjimai, galintys duoti atkirtį tiek vyriausybių visuomenės skurdinimo politikai, tiek fašistinėms, nacionalistinėms tendencijoms Lietuvos visuomenėje). Kaip priežastį galėjau nurodyti daug ką - tiek pasyvią, socialinėms kovoms anemišką atmosferą dirbančiųjų tarpe, tiek aktyvistų "nesusižavėjimą" šiuo projektu, per mažą norą prisidėti organizuojant tyrimą. Tai būtų leidę tikėtis, kad šalia pačios anketos pildymo (o tai savaime vargu ar veda į "revoliucingumą", nebent į tuščią laiko švaistymą), atsiras dirbančiuosius ir aktyvistus jungiančios diskusijų grupės, seminarai ir t.t. Trečia - ir tai susiję su antra priežastimi - mums neatsirado pakankamai laiko bendrauti su eiliniais apklausiamais žmonėmis, ir tokiu būdu mes negalėjome sunaikinti hierarchinių tarpusavio perskyrų. Mūsų buvo per mažai, jie buvo per toli. Kad atsirastų tarpusavio ryšys su eiliniais profsąjungiečiais, nepakanka darbinių susitikimų profsąjungoje, reikia kartu kažkur nueiti, išgerti alaus, išklausyti žmones. Mūsų tam buvo per mažai. Ketvirta priežastis, apie kurią ėmiau mąstyti jau konferencijos metu, gal buvo paties objekto pasirinkimas, įsivaizdavimas, kad dirbantieji - tai JIE, nutolę nuo mūsų, pranykę tamsiuose Naujininkų ir Lazdynų namų šešėliuose. Galbūt jei būtume pradėję nuo minčių apie save, o ne apie kažkokią nuo mūsų toli ir nepriklausomai egzistuojančią "darbo klasę", jei būtume pradėję nuo savo gyvenimo ir darbo sąlygų suvokimo, būtume galėję tyrimą įsukti žymiai efektyviau. Žodžiu, kaip turbūt būna visada, apklausa pateikė daugiau klausimų, nei atsakymų. Pažadu, kad šiems klausimams ateities tekstuose bus skirta daugiau vietos.

Konferenciją baigė Goldsmith's Universitete studijuojantis trockistas, papasakojęs neįtikėtinų istorijų apie tai, kaip Didžiojoje Britanijoje elgiamasi su skambučių centrų darbuotojais. Apibendrindamas tai, kas buvo pasakyta, italų tyrinėtojas Gigi Roggero teigė, kad dirbančiųjų tyrimas turi radikalizuoti kovas, o sociologinis metodas - tirti dirbančiuosius kaip objektą - turi padėti sunaikinti patį objektą - dirbančiųjų klasę - kartu su pačiu kapitalizmu. Tyrimo vykdytojai turi peržengti teorijos ir praktikos atskirtį, neįsipainioti į metodologinius rėmus ir nebūti jų nugalėti. Gigi pabrėžė, kad dirbančiųjų tyrimas yra procesas, tai, pasak jo, yra gera galimybė šviestis. Taip pat, jo teigimu, dirbančiųjų tyrimas leidžia panaikinti skirtumą tarp tradicinio dialektinio negatyvumo ir postfordistinio deleuziškojo pozityvumo - mes mylim savo rankų kūrinius, vertiname tai, ką vadiname biopolitinės produkcijos pasekmėmis, bet tai nepanaikina antagonizmo tarp dirbančiųjų ir kapitalo bei valstybės - užgrobimo (capture) aparato. Tyrinėdami kartu su dirbančiaisiais mes, kaip jau min
Konferencija buvo naudinga, ji ne tik leido suvokti kai ką naujo, bet ir apibendrinti tai, ką jau žinojau. Be to, užmezgiau ryšius su tam tikromis įdomiomis grupėmis Londone.
 

Renginiai Londone ir aplinkui

Vakar Goldsmith's Universitete pagaliau pirmą kartą gavau tai, ko pasisemti atvažiavau į Didžiąją Britaniją - peno mintims. Sakydamas "pirmą kartą" turiu omenyje ne kasdienę patirtį, kuri mus kasdien apipila naujienomis ir dovanoja puikių įspūdžių, ir netgi ne sėkmingą pasimatymą su savo darbo vadovu Nicku Thoburnu, kurio kokybė man nekėlė jokių abejonių jau iki susitikimo. Turiu omenyje tuos renginius (kai kuriuos iš jų aplankyti buvau suplanavęs dar Lietuvoje) kurie man atrodė itin viliojantys, o vėliau bent jau iš dalies nuvylė. Tai - konferencija apie autonomizmą Oksforde, kurioje dalyviai, tarp kurių buvo ir mokslininkų iš Italijos, nepasakė praktiškai nieko naujo, bent jau tiek, kiek tikėjausi. Akivaizdus šios konferencijos minusas buvo ir tai, kad neatvyko trys dalyviai - du aktyvistai buvo suimti Italijos muitinėje dėl to, kad negali išvykti iš šalies, nes, kaip supratau, yra "policijos įskaitoje" - prieš du metus vykstant protestams bandė įsiveržti į Italijos parlamentą. O trečiasis kalbėtojas, garsusis Franco Berardi - Bifo neatvyko dėl savų priežasčių. Tuo tarpu kitas lauktas renginys - Mute žurnalo naujausio numerio pristatymas - buvo absoliutus fiasko, susirinkę kalbėtojai, aptardami finansinio kapitalo ir biržų cirkuliacijos ypatumus elgėsi kaip tikri fetišistai, absoliučiai "imanentiškai", be jokios kritinės distancijos, žiūrėjo į rinkos logiką ir atrodė kaip nesubrendę mokiniai, klasėje besidalinantys įspūdžiais apie vakar pažiūrėtą "Supermeną". Nežinau, nuvylė mane toks, atrodytų, radikalaus žurnalo vakarėlis. Galbūt - guodžiuosi mintimi - kiekvienam naujam numeriui jis kviečia vis naujus autorius ir jie diktuoja savo politiką. Žodžiu, abiem renginiais nusivyliau ir buvau įspėtas neturėti didelių vilčių dėl vakarykščio. Įdedu jo aprašymą:


Political Theology seminar

Despite modern claims, Western thought did not start anew in the seventeenth century. And yet, before (and long after) Carl Schmitt claimed against liberal thinkers the theological foundation of the whole modern political edifice, only Catholic apologists dared to evoke the continuity between the dark and the enlightened ages of Western history. Only during the cultural earthquake of the long sixties did Deleuze, Foucault and Derrida retrieve an even more disquieting continuity, which according to Nietzsche traverses all Western thought from Plato on. By tracing this path, Foucault realised that we are yet to cut off the head of the king. In partial resonance with Agamben’s remarkable explorations, I will further trace this royal body back to the mystical body of Christ as construed by eleventh- and twelfth-century canonists, who invented both sovereignty and revolution as we know them. My genealogical narration will be an attempt at producing both past and present politics beyond the boundaries of Platonisms, theologies and modernities.

 

Taigi, tai buvo politinės teologijos seminaras, vienas iš renginių, kuriuos Goldsmithe kuruoja to universiteto politinės teorijos profesorius Saulas Newmanas, pats pagarsėjęs kaip vienas postanarchizmo teoretikų (esu išvertęs šiame bloge jo straipsnį). Paskaitą tema "Politinė teologija ir tai, kas anapus jos: link nemetafizinės politikos" skaitė italas, Birkbeko ("Žižeko") universiteto dėstytojas Riccardo Baldissone. Kaip buvo minėta anonse, jis rėmėsi šiuolaikiniais filosofais - Derrida, Foucault ir Deleuzu ir pritaikė dekonstrukciją svarstydamas politinės teologijos sąvokas. Jis kalbėjo apie Derrida mintį, kad metafizika yra nuolat pasmerkta ieškoti naujų pagrindų, keisti savo centrus, pasitelkė šį metodą narstydamas "mistinio kūno" sampratą (čia ištraukos iš knygos, apie kurią buvo kalbama, ir kurioje rašyta, kad "mistinis Kristaus kūnas" vėliau buvo pasisavintas baroko karalių, šalia savo žemiško kūno "turėjusių" ir mistinį "dieviškąjį kūną". Apie tai savo pirmojoje knygoje yra rašęs Arūnas Tereškinas. Hobbeso Leviatanas irgi yra tauta kaip organizmas. Taigi, Schmitto teiginys, kad visos pasaulietinės politinės kategorijos yra perimtos iš religijos, galioja ir yra tikslus. Taigi, dėstytojo uždavinys buvo atskleisti tų religinių kategorijų geneologiją - parodyti, kad jos nėra "metafizinės", "prigimtinės", bet atsiradusios labai konkrečiomis aplinkybėmis. Tarkim, religinės ir pasaulietinės valdžios (dviejų kardų) teorija, kuria grindžiama dieviška karalių galia, susijusi su šv. Petro ir šv. Pauliaus kaip dvasinės ir pasaulietinės valdžios, bendrystės išaukštinimu. Buvo paliesta ir daug kitų įdomių klausimų, tarkim, kritikuojama esencialistinė pozicija, nuo Baroko dievu padariusi žmogų (kalbama iš nyčiškosios - trans(post)humanistinės perspektyvos, ir t.t.
Labai svarbūs man pasirodė Baldissone argumentai apie tai, kaip galima kvestionuoti politinę teologiją. Jis sako, kad 1) skaitant įvairius autorius būtina atsekti, kaip kuriamos politinės teologijos sampratos, kuriomis norima pagrįsti valdžios "dieviškąjį" legitimumą, 2) būtina aptikti, kaip bandomas "ištrinti", užtušuoti sukurtų sampratų (tokių kaip "tauta - mistinis kūnas") kūrybinis momentas, kaip jos "natūralizuojamos" 3) būtina stebėti, kaip sukurtos ir natūralizuotos politinės teologijos sampratos panaudojamos įteisinant tam tikrą valdžią ar režimą. Būtina suvokti valdžią ne kaip natūralią būklę, o kaip performatyvų, tai yra nuolat rekonstruojamą ir atmaujinamą procesą.
Paklaustas apie revoliuciją, Baldissone prisiminė Renesanso laikų prancūzų filosofą ir anarchistą Etienne La Boetie, kuris teigė, kad revoliucija ateina tada, kai žmonės pakeičia savo įpročius, kai nustoja kartoti tai, ką darė iki šiol. Šią sampratą Baldissone vertina labiau nei marksistinę revoliucijos kaip pertrūkio, kuriame mes liekame stebėtojai, teoriją. Paklaustas apie žmogaus teises jis teigė, kad jos turi būti ne ginamos kaip "prigimtinės", bet nuolat kuriamos. Tas pats ir dėl socialinio teisingumo, dėl kurio savaiminio vertingumo Baldissone yra dekonstruktyviai įtarus.
Žodžiu, turėjom puikų laiką ir puikią, labai savalaikę diskusiją, studentai buvo aktyvūs. Norisi, kad daugiau tokių seminarų bei diskusijų būtų ir Lietuvoje.
Liūdna (ir savalaikiška) buvo galvoti apie Lietuvą ir mūsų visuomenę, apie visokiuose mitinguose auginamą baimę dėl to "mistinio kūno", apie kvaziteologinių sąvokų sudarytas kliūtis solidarumui ir atveriamus neapykantos šliuzus. 
Ką gi, artėja konferencijomis ir paskaitomis derlinga gegužė, apie jas pasakoti stengsiuosi ir dažniau.

Gilles Deleuze, Félix Guattari. Kerėtojo memuarai (ištraukos)

Tapsmas-gyvūnu visada siejasi su gauja, šutve, populiacija, susibūrimu, trumpai tariant – daugialypumu. Visuomenė ir Valstybė gyvūnų bruožus naudoja žmonių klasifikavimui; gamtos istorijai ir mokslui charakteristikų prireikia klasifikuojant pačius gyvūnus. Gyvūnų bruožai gali būti mitiniai arba moksliniai. Bet mums charakteristikos nerūpi; mums rūpi tai, kaip vyksta ekspansija, veisimasis, užgrobimas, užkrėtimas, susibūrimas. Aš esu legionas. Vilkažmogis, užkerėtas keleto jį stebinčių vilkų. Kokia nauda iš vienišo vilko? Arba banginio, utelės, žiurkės, musės? Belzebubas yra Velnias, bet Velnias – musių valdovas. Vilkas iš esmės yra ne bruožas, ne keletas bruožų – tai vilkiškumas. Utėlė yra utėliškumas, ir taip toliau. Kas būtų šauksmas, jei ne susibūrimas, į kurį jis yra nukreiptas, susibūrimas, kuris jį liudija? 

Mes sakome, kad kiekvienas gyvūnas iš esmės yra šutvė, gauja. Jam būdinga burtis. Būtent šiuo atžvilgiu žmogus susiduria su gyvūnu. Mes netampame gyvūnais, jei nesižavime gaujomis, daugialypumu.  Ar tai –susižavėjimas išore? Ar mus užburiantis daugialypumas nėra susijęs su daugialypumu, tūnančiu mumyse?

Jei rašytojas yra kerėtojas, taip yra dėl to, kad rašymas yra tapsmas, rašymą persmelkia keisti tapsmai – ne tapsmai-rašytoju, bet tapsmai-žiurke, tapsmai-vabalu, tapsmai-vilku ir t.t. Turime paaiškinti, kodėl. Daugelį rašytojų savižudybių paaiškina tokie nenatūralūs bendrininkavimai, tokios nenatūralios tuoktuvės. Rašytojai yra kerėtojai, nes jie patiria gyvūnus kaip vienintelę populiaciją, prieš kurią jie yra atsakingi iš principo.

Turime skirti tris gyvūnų rūšis. Pirma – individualizuoti gyvūnai, šeimos gyvūnai, sentimentalūs oidipiniai gyvūnai, kiekvienas kurių turi savo istorijėlę – „mano“ katė, „mano“ šuo. Šie gyvūnai mus kviečia regresuoti, pasmerkia mus narciziškai kontempliacijai – tai vieninteliai gyvūnai, kuriuos supranta psichoanalizė, jie padeda atrasti už jų slypintį tėtį, mamą, mažąjį broliuką (kol psichoanalizė kalba apie gyvūnus, gyvūnai išmoksta juoktis): kas mėgsta kates ar šunis, tas yra kvailys. Yra antroji rūšis – gyvūnai, išsiskiriantys tam tikrais bruožais ar atributais; gentiniai, klasifikuojami ar Valstybės gyvūnai; gyvūnai, veikiantys didžiuosiuose dieviškuose mituose, leidžiantys atsirasti serijoms ar struktūroms, archetipams ar modeliams (bet kuriuo atžvilgiu Jungas gilesnis nei Freudas). Galiausiai – demoniškesni gyvūnai, gaujos ar afekto gyvūnai, kuriantys daugialypumą, populiaciją, pasaką... Vėlgi, ar to paties gyvūno negalima būtų matyti visose trejose rūšyse? 

Ką tai iš tikrųjų reiškia – gyvūnas kaip gauja ar šutvė? Ar gauja nereiškia giminystės, tam tikrų bruožų reprodukcijos? Kaip mes galime suvokti susibūrimą, veisimąsi, tapsmą, apsieinantį be giminystės ar paveldėtojų „darymo“? Daugybę be vienybės protėvių dvasioje? Tai gana paprasta: visi tai žino, bet apie tai kalba tik paslapčiomis. Giminystei mes priešiname epidemiją, paveldimumui – užkratą, seksualinei reprodukcijai ir produkcijai – susibūrimo užkratą. Gaujos – žmonių ar gyvūnų – kaip užkratas ar epidemija plinta mūšio laukuose ir katastrofų metu. Vampyras nesigiminiuoja: jis infekuoja. Skirtumas toks, kad užkratas ar epidemija sukuria visiškai heterogeniškus santykius tarp, pavyzdžiui, žmogaus, gyvūno ir bakterijos, viruso, molekulės, mikroorganizmo. Šios kombinacijos nėra nei genetinės, nei struktūrinės: tai – interkaralystės, nenatūralios bendrijos. Gamta veikia tik tokiu būdu – savo pačios nenaudai. Tai toli gražu ne gimininė produkcija ar paveldėtojų reprodukcija, kurioje lieka vienintelės skirtys – paprastas dvilypumas tarp tos pačios rūšies lyčių ir nežymūs pokyčiai keičiantis kartoms. Kita vertus, mūsų nuomone, esama tiekos lyčių, kiek užsimezga simbiotinių santykių, tiek skirtumų, kiek elementų sujungia užkratas.

Mes žinome, kad be vyro ir moters esama daugelio kitokių būtybių; jie ateina iš kitokių pasaulių, gimsta iš vėjo, aplink šaknis suformuoja rizomas; jie neprodukuoja – jie tampa. Visata nefunkcionuoja kaip giminė. Mes sakome, kad gyvūnai yra gaujos, o gaujos atsiranda, plėtojasi ir keičiasi per užkratą.

Šie daugialypumai, pasižymintys heterogeniškais ryšiais, bendradarbiaujantys užkrato būdu, kuria tam tikrus asambliažus – štai čia žmonės tampa-gyvūnais. Bet šių tamsių asambliažų, sujudinančių tai, kas mumyse giliausia, neturime painioti su tokiomis organizacijomis, kaip šeimos institucija ar Valstybės aparatas. Galime pavyzdžiais pasitelkti medžiotojų draugijas, karines, slaptąsias, nusikaltėlių ir kt. Tapsmas-gyvūnu būdingas joms. Čia mes nesitikime rasti šeimos tipo giminystės režimų, valstybinio ar ikivalstybinio tipo klasifikuotų draugijų, net religinių serijinio tipo draugijų. Nepaisant klaidingų įvaizdžių, tai nesusiję su mito kilme ar jo taikymu. Apie tapsmą kalba pasakos arba pasakojimai.

Koks bebūtų daugialypumas, jame visada galima rasti išskirtinį asmenį, ir tai – asmuo, su kuriuo siekiant tapti-gyvūnu turi būti sudaryta sąjunga. Vilardas (TV filmo personažas – KP) turi savo numylėtinį žiurkiną Beną ir tampa-žiurke per santykį su juo, pirmiausiai per meilę, vėliau – per neapykantą. „Mobis-Dikas“ – vienas iš didžiausių tapsmo šedevrų; kapitonas Ahabas nenumaldomai tampa-banginiu aplenkdamas gaują ir mokyklą – jis tiesiogiai veikia per monstrišką sąjungą su Unikumu, Leviatanu, Mobi-Diku. Visuomet esama pakto su demonu; demonas kartais pasirodo kaip gaujos lyderis, kartais kaip Vienišius šutvės paribiuose, kartais kaip aukštesnė gaujos Jėga (Puissance). Kitas didysis tikrų tapsmų-gyvūnu aprašinėtojas Kafka apdainuoja pelių draugiją; bet dainuojanti pelė Žozefina kartais šutvėje užima privilegijuotą vietą, kartais iš jos iškrenta, o kartais paskęsta gaujoje ir pasislepia kolektyvinių gaujos pareiškimų anonimiškume. Trumpai tariant, kiekvienas gyvūnas turi tai, kas jame yra anomališka. Leiskite pabrėžti: kiekvienas bandoje ar daugialypume atsidūręs gyvūnas turi savo anomalijų. Buvo pastebėta, kad žodžio „anomališkas“ kilmė prancūziškoje vartosenoje suvokiama neteisingai: lotynų k. vartosenoje „a-normalus“ reiškia tą, kuris veikia nepaisydamas taisyklių arba priešingai taisyklėms, tuo tarpu graikų k. žodis an-omalie žymi tai, kas nelygu, šiurkštu, grubu, deteritorizuota.

Tai, kas nenormalu, galima nusakyti tik išskiriant specifinius ar bendrus bruožus; bet anomališkumas yra susijęs su daugialypumu. Todėl kerėtojai naudoja senąjį būdvardį „anomališkas“, norėdami skirti atskiram individui vietą gaujoje. Tik per sąjungą su Anomalija – Mobiu-Diku ar Žozefina galima tapti-gyvūnu.

Anomalija – tai ne išskirtinis asmuo; taip jis prilygtų šeimos gyvūnui, psichoanalizės stebimam oidipizuotam gyvūnui – tėvo vaizdiniui ir t.t.  Ahabo Mobis-Dikas – tai ne katytė ir ne šuniukas, kurį laiko jį popinanti sena poniutė.  Lovecraftas „autsaiderio“ sąvoką taiko daiktui ar būtybei – Daiktui, kuris juda pakraščiais – yra linijinis, bet daugialypis, „knibžda, kunkuliuoja, pučiasi, putoja, plinta kaip infekcija – toks bevardis siaubūnas“.

Daugialypumą apibrėžia ne jo tįsumą kuriantys elementai, ne jo suvokimą įgalinantys bruožai, bet linijos ir matmenys, aprėpiantys jo intensyvumą. Kiekviename daugialypume esama ribos; tai jokiu būdu ne centras, bet jį gaubianti linija, tolimiausias matmuo. Mobis-Dikas nėra nei individas, nei rūšis – jis yra riba, ir aš turiu atakuoti jį, kad laimėčiau visą gaują ir prasiveržčiau anapus. Gaujos eiliniai – tai tik manekenai, gaujos bruožai – tik simbolika; svarbi tik riba – tik anomalija.

Ribą gauja išlaiko bet kokiu atveju: kartais gyvūnas atsiduria ant ribos, kartais pats brėžia tą ribą, ir visi kiti tos gaujos gyvūnai pasidalina į dvi puses – kairę ir dešinę; būna periferinių pozicijų, kai neįmanoma pasakyti, ar anomalija vis dar tebėra grupėje, ar jis jau nebe grupėje, ar ant kintančios grupės ribos. Kartais kiekvienas gyvūnas pasiekia šią liniją ar užima tą dinamišką poziciją. Kartais atsiranda tam tikras gyvūnas, nubrėžiantis ir užimantis vietą toje linijoje – gaujos vadas. Kartais ribą brėžia ar dubliuoja kitokios prigimties būtybė, kuri nebepriklauso gaujai arba niekad jai nepriklausė, ir kuri atstovauja kitos tvarkos galią – ji potencialiai kelia grėsmę, moko, yra autsaiderė... Taip pat tiesa, kad gaujas išardo įvairiausios jėgos, kuriančios jose vidinius vedybinio, šeimyninio ar valstybinio tipo centrus, leidžiančios gaujoms tapti kitokiais socialumo modeliais, keičiančios gaujų afektus šeimyniniais jausmais ar valstybiniu suvokimu. Svarbiausią vaidmenį prisiima centras arba vidinės juodosios skylės. Tai taip pat gresia žmonių gaujoms, kai jos grupėje atkuria šeimyniškumą arba netgi autoritarizmą, gaujos fašizmą.

Esama ištisos tapimų-gyvūnu politikos, o taip pat ir kerėjimo politikos, kuri plėtojama asambliažuose, kuriuose nėra nei šeimos, nei religijos, nei Valstybės. Greičiau ji išreiškia siekius mažumų arba engiamųjų grupių, uždraustų ar maištaujančių grupių, visuomet pripažįstamų institucijų paraštėse atsiduriančių grupių, grupių, kurių paslaptingumas kyla iš paties jų išoriškumo, kitaip tariant, anomijos. Jei tapsmas-gyvūnu įgyja gundymo bruožų, jei demonas vaizduotėje iškelia monstrus, taip yra dėl to, kad jam pačioje pradžioje arba veiksmo metu padeda santykių su centrinėmis įsitvirtinti norinčiomis arba jau įsitvirtinusiomis institucijomis nutraukimas. Galima studijuoti įvairius atvejus: tapsmus-gyvūnu karo mašinoje, visų rūšių laukinius žmones (karo mašina iš tiesų ateina iš išorės, ji išoriška Valstybei, kurį karį laiko jėgos anomalija); tapsmus-gyvūnu nusikaltėlių visuomenėse, leopardžmogius, krokodilžmogius (štai kas nutinka, kai Valstybė uždraudžia gentinius ir vietinius karus); tapsmus-gyvūnu riaušininkų grupuotėse (tai atsitinka, kai Bažnyčia ir Valstybė susiduria su valstiečių judėjimais, turinčiais kai ką bendro su kerėjimu – juos jie represuoja pasitelkdami ištisą teismų sistemą, turinčią askleisti sutartis su Velniu); tapsmus-gyvūnu asketų grupėse, žolę valgančius r laukiniais žvėrimis tampančius atsiskyrėlius (asketizmo mašina yra anomalija, atsidūrusi ant skrydžio linijos Bažnyčios paraštėse, ji ginčija Bažnyčios pretenzijas tapti imperine institucija); tapsmai-gyvūnu draugijose, praktikuojančiose seksualinę iniciaciją padedant „šventajam nekaltybės atėmėjui“, vilkažmogiai,  ožkažmogiai ir t.t.

Ištrauka paimta iš knygos "Tūkstantis plokštikalnių"

Iš anglų k. vertė KP