Mes sakome, kad kiekvienas gyvūnas iš esmės yra šutvė,
gauja. Jam būdinga burtis. Būtent šiuo atžvilgiu žmogus susiduria su gyvūnu.
Mes netampame gyvūnais, jei nesižavime gaujomis, daugialypumu. Ar tai –susižavėjimas išore? Ar mus
užburiantis daugialypumas nėra susijęs su daugialypumu, tūnančiu mumyse?
Jei rašytojas yra kerėtojas, taip yra dėl to, kad rašymas
yra tapsmas, rašymą persmelkia keisti tapsmai – ne tapsmai-rašytoju, bet
tapsmai-žiurke, tapsmai-vabalu, tapsmai-vilku ir t.t. Turime paaiškinti, kodėl.
Daugelį rašytojų savižudybių paaiškina tokie nenatūralūs bendrininkavimai,
tokios nenatūralios tuoktuvės. Rašytojai yra kerėtojai, nes jie patiria gyvūnus
kaip vienintelę populiaciją, prieš kurią jie yra atsakingi iš principo.
Turime skirti tris gyvūnų rūšis. Pirma – individualizuoti
gyvūnai, šeimos gyvūnai, sentimentalūs oidipiniai gyvūnai, kiekvienas kurių
turi savo istorijėlę – „mano“ katė, „mano“ šuo. Šie gyvūnai mus kviečia
regresuoti, pasmerkia mus narciziškai kontempliacijai – tai vieninteliai
gyvūnai, kuriuos supranta psichoanalizė, jie padeda atrasti už jų slypintį
tėtį, mamą, mažąjį broliuką (kol psichoanalizė kalba apie gyvūnus, gyvūnai
išmoksta juoktis): kas mėgsta kates ar šunis, tas yra kvailys. Yra antroji
rūšis – gyvūnai, išsiskiriantys tam tikrais bruožais ar atributais; gentiniai,
klasifikuojami ar Valstybės gyvūnai; gyvūnai, veikiantys didžiuosiuose
dieviškuose mituose, leidžiantys atsirasti serijoms ar struktūroms, archetipams
ar modeliams (bet kuriuo atžvilgiu Jungas gilesnis nei Freudas). Galiausiai –
demoniškesni gyvūnai, gaujos ar afekto gyvūnai, kuriantys daugialypumą, populiaciją,
pasaką... Vėlgi, ar to paties gyvūno negalima būtų matyti visose trejose
rūšyse?
Ką tai iš tikrųjų reiškia – gyvūnas kaip gauja ar šutvė?
Ar gauja nereiškia giminystės, tam tikrų bruožų reprodukcijos? Kaip mes galime
suvokti susibūrimą, veisimąsi, tapsmą, apsieinantį be giminystės ar paveldėtojų
„darymo“? Daugybę be vienybės protėvių dvasioje? Tai gana paprasta: visi tai
žino, bet apie tai kalba tik paslapčiomis. Giminystei mes priešiname epidemiją,
paveldimumui – užkratą, seksualinei reprodukcijai ir produkcijai – susibūrimo
užkratą. Gaujos – žmonių ar gyvūnų – kaip užkratas ar epidemija plinta mūšio
laukuose ir katastrofų metu. Vampyras nesigiminiuoja: jis infekuoja. Skirtumas
toks, kad užkratas ar epidemija sukuria visiškai heterogeniškus santykius tarp,
pavyzdžiui, žmogaus, gyvūno ir bakterijos, viruso, molekulės, mikroorganizmo. Šios
kombinacijos nėra nei genetinės, nei struktūrinės: tai – interkaralystės,
nenatūralios bendrijos. Gamta veikia tik tokiu būdu – savo pačios nenaudai. Tai
toli gražu ne gimininė produkcija ar paveldėtojų reprodukcija, kurioje lieka
vienintelės skirtys – paprastas dvilypumas tarp tos pačios rūšies lyčių ir
nežymūs pokyčiai keičiantis kartoms. Kita vertus, mūsų nuomone, esama tiekos
lyčių, kiek užsimezga simbiotinių santykių, tiek skirtumų, kiek elementų
sujungia užkratas.
Mes žinome, kad be vyro ir moters esama daugelio kitokių
būtybių; jie ateina iš kitokių pasaulių, gimsta iš vėjo, aplink šaknis
suformuoja rizomas; jie neprodukuoja – jie tampa. Visata nefunkcionuoja kaip
giminė. Mes sakome, kad gyvūnai yra gaujos, o gaujos atsiranda, plėtojasi ir
keičiasi per užkratą.
Šie daugialypumai, pasižymintys heterogeniškais ryšiais,
bendradarbiaujantys užkrato būdu, kuria tam tikrus asambliažus – štai čia
žmonės tampa-gyvūnais. Bet šių tamsių asambliažų, sujudinančių tai, kas mumyse
giliausia, neturime painioti su tokiomis organizacijomis, kaip šeimos
institucija ar Valstybės aparatas. Galime pavyzdžiais pasitelkti medžiotojų
draugijas, karines, slaptąsias, nusikaltėlių ir kt. Tapsmas-gyvūnu būdingas
joms. Čia mes nesitikime rasti šeimos tipo giminystės režimų, valstybinio ar
ikivalstybinio tipo klasifikuotų draugijų, net religinių serijinio tipo
draugijų. Nepaisant klaidingų įvaizdžių, tai nesusiję su mito kilme ar jo
taikymu. Apie tapsmą kalba pasakos arba pasakojimai.
Koks bebūtų daugialypumas, jame visada galima rasti
išskirtinį asmenį, ir tai – asmuo, su kuriuo siekiant tapti-gyvūnu turi būti
sudaryta sąjunga. Vilardas (TV filmo personažas – KP) turi savo numylėtinį
žiurkiną Beną ir tampa-žiurke per santykį su juo, pirmiausiai per meilę, vėliau
– per neapykantą. „Mobis-Dikas“ – vienas iš didžiausių tapsmo šedevrų;
kapitonas Ahabas nenumaldomai tampa-banginiu aplenkdamas gaują ir mokyklą – jis
tiesiogiai veikia per monstrišką sąjungą su Unikumu, Leviatanu, Mobi-Diku.
Visuomet esama pakto su demonu; demonas kartais pasirodo kaip gaujos lyderis,
kartais kaip Vienišius šutvės paribiuose, kartais kaip aukštesnė gaujos Jėga (Puissance).
Kitas didysis tikrų tapsmų-gyvūnu aprašinėtojas Kafka apdainuoja pelių
draugiją; bet dainuojanti pelė Žozefina kartais šutvėje užima privilegijuotą
vietą, kartais iš jos iškrenta, o kartais paskęsta gaujoje ir pasislepia
kolektyvinių gaujos pareiškimų anonimiškume. Trumpai tariant, kiekvienas gyvūnas
turi tai, kas jame yra anomališka. Leiskite pabrėžti: kiekvienas bandoje ar
daugialypume atsidūręs gyvūnas turi savo anomalijų. Buvo pastebėta, kad žodžio
„anomališkas“ kilmė prancūziškoje vartosenoje suvokiama neteisingai: lotynų k.
vartosenoje „a-normalus“ reiškia tą, kuris veikia nepaisydamas taisyklių arba
priešingai taisyklėms, tuo tarpu graikų k. žodis an-omalie žymi tai, kas
nelygu, šiurkštu, grubu, deteritorizuota.
Tai, kas nenormalu, galima nusakyti tik išskiriant specifinius
ar bendrus bruožus; bet anomališkumas yra susijęs su daugialypumu. Todėl
kerėtojai naudoja senąjį būdvardį „anomališkas“, norėdami skirti atskiram
individui vietą gaujoje. Tik per sąjungą su Anomalija – Mobiu-Diku ar Žozefina
galima tapti-gyvūnu.
Anomalija – tai ne išskirtinis asmuo; taip jis prilygtų
šeimos gyvūnui, psichoanalizės stebimam oidipizuotam gyvūnui – tėvo vaizdiniui
ir t.t. Ahabo Mobis-Dikas – tai ne
katytė ir ne šuniukas, kurį laiko jį popinanti sena poniutė. Lovecraftas „autsaiderio“ sąvoką taiko
daiktui ar būtybei – Daiktui, kuris juda pakraščiais – yra linijinis, bet
daugialypis, „knibžda, kunkuliuoja, pučiasi, putoja, plinta kaip infekcija –
toks bevardis siaubūnas“.
Daugialypumą apibrėžia ne jo tįsumą kuriantys elementai,
ne jo suvokimą įgalinantys bruožai, bet linijos ir matmenys, aprėpiantys jo
intensyvumą. Kiekviename daugialypume esama ribos; tai jokiu būdu ne centras,
bet jį gaubianti linija, tolimiausias matmuo. Mobis-Dikas nėra nei individas,
nei rūšis – jis yra riba, ir aš turiu atakuoti jį, kad laimėčiau visą gaują ir
prasiveržčiau anapus. Gaujos eiliniai – tai tik manekenai, gaujos bruožai – tik
simbolika; svarbi tik riba – tik anomalija.
Ribą gauja išlaiko bet kokiu atveju: kartais gyvūnas
atsiduria ant ribos, kartais pats brėžia tą ribą, ir visi kiti tos gaujos
gyvūnai pasidalina į dvi puses – kairę ir dešinę; būna periferinių pozicijų,
kai neįmanoma pasakyti, ar anomalija vis dar tebėra grupėje, ar jis jau nebe
grupėje, ar ant kintančios grupės ribos. Kartais kiekvienas gyvūnas pasiekia
šią liniją ar užima tą dinamišką poziciją. Kartais atsiranda tam tikras
gyvūnas, nubrėžiantis ir užimantis vietą toje linijoje – gaujos vadas. Kartais
ribą brėžia ar dubliuoja kitokios prigimties būtybė, kuri nebepriklauso gaujai
arba niekad jai nepriklausė, ir kuri atstovauja kitos tvarkos galią – ji
potencialiai kelia grėsmę, moko, yra autsaiderė... Taip pat tiesa, kad gaujas
išardo įvairiausios jėgos, kuriančios jose vidinius vedybinio, šeimyninio ar
valstybinio tipo centrus, leidžiančios gaujoms tapti kitokiais socialumo
modeliais, keičiančios gaujų afektus šeimyniniais jausmais ar valstybiniu
suvokimu. Svarbiausią vaidmenį prisiima centras arba vidinės juodosios skylės. Tai
taip pat gresia žmonių gaujoms, kai jos grupėje atkuria šeimyniškumą arba netgi
autoritarizmą, gaujos fašizmą.
Esama ištisos tapimų-gyvūnu politikos, o taip pat ir
kerėjimo politikos, kuri plėtojama asambliažuose, kuriuose nėra nei šeimos, nei
religijos, nei Valstybės. Greičiau ji išreiškia siekius mažumų arba engiamųjų
grupių, uždraustų ar maištaujančių grupių, visuomet pripažįstamų institucijų
paraštėse atsiduriančių grupių, grupių, kurių paslaptingumas kyla iš paties jų
išoriškumo, kitaip tariant, anomijos. Jei tapsmas-gyvūnu įgyja gundymo bruožų,
jei demonas vaizduotėje iškelia monstrus, taip yra dėl to, kad jam pačioje
pradžioje arba veiksmo metu padeda santykių su centrinėmis įsitvirtinti
norinčiomis arba jau įsitvirtinusiomis institucijomis nutraukimas. Galima
studijuoti įvairius atvejus: tapsmus-gyvūnu karo mašinoje, visų rūšių laukinius
žmones (karo mašina iš tiesų ateina iš išorės, ji išoriška Valstybei, kurį karį
laiko jėgos anomalija); tapsmus-gyvūnu nusikaltėlių visuomenėse,
leopardžmogius, krokodilžmogius (štai kas nutinka, kai Valstybė uždraudžia gentinius
ir vietinius karus); tapsmus-gyvūnu riaušininkų grupuotėse (tai atsitinka, kai
Bažnyčia ir Valstybė susiduria su valstiečių judėjimais, turinčiais kai ką
bendro su kerėjimu – juos jie represuoja pasitelkdami ištisą teismų sistemą,
turinčią askleisti sutartis su Velniu); tapsmus-gyvūnu asketų grupėse, žolę
valgančius r laukiniais žvėrimis tampančius atsiskyrėlius (asketizmo mašina yra
anomalija, atsidūrusi ant skrydžio linijos Bažnyčios paraštėse, ji ginčija
Bažnyčios pretenzijas tapti imperine institucija); tapsmai-gyvūnu draugijose,
praktikuojančiose seksualinę iniciaciją padedant „šventajam nekaltybės
atėmėjui“, vilkažmogiai, ožkažmogiai ir
t.t.
Ištrauka paimta iš knygos "Tūkstantis plokštikalnių"
Iš anglų k. vertė KP
