Political Theology seminar
Despite modern claims, Western thought did not start anew in the seventeenth century. And yet, before (and long after) Carl Schmitt claimed against liberal thinkers the theological foundation of the whole modern political edifice, only Catholic apologists dared to evoke the continuity between the dark and the enlightened ages of Western history. Only during the cultural earthquake of the long sixties did Deleuze, Foucault and Derrida retrieve an even more disquieting continuity, which according to Nietzsche traverses all Western thought from Plato on. By tracing this path, Foucault realised that we are yet to cut off the head of the king. In partial resonance with Agamben’s remarkable explorations, I will further trace this royal body back to the mystical body of Christ as construed by eleventh- and twelfth-century canonists, who invented both sovereignty and revolution as we know them. My genealogical narration will be an attempt at producing both past and present politics beyond the boundaries of Platonisms, theologies and modernities.
Taigi, tai buvo politinės teologijos seminaras, vienas iš renginių, kuriuos Goldsmithe kuruoja to universiteto politinės teorijos profesorius Saulas Newmanas, pats pagarsėjęs kaip vienas postanarchizmo teoretikų (esu išvertęs šiame bloge jo straipsnį). Paskaitą tema "Politinė teologija ir tai, kas anapus jos: link nemetafizinės politikos" skaitė italas, Birkbeko ("Žižeko") universiteto dėstytojas Riccardo Baldissone. Kaip buvo minėta anonse, jis rėmėsi šiuolaikiniais filosofais - Derrida, Foucault ir Deleuzu ir pritaikė dekonstrukciją svarstydamas politinės teologijos sąvokas. Jis kalbėjo apie Derrida mintį, kad metafizika yra nuolat pasmerkta ieškoti naujų pagrindų, keisti savo centrus, pasitelkė šį metodą narstydamas "mistinio kūno" sampratą (čia ištraukos iš knygos, apie kurią buvo kalbama, ir kurioje rašyta, kad "mistinis Kristaus kūnas" vėliau buvo pasisavintas baroko karalių, šalia savo žemiško kūno "turėjusių" ir mistinį "dieviškąjį kūną". Apie tai savo pirmojoje knygoje yra rašęs Arūnas Tereškinas. Hobbeso Leviatanas irgi yra tauta kaip organizmas. Taigi, Schmitto teiginys, kad visos pasaulietinės politinės kategorijos yra perimtos iš religijos, galioja ir yra tikslus. Taigi, dėstytojo uždavinys buvo atskleisti tų religinių kategorijų geneologiją - parodyti, kad jos nėra "metafizinės", "prigimtinės", bet atsiradusios labai konkrečiomis aplinkybėmis. Tarkim, religinės ir pasaulietinės valdžios (dviejų kardų) teorija, kuria grindžiama dieviška karalių galia, susijusi su šv. Petro ir šv. Pauliaus kaip dvasinės ir pasaulietinės valdžios, bendrystės išaukštinimu. Buvo paliesta ir daug kitų įdomių klausimų, tarkim, kritikuojama esencialistinė pozicija, nuo Baroko dievu padariusi žmogų (kalbama iš nyčiškosios - trans(post)humanistinės perspektyvos, ir t.t.
Labai svarbūs man pasirodė Baldissone argumentai apie tai, kaip galima kvestionuoti politinę teologiją. Jis sako, kad 1) skaitant įvairius autorius būtina atsekti, kaip kuriamos politinės teologijos sampratos, kuriomis norima pagrįsti valdžios "dieviškąjį" legitimumą, 2) būtina aptikti, kaip bandomas "ištrinti", užtušuoti sukurtų sampratų (tokių kaip "tauta - mistinis kūnas") kūrybinis momentas, kaip jos "natūralizuojamos" 3) būtina stebėti, kaip sukurtos ir natūralizuotos politinės teologijos sampratos panaudojamos įteisinant tam tikrą valdžią ar režimą. Būtina suvokti valdžią ne kaip natūralią būklę, o kaip performatyvų, tai yra nuolat rekonstruojamą ir atmaujinamą procesą.
Paklaustas apie revoliuciją, Baldissone prisiminė Renesanso laikų prancūzų filosofą ir anarchistą Etienne La Boetie, kuris teigė, kad revoliucija ateina tada, kai žmonės pakeičia savo įpročius, kai nustoja kartoti tai, ką darė iki šiol. Šią sampratą Baldissone vertina labiau nei marksistinę revoliucijos kaip pertrūkio, kuriame mes liekame stebėtojai, teoriją. Paklaustas apie žmogaus teises jis teigė, kad jos turi būti ne ginamos kaip "prigimtinės", bet nuolat kuriamos. Tas pats ir dėl socialinio teisingumo, dėl kurio savaiminio vertingumo Baldissone yra dekonstruktyviai įtarus.
Žodžiu, turėjom puikų laiką ir puikią, labai savalaikę diskusiją, studentai buvo aktyvūs. Norisi, kad daugiau tokių seminarų bei diskusijų būtų ir Lietuvoje.
Liūdna (ir savalaikiška) buvo galvoti apie Lietuvą ir mūsų visuomenę, apie visokiuose mitinguose auginamą baimę dėl to "mistinio kūno", apie kvaziteologinių sąvokų sudarytas kliūtis solidarumui ir atveriamus neapykantos šliuzus.
Ką gi, artėja konferencijomis ir paskaitomis derlinga gegužė, apie jas pasakoti stengsiuosi ir dažniau.