2013-05-08

Konferencija apie dirbančiųjų tyrimą Esekso universitete

Penktadienį, gegužės 3 d., buvome suplanavę vizitą į seniausiai rašytiniuose šaltiniuose paminėto Anglijos miesto Kolčesterio pašonėje esantį Esekso universitetą. Šio universiteto Verslo fakultete jo darbuotojas, Juodraščio skaitytojams ir Laisvojo Universiteto lankytojams pažįstamas Stevphenas Shukaitis surengė dviejų dienų konferenciją "Dirbančiųjų tyrimo politika", kurioje buvau prisižadėjęs padaryti pranešimą. Tiesa, konferencijoje praleidome tik vieną dieną - tos dienos bilietai (įskaitant Londoną) mums kainavo 80 svarų. Šiaip buvo trys dienos, pirmoji buvo skirta filmo "The Condition of The Working Class" peržiūrai (jį šią savaitę žiūrėsiu Londone, Goldsmith's Universitete), o per kitas dvi buvo skaitomi pranešimai apie dirbančiųjų tyrimą, jo istoriją, mokslinę paskirtį ir ateities galimybes permąstant dirbančiųjų klasės organizavimosi perspektyvas. (Priminsiu, kad atskirų aktyvistų ir SAMPRO inicijuotas dirbančiųjų tyrimas 2011 m. vyko ir Lietuvoje, galbūt jis bus tęsiamas ir ateityje).
Antrosios dienos rytą kalbėjusi italė aktyvistė iš Uninomade kolektyvo Anna Curcio kalbėjo apie šiame kolektyve bendradarbiaujančių akademinių aktyvistų ir Šiaurės Italijos logistikos darbuotojų tarpusavio solidarumą ir kuriamas strategijas. Pasak jos, labai yra svarbu tai, kad už savo teises kovojantys pervežimų darbuotojai gali pasitelkti ilgametę darbo patirtį ir nusimanymą apie prekių cirkuliaciją, tuo tarpu aktyvistai padeda dirbantiesiems, paskatindami juos politiškai. Taip tarsi suvienijamas teorinis ir praktinis žinojimas. Prasidėjus krizei ir vis labiau plintant prekarizacijai, logistikos sektoriaus verslininkų pajamos liko nepaliestos, tuo tarpu vairuotojų išnaudojimą papildė rasinė diskriminacija. Ypač sunki šioje šalyje imigrantų padėtis - praradus darbą jų buvimas šalyje tampa nelegaliu. Vienintelė galimybė priešintis darbdaviams - prekių blokada kapitalizmo cirkuliacijai strategiškai svarbioje zonoje - Italijos šiaurėje. Diskusijos moderatorius Abe Walkeris teigė, kad prekių blokada netgi gali būti veiksmingesnis būdas priešintis krizės metu, nei Occupy susibūrimai - ji suduoda smūgį pačiai kapitalistinei cirkuliacijai. Tačiau tuo suabejojo kitas konferencijos dalyvis - pasak jo, kai kurie streikai ir blokados gali atnešti didesnę nenaudą dirbantiesiems, o ne kapitalui, todėl reikia stengtis vengti priešpriešos tarp vieno ir kito sektoriaus dirbančiųjų. Jis pasitelkė pavyzdį apie du streikus. Pirmąjį streiką prieš Kalėdas surengė pašto darbuotojai. Nors jų norai buvo geri, nepristatę kalėdinių siuntinių jie susilaukė visuomenės pasipiktinimo. Antrąjį streiką surengė Olandijos autobusai. Jie susitarė keleivius vežioti nemokamai ir taip patraukė gyventojus į savo pusę.
Antrasis kalbėtojas - amerikietis Alanas Moore'as, praeityje dalyvavęs tokiuose menininkų kolektyvuose, kaip Art Workers' Coalition, ABC No Rio ir pan., o dabar gyvenantis skvote Madride ir rašantis knygas apie skvotų judėjimą Europoje. Jis ironiškai teigė, kad menininkų, kaip ir po vieną vaikščioti mėgstančių kačių suorganizuoti beveik neįmanoma, bet kalbėjo apie menininkų dalyvavimą Occupy judėjimuose.


Įdomiai pasisakė ir dvi dizainerės iš Italijos, studijuojančios Goldsmith's. Prieš porą metų jos išplatino dirbančiųjų tyrimo anketas Milano dizaino festivalio metu, į kurias atsakė 767 dizaineriai. Kaip nesunku įsivaizduoti, dizaineriai, kaip ir kiti verslui vergaujantys menininkai yra viena labiausiai išnaudojamų socialinių grupių. Mylėdami savo darbą, laikydami jį kūrybišku, vertindami tai, kad tai - ne tik darbas, bet ir kūryba, šio amato specialistai verčiami sėdėti darbe kartais po 12 valandų ir uždirba tokį atlyginimą, kad, kaip tyrėjoms pasakojo viena mergina, žmonės vėliau klausia, ar tai - darbas puse etato. Ta pati mergina pasakojo, kad per mėnesį tokio sekinančio darbo uždirbo 933 svarus, o kompanijos, kuriai ji dirba, savininkas už jos per vieną dieną padarytą darbą susižėrė į kišenes 43.000 svarų. Apie menininkų problemas kalbėjo ir Lenkijos atstovai iš Varšuvos Laisvojo (Lėtojo) Universiteto, kurio pavadinimas man pasirodė įdomesnis, nei pati institucija, užsiimanti įvairiais kūrybinių industrijų tyrimų projektais. Dar mažiau entuziazmo liko jiems paminėjus, kad, jei darytų dirbančiųjų tyrimą, jie greičiausiai prašytų Kultūros ministerijos paramos...


Po pietų kalbėjau aš. Lietuvoje 2011 vykusį dirbančiųjų tyrimą įvardijau kaip nesėkmingą (apklausti tik 67 žmonės, tyrimas, kurio pagrindinė nuostata atsispindėjo pagrindiniame jo klausime "Ar nesijaučiate išnaudojama (-s)?" neturėjo jokio socialinio ir politinio poveikio visuomenei, neiškilo nauji socialiniai, solidarumą ir dirbančiųjų kovingumą skatinantys judėjimai, galintys duoti atkirtį tiek vyriausybių visuomenės skurdinimo politikai, tiek fašistinėms, nacionalistinėms tendencijoms Lietuvos visuomenėje). Kaip priežastį galėjau nurodyti daug ką - tiek pasyvią, socialinėms kovoms anemišką atmosferą dirbančiųjų tarpe, tiek aktyvistų "nesusižavėjimą" šiuo projektu, per mažą norą prisidėti organizuojant tyrimą. Tai būtų leidę tikėtis, kad šalia pačios anketos pildymo (o tai savaime vargu ar veda į "revoliucingumą", nebent į tuščią laiko švaistymą), atsiras dirbančiuosius ir aktyvistus jungiančios diskusijų grupės, seminarai ir t.t. Trečia - ir tai susiję su antra priežastimi - mums neatsirado pakankamai laiko bendrauti su eiliniais apklausiamais žmonėmis, ir tokiu būdu mes negalėjome sunaikinti hierarchinių tarpusavio perskyrų. Mūsų buvo per mažai, jie buvo per toli. Kad atsirastų tarpusavio ryšys su eiliniais profsąjungiečiais, nepakanka darbinių susitikimų profsąjungoje, reikia kartu kažkur nueiti, išgerti alaus, išklausyti žmones. Mūsų tam buvo per mažai. Ketvirta priežastis, apie kurią ėmiau mąstyti jau konferencijos metu, gal buvo paties objekto pasirinkimas, įsivaizdavimas, kad dirbantieji - tai JIE, nutolę nuo mūsų, pranykę tamsiuose Naujininkų ir Lazdynų namų šešėliuose. Galbūt jei būtume pradėję nuo minčių apie save, o ne apie kažkokią nuo mūsų toli ir nepriklausomai egzistuojančią "darbo klasę", jei būtume pradėję nuo savo gyvenimo ir darbo sąlygų suvokimo, būtume galėję tyrimą įsukti žymiai efektyviau. Žodžiu, kaip turbūt būna visada, apklausa pateikė daugiau klausimų, nei atsakymų. Pažadu, kad šiems klausimams ateities tekstuose bus skirta daugiau vietos.


Konferenciją baigė Goldsmith's Universitete studijuojantis trockistas, papasakojęs neįtikėtinų istorijų apie tai, kaip Didžiojoje Britanijoje elgiamasi su skambučių centrų darbuotojais. Apibendrindamas tai, kas buvo pasakyta, italų tyrinėtojas Gigi Roggero teigė, kad dirbančiųjų tyrimas turi radikalizuoti kovas, o sociologinis metodas - tirti dirbančiuosius kaip objektą - turi padėti sunaikinti patį objektą - dirbančiųjų klasę - kartu su pačiu kapitalizmu. Tyrimo vykdytojai turi peržengti teorijos ir praktikos atskirtį, neįsipainioti į metodologinius rėmus ir nebūti jų nugalėti. Gigi pabrėžė, kad dirbančiųjų tyrimas yra procesas, tai, pasak jo, yra gera galimybė šviestis. Taip pat, jo teigimu, dirbančiųjų tyrimas leidžia panaikinti skirtumą tarp tradicinio dialektinio negatyvumo ir postfordistinio deleuziškojo pozityvumo - mes mylim savo rankų kūrinius, vertiname tai, ką vadiname biopolitinės produkcijos pasekmėmis, bet tai nepanaikina antagonizmo tarp dirbančiųjų ir kapitalo bei valstybės - užgrobimo (capture) aparato. Tyrinėdami kartu su dirbančiaisiais mes, kaip jau min
Konferencija buvo naudinga, ji ne tik leido suvokti kai ką naujo, bet ir apibendrinti tai, ką jau žinojau. Be to, užmezgiau ryšius su tam tikromis įdomiomis grupėmis Londone.