Konferencija apie dirbančiųjų tyrimą Esekso universitete

Penktadienį, gegužės 3 d., buvome suplanavę vizitą į seniausiai rašytiniuose šaltiniuose paminėto Anglijos miesto Kolčesterio pašonėje esantį Esekso universitetą. Šio universiteto Verslo fakultete jo darbuotojas, Juodraščio skaitytojams ir Laisvojo Universiteto lankytojams pažįstamas Stevphenas Shukaitis surengė dviejų dienų konferenciją "Dirbančiųjų tyrimo politika", kurioje buvau prisižadėjęs padaryti pranešimą. Tiesa, konferencijoje praleidome tik vieną dieną - tos dienos bilietai (įskaitant Londoną) mums kainavo 80 svarų. Šiaip buvo trys dienos, pirmoji buvo skirta filmo "The Condition of The Working Class" peržiūrai (jį šią savaitę žiūrėsiu Londone, Goldsmith's Universitete), o per kitas dvi buvo skaitomi pranešimai apie dirbančiųjų tyrimą, jo istoriją, mokslinę paskirtį ir ateities galimybes permąstant dirbančiųjų klasės organizavimosi perspektyvas. (Priminsiu, kad atskirų aktyvistų ir SAMPRO inicijuotas dirbančiųjų tyrimas 2011 m. vyko ir Lietuvoje, galbūt jis bus tęsiamas ir ateityje).
Antrosios dienos rytą kalbėjusi italė aktyvistė iš Uninomade kolektyvo Anna Curcio kalbėjo apie šiame kolektyve bendradarbiaujančių akademinių aktyvistų ir Šiaurės Italijos logistikos darbuotojų tarpusavio solidarumą ir kuriamas strategijas. Pasak jos, labai yra svarbu tai, kad už savo teises kovojantys pervežimų darbuotojai gali pasitelkti ilgametę darbo patirtį ir nusimanymą apie prekių cirkuliaciją, tuo tarpu aktyvistai padeda dirbantiesiems, paskatindami juos politiškai. Taip tarsi suvienijamas teorinis ir praktinis žinojimas. Prasidėjus krizei ir vis labiau plintant prekarizacijai, logistikos sektoriaus verslininkų pajamos liko nepaliestos, tuo tarpu vairuotojų išnaudojimą papildė rasinė diskriminacija. Ypač sunki šioje šalyje imigrantų padėtis - praradus darbą jų buvimas šalyje tampa nelegaliu. Vienintelė galimybė priešintis darbdaviams - prekių blokada kapitalizmo cirkuliacijai strategiškai svarbioje zonoje - Italijos šiaurėje. Diskusijos moderatorius Abe Walkeris teigė, kad prekių blokada netgi gali būti veiksmingesnis būdas priešintis krizės metu, nei Occupy susibūrimai - ji suduoda smūgį pačiai kapitalistinei cirkuliacijai. Tačiau tuo suabejojo kitas konferencijos dalyvis - pasak jo, kai kurie streikai ir blokados gali atnešti didesnę nenaudą dirbantiesiems, o ne kapitalui, todėl reikia stengtis vengti priešpriešos tarp vieno ir kito sektoriaus dirbančiųjų. Jis pasitelkė pavyzdį apie du streikus. Pirmąjį streiką prieš Kalėdas surengė pašto darbuotojai. Nors jų norai buvo geri, nepristatę kalėdinių siuntinių jie susilaukė visuomenės pasipiktinimo. Antrąjį streiką surengė Olandijos autobusai. Jie susitarė keleivius vežioti nemokamai ir taip patraukė gyventojus į savo pusę.
Antrasis kalbėtojas - amerikietis Alanas Moore'as, praeityje dalyvavęs tokiuose menininkų kolektyvuose, kaip Art Workers' Coalition, ABC No Rio ir pan., o dabar gyvenantis skvote Madride ir rašantis knygas apie skvotų judėjimą Europoje. Jis ironiškai teigė, kad menininkų, kaip ir po vieną vaikščioti mėgstančių kačių suorganizuoti beveik neįmanoma, bet kalbėjo apie menininkų dalyvavimą Occupy judėjimuose.

Įdomiai pasisakė ir dvi dizainerės iš Italijos, studijuojančios Goldsmith's. Prieš porą metų jos išplatino dirbančiųjų tyrimo anketas Milano dizaino festivalio metu, į kurias atsakė 767 dizaineriai. Kaip nesunku įsivaizduoti, dizaineriai, kaip ir kiti verslui vergaujantys menininkai yra viena labiausiai išnaudojamų socialinių grupių. Mylėdami savo darbą, laikydami jį kūrybišku, vertindami tai, kad tai - ne tik darbas, bet ir kūryba, šio amato specialistai verčiami sėdėti darbe kartais po 12 valandų ir uždirba tokį atlyginimą, kad, kaip tyrėjoms pasakojo viena mergina, žmonės vėliau klausia, ar tai - darbas puse etato. Ta pati mergina pasakojo, kad per mėnesį tokio sekinančio darbo uždirbo 933 svarus, o kompanijos, kuriai ji dirba, savininkas už jos per vieną dieną padarytą darbą susižėrė į kišenes 43.000 svarų. Apie menininkų problemas kalbėjo ir Lenkijos atstovai iš Varšuvos Laisvojo (Lėtojo) Universiteto, kurio pavadinimas man pasirodė įdomesnis, nei pati institucija, užsiimanti įvairiais kūrybinių industrijų tyrimų projektais. Dar mažiau entuziazmo liko jiems paminėjus, kad, jei darytų dirbančiųjų tyrimą, jie greičiausiai prašytų Kultūros ministerijos paramos...

Po pietų kalbėjau aš. Lietuvoje 2011 vykusį dirbančiųjų tyrimą įvardijau kaip nesėkmingą (apklausti tik 67 žmonės, tyrimas, kurio pagrindinė nuostata atsispindėjo pagrindiniame jo klausime "Ar nesijaučiate išnaudojama (-s)?" neturėjo jokio socialinio ir politinio poveikio visuomenei, neiškilo nauji socialiniai, solidarumą ir dirbančiųjų kovingumą skatinantys judėjimai, galintys duoti atkirtį tiek vyriausybių visuomenės skurdinimo politikai, tiek fašistinėms, nacionalistinėms tendencijoms Lietuvos visuomenėje). Kaip priežastį galėjau nurodyti daug ką - tiek pasyvią, socialinėms kovoms anemišką atmosferą dirbančiųjų tarpe, tiek aktyvistų "nesusižavėjimą" šiuo projektu, per mažą norą prisidėti organizuojant tyrimą. Tai būtų leidę tikėtis, kad šalia pačios anketos pildymo (o tai savaime vargu ar veda į "revoliucingumą", nebent į tuščią laiko švaistymą), atsiras dirbančiuosius ir aktyvistus jungiančios diskusijų grupės, seminarai ir t.t. Trečia - ir tai susiję su antra priežastimi - mums neatsirado pakankamai laiko bendrauti su eiliniais apklausiamais žmonėmis, ir tokiu būdu mes negalėjome sunaikinti hierarchinių tarpusavio perskyrų. Mūsų buvo per mažai, jie buvo per toli. Kad atsirastų tarpusavio ryšys su eiliniais profsąjungiečiais, nepakanka darbinių susitikimų profsąjungoje, reikia kartu kažkur nueiti, išgerti alaus, išklausyti žmones. Mūsų tam buvo per mažai. Ketvirta priežastis, apie kurią ėmiau mąstyti jau konferencijos metu, gal buvo paties objekto pasirinkimas, įsivaizdavimas, kad dirbantieji - tai JIE, nutolę nuo mūsų, pranykę tamsiuose Naujininkų ir Lazdynų namų šešėliuose. Galbūt jei būtume pradėję nuo minčių apie save, o ne apie kažkokią nuo mūsų toli ir nepriklausomai egzistuojančią "darbo klasę", jei būtume pradėję nuo savo gyvenimo ir darbo sąlygų suvokimo, būtume galėję tyrimą įsukti žymiai efektyviau. Žodžiu, kaip turbūt būna visada, apklausa pateikė daugiau klausimų, nei atsakymų. Pažadu, kad šiems klausimams ateities tekstuose bus skirta daugiau vietos.

Konferenciją baigė Goldsmith's Universitete studijuojantis trockistas, papasakojęs neįtikėtinų istorijų apie tai, kaip Didžiojoje Britanijoje elgiamasi su skambučių centrų darbuotojais. Apibendrindamas tai, kas buvo pasakyta, italų tyrinėtojas Gigi Roggero teigė, kad dirbančiųjų tyrimas turi radikalizuoti kovas, o sociologinis metodas - tirti dirbančiuosius kaip objektą - turi padėti sunaikinti patį objektą - dirbančiųjų klasę - kartu su pačiu kapitalizmu. Tyrimo vykdytojai turi peržengti teorijos ir praktikos atskirtį, neįsipainioti į metodologinius rėmus ir nebūti jų nugalėti. Gigi pabrėžė, kad dirbančiųjų tyrimas yra procesas, tai, pasak jo, yra gera galimybė šviestis. Taip pat, jo teigimu, dirbančiųjų tyrimas leidžia panaikinti skirtumą tarp tradicinio dialektinio negatyvumo ir postfordistinio deleuziškojo pozityvumo - mes mylim savo rankų kūrinius, vertiname tai, ką vadiname biopolitinės produkcijos pasekmėmis, bet tai nepanaikina antagonizmo tarp dirbančiųjų ir kapitalo bei valstybės - užgrobimo (capture) aparato. Tyrinėdami kartu su dirbančiaisiais mes, kaip jau min
Konferencija buvo naudinga, ji ne tik leido suvokti kai ką naujo, bet ir apibendrinti tai, ką jau žinojau. Be to, užmezgiau ryšius su tam tikromis įdomiomis grupėmis Londone.
 

Renginiai Londone ir aplinkui

Vakar Goldsmith's Universitete pagaliau pirmą kartą gavau tai, ko pasisemti atvažiavau į Didžiąją Britaniją - peno mintims. Sakydamas "pirmą kartą" turiu omenyje ne kasdienę patirtį, kuri mus kasdien apipila naujienomis ir dovanoja puikių įspūdžių, ir netgi ne sėkmingą pasimatymą su savo darbo vadovu Nicku Thoburnu, kurio kokybė man nekėlė jokių abejonių jau iki susitikimo. Turiu omenyje tuos renginius (kai kuriuos iš jų aplankyti buvau suplanavęs dar Lietuvoje) kurie man atrodė itin viliojantys, o vėliau bent jau iš dalies nuvylė. Tai - konferencija apie autonomizmą Oksforde, kurioje dalyviai, tarp kurių buvo ir mokslininkų iš Italijos, nepasakė praktiškai nieko naujo, bent jau tiek, kiek tikėjausi. Akivaizdus šios konferencijos minusas buvo ir tai, kad neatvyko trys dalyviai - du aktyvistai buvo suimti Italijos muitinėje dėl to, kad negali išvykti iš šalies, nes, kaip supratau, yra "policijos įskaitoje" - prieš du metus vykstant protestams bandė įsiveržti į Italijos parlamentą. O trečiasis kalbėtojas, garsusis Franco Berardi - Bifo neatvyko dėl savų priežasčių. Tuo tarpu kitas lauktas renginys - Mute žurnalo naujausio numerio pristatymas - buvo absoliutus fiasko, susirinkę kalbėtojai, aptardami finansinio kapitalo ir biržų cirkuliacijos ypatumus elgėsi kaip tikri fetišistai, absoliučiai "imanentiškai", be jokios kritinės distancijos, žiūrėjo į rinkos logiką ir atrodė kaip nesubrendę mokiniai, klasėje besidalinantys įspūdžiais apie vakar pažiūrėtą "Supermeną". Nežinau, nuvylė mane toks, atrodytų, radikalaus žurnalo vakarėlis. Galbūt - guodžiuosi mintimi - kiekvienam naujam numeriui jis kviečia vis naujus autorius ir jie diktuoja savo politiką. Žodžiu, abiem renginiais nusivyliau ir buvau įspėtas neturėti didelių vilčių dėl vakarykščio. Įdedu jo aprašymą:


Political Theology seminar

Despite modern claims, Western thought did not start anew in the seventeenth century. And yet, before (and long after) Carl Schmitt claimed against liberal thinkers the theological foundation of the whole modern political edifice, only Catholic apologists dared to evoke the continuity between the dark and the enlightened ages of Western history. Only during the cultural earthquake of the long sixties did Deleuze, Foucault and Derrida retrieve an even more disquieting continuity, which according to Nietzsche traverses all Western thought from Plato on. By tracing this path, Foucault realised that we are yet to cut off the head of the king. In partial resonance with Agamben’s remarkable explorations, I will further trace this royal body back to the mystical body of Christ as construed by eleventh- and twelfth-century canonists, who invented both sovereignty and revolution as we know them. My genealogical narration will be an attempt at producing both past and present politics beyond the boundaries of Platonisms, theologies and modernities.

 

Taigi, tai buvo politinės teologijos seminaras, vienas iš renginių, kuriuos Goldsmithe kuruoja to universiteto politinės teorijos profesorius Saulas Newmanas, pats pagarsėjęs kaip vienas postanarchizmo teoretikų (esu išvertęs šiame bloge jo straipsnį). Paskaitą tema "Politinė teologija ir tai, kas anapus jos: link nemetafizinės politikos" skaitė italas, Birkbeko ("Žižeko") universiteto dėstytojas Riccardo Baldissone. Kaip buvo minėta anonse, jis rėmėsi šiuolaikiniais filosofais - Derrida, Foucault ir Deleuzu ir pritaikė dekonstrukciją svarstydamas politinės teologijos sąvokas. Jis kalbėjo apie Derrida mintį, kad metafizika yra nuolat pasmerkta ieškoti naujų pagrindų, keisti savo centrus, pasitelkė šį metodą narstydamas "mistinio kūno" sampratą (čia ištraukos iš knygos, apie kurią buvo kalbama, ir kurioje rašyta, kad "mistinis Kristaus kūnas" vėliau buvo pasisavintas baroko karalių, šalia savo žemiško kūno "turėjusių" ir mistinį "dieviškąjį kūną". Apie tai savo pirmojoje knygoje yra rašęs Arūnas Tereškinas. Hobbeso Leviatanas irgi yra tauta kaip organizmas. Taigi, Schmitto teiginys, kad visos pasaulietinės politinės kategorijos yra perimtos iš religijos, galioja ir yra tikslus. Taigi, dėstytojo uždavinys buvo atskleisti tų religinių kategorijų geneologiją - parodyti, kad jos nėra "metafizinės", "prigimtinės", bet atsiradusios labai konkrečiomis aplinkybėmis. Tarkim, religinės ir pasaulietinės valdžios (dviejų kardų) teorija, kuria grindžiama dieviška karalių galia, susijusi su šv. Petro ir šv. Pauliaus kaip dvasinės ir pasaulietinės valdžios, bendrystės išaukštinimu. Buvo paliesta ir daug kitų įdomių klausimų, tarkim, kritikuojama esencialistinė pozicija, nuo Baroko dievu padariusi žmogų (kalbama iš nyčiškosios - trans(post)humanistinės perspektyvos, ir t.t.
Labai svarbūs man pasirodė Baldissone argumentai apie tai, kaip galima kvestionuoti politinę teologiją. Jis sako, kad 1) skaitant įvairius autorius būtina atsekti, kaip kuriamos politinės teologijos sampratos, kuriomis norima pagrįsti valdžios "dieviškąjį" legitimumą, 2) būtina aptikti, kaip bandomas "ištrinti", užtušuoti sukurtų sampratų (tokių kaip "tauta - mistinis kūnas") kūrybinis momentas, kaip jos "natūralizuojamos" 3) būtina stebėti, kaip sukurtos ir natūralizuotos politinės teologijos sampratos panaudojamos įteisinant tam tikrą valdžią ar režimą. Būtina suvokti valdžią ne kaip natūralią būklę, o kaip performatyvų, tai yra nuolat rekonstruojamą ir atmaujinamą procesą.
Paklaustas apie revoliuciją, Baldissone prisiminė Renesanso laikų prancūzų filosofą ir anarchistą Etienne La Boetie, kuris teigė, kad revoliucija ateina tada, kai žmonės pakeičia savo įpročius, kai nustoja kartoti tai, ką darė iki šiol. Šią sampratą Baldissone vertina labiau nei marksistinę revoliucijos kaip pertrūkio, kuriame mes liekame stebėtojai, teoriją. Paklaustas apie žmogaus teises jis teigė, kad jos turi būti ne ginamos kaip "prigimtinės", bet nuolat kuriamos. Tas pats ir dėl socialinio teisingumo, dėl kurio savaiminio vertingumo Baldissone yra dekonstruktyviai įtarus.
Žodžiu, turėjom puikų laiką ir puikią, labai savalaikę diskusiją, studentai buvo aktyvūs. Norisi, kad daugiau tokių seminarų bei diskusijų būtų ir Lietuvoje.
Liūdna (ir savalaikiška) buvo galvoti apie Lietuvą ir mūsų visuomenę, apie visokiuose mitinguose auginamą baimę dėl to "mistinio kūno", apie kvaziteologinių sąvokų sudarytas kliūtis solidarumui ir atveriamus neapykantos šliuzus. 
Ką gi, artėja konferencijomis ir paskaitomis derlinga gegužė, apie jas pasakoti stengsiuosi ir dažniau.

Gilles Deleuze, Félix Guattari. Kerėtojo memuarai (ištraukos)

Tapsmas-gyvūnu visada siejasi su gauja, šutve, populiacija, susibūrimu, trumpai tariant – daugialypumu. Visuomenė ir Valstybė gyvūnų bruožus naudoja žmonių klasifikavimui; gamtos istorijai ir mokslui charakteristikų prireikia klasifikuojant pačius gyvūnus. Gyvūnų bruožai gali būti mitiniai arba moksliniai. Bet mums charakteristikos nerūpi; mums rūpi tai, kaip vyksta ekspansija, veisimasis, užgrobimas, užkrėtimas, susibūrimas. Aš esu legionas. Vilkažmogis, užkerėtas keleto jį stebinčių vilkų. Kokia nauda iš vienišo vilko? Arba banginio, utelės, žiurkės, musės? Belzebubas yra Velnias, bet Velnias – musių valdovas. Vilkas iš esmės yra ne bruožas, ne keletas bruožų – tai vilkiškumas. Utėlė yra utėliškumas, ir taip toliau. Kas būtų šauksmas, jei ne susibūrimas, į kurį jis yra nukreiptas, susibūrimas, kuris jį liudija? 

Mes sakome, kad kiekvienas gyvūnas iš esmės yra šutvė, gauja. Jam būdinga burtis. Būtent šiuo atžvilgiu žmogus susiduria su gyvūnu. Mes netampame gyvūnais, jei nesižavime gaujomis, daugialypumu.  Ar tai –susižavėjimas išore? Ar mus užburiantis daugialypumas nėra susijęs su daugialypumu, tūnančiu mumyse?

Jei rašytojas yra kerėtojas, taip yra dėl to, kad rašymas yra tapsmas, rašymą persmelkia keisti tapsmai – ne tapsmai-rašytoju, bet tapsmai-žiurke, tapsmai-vabalu, tapsmai-vilku ir t.t. Turime paaiškinti, kodėl. Daugelį rašytojų savižudybių paaiškina tokie nenatūralūs bendrininkavimai, tokios nenatūralios tuoktuvės. Rašytojai yra kerėtojai, nes jie patiria gyvūnus kaip vienintelę populiaciją, prieš kurią jie yra atsakingi iš principo.

Turime skirti tris gyvūnų rūšis. Pirma – individualizuoti gyvūnai, šeimos gyvūnai, sentimentalūs oidipiniai gyvūnai, kiekvienas kurių turi savo istorijėlę – „mano“ katė, „mano“ šuo. Šie gyvūnai mus kviečia regresuoti, pasmerkia mus narciziškai kontempliacijai – tai vieninteliai gyvūnai, kuriuos supranta psichoanalizė, jie padeda atrasti už jų slypintį tėtį, mamą, mažąjį broliuką (kol psichoanalizė kalba apie gyvūnus, gyvūnai išmoksta juoktis): kas mėgsta kates ar šunis, tas yra kvailys. Yra antroji rūšis – gyvūnai, išsiskiriantys tam tikrais bruožais ar atributais; gentiniai, klasifikuojami ar Valstybės gyvūnai; gyvūnai, veikiantys didžiuosiuose dieviškuose mituose, leidžiantys atsirasti serijoms ar struktūroms, archetipams ar modeliams (bet kuriuo atžvilgiu Jungas gilesnis nei Freudas). Galiausiai – demoniškesni gyvūnai, gaujos ar afekto gyvūnai, kuriantys daugialypumą, populiaciją, pasaką... Vėlgi, ar to paties gyvūno negalima būtų matyti visose trejose rūšyse? 

Ką tai iš tikrųjų reiškia – gyvūnas kaip gauja ar šutvė? Ar gauja nereiškia giminystės, tam tikrų bruožų reprodukcijos? Kaip mes galime suvokti susibūrimą, veisimąsi, tapsmą, apsieinantį be giminystės ar paveldėtojų „darymo“? Daugybę be vienybės protėvių dvasioje? Tai gana paprasta: visi tai žino, bet apie tai kalba tik paslapčiomis. Giminystei mes priešiname epidemiją, paveldimumui – užkratą, seksualinei reprodukcijai ir produkcijai – susibūrimo užkratą. Gaujos – žmonių ar gyvūnų – kaip užkratas ar epidemija plinta mūšio laukuose ir katastrofų metu. Vampyras nesigiminiuoja: jis infekuoja. Skirtumas toks, kad užkratas ar epidemija sukuria visiškai heterogeniškus santykius tarp, pavyzdžiui, žmogaus, gyvūno ir bakterijos, viruso, molekulės, mikroorganizmo. Šios kombinacijos nėra nei genetinės, nei struktūrinės: tai – interkaralystės, nenatūralios bendrijos. Gamta veikia tik tokiu būdu – savo pačios nenaudai. Tai toli gražu ne gimininė produkcija ar paveldėtojų reprodukcija, kurioje lieka vienintelės skirtys – paprastas dvilypumas tarp tos pačios rūšies lyčių ir nežymūs pokyčiai keičiantis kartoms. Kita vertus, mūsų nuomone, esama tiekos lyčių, kiek užsimezga simbiotinių santykių, tiek skirtumų, kiek elementų sujungia užkratas.

Mes žinome, kad be vyro ir moters esama daugelio kitokių būtybių; jie ateina iš kitokių pasaulių, gimsta iš vėjo, aplink šaknis suformuoja rizomas; jie neprodukuoja – jie tampa. Visata nefunkcionuoja kaip giminė. Mes sakome, kad gyvūnai yra gaujos, o gaujos atsiranda, plėtojasi ir keičiasi per užkratą.

Šie daugialypumai, pasižymintys heterogeniškais ryšiais, bendradarbiaujantys užkrato būdu, kuria tam tikrus asambliažus – štai čia žmonės tampa-gyvūnais. Bet šių tamsių asambliažų, sujudinančių tai, kas mumyse giliausia, neturime painioti su tokiomis organizacijomis, kaip šeimos institucija ar Valstybės aparatas. Galime pavyzdžiais pasitelkti medžiotojų draugijas, karines, slaptąsias, nusikaltėlių ir kt. Tapsmas-gyvūnu būdingas joms. Čia mes nesitikime rasti šeimos tipo giminystės režimų, valstybinio ar ikivalstybinio tipo klasifikuotų draugijų, net religinių serijinio tipo draugijų. Nepaisant klaidingų įvaizdžių, tai nesusiję su mito kilme ar jo taikymu. Apie tapsmą kalba pasakos arba pasakojimai.

Koks bebūtų daugialypumas, jame visada galima rasti išskirtinį asmenį, ir tai – asmuo, su kuriuo siekiant tapti-gyvūnu turi būti sudaryta sąjunga. Vilardas (TV filmo personažas – KP) turi savo numylėtinį žiurkiną Beną ir tampa-žiurke per santykį su juo, pirmiausiai per meilę, vėliau – per neapykantą. „Mobis-Dikas“ – vienas iš didžiausių tapsmo šedevrų; kapitonas Ahabas nenumaldomai tampa-banginiu aplenkdamas gaują ir mokyklą – jis tiesiogiai veikia per monstrišką sąjungą su Unikumu, Leviatanu, Mobi-Diku. Visuomet esama pakto su demonu; demonas kartais pasirodo kaip gaujos lyderis, kartais kaip Vienišius šutvės paribiuose, kartais kaip aukštesnė gaujos Jėga (Puissance). Kitas didysis tikrų tapsmų-gyvūnu aprašinėtojas Kafka apdainuoja pelių draugiją; bet dainuojanti pelė Žozefina kartais šutvėje užima privilegijuotą vietą, kartais iš jos iškrenta, o kartais paskęsta gaujoje ir pasislepia kolektyvinių gaujos pareiškimų anonimiškume. Trumpai tariant, kiekvienas gyvūnas turi tai, kas jame yra anomališka. Leiskite pabrėžti: kiekvienas bandoje ar daugialypume atsidūręs gyvūnas turi savo anomalijų. Buvo pastebėta, kad žodžio „anomališkas“ kilmė prancūziškoje vartosenoje suvokiama neteisingai: lotynų k. vartosenoje „a-normalus“ reiškia tą, kuris veikia nepaisydamas taisyklių arba priešingai taisyklėms, tuo tarpu graikų k. žodis an-omalie žymi tai, kas nelygu, šiurkštu, grubu, deteritorizuota.

Tai, kas nenormalu, galima nusakyti tik išskiriant specifinius ar bendrus bruožus; bet anomališkumas yra susijęs su daugialypumu. Todėl kerėtojai naudoja senąjį būdvardį „anomališkas“, norėdami skirti atskiram individui vietą gaujoje. Tik per sąjungą su Anomalija – Mobiu-Diku ar Žozefina galima tapti-gyvūnu.

Anomalija – tai ne išskirtinis asmuo; taip jis prilygtų šeimos gyvūnui, psichoanalizės stebimam oidipizuotam gyvūnui – tėvo vaizdiniui ir t.t.  Ahabo Mobis-Dikas – tai ne katytė ir ne šuniukas, kurį laiko jį popinanti sena poniutė.  Lovecraftas „autsaiderio“ sąvoką taiko daiktui ar būtybei – Daiktui, kuris juda pakraščiais – yra linijinis, bet daugialypis, „knibžda, kunkuliuoja, pučiasi, putoja, plinta kaip infekcija – toks bevardis siaubūnas“.

Daugialypumą apibrėžia ne jo tįsumą kuriantys elementai, ne jo suvokimą įgalinantys bruožai, bet linijos ir matmenys, aprėpiantys jo intensyvumą. Kiekviename daugialypume esama ribos; tai jokiu būdu ne centras, bet jį gaubianti linija, tolimiausias matmuo. Mobis-Dikas nėra nei individas, nei rūšis – jis yra riba, ir aš turiu atakuoti jį, kad laimėčiau visą gaują ir prasiveržčiau anapus. Gaujos eiliniai – tai tik manekenai, gaujos bruožai – tik simbolika; svarbi tik riba – tik anomalija.

Ribą gauja išlaiko bet kokiu atveju: kartais gyvūnas atsiduria ant ribos, kartais pats brėžia tą ribą, ir visi kiti tos gaujos gyvūnai pasidalina į dvi puses – kairę ir dešinę; būna periferinių pozicijų, kai neįmanoma pasakyti, ar anomalija vis dar tebėra grupėje, ar jis jau nebe grupėje, ar ant kintančios grupės ribos. Kartais kiekvienas gyvūnas pasiekia šią liniją ar užima tą dinamišką poziciją. Kartais atsiranda tam tikras gyvūnas, nubrėžiantis ir užimantis vietą toje linijoje – gaujos vadas. Kartais ribą brėžia ar dubliuoja kitokios prigimties būtybė, kuri nebepriklauso gaujai arba niekad jai nepriklausė, ir kuri atstovauja kitos tvarkos galią – ji potencialiai kelia grėsmę, moko, yra autsaiderė... Taip pat tiesa, kad gaujas išardo įvairiausios jėgos, kuriančios jose vidinius vedybinio, šeimyninio ar valstybinio tipo centrus, leidžiančios gaujoms tapti kitokiais socialumo modeliais, keičiančios gaujų afektus šeimyniniais jausmais ar valstybiniu suvokimu. Svarbiausią vaidmenį prisiima centras arba vidinės juodosios skylės. Tai taip pat gresia žmonių gaujoms, kai jos grupėje atkuria šeimyniškumą arba netgi autoritarizmą, gaujos fašizmą.

Esama ištisos tapimų-gyvūnu politikos, o taip pat ir kerėjimo politikos, kuri plėtojama asambliažuose, kuriuose nėra nei šeimos, nei religijos, nei Valstybės. Greičiau ji išreiškia siekius mažumų arba engiamųjų grupių, uždraustų ar maištaujančių grupių, visuomet pripažįstamų institucijų paraštėse atsiduriančių grupių, grupių, kurių paslaptingumas kyla iš paties jų išoriškumo, kitaip tariant, anomijos. Jei tapsmas-gyvūnu įgyja gundymo bruožų, jei demonas vaizduotėje iškelia monstrus, taip yra dėl to, kad jam pačioje pradžioje arba veiksmo metu padeda santykių su centrinėmis įsitvirtinti norinčiomis arba jau įsitvirtinusiomis institucijomis nutraukimas. Galima studijuoti įvairius atvejus: tapsmus-gyvūnu karo mašinoje, visų rūšių laukinius žmones (karo mašina iš tiesų ateina iš išorės, ji išoriška Valstybei, kurį karį laiko jėgos anomalija); tapsmus-gyvūnu nusikaltėlių visuomenėse, leopardžmogius, krokodilžmogius (štai kas nutinka, kai Valstybė uždraudžia gentinius ir vietinius karus); tapsmus-gyvūnu riaušininkų grupuotėse (tai atsitinka, kai Bažnyčia ir Valstybė susiduria su valstiečių judėjimais, turinčiais kai ką bendro su kerėjimu – juos jie represuoja pasitelkdami ištisą teismų sistemą, turinčią askleisti sutartis su Velniu); tapsmus-gyvūnu asketų grupėse, žolę valgančius r laukiniais žvėrimis tampančius atsiskyrėlius (asketizmo mašina yra anomalija, atsidūrusi ant skrydžio linijos Bažnyčios paraštėse, ji ginčija Bažnyčios pretenzijas tapti imperine institucija); tapsmai-gyvūnu draugijose, praktikuojančiose seksualinę iniciaciją padedant „šventajam nekaltybės atėmėjui“, vilkažmogiai,  ožkažmogiai ir t.t.

Ištrauka paimta iš knygos "Tūkstantis plokštikalnių"

Iš anglų k. vertė KP

Slavojus Žižekas apie dirbtinį aktyvumą

Dieną prieš rinkimus skaitinėju Žižeką. Savo knygoje „Kaip skaityti Lacaną“ jis aptaria dirbtinio aktyvumo sampratą, kuri, manau, pastarosiomis savaitėmis makaronų kabinimo ant ausų vajaus išvargintai Lietuvai visai tinka:

Dirbtinio aktyvumo samprata apibrėžia tai, kad žmonės veikia ne tik tam, kad ką nors pakeistų – jie taip pat gali veikti, kad neleistų kažkam įvykti, kažkam pasikeisti. Tokia yra tipiška obsesyvaus neurotiko strategija: jis yra pasiutusiai aktyvus, siekdamas užkirsti kelią kažkam realaus. Tarkim, jei tam tikroje grupėje žmonių gresia sprogti kažkokia įtampa, obsesyvus neurotikas visą laiką kalba, norėdamas išvengti nepatogaus tylos momento, kuris priverstų dalyvius atsidurti akistatoje su tvyrančia įtampa. Psichoanalitinio gydymo metu obsesyvūs neurotikai plepa be perstojo, jie aptvindo psichoanalitiką anekdotais, sapnais, įžvalgomis; jų nesiliaujantį aktyvumą palaiko tvyranti baimė, kad jiems akimirkai baigus kalbėti psichoanalitikas paklaus jų apie tai, kas iš tikrųjų svarbu – kitaip tariant, jie kalba tam, kad analitikas tylėtų.

Netgi šiandieninėje progresyvioje politikoje pavojus kyla ne iš pasyvumo, bet iš pseudoaktyvumo – poreikio būti aktyviems, dalyvauti. Žmonės nuolat stengiasi „kažką daryti“, akademikai dalyvauja beprasmiuose debatuose; iš tikrųjų sunkiausia žengti žingsnį atgal ir nuo viso to atsitraukti.  

Esantieji valdžioje dažnai teikia pirmenybę netgi kritiškam dalyvavimui, bet tik ne tylai – kad tik galėtų mus įtraukti į dialogą, kad tik įsitikintų, kad mūsų grėsmingas pasyvumas jau praeityje. Priešingai tokiam interpasyviam modeliui, kai, būdami visuomet aktyvūs, mes stengiamės užtikrinti, kad niekas iš tikrųjų nepasikeis, pirmasis išties kritiškas žingsnis būtų atsitraukti ir būti pasyviu, atsisakyti dalyvauti. Šis pirmasis žingsnis nutiesia kelius tikram aktyvumui, veiksmui, kuris iš tikrųjų pakeis vaizdo koordinates.

Iš: Slavoj Žižek, How To Read Lacan, 2007, p. 26-27.

Jerome Roos. Kodėl valdžios neturėdama SYRIZA bus galingesnė?

Susitarimui dėl finansinės pagalbos pritarianti dešinė laimėjo rinkimus Graikijoje, bet, būdama galinga opozicinė jėga, kairė gali tapti dar maištingesne nei būdama valdžioje.

Košmaras tęsiasi. Neoliberalų, pranašavusių pasaulio pabaigą, šantažo kampanija pasirodė efektyvesnė nei radikali SYRIZA vadovo Tsipras’o vilties žinia. Susitarimui dėl finansinės pagalbos pritarianti neoliberali Nea Dimokratia maža balsų persvara laimėjo prieš susitarimui pasipriešinusią radikalios kairės koaliciją SYRIZA – tokiu būdu ES ir TVF primestas diržų veržimosi politikos memorandumas tariasi atlaikęs didelį išmėginimą visuomenės akivaizdoje. 

Tačiau, pritardamas tiems, kurie liūdi dėl SYRIZA pergalės (tarp kurių yra ir mano draugai anarchistai) aš negaliu atsikratyti minties, kad šie rezultatai – galbūt geriausia išeitis tiek Graikijai, tiek kairei.  Ne dėl to, kad, kaip klaidingai sakė Žižekas, mes kažkodėl bijome paimti valdžią į savo rankas, bet pirmiausiai todėl, kad tokioje padėtyje, kai valstybė žlunga, reikia pradėti ne nuo valdžios perėmimo, o antra – ir svarbiausia -  dėl to, kad tokia iliuzinė valdžia būtų geriausias būdas nuginkluoti kairę.

  

Nieko nuostabaus, kad per pastarąsias savaites sklido gandai, jog daug SYRIZA narių, įskaitant ir šios partijos lyderį Alexį Tsipras‘ą, norėjo, kad laimėtų ir naują vyriausybę formuotų Nea Dimokratia. Kaip paprastai ir nepagražintai pasakė Paulas Krugmanas,  put it in rather simplistic and unflattering terms, “visiškai suprantama, kad Syriza nenorės laimėti – ji mieliau žiūrės, kaip blaškosi dabartinė vyriausybė“. Guardian cituoja analitikus, kurie sakė, kad Tsipras „atsidūrė būtent ten, kur norėjo būti – nedaug nuo laimėtojų atsiliekančioje antrojoje vietoje.”

 „Plačiai sutariama, kad dalyvaudama protestuose prieš diržų veržimąsi ir darydama spaudimą gatvėje, radikali kairė įgis daugiau paramos. Silpna vyriausybė, verčiama priimti dar nepopuliaresnius diržų veržimosi sprendimus, gali galiausiai žlugti,. Daug kam atrodo, kad nauji rinkimai vyks dar iki metų pabaigos.

“Daugelis mano, kad būti nedaug nuo laimėtojų nutolusioje antroje vietoje buvo galutinis Syriza tikslas”, sako Dimitris Keridis, Atėnų Panteiono universiteto politikos mokslų profesorius. “Būdama labai stipri ir galinga opozicija, ji sulauks savo meto – naujų rinkimų, per kuriuos ji galės lengvai laimėti absoliučią daugumą. Tsipras pasinaudos šiuo metu, kad politiškai subręstų.”

Jei Syriza būtų laimėjusi, ji būtų patyrusi spaudimą „skiesti“ savo įnirtingą prieš diržų veržimąsį nukreiptą retoriką. “Vienintelis būdas nuginkluoti jos populizmą – pasodinti ją į valdžios kėdę“, sako Keridis.

Dėl SYRIZOS tikimos pergalės daug kas naiviai liejo entuziazmą: vienas iš tokių komentatorių, Costas Douzinas apie laimėjimą rinkimuose rašė: “štai kaip vyksta revoliucijos”. Tie, kurie sudėjo savo viltis į SYRIZA pergalę, dabar gali būti nusivylę, bet galbūt jie atsigaus po kelių mėnesių, kai nepatvari Nea Dimokratia, PASOK ir Demokratinės kairės koalicija, laimėjusi nereikšmingų Angelos Merkel nuolaidų, bandys išsipainioti iš griūvančio finansinio sektoriaus, greitu tempu žlungančios ekonomikos ir yrančios valstybės žabangų.

Kaip bepostringautų Samaras ir jo draugai neoliberalai, ką jie bežadėtų, šansai, kad Graikija išeis iš eurozonos, netaps mažiau realūs. SYRIZA vadovavimas išėjimo iš minėtos zonos metu atneštų žalingų pasekmių kairei. Šį išėjimą lydės didžiuliai socialiniai neramumai, nes vyriausybė privalės taikyti kapitalo kontrolę ir riboti indėlių išsiėmimą iš bankų. Kaip garsiųjų 2001-ųjų Argentinos neramumų metu, bankai bus uždaryti ir valstybė juos turės gelbėti nuo indėlininkų.

  

Bet net tokiu atveju, jei Graikija neišeis iš eurozonos, ji turi didžiulį biudžeto deficitą (o SYRIZA parengta econominė programa numatė tik 1 procento pajamų iš mokesčių padidėjimą iki 2013 metų), SYRIZA vadovaujama vyriausybė paradoksaliai turėtų vadovauti ne panaikinant diržų veržimosi priemones, o jas pagilinant. Atitverta nuo užsienio kapitalo rinkų dėl aukštų skolinimosi kaštų, SYRIZA turėtų arba burtų galia įtikinti ES ir TVF tęsti paskolų teikimą nepaisant vyriausybės atsisakymo sutikti su jų teikimo sąlygomis, arba turėtų dar labiau sugriežtinti socialinę politiką.

   

Tokiu atveju teisingas SYRIZA permainų siekis ir noras radikaliai pakeisti Graikijos visuomenę įstrigtų klampynėje. Jei ji būtų perėmusi valdžią, ji būtų ne sustiprinusi kairiųjų galią Graikijoje ir Europoje, bet sugriovusi ją iš vidaus. Žinoma, galima plačiai diskutuoti, ar valdžios perėmimas pradžioje yra siektina revoliucinė strategija. Šį klausimą savo žymiojoje knygoje „Pakeiskime pasaulį nepaėmę valdžios“ iškėlė Johnas Holloway‘us. Dabar galima pasakyti tik tiek, kad SYRIZA, nors patyrusi pralaimėjimą rinkimuose, gali tapti dar stipresnė.

Galbūt Samaras ir jo partija galvotrūkčiais nusiris į pačių vykdyto griovimo atvertą bedugnę. Nors neoliberalūs monstrai dar sykį atlaikė visuomenės pasipriešinimą (šįkart – prie rinkimų urnų), scenarijus nepasikeitė. Galiausiai revoliucija įvyks gatvėse, aikštėse ir darbovietėse, o ne ministerijų koridoriuose. SYRIZAI išlikus galingiausia opozicine jėga šalyje, institucinė kairė galės patikimai vienytis su socialiniais judėjimais, kai gatvėse sprogs dar viena įniršio banga.

Košmaras tęsis, bet tęsis ir kova. “Mes įrodysime savo,” Samarui telefonu pareiškė Tsipras, pripažindamas savo pralaimėjimą. “Ateitis priklauso ne tiems, kurie terorizuoja, bet tiems, kurie turi viltį.” 

Pagal roarmag.org parengė KP

"Violetinė revoliucija" - kas toliau?

Dar nežinia, kaip baigsis kedofilijos isterija. Bet jau nuo pat pradžių buvo galima teigti, kad visa ši istorija yra didelis Lietuvos visuomenės pralaimėjimas valstybei, kuri ekonominės krizės metu žūtbūt stengėsi išlaikyti mus savo represijų kumštyje. Užuot tęsusi nepasitenkinimo valdžia veiksmus, kuriuos įkūnijo 2009-ųjų sausio 16-osios įvykiai, didžioji dalis Lietuvos visuomenė nuklydo į pavojingą populistinį "reakcijos iš apačios" kelią, kurio skirtingi pavidalai buvo kovo 11-osios neonacių eitynės, nežabotą pyktį liejanti minia, susirinkusi kitoje pusėje eitynių "Už lygybę" apsauginių tvorelių, galiausiai - minia, atvesta prie Prezidentūros ne veikti skatinančio solidarumo, bet pykčio, neapykantos ir isteriją spinduliuojančių vadų, kurie nuodydami jų kalbų hipnotizuojamą minią, siekia vienintelio tikslo - ant tos minios pečių užsiropšti į valdžios sostus.
Per šiuos metus buvo prikurta tiek sąmokslo teorijų, kad nepakenktų dar viena: galbūt šioje byloje laimėjo Lietuvos politinė sistema, kurią valdančių konservatorių grietinėlė jau seniai siekia susidoroti su teismų sistema, kliudančia jiems dar labiau sutelkti galią savose rankose? Taip, taip, ta pati politinė sistema, prieš kurią tarėsi kovojantys tariami pilietinės visuomenės gynėjai. Ta pati sistema, tik šiek tiek kitokia - be teismų, kurie ribotų valdančiųjų sprendimus ir neleistų mums tapti autoritarine visuomene? Šiuolaikinėje valstybėje esminis konfliktas kyla tarp liberalios - normatyvinės konstitucinės valdžios ir tų jėgų, kurie norėtų apribodami konstitucijos veikimą išplėsti savo vykdomąsias galias. Nepaprastoji padėtis šiuolaikinei valdžiai yra labai naudinga - ji leidžia jėga įgyvendinti savo krizinius sprendimus, policine jėga numalšinti savo priešus ir kritikus ir išlaikyti situaciją kontroliuojamą - nesvarbu, kokia kaina. Būtent todėl teismų demonizavimas šitoje situacijoje labai reikalingas tai galiai, kuri norėtų valdyti be teismų įsikišimo.
Jėgų, kurios sutiktų paaukoti valdžiai tokius įgaliojimus, netrūksta. Garliavos minia jokiu būdu nekilo iš apačios, tai nebuvo joks pilietinis ar socialinis aktyvizmas. Mergaitės kūnas tapo raizginiu, kuriame tampriai susipynė dabartinių valdančiųjų interesai ir privatūs, mafijiniai Kauno teisėjos interesai. Savo tikrąjį veidą dar kartą atskleidė visuomenininkais save vadinantys intelektualai, kurie tartiufiškai baisėjosi tuo, kaip policinės pajėgos elgėsi su vaiku, bet neprisiminė dar didesnio policinės prievartos proveržio tą sausio 16-ąją, kai lijo ašarinėmis dujomis ir byrėjo guminės kulkos. Tokie intelektualai turi prisiimti atsakomybę už tai, kas greitai gali nutikti Lietuvoje - už valstybės, kurioje valdo nežabotas galias turintys autoritetai ir vadai, sukūrimą, už jų pačių postuluojamo teisingumo virtimą "vienos tautos, vienos valstybės ir vieno vado" sindromu, už psichologinį smurtą ne tik prieš vaiką, bet ir prieš visą šitos isterijos įtrauktą ir pajungtą visuomenės dalį. Psichologinės pagalbos prireiks ne tik mergaitei - jos prireiks daugeliui Lietuvos žmonių, kuriuos "violetinės revoliucijos" manipuliacijos privertė pamiršti savus rūpesčius ir vargus - bedarbystę, išnaudojimą, paskolų kilpą. Ir tai, kad greitai privalėsime susitaikyti su aplinką žalojančiais energetiniais sprendimais, kuriuos Seimas svarstė būtent šį ketvirtadienį po nuodingų violetinių dūmų uždanga.
Kai kas klausia, koks turi būti kairiųjų vaidmuo šitoje revoliucijoje. Žinoma, kad jokio. Garliavos judėjimas niekada nėra, nebuvo ir nebus joks socialinis judėjimas. Tai - greičiau populistinis, Pakso vojažus po Lietuvą primenantis šaršalas, kuriame, tiesa, dalyvauja tie, kurie kadaise veikė teisinės valstybės labui. Dabar jie veikia tos pačios valstybės, pranokstančios save - į autoritarizmą linkstančios Rusijos, Baltarusijos ar Vengrijos tipo valstybės - labui. Valstybės, kurios sukūrimo atveju policinė prievarta, kurią matėme Garliavoje, bus demonstruojama prie Seimo malšinant nesutinkančiųjų maršus, ir kulkos lėks į režimo kritikus. Taigi atsakydamas į klausimą dėl kairiųjų ar antiautoritarinių grupių vaidmens siūlau atskiriems situacijos stebėtojams ryžtingiau kritikuoti ne tik tai, kas vyksta, bet ir tai, kas gali nutikti, imtis griežčiau traktuoti autoritarizmo grėsmę Lietuvos visuomenei. Turi imti burtis tokie socialiniai judėjimai, kurie apie neteisingumą kalba ne abstrakčiai, bet remdamiesi juose dalyvaujančių žmonių patirtimi - dirbantieji, studentai, bedarbiai, paskolų mokėtojai, taip pat visi, kurie aiškiai pasisako prieš bet kokį fašizmo pavidalą. Reikia suvokti: violetinė revoliucija nėra jokia revoliucija. Revoliucija turi kilti visai iš kitur - iš ten, kur žmonės kalbasi tarpusavyje ir kuria tam tikras sąmoningumo kėlimo grupes, o ne leidžiasi "suvystomi" per mikrofoną kalbančių rėksnių hipnozės. Galbūt, jei su Garliavos minia būtų kalbama kitaip, subtiliau, jei jų būtų paklausta, ar mergaitė tikrai yra didžiausia jų gyvenimo bėda, ar ji yra tik įasmenintos jų kasdienybės problemos, jų baimė dėl ateities, jų pyktis dėl valdžios vykdomo neteisingumo ir nepasitikėjimas savo jėgomis, netikėjimas, kad šitoje sistemoje galima kažką pakeisti, kad galima sukilti prieš juos smaugiančią ir jais manipuliuojančią valdžią - galbūt tada Lietuvos pilietinių įtampų žemėlapis atrodytų visai kitaip... Panašu, kad kol kas iš valdžios pusės daroma viskas, kad tokio kritinio dialogo nebūtų. 
  

Kovo 31-oji – Europos veiksmų prieš kapitalizmą diena

Praėjusių metų gruodį į susitikimą Frankfurte prie Maino susirinkę keletas kairiųjų organizacijų ir grassroots profsąjungų iš Graikijos, Ispanijos, Lenkijos, Austrijos ir Vokietijos nusprendė surengti bendrą pasipriešinimą kapitalistinėms reformoms dabartinės krizės metu. Kovo 31-ąją minėtose šalyse įvyks “Europos veiksmų prieš kapitalizmą diena” (“M31″). Prisijungs ir grupės iš kitų šalių. Protestai bus nukreipti ne tik prieš nedemokratišką neoliberalią Europos Sąjungos, Europos Centrinio Banko ir Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) politiką, bet ir prieš pačią kapitalistinės konkurencijos ir išnaudojimo politiką.Siūlome susipažinti su akcijos kvietimu.

Europa pateko į užsitęsusią suirutę. Ištisus mėnesius plečiasi jos paskolų ir valstybinių skolų krizė. Daugybės karštligiškai rengtų Europos Sąjungos (ES) vadovų susitikimų metu buvo nutarta išsaugoti kapitalizmą imantis ypatingų priemonių.Vyriausybės ir žiniasklaida mus tikina, kad tokioms priemonėms nepasiekus tikslo ateis recesijos ir masinio skurdo laikai. Tokia apokaliuptinė retorika grindžia kelią dar didesnėms neoliberalioms reformoms, kurių socialines pasekmes jausime ištisus ateinančius dešimtmečius – jei nesipriešinsime. Krizės metu mums buvo sakoma, kad kapitalizmas turi būti pristabdytas, kad bankai ir korporacijos turi prisiimti dalį naštos, kurią pačios ir sukūrė. Dabar vyksta kai kas visiškai priešingo: ES, jos šalys – narės ir kitos Europos šalys stiprina konkurenciją ir pradeda taikyti visuomenę žlugdančias diržų veržimosi programas, kad būtų išsaugoti privatūs pelnai. Tai darydamos jos reprodukuoja destruktyvią kapitalizmo logiką. Krizės, plintantis bejėgiškumas ir skurdas, o iš kitos pusės – privati, t.y., išskirtinių asmenų prabanga – be šių bruožų kapitalizmas neįsivaizduojamas. Organizuokimės ir kurkime geresnę visuomenę!

Kalta sistema!

Per pastaruosius dešimtmečius, kapitalistinės globalizacijos sąlygomis, stiprino konkurencija tiek privačiose korporacijose, tiek nacionalinėse ekonomikose. Visos stipriausios industrine gamyba užsiimančios šalys atsisakė savo rinkų reguliavimo ir primetė savo modelį kitoms šalims. Jos apkarpė išlaidas socialinei apsaugai, privatizavo viešąjį sektorių, apribojo dirbančiųjų teises ir padidino socialinę kontrolę – ir visa tai padarė nežaboto kapitalizmo augimo labui. Europoje, vadinamojoje „gražiojoje kapitalistinio pasaulio pusėje“ mūsų gyvenimas tampa vis labiau nesaugus, didėja socialinė atskirtis. Vadinamosios „kylančiosios rinkos“ nuolatinės socialinės krizės sąlygomis vykdo žiaurią ekspropriaciją ir negailestingą išnaudojimą, o jas remia vyreiausybės, suinteresuotos nacionaliniu augimu, kuris yra naudingas tik privilegijuotai mažumai. Beatodairiškai besivaikydamos geresnių galimybių konkuruojant, jos „užsuko“ finansines rinkas“. Vienas po kito sprogo „dotcom“, nekilnojamojo turto ir derivatyvų krizės. Tai – ne individualaus „godumo“ ar siautr elito „korupcijos“ rezultatas – tai kapitalizmo socialinės tvarkos imperatyvų pasekmė. Štai kodėl šita sistema turi būti pakeista.

Įveikti ES režimą

2011-aisiais Europos finansinė ir paskolų krizė sustiprėjo dar labiau. Bankrotas gresia daliai ES narių valstybių, ir tai kelia grėsmę bendrai valiutai – eurui. Kaip sako paviršutiniškai į viską žiūrintys populistai, šios šalys „sau leido daugiau nei galėjo“. Iš tikrųjų jų jos tik stengėsi generuoti ekonomikos augimą paskolų dėka. Jos taikė tas pačias priemones, kaip kitos šalys – tik joms mažiau sekėsi. Tam, kad įgytų Europos Centrinio Banko (ECB) ir naujai įsteigtų Euro subsidijų fondų palaikymą, šios šalys turi taikyti naują diržų veržimosi planą. Europos skolų ribojimo politika, manoma, atkurs „pasitikėjimą rinkose“ – bet ji akivaizdžiai bus vykdoma dirbančiųjų, studentų ir bedrbių sąskaita. Tuo tarpu privatus pelnas lieka nepaliestas. Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF), ES ir kitos tarptautinės institucijos spaudžia kylančias ir kaitos periodą išgyvenančias ekonomikas, kad jos kuo labiau karpytų socialinę gerovę ir privatizuotų viešąjį sektorių. Visa tai demonstruoja pastangas atkurti krizės palaikomą išnaudotojišką ES režimą, tarnaujantį joje dominuojančių valstybių ekonomikoms. Nepaisant tam tikrų tarpusavio nesutarimų Vokietijai ir Prancūzijai pavyko be didelio pasipriešinimo įgyvendinti savo planus. Žinoma, vyko dideli protestai. Visame kontinente išplito grassroots iniciatyvos, jos bandė įveikti pilietinį bejėgiškumą. Bet iki šiol nedaug buvo pasiekta net organizuojant masines demonstracijas ir visuotinius streikus. Nacionalinės profsąjungos dažniausiai nusileidžia kapitalistų reikalavimams ir diržų veržimui. Tarp profsąjungų nėra veiksmingo tarptautinio solidarumo. Jei norime, kad kažkas pasikeistų, turime veikti patys.

Galime gyventi geriau

Dabartinė politika ES ir Europoje – tai kapitalistinė spekuliacija. Diržų veržimosi priemonės bei skolommis paremtas augimas kelia grėsmę ekonominiam stabilumui. Kapitalizmas gali ir nebeišsigelbėti – jis tik gali tapti nuolatinių krizių sukėlėju. Tad kam gi gadinti savo gyvenimus gyvenant tokioje sistemoje? Kovokime prieš neoliberalizmo ideologiją, organizuokimės visoje Europoje. Mūsų Veiksmų diena – 2012-ųjų kovo 31-oji bus pirmasis žingsnis. Demonstracijos, vienu metu vykstančios daugelyje Europos šalių, yra daugiau nei solidarumo ženklas. Jos įžiebs tarptautines diskusijas ir bendradarbiavimą. Prisijungti prie šio proceso kviečiame visas emancipacijos siekiančias iniciatyvas. Tapkime nepriklausomi nuo oficialių institucijų ir ruoškimės ryžtingai kovai. Krizė įvairiose šalyse gali atrodyti skirtingai, bet mes visi turime bendrą tiksl ą: Mes nenorime išsaugoti kapitalizmo, mes norime jį įveikti. Mes priešinamės nacionalizmui. Svarbu kovoti prieš gyvenimo standartų prastėjimą, bet mes turime eiti toliau. Mes norime nusikratyti mirtinų kapitalizmo ir jam tarnaujančių politinių institucijų pančių. Tai – vienintelis būdas pasiekti „tikrąją demokratiją“.

Iš march31.net vertė KP