Juraj Katalenac. Kas vyksta Bosnijoje?

Prasidėjus kovoms Bosnijoje gavau daug klausimų iš draugų Vakaruose apie tų kovų bruožus ir tai, kas ten iš tikrųjų vyksta. Daug draugų buvo nepatenkinti įvykių nušvietimu spaudoje, kur nebuvo pateikta pakankamai informacijos. Tai – trumpa žurnalistinė analizė.

Taigi, kas nutiko Bosnijoje?

 

Nuo kovų pramonės sektoriuje iki riaušių

Viskas prasidėjo nuo darbininkų demonstracijų penkiuose Tuzlos fabrikuose: Dita, Polihem, Poliolhem, GUMARA ir Konjuh. Darbininkai protestavo prieš jų kompnijų privatizaciją, kuri vedė į bankrotą ir lokautą. Buvo galima pamanyti, kad tai - dar viena buvusios Jugoslavijos darbininkų istorija, nes tokių istorijų yra buvę begalės; bet būtent dėl to, kad jų yra buvę begalės, šitie darbininkai ėjo toliau. Kadangi darbininkų demonstracijos nesiliovė, įsikišo policija. Ji sumušė ir suėmė daug demonstrantų. Tai buvo žiežirba, įžiebusi ugnį.

Vasario 7-ąją Bosnija sukilo protestuodama prieš korumpuotą valdžią, bedarbystę ir reikšdama nepasitenkinimą bendra socialine situacija. Žmonės išėjo į gatves.

Tuzloje policija pasidavė protestuotojams, nuleido savo skydus, šalmus ir bananus ir leido masėms šturmuoti pastatus.  Protestuotojai sudegino Tuzlos miesto asamblėjos ir miesto administracijos būstinę. Penkių Tuzlos fabrikų darbininkai iškėlė savo reikalavimus:

    1. Viešoji tvarka turi būti palaikoma bendradarbiaujant piliečiams, policijai ir piliečių apsaugai; turi būti vengiama protestų kriminalizavimo, politizavimo ir manipuliavimo.

    2. Sudaryti techniškai mąstančią valdžią, sudarytą iš profesionalų, nesusikompromitavusių žmonių, dar neturėjusių valdžios, o ne politinių partijų narių – tokia valdžia 2014-aisiais turėtų paskelbti Tuzlos kantono valdžios rinkimus. Valdžia turėtų kas savaitę viešai atsiskaityti už savo planus ir veiklą. Valdžios veiklą turi stebėti visi suinteresuoti piliečiai.

    3. Kuo greičiau turi būti išspręstos minėtų kompanijų (Dita, Polihem, Poliolhem, GUMARA ir Konjuh) privatizavimo problemos:

    - būtų įstatymiškai nustatyta, kada prasideda pensinis amžius, darbininkams užtikrinama sveikatos apsauga;

    - į baudžiamąją atsakomybę būtų patraukti ekonominiai nusikaltėliai ir visi dalyvavę tuose nusikaltimuose;

    - būtų konfiskuotas nelegaliai prisiplėštas turtas;

    - būtų anuliuotos privatizacijos sutartys;

    - būtų atlikta privatizacijos revizija;

    - fabrikai būtų atiduoti kontroliuoti darbininkams ir miestų valdžiai, kad būtų apgintas viešasis interesas; kaip įmanoma greičiau atnaujinti gamybą;

    4. valdžios atlyginimai būtų prilyginti viešojo ir privataus sektoriaus dirbančiųjų atlyginimams;

    5. būtų nustota mokėti priedus valdininkams dėl to, kad jie dalyvauja komisijų, komitetų ir kitų institucijų veikloje, taip pat kitas nepateisinamas kompensacijas, kurių negauna viešojo ir privataus sektorius dirbantieji.

    6. būtų nebemokamos išmokos ministrams ir kitiems valdžios pareigūnams, kurių mandato laikas jau yra pasibaigęs.

Sarajeve protestuotojai padegė Bosnijos ir Hercegovinos prezidentūrą ir Sarajevo kantono valdžios pastatą. Degė automobiliai, buvo išdaužyti Hipo banko langai. Sudegintas Bosnijos ir Hercegovinos archyvas, ir, kadangi jame buvo vertybių iš Austrovengrijos imperijos laikų, žiniasklaida galėjo diskredituoti demonstrantus.

Mostare degant valdžios pastatams policija nesikišo, nes nebuvo išrintas jos šefas. Proteste dalyvavo žmonės „iš abiejų upės pusių“ – bosniai ir kroatai. Zenicoje protestuotojai šturmavo mero būstinę, ir jis pažadėjo atsistatydinti, jei tai padėtų spręsti krizę. Atsistatydinti pasisiūlė ir Tuzlos kantono premjeras Seadas Čauševićius.

Protestuose Sarajeve sužeisti 93 žmonės - 73 policijos pareigūnai ir 20 civilių. Apskritai, policija naudojo didžiulį smurtą, jis padėjo įsižiebti protestams. Nufilmuota, kaip policininkai muša žmones, mėto į juos akmenis ar stumia juos į upę. Kai kurie Europos Sąjungos politikai grasino intervencija, jei nesiliautų riaušės. Bosnijos policijos vadas Himzo Selimovićius prašė ES ir tarptautinės bendruomenės surengti ginkluotą intervenciją, jei riaušės nesiliaus. Po to jis pasisiūlė atsistatydinti. Rusijos valdžia pasmerkė ES dėl riaušių smerkimo - ji priminė ES apie opozicijos riaušių rėmimą Ukrainoje.  

Daugelis žmonių buvo nustebinti pykčio ir smurto įsiliepsnojimo. Bet ar tai iš tikrųjų buvo taip keista Arabų pavasario, neseniai Graikijoje ir kitur vykusių kovų kontekste? Riaušėse dalyvavo daugiausiai jaunimas, ir tai nestebina – jaunimas buvusioje Jugoslavijoje neturi ateities. Bet smurtas nebuvo beprotiškas. Protestuotojai atakavo tik korupcijos ir galios simbolius – valdžios ir partijų pastatus, kuriuose sėdintys žmonės yra atsakingi už jų situaciją.  

Riaušės liovėsi, bet kova tebevyksta įgavusi kitas formas.  

Trumpas komentaras apie žiniasklaidos reakciją

Riaušių metu Bosnijos žiniasklaida siekė pristatyti protestuotojus kaip laukinius chuliganus ar vandalus, kurių nepalaiko Bosnijos pilietinė visuomenė. Tai jiems padėjo padaryti archyvo padegimas. Al Jazeera žiniasklaidos namai piliečiams patarė neesant reikalo neeiti iš namų,transliavo interviu su profsąjungų atstovais, kurie šaukėsi policijos, kad susidorotų su protestuotojais, ir bandė neigti, kad riaušes išjudino darbininkai.

Bosnijos serbų ir kroatų spauda stengėsi vaizduoti riaušes kaip bosnių sąmokslą prieš kitas dvi tautas.

Objektyvią informaciją teikė ir protestuotojus rėmė kairiųjų liberalų žiniasklaida. Alternatyva žiniasklaidai tapo protestuotojų palaikomi Facebooko puslapiai. 

Politinis ir ekonominis kontekstas

Bosnija ir Hercegovina – turbūt viena sudėtingiausių šalių Europoje. 1992–1995 vykęs kruvinas pilietinis karas baigėsi Deitono susitarimu, pasirašytu Kroatijos ir Serbijos. Bosnija buvo padalinta į dvi valstybes – Bosnijos Federaciją ir Republika Srpska (Bosnijos serbų respubliką). Brčko regionas liko atskira, savivaldą turinčia sritimi, kuri formaliai priklauso abiems valstybėms. Net pasibaigus karui Bosnija ir Hercegovina liko verdančiu katilu dėl savo komplikuoto valdymo ir politinių elitų, nuolat provokuojančių nacionalinį priešiškumą tarp bosnių, kroatų ir serbų. Politiniai elitai išlaikė žmonių priklausomybę nuo nacionalinių tapatybių. Serbų elitas kovojo dėl didesnės autonomijos Serbų Respublikai, Bosnijos elitas bandė centralizuoti Bosniją, o kroatų elitas kovojo dėl trečiosios valstybės – kroatų.

Valdymo komplikuotumas lemia ir valdymo neefektyvumą, kuris daro poveikį Bosnijos žmonių gyvenimui. Pavyzdžiui, riaušes įkvėpė valdžios nesugebėjimas suteikti pilietybę liudijančių kortelių numerio 9: dėl to naujagimiai negalėjo gauti sveikatos paslaugų ar išvykę iš Bosnijos gydytis kitur.

Kai kalbame apie Bosniją, žmonės yra linkę paryškinti su tautine tapatybe susijusias problemas ir „pamiršti“ socialines. Bosnijoje – didžiulė ekonominė krizė, paaštrinusi diržų veržimosi politiką ir sustiprinusi darbo rinkos „lankstumą“. Didelės problemos kilo po 1990-ųjų privatizacijos, bedarbystė stulbina savo dydžiu (44 procentai darbininkų liko bedarbiai), daug dirbančiųjų dirba ir negauna algos. Buvusiai Jugoslavijai priklausiusių šalių kompanijų privatizacija dažniausiai baigdavosi bankrotu, o darbininkai prarasdavo darbus: nauji savininkai buvo nesuinteresuoti investuoti į kompanijas, o tik kaip įmanoma greičiau „iščiulpti“ kapitalą ir pridėtinę vertę. Taip atsirado ištisas turtuolių sluoksnis, kurių žmonės nekenčia. Kadangi Jugoslavijos istorijoje esama dirbančiųjų savivaldos patirčių, darbininkai yra prisirišę prie savo darbo vietų. Jiems nesuprantama rinkos liberalizavimo maldelė, jie nesupranta, kodėl bankrutuoja jų bendrovės.

Visas Bosnijos ekonomikos modelis paremtas atsivėrimu užsieninio kapitalo investicijoms. Andreja Živković rašo:

 Iki 2008-ųjų užsienio kapitalas sąlygojo importu pagrįstą augimą ir vartotojų paskolas, bet tuo pačiu griovė pramonę ir sukūrė dabartinę paskolų krizę. Viena vertus, pervertinta, prie euro pririšta valiuta įgalino skolinimąsi, kad būtų galima sumokėti už importuojamas prekes; antra vertus, ji nuslopino iniciatyvą investuoti į realią ekonomiką ir pavertė eksportą nekonkurencingu.  Kadangi ekonomika yra visiškai priklausoma nuo išorinių augimo šaltinių, o kylančių rinkų finansinė krizė, kurią įžiebė Argentina, kels naujų problemų eurozonai, Bosnija dabar yra lūžio taške.

Buržuazija: kapitalizmas, nacionalizmas ir sąmokslo teorijos

Šios riaušės pabudino ne tik Bosnijos darbininkus, bet ir buržuaziją. Ji pamatė prieš save nukreiptą autentišką judėjimą – judėjimą, kalbantį ne apie nacionalines, o apie socialines ir klasines problemas. Ir buržuazija turėjo greitai veikti.

Sarajevo kantono premjeras Suadas Zeljakovićius atsistatydino iš pareigų. Tuo tarpu kai kurie bosnių akademikai ir politikai pradėjo tvirtinti, kad demonstracijos – tai sąmokslas prieš bosnius, kurie nori centralizuotesnės ir vieningesnės Bosnijos. Jie tvirtina, kad demonstracijas organizuoja ES, norėdama dar labiau „federalizuoti“ Bosniją.

Serbų ir kroatų nacionaliniai elitai mėgina vaizduoti kovas ir riaušes kaip „bosnių pavasarį“. Jų manymu šios riaušės yra tik naujų Bosnijos nacionalistų partijų bandymas atakuoti kantonų valdžią, kad būtų galima sukurti centralizuotą Bosniją, kurioje kroatai ir serbai taptų tautinėmis mažumomis. Tokios sąmokslo teorijos – vienintelė buržuazijos priebėga: buržuazija akivaizdžiai atsisako tikėti, kad darbininkai geba nepriklausomai mąstyti ir veikti.

Nors Serbijos ir Kroatijos valdžios instutucijos smerkia riaušes Bosnijoje, tvirtindamos, kad jų valdomose šalyse „bus tvarka“, tiek Serbijoje, tiek Kroatijoje taip pat bijoma neramumų, kuriuos gali įžiebti nežabota korupcija ir bedarbystė. Todėl abiejų valstybių vadovai bandė atkalbėti savo tautiečius dalyvauti riaušėse. Tačiau nepaisant buržuazijos ir žiniasklaidos manipuliacijų skirtingų tautų žmonių dalyvavimas įrodo, kad šiose demonstracijose kalbama apie socialines ir klasines problemas, jie nesileidžia supriešinami nacionalistų. Tuzloje pasirodė graffiti: “mirtis visiems nacionalistams.”

Plenumai: kovos organizavimas ar kliūtis?

Tuzloje, Sarajeve, Bihače, Mostare, Brčko ir kitur buvo suorganizuoti liaudies plenumai. Tai – demokratinės asamblėjos, inspiruotos universitetų blokadose Kroatijoje 2009-aisiais dalyvavusių studentų. Aktyvistas Damiras Arsenijevićius aiškina:

  Plenumas – tai visų grupės narių asamblėja. Tai – viešoji erdvė debatams. Joje nėra nei lyderių, nei draudimų. Sprendimai priiminėjami viešai.  Plenumas – ne politinė partija, NVO.  Plenumas – reali ir vienintelė demokratija. Plenumas ssavo deklaracijomis kuria ir taiko reikalavimus visoms valstybės valdžios institucijoms. Už deklaracijų esame visi, tai – mūsų visų balsas, reikalavimai. Bet kokios kitos veikimo prieš valdžios institucijos formos pačios susitepa korupcija, politinėmis – partinėmis vagystėmis ir asmeninės naudos vaikymusi apiplėštų žmonių sąskaita.

Bet nors plenumus dažniausiai vertiname pozityviai – kaip vietas, kur galima išgirsti mases – mano skepticizmą plenumų atžvilgiu įkvėpė plenumas Tuzloje. Joje vykusiame plenume buvo pastoviai ignoruojami pačių darbininkų reikalavimai. Plenume buvo reikalaujama tik leidimo taikioms demonstracijoms ir techniškai mąstančios valdžios, o ne spręsti penkiose kompanijose kilusias socialines problemas. Skaitydami plenumų rezoliucijas galime pamanyti, kad į pagalbą dirbantiesiems atėjo smulkiaburžuaziniai ekspertai, kurie jiems pasakė, ką geriausia ir realistiškiausia daryti. Tuzloje plenumas taip pat nutarė suteikti mandatą žmonėms, galintiems įeiti  į vyriausybę.

Sarajeve plenumas priėmė reikalavimus, kurie labiau atspindėjo dalyvių nuostatas:

    - Skirti žemesnes algas ir kompensacijas politiniams funkcionieriams visuose valdžios lygmenyse!

    - Nutraukti kompensacijas pabaigus eiti valdininko pareigas! <...>

    - Reformuoti ir padaryti skaidrias viešąsias išlaidas ir įplaukas!

    - Taikyti nuosavybės mokestį!

    - Bausti tuos, kurie piktnaudžiauja valdžia!

    - Nutraukti visas nelegalias privatizacijos sutartis ir nustatyti, kokią atsakomybę turi turėti valdžia.

    - Sukurti nepriklausomą antikorupcijos komisiją.

    - Protestų padarytus nuostolius padengti lėšomis, skirtomis valdžios pareigūnų kompensacijoms.

Iš visi šito galime pastebėti, kad kova įgavo kitą formą—nuo riaušių pereita prie plenumų. Turime stebėti, ar kokie nors reikalavimai bus patenkinti. Kol kas atrodo, kad visi laimingi pasibaigus smurtui. Bet kyla klausimas, kaip plenumai susiję su paliaubomis kovoje.  

Kaip matome iš reikalavimų, tai – liaudies reikalavimai, pagrįsti priešiškumu politikams ir politiniams – ekonominiams elitams. Šie reikalavimai panašūs į tuos, kurie buvo iškelti Egipte, Tunise ir Turkijoje, kur visi taip pat reikalavo didesnių demokratinių laisvių ir socialinių teisių. Tokie reikalavimai tapo įprastiniai protestams buvusioje Jugoslavijoje. Jie buvo nukreipti prieš aroganciją, korupciją ir skurdinimą. Visada buvo reikalaujama teisingumo ir „teisingos visuomenės“ dabartinės visuomenės rėmuose – gerovės valstybėje. Šiais reikalavimais kovojama už geresnes gyvenimo sąlygas – geresnę ateitį.

Bet žmonės turėtų suprasti, kad šie reikalavimai niekada nebus išpildyti. Net tada, kai užspausta buržuazija priverčiama nusilenkti masių reikalavimams, ji tik ir laukia to momento, kai spaudimas atslūgs, kad galėtų pereiti į kontrpuolimą. Visgi tokie momentai kaip šis padeda formuoti dirbančiųjų sąmoningumą, kuris jiems padės ateities kovose. Bet dirbantieji taip pat turi galvoti, kaip jie tęs kovas išblėsus judėjimo entuziazmui.

Taip pat svarbu klausti, kaip šios kovos paveiks visą regioną. Ar turime tikėtis panašių kovų Kroatijoje, Serbijoje, Juodkalnijoje, Albanijoje, Kosove ar Makedonijoje? Visos šios šalys yra įklimpusios į gilią ekonominę krizę, ir kartais jose gimsta prieš politinį elitą nusiteikę judėjimai.  Nepanašu, kad kitų šalių dirbančiųjų klasė iš karto reaguos į situaciją Bosnijoje, bet bėgant laikui niekas negali atmesti, kad įsižiebs visą Jugoslaviją apimsiantis judėjimas. 

Pagal libcom.org parengė ir vertė kp