Bosnijos įvykiai: du interviu su Balkanų anarchistais

Užrašas ant protestuotojų plakato: "Mano tauta - laisvė".

Vakar jau skelbėme straipsnį apie tai kas vyksta Bosnijoje. Šiandien spausdiname pokalbius su dviem Balkanų anarchistais: vienas iš jų gyvena Mostare ir pats dalyvauja protestuose.

Pirmasis interviu

 

Kas dalyvauja protestuose? Kaip ir kodėl jie išsiplėtė?

Dalyvauja įvairių socialinių grupių atstovai: darbininkai, bedarbiai, pensininkai, daug jaunimo, demobilizuoti kariai, aktyvistai, futbolo fanai, žmogaus teisių aktyvistai, tėvai su vaikais...

Bosnijos ir Hercegovinos žmonės – skurdžiausi Europoje. Nedarbas viršija 50%, nedirba virš 70% jaunimo. Tuo tarpu Bosnijos politikai yra vieni geriausiai uždirbančių pietryčių Europoje ir patys korumpuočiausi. Sveikatos apsauga – blogiausia Europoje, socialinės apsaugos tinklai beveik neegzistuoja. Visuomenėje, kurioje prieš 25 metus gyvavo didžiausia lygybė Europoje, dabar – didžiulė socialinė atskirtis.

Kapitalizmas ir privatizacijos procesas visiškai sugriovė vietinę ekonomiką; visi didieji fabrikai ir kompanijos, išsaugotos karo metais, buvo privatizuotos ir uždarytos. Visas turtas yra sukoncentruotas mažumos rankose. Bosnija nieko nebegamina, tik importuoja. Valdžia ima vis didesnes paskolas iš TVF ir žino, kad neturės galimybių jų grąžinti – taigi, mes galime būti priversti privatizuoti Bosnijos telekomą ir elektros energijos sistemą – paskutines viešas kompanijas.

Judėjimas tęsiasi, protestai ir plenumų susitikimai vyksta kasdien. Plenumų reikalavimai yra akivaizdžiai socialiniai. Politikai bijo netekti privilegijų, pozicijų, turto ir laisvės; tai verčia politines partijas vienytis prieš liaudį. Jie naudoja žiniasklaidą protestų ir plenumų diskreditavimui. Religiniai lyderiai verčiami pasisakyti prieš protestus bažnyčiose ir mečetėse. Žmonėms grasina išmetimu iš darbo, o gauti darbą čia labai sunku. Mostare profsąjungos aktyvistas buvo brutaliai sumuštas „nežinomų asmenų“. Sarajeve į protestuotojų minią įsirėžė automobilis. 

Kokios organizuotos struktūros veikia protestuose? Ar svarbų vaidmenį vaidina anksčiau susikūrusios grupės ir profsąjungos? Kaip priimami sprendimai?

Protestus Tuzloje įžiebė dviejų fabrikų – Dita ir Polihem Tuzla – profsąjungos, bet judėjimi plėtėsi.Jokios anksčiau sukurtos struktūros nebūtų turėjusios galimybių suorganizuoti tiek daug žmonių. Patys protestai buvo spontaniški ir chaotiški. Po kelių dienų susikūrė pirmos organizcinės struktūros – piliečių  plenumai. Pirmą sykį naujausių laikų istorijoje Bosnijos ir Hercegovinos žmonės naudojasi tiesiogine demokratija. Sprendimai kolektyviai priimami plenumuose. Bandoma koordinuoti skirtingų plenumų bendradarbiavimą. 

Papasakokite apie politinius ir strategijų skirtumus tarp į gatves išėjusių žmonių. Ar buvo vidinių konfliktų?

Kadangi protestų nekontroliavo jokios anksčiau susikūrusios politinės grupės, įsijungė daug žmonių su įvairiomis pažiūromis. Skiriasi požiūris į jėgos naudojimą savigynai ir pilietinio nepaklusnumo ribas. Bet žmonės susivienija, kai kalbama apie socialinius reikalavimus. Plenumų susitikimuose kiekvienas(-a) kalba savo vardu, dalyvauja sprendimų priėmimo procese. Vidinių konfliktų dar nėra. Kai kurios partijos bando išprovokuoti konfliktus, bet žmonės laikosi drauge ir priešinasi tokioms provokacijoms.

Kokias taktikas naudojo protestuotojai?

 

Dabar protestuotojai vykdo spaudimą blokuodami kelius. Kartais jie kelioms valandoms užblokuoja keletą gatvių miesto centre, ir valdžia privalo reaguoti. Kuriamos naujos taktikos it strategijos. Kelių blokados efektyvios, bet jei jos vyksta kasdien, nuo protestuotojų gali nusisukti kai kurie žmonės, nes protestuotojai trukdo jų kasdienei rutinai.

Taktika, kuri politikus pirmą kartą per 18 metų privertė bijoti—atsistatydinti, priiminėti potvarkius, kuriuose atsižvelgiama į protestuotojų reikalavimus—buvo institucinių pastatų ir politinių partijų štabų sudeginimas. Politikai pradėjo bijoti, kad protestuotojai nepabelstų į jų namų duris. Kai kurie jų paliko šalį.

Pats institucinių pastatų sudeginbimas neišsprendžia jokių problemų. Bet daug žmonių sutinka, kad jei to nebūtų buvę, politikai niekad nebūtų atsistatydinę ar išklausę žmonių reikalavimų. Niekas prieš 15 dienų nebūtų įsivaizdavęs, kad politikai bus priversti su mumis derėtis, persvarstyti privatizaciją ar susimažinti algas iki vidutinio dirbančiojo atlyginimo.

Pakalbėkime apie nacionalizmą ir etnines įtampas protestuose. Kas pasikeitė nuo dešimtojo dešimtmečio? 

Aš labai laimingas, kad tarp protestuotojų, dalis kurių yra demobilizuoti kariai, nėra jokio nacionalizmo. Visi kartoja: šitie protestai socialiniai, o ne nacionaliniai. Visos nacionalistinės politinės partijos stengiasi paversti socialinį konfliktą nacionaliniu, bet joms nesiseka. Solidarumas tarp skirtingų socialinių grupių, miestų, skirtingų etninių grupių ir tiesioginės demokratijos eksperimentai – štai kas mus labai skiria nuo dešimtojo dešimtmečio.  

Ar tai, kas vyksta Bosnijoje ir Hercegovinoje, įtakojo protestai Graikijoje, Slovėnijoje, Turkijoje ar kitur? Kaip galėtume palyginti tai, kas vyksta čia, su tuo, kas vyksta, tarkim, Ukrainoje?

Tam tikra prasme žmones įkvėpė protestai Turkijoje ir Ukrainoje. Mes visi žinome, kokie ten represyvūs režimai: jei jie gali sukilti, kodėl negalime mes? Dauguma Balkanų aktyvistų bendrauja tarpusavyje. Tai – maža erdvė, radikalūs kairieji, anarchistiniai ir neinstituciniai judėjimai yra maži ir silpni, taigi kontaktai išlieka pavieniai, retai jie baigiasi konkrečiu bendradarbiavimu. Dažniausiai organizuojame solidrumo akcijas, solidarumo protestus. Vienas mūsų bendrų projektų – Balkanų anarchistų knygų mugė.

Bosnijos protestai labai skiriasi nuo Ukrainos protestų. Kitaip nei Ukrainoje, čia jie griežtai socialiniai. Ten pagrindinis reikalavimas yra ryšų su Rusija atpalaidavimas ir patekimas į ES; ten dalyvauja daug neonacių ir radikalių kairiųjų. Tuo tarpu Bosnijos protestai yra atvirai antinacionalistiniai.

Ar Rytų Europoje gali kilti platesnė sukilimų banga, panaši į Arabų pavasarį?

Sunku įsivaizduoti Balkanų arba Rytų Europos pavasarį. Bet jei nusivylę ir suskaldyti Bosnijos žmonės galėjo kartu pakilti prieš privatizaciją ir korupciją, organizuoti plenumus ir praktikuoti tiesioginę demokratiją – tai viskas įmanoma! Tam yra visos sąlygos. Regiona skurdus, privatizacijos procesas visose naujose valstybėse baigėsi tragiškai, daug žmonių neturi ateities perspektyvų. Jei įvyktų toks pavasaris, galbūt sustiprėtų kaimyninių šalių ryšiai, atsirastų naujos ekonominės ir finansinės sąjungos, labiau egalitarinės nei dabartinės. Jos galėtų kelti grėsmę korporacinei Europos Sąjungai ir įkvėpti žmones maištauti jos viduje.

Yra akivaizdi grėsmė, kad politikai bandys paversti socialinį konfliktą tarpetniniu. Tai jie dabar bando daryti Bosnijoje. Jei kapitalistai atsidurs pavojuje, Europos ir JAV struktūros stengsis žaisti šita korta, kaip jau yra darę buvusioje Jugoslavijoje. 

Ar yra galimybių, kad Bosnijoje įsižiebs kova, kurioje bus reikalaujama ne tik naujos, sąžiningesnės valdžios, bet kurioje bus suabejota paties kapitalizmo ir valstybės teisėtumu? 

   

Įmanoma, kad išsiplės antikapitalistinės kovos. Jau dabar protestuose daug antikapitalistinių šūkių, kai kurie žmonių reikalavimai yra visiškai antikapitalistiniai. Bet vargu ar įmanoma bus kvestionuoti valstybę. Daugelis dar prisimena karą dėl nepriklausomos valstybės. Daugelis žmonių mano, kad iširus valstybei kils naujas karas. Jie neturi organizavimosi be lyderių, profsąjungų ar religinių institucijų. Nedaugelis supranta anarchistines politines teorijas ir praktikas.

Kur veda ateitis?

Žinoma, minimaliai padidės socialinis teisingumas. Politikams sumažės privilegijos, išmokos ir algos. Bet tai nekeis bendro Bosnijos ir Hercegovinos vaizdo. Valdžiai reikės paramos, jie skolinsis pinigus iš TVF ir kitų globalinių finansinių institucijų, didės ir skola, ir socialiniai neramumai.

Ateina pavasaris, žmonės išeis į gatves reikalauti socialinio teisingumo ir kurti neinstitucionalizuotų organizacijų.

Ištraukos iš antrojo interviu

Kas būdinga visam buvusiam Rytų blokui? Manau, žmonės išgyvena tas pačias problemas. Po daugiau nei dvidešimties privatizacijos metų blėsta konkretūs represyvaus socialistų valdymo prisiminimai, kuriuos keičia kuriama nostalgija „senoms geroms dienoms“, kurių niekad nebuvo. Žmonės nusivilia kapitalizmu, laisvos rinkos, pasirinkimo ir demokrartijos pažadais. Šiose kovose atsispindi trys reikalavimai.

Pirmasis – išsaugoti žlungančią socialinę valstybę, nutraukti kompanijų privatizaciją, visada pasibaigiančią masiniais atleidimais, kol elitas kraunasi didžiulį pelną. Antra – noras nusikratyti dabartinės politinės valdžios, bendra opozicija „sistemai“.Buvusioje Jugoslavijoje visi matė, kaip buvę socialistiniai elitai virto kapitalistiniais, kaip jie išgrobstė milijonus, o žmonės vis labiau skurdo. Trečias reikalavimas yra sustabdyti korupciją.

Socialinių neramumų metu šie reikalavimai atneša skirtingus rezultatus. Daug kas ieško naujojo „gelbėtojo“: Ukrainoje – Europos Sąjungos, kitur – šviežių politinių partijų (kaip Syriza Graikijoje). Judėjimų radikalizavimas priklauso nuo to, kaip organizuojasi anarchistai ir kiti antiautoritarai, kaip greitai jie reaguoja į įvykius. Pavyzdžiui, Graikijoje Syriza palyginus su anarchistais ar komunistais turi mažai potencialo mobilizuoti žmones, jiems sunku privilioti kovotojus. 

Kodėl judėjimų dalyviai kratosi nacionalizmo?   

Pažvelkime į kontekstą. „Tarptautinės bendruomenės“ (JT, NATO ir EU) pasiūlytas pokarinis sprendimas reiškė karo tęsimą kitais būdais. Viskas buvo padalinta – gatvės, rajonai, miestai ir kaimai, kapinės, ligoninės.

Jei baigei universitetą musulmoniškoje Bosnijos dalyje, nebūsi pripažintas serbiškoje. Jei serbiškoje pirksi bilietą į musulmonišką dalį, tau jo gali neparduoti. Šios problemos prisidėjo prie ekonominių problemų.

Tai, kas vyksta, gerai atspindi judėjimas Dosta (“Gana”), atsiradęs 2006-aisiais. Dosta iš mažo internetinio forumo virto reguliarius savaitinius susitikimus centrinėje Sarajevo aikštėje rengiančia grupe. Kas savaitę ji augo ir kalbėosi apie ekonomines ir socialines problemas.  Pirmą kartą po karo žmonės susirinko nepaisydami tautybės. Protestai pirmiausiai buvo taikūs, bet vėliau imti orientuoti į tiesioginį veiksmą. Sarajeve esantys parlamento rūmai buvo apmėtyti akmenimis, vyko veiksmai nukreipti prieš kai kuriuos politikus. Dosta organizacinė struktūra išsiplėtė įvairiuose miestuose, ji buvo politiškai įvairi – joje buvo ir anarchistų, ir žmonių, kurie pasinaudojo jomis kurdami komunistines ir socialdemokratines partijas.

Taigi jau prieš daug metų žmonės nusigręžė nuo nacionalizmo, vertusio juos kroatais, serbais ir musulmonais. Problema tapo sprendimas, kad visi Bosnijos gyventojai turėtų atmesti senas tapatybes ir vadintis bosniais. Nors šiandienos antinacionalistiniai protestai yra įspūdingi, problema kyla todėl, kad toks nacionalizmo atmetimas yra susijęs su naujos nacionalinės tapatybės kūrimu, kuriam mažai kas siūlo alternatyvą, pagrįstą kitokiu žmonių vienijimusi. Mes, anarchistai, nevertiname jokios nacionalinės tapatybės kaip sprendimo.

Dabar plenumuose Tuzloje, Sarajeve ir kitur dalyvauja tūkstančiai žmonių. Tai, kad žmonės nori dalyvauti plenumuose, parodo, kokie jiems svetimi vadinamieji demokratiniai parlamentinės sistemos procesai, kur vienintelė galimybė yra balsuoti už politikus, kurių tik pavardės yra skirtingos. Šiuose plenumuose ne tik reiškiamas gilus nepasitenkinimas parlamentine sistema, jie – taip pat žingsnis link alternatyvaus, horizontalaus sprendimų priėmimo proceso.

Kitas dalykas – esant didžiuliams plenumams kyla nelygybės pasisakant grėsmė, gali būti į šalį nustumtos moterys ir oratoryste nepasižymintys žmonės.

Kitas dalykas – žmonės pripras vien reikalauti. Valdžia ir žiniasklaida nuolat klausia: kas jūs? su kuo mums kalbėti? ko jūs reikalaujate? Nesunku įkliūti į tokius spąstus. Bet norėdami plėsti tarpusavio supratimą ir solidarumą, turime turėti laiko plėtoti savo idėjas ir troškimus. Kol imi įsivaizduoti nereformistines alternatyvas, prireikia laiko. Surašydami reikalavimus maišto pradžioje tik užsidarome politinę erdvę, kurioje kartu galėtume plėtoti naują viziją. Jei elitai nori primesti savo laiką ir taisykles, atsisakymas bendradarbiauti su jais mus sustiprina, o ne susilpnina.

Tai, kas vyksta, yra įspūdinga ir svarbu, bet tai – tik ilgos kovos epizodas. Dėl savo regiono socialistinės praeities mes neturime gyvosios antiautoritarinių judėjimų istorijos; šioje ir ateities kovose turime plėtoti galimybę praktikuoti horizontalų sprendimų priėmimą ir tiesioginį veiksmą.

Pagal anarchistnews dot org parengė kp