John Holloway Graikija mums rodo, kaip protestuoti prieš žlugusią sistemą

Nemėgstu prievartos. Nemanau, kad daug ko pasieksi degindamas bankus ir daužydamas langus. Tačiau jaučiu malonumo antplūdį, kai matau, kaip Atėnuose ir kituose Graikijos miestuose reaguojama į tai, kad Graikijos parlamentas priėmė Europos Sąjungos primestus planus. Dar daugiau – jei nebūtų tokio pykčio protrūkio, jausčiausi kaip plūduriuodamas depresijos jūroje.

Šis džiaugsmas yra panašus į tokį džiaugsmą, kai pamatai nuolatos mindomą slieką, kuris apsisuka ir pradeda riaumoti. Džiaugsmą pamačius tuos, į kurių skruostus buvo pliaukštelta tūkstančius kartų – ir jie trenkė atgal. Kaip galime žmonių prašyti, kad jie nuolankiai priimtų nuožmų gyvenimo sąlygų pablogėjimą, kurias numato diržų veržimosi politika? Ar mes norime, kad jie pritartų didžiulio daugybės jaunų žmonių kūrybinio potencialo sunaikinimui ir tam, kad jų talentai atsidurtų ilgalaikio nedarbo spąstuose? Ir viskas tik tam, kad būtų grąžintos skolos bankams, kad turtingieji taptų dar turtingesniais? Tik tam, kad būtų išlaikyta kapitalistinė sistema, kurios „galiojimo data“ jau seniai baigėsi, ir kuri dabar gali pasiūlyti tik naikinimą? Graikams nuolankus sankcijų priėmimas reikštų visišką depresiją: prie depresijos dėl žlugusios sistemos prisidėtų depresija dėl prarasto orumo.

Smurtinga Graikijos reakcija yra šauksmas pasauliui. Ar dar ilgai mes ramiai sėdėsime ir žiūrėsime, kol pasaulį naikins tie barbarai – turtuoliai, bankai? Ar dar ilgai mes stebėsime, kaip plinta socialinis neteisingumas, kaip ardoma sveikatos apsauga, kaip švietimas apauga nekritikuojamomis nesąmonėmis, kaip privatizuojami pasaulio vandens ištekliai, naikinamos bendruomenės, o žemė draskoma tam, kad iš to pasipelnytų kalnakasybos kompanijos?

Gerovės griovimas, toks akivaizdus Graikijoje, vyksta visame pasaulyje. Visame pasaulyje žmonių ir ne žmonių gyvenimą savo logikai, pelno logikai pajungia pinigai. Tai ne naujiena; naujiena – tai šio griovimo intensyvumas, apimtis bei visuotinis susirūpinimas tuo, kad šiuolaikinė [kapitalizmo] dinamika – tai mirties dinamika, kad, panašu, mes visi ritamės link žmogaus gyvybės žemėje sunaikinimo. Kai išsilavinę komentatoriai aiškina vėliausių tarpvyriausybinių susitarimų dėl eurozonos ateities detales, jie pamiršta paminėti, kad gana nerūpestingai svarstoma pačios žmonijos ateitis.

Mes visi esame graikai. Mes visi esame pajungtieji, kurių pajungimą lėmė finansinių rinkų reguliuojamos istorijos buldozeris. Bent jau jiems taip atrodo. Milijonai italų nuolat protestavo prieš Silvio Berlusconi, bet jį nuvertė finansų rinkos. Tas pats nutiko ir Graikijoje: prieš George Papandreou nuolat vyko demonstracijos, bet iš pareigų jį atleido finansų rinkos. Abiem atvejais kritusių politikų vietą turėjo užimti lojalūs ir savo lojalumą įrodyti spėję pinigų tarnai – tam nereikėjo net pasitarimų su visuomene. Istorijos nebekuria netgi turtingieji ir galingieji: istorijoje veikia nieko nebekontroliuojama dinamika, dinamika, kuri, jei mes tai jai leisime, sunaikins pasaulį.

Ugnis Atėnuose yra įniršio ugnis, ir mes dėl jos džiūgaujame. Tačiau įniršis yra pavojingas. Jei jis yra suasmeninamas ar nukreipiamas prieš tam tikras žmonių grupes (šiuo atveju – vokiečius), jis lengvai gali tapti naikinimu. Nenuostabu, kad pirmasis ministras, vardan protesto atsistatydinęs prieš paskutinį diržų veržimnosi politikos priėmimo raundą, buvo kraštutinių dešiniųjų partijos pirmininkas Laosas. Įniršis lengvi gali tapti ncionalistiniu, netgi fašistiniu įniršiu – tokiu įniršiu, kuris neprisideda prie geresnio pasaulio kūrimo. Taigi, svarbu suvokti, kd mūsų įniršis nebus nukreiptas prieš vokiečius, netgi prieš Angelą Merkel, Davidą Cameroną ar Nicolas Sarkozy. Šie politikai – tai tik išdidūs, bet apgailėtini tikrojo mūsų įniršio objekto – pinigų valdžios, viso gyvenimo pajungimo pelno logikai – simboliai.

Meilė ir įniršis, įniršis ir meilė. Meilė buvo svarbi tema kovose, kurios per pastaruosius metus keitė politikos sampratą, ji buvo nuolatinė tema Occupy judėjimuose, ją buvo galima giliai pajusti netgi daugelyje pasaulio šalių vykusiuose smurtiniuose susirėmimuose. Tačiau meilė eina koja kojon su įniršiu, kuris sako „kaip jie drįsta iš mūsų atimti gyvenimą, kaip jie gali elgtis su mumis kaip su daiktais“. Per įniršį dėl mus supančio šio pasaulio cinizmo prasiskverbia kito pasaulio vaizdinys. Galbūt.

Kitokio pasaulio ilgesys tampa ne tik įniršio priežastimi, nors įniršis yra šio jausmo dalis. Reikalingas ir kantrus bandymas veikti kitaip, kurti kitas visuomeninio sambūvio ir tarpusavio pagalbos formas. Anapus degančių bankų spektaklio Graikijoje – gilesnis procesas, tylesnis judėjimas, kuomet žmonės atsisako užmokėti už autobuso bilietus, apmokėti elektros sąskaitas, kelių muitus, grąžinti paskolas bankams; tai – judėjimas, gimęs iš būtinybės ir įsitikinimo, jį sukūrė žmonės, organizuojantys savo gyvenimą kitaipm kuriantys tarpusavio pagalbos bendruomenes ir maisto tinklus, užimantys ir apsigyvenantys tuščiuose namuose ir žemės sklypuose, kuriantys bendruomeninius sodus, grįžtantys į kaimus, nusisukantys nuo politikų (kurie dabar bijo pasirodyti gatvėse) ir kuriantys tiesiogine demokratija grįstas visuomeninių sprendimų priėmimo formas. Galbūt šis judėjimas nepakankami platus, galbūt jis dar eksperimentinis, tačiau jis yra būtinas. Anapus liepsnos spektaklio – bandymai ieškoti ir kurti naują gyvenseną, kuri lems Graikijos ir viso pasaulio ateitį.

Rašau šį tekstą šeštadienį [vakar] vyksiantiems paramos Graikijos sukilimui veiksmams. Mes visi esame graikai.

Johnas Holloway’us (g. 1947) – airių kilmės marksistas sociologas, filosofas, teisininkas. Nuo 1991-ųjų gyvena Meksikoje ir domisi zapatistų judėjimu. Dėsto Autonominiame Puebla universitete, Humanitarinių ir socialinių mokslų institute, dalyvauja antikapitalistiniame judėjime. Jo 2002-aisiais pasirodžiusi knyga „Pakeisti pasaulį neužimant valdžios“ sukėlė karštus debatus tarp marksistų, anarchistų ir antikapitalistų. Jis teigia, kad revoliucija įvyksta ne tada, kai užgrobiamas valstybės aparatas, o kai kasdien atsisakoma dalyvauti kapitalistinėje visuomenėje.

Pagal Guardian parengė KP

Europos socialiniai judėjimai: „Atsiimkime Europą!“

1. Tam, kad būtų aišku, jog krizė Europą palietė negrįžtamai, Mario Draghi žodžių neprireikė. Jau prieš porą mėnesių Jeanas Claude‘as Trichet įvardino krizę kaip „sisteminę“. Dabar (sausio 16-ąją) jo įpėdinis, Europos Centrinio Banko vadovas Draghi sako „kad situacija pablogėjo“ – nesuprantama, ką galėtų reikšti „sisteminės krizės pablogėjimas“.

Akivaizdu, kad ateinančių mėnesių scenarijai yra gana tamsūs – ne tik tiems, kurie jau keletą metų moka už krizę ir lengvina ją prisiimdami diržų veržimosi, kitaip tariant, griežtos ekonomikos naštą. Netgi tvirtai besilaikantys kapitalo sektoriai ir Europos valdančios klasės ima abejoti, ar gigantiškame būsimo globalinio galios centrš pertvarkymo procese jos netaps nevykėlėmis. „Žlugimo“ šmėkla, vis dar tebegąsdinanti Amerikos didmiesčius, pasirodė ir Europos aikštėse – tiksliau sakant, ištisuose regionuose. Netrūksta išminčių, teigiančių, kad kreditingumą gali išgelbėti tik karas – pirmieji „globalaus skolų karo“, kuriame kovojama už dolerio kaip pasaulinės valiutos išlikimą ir galimybę išlaikyti dabartinius finansų valdymo centrus, manevrai gali pagreitinti euro dezintegraciją. Naujienos iš Ormuzo sąsiaurio mums primena, kad išgyvenant tokią ilgalaikę ir gilią krizę, karas visada gali tapti (ne vien tik finansinės ir valstybinių paskolų krizės) sprendimu.

Kalbėkime aiškiai: Europos Sąjungai, kokią ją pažinojome iki šiol, atėjo galas. Ir nėra dėl ko džiaugtis. Mes kartais pagalvodavome, kad kovos ir socialiniai judėjimai, spręsdami su valdžia ir pilietybe susijusias problemas, rengdami įvairias kampanijas ir kurdami platformas, Europos Sąjungos institucijose galėjo rasti platesnį užnugarį nei nacionalinėse politinėse struktūrose. Ši erdvė nebeegzistuoja. Tai – pirmoji pamoka, kurią reikėjo išmokti krizės šioje pasaulio dalyje metu. Antroji pamoka taip pat svarbi – paaiškėjo, kad bet koks demokratinis ar socialistinis atsakas krizei – neveiksminga iliuzija. Du krizės metai mus šio bei to išmokė, bet visgi tai buvo du pasipriešinimo, įkalinto nacionalinių valstybių erdvėse, metai – diržų veržimosi politikai buvo priešinamasi tik tose šalyse, kurioms krizė smogė skaudžiausiai. Puikus pavyzdys – Graikija. Sunku įsivaizduoti radikalesnį ir įvairesnį pasipriešinimą – pradedant aikščių užėmimais ir baigiant dienų dienas vykusiais visuotiniais streikais, pradedant bandymais šturmuoti parlamentą iki ištisų miestų paralyžiavimo. Tačiau šio permanentinio aktyvizmo efektyvumas besipriešinant drakoniškai karpymų ir socialinių teisių griovimo politikai buvo, galima sakyti, lygus nuliui.

Mes nebandome būti arogantiški. Šitos kovos turėjo vykti Graikijoje ir kitur. Bet pasipriešinimas, tapo akivaizdu, pasiekė ribą. Nors prieš milijonų žmonių akis griūvant Europos Sąjungai jos komisarus mėginta vaizduoti kaip diktatorius, nors buvo kalbama apie pinigų reguliavimą ir kolonijinį tariamo centro dominavimą periferijos atžvilgiu, pati nacionalinė valstybė parodė, kad nesugeba būti gynybiniu bastionu. Tautinė valstybė per keletą pastarųjų metų yra visiškai išsiderinusi, jos institucijas pernelyg kompromituoja neoliberali finansinė logika, gyvojo darbo sudėtis yra pernelyg pasikeitusi, o disproporcija tarp finansinės kontrolės prievartos ir dinamiško atstovavimo per gili, kad būtų įmanomas bet koks nacionalinio masto Naujasis kursas. Programa, laikantis kurios būtų einama iš krizės, turi būti steigimosi (constituent) programa– turi būti įtvirtinti nauji principai ir kuriamos naujos institucijos. Šalia viso to turi būti kuriama nauja erdvė, kuri, mūsų manymu, gali būti tik europietiška. Neslėpsime – tai nepaprastai sudėtinga užduotis. Tačiau klasių kovos ir bet kokios realios „kairės“ Europoje ateitis priklauso nuo šios mūsų artimiausioje ateityje laukiančios užduoties.

2. Krizės gilumą tiek globaliu, tiek europiniu mastu dabar pripažįsta daugelis oficiozinių analitikų, kurie atvirai kalba apie naują recesiją. Jei Europoje neatsiras radikalių sprendimų, mes toliau išgyvensime šios nuo pat pradžių labai (ne ekonomiškai, bet politiškai, visuomeniškai ir kultūriškai) heterogeniškos erdvės krizę. Šis Europos institucijų heterogeniškumas buvo pristatomas kaip viena stipriųjų Sąjungos pusių. Spaudimas, patirtas krizės metu, leido pamiršti šią retoriką. Dabar mes nekalbame apie dviejų greičių Europą. Tai, kas vyksta Didžiojoje Britanijoje, nemažiau svarbu nei Graikijos kritimas į nemokumo nagus: Londono Sitis tikisi funkcionuoti kaip viso Europos kapitalo magnetas, iš kurio tas kapitalas bus paskirstomas pasaulinėse finansų rinkose – tai kelia grėsmę net tokių „stiprių“ valstybių kaip Vokietija ekonominiam vientisumui. Hipotezės apie Europos monetarinės vienybės žlugimą, Vokietijos atsiskyrimą ir naujo bloko, kuriame dominuotų markė, susigrupavimą (apie tai dažnai kalba Christianas Marazzi), skatina globalinės paklausos gamybos eksportui mažėjimą ir ardo socialinį stabilumą, nuo kurio priklauso vokiškasis modelis.Prancūzijos nuosmukis silpnina ne tik „Europos Monetarinį Fondą“ – taip akivaizdžiai palaužiama Paryžiaus – Berlyno ašis, kuri tikėjosi valdyti krizę Europoje, ir atsirand dar vienas skilimas ES institucinėje erdvėje. Rytuose socialiniai neramumai Rumunijoje atveria kitokį radikalaus nestabilumo frontą, o fašistinė Vengrijos vyriausybė – nors pasipriešinimo jai judėjimas vis auga – reakciją Briuselyje sukėlė tik tada, kai demagogiškai užsiminė apie autonomiją nuo Europos Centrinio Banko (ECB).

Tokie Europos erdvės pakrikimo – dekompozicijos – procesai verčia mus teigti, kad tai ES, kurią mes pažinome, atėjo galas. Akivaizdu, kad tai nereiškia, kad Europos institucijoms gresia išnykimas, arba kad nėra planų, kurie leistų jas reformuoti. Keletas žmonių, tokių kaip Étienne‘as Balibaras, neseniai kalbėjo apie tikėtiną „revoliuciją iš viršaus“ – bandymą pergrupuoti Sąjungos institucinę struktūrą aplink ECB – taip būtų pakeista materiali ir teisinė tiek Europos, tiek jos šalių sankloda (štai iš kur užuominos apie subalansuotą biudžetą). Tokias pastangas rodo Vokietijos vadovaujamas fiskalinis susitarimas, kuris bus pasirašytas kovą ir kuriuo bus stengiamasi suvaldyti krizę – bet jo ribotumai yra aiškūs netgi tiems, kurie jį propaguoja. Toks sprendimas galėtų būti sėkmingas tik tokiu atveju, jei krizę būtų įmanoma „sukontroliuoti“, o valstybinių skolų grąžinimo politika būtų kaip įmanoma švelnesnė. Vokietijai (ir ne tik jai) atsiranda alternatyva – išėjimas iš Euro, kurio pasekmes Europai ir pasauliui sunku net nuspėti.

Mes neužtruksime svarstydami šį antrąjį scenarijų. Svarbiau yra pabrėžti, kad gresianti „revoliucija iš viršaus“ iš Europos institucijų gali pašalinti bet kokį demokratiškumą, todėl absoliučiai būtina kurti steigiamąją programą. Gimsta “gotikinė” Europa, susiskaldžiusi ir hierarchiška Europa, rinkos Europa, neturinti efektyvių demokratinio tarpininkavimo mechanizmų, bet užtai turinti naują suverenią „galvą“ – ECB, mechanizmą, valdomą iš viršaus. 50 metų Europoje vyko kūrimosi procesas, kuriuo buvo stengiamasi subalansuoti tai, kas nesimetriška, ir apsisaugoti nuo tradicinio valstybių hierarchiškumo. Gotikiniame labirinte, kuris mūsų laukia, kurio deformuota architektūra atitinka bankų ir „rinkų“ poreikius, dominuos planavimas iš viršaus, kvazisovietinis planavimas, kurio tikslas – ne gaminti prekes, bet auginti skolas – o visiems, kurie nukryps nuo kurso, bus automatiškai taikomos sankcijos. Lengva nuspėti, kad, priešingai federalistų svajonėms ir funkcionalistų siekiams integracijos metu susilpninti atskirų valstybių valdžios galią, šioje struktūroje plis suverenumo ir nacionalizmo ideologijos. Viena vertus, savo pozicijas saugančių „stiprių“ šalių dominuojantys diskursai vaizduoja kylančią silpnos fiskalinės disciplinos periferijoje grėsmę. Kita vertus, periferijoje antieuropietiškos nuostatos virsta antivokiška reakcija. Tai – pavojingi femomenai, ir sulig kiekviena diena jie taps pavojingesni.

3. Šiandien šios suverenumo ir nacionalizmo ideologijos yra kita „gotikinės“ Europos hipotezės – „postneoliberalios“ krizės stabilizacijos pusė. Apie postneoliberalią stabilizaciją mes kalbame tam tikru kampu – esame įsitikinę, kad fiskalinio susitarimo įgyvendinimo scenarijuje įtvirtinamos tik esminės neoliberalizmo dogmos, o efektyvių krizės įveikimo scenarijų nėra. Nekalbama nei apie pokyčius ECB, nei apie Europos Monetarinio Fondo evoliuciją – tik apie valstybines skolas ir bankų atkūrimą. Tikėtis europinio investicijų į darbo vietas plano, daugiau ar mažiau „teisingo“ mokesčių perskirstymo, pajamų ir lėšų dirbantiesiems – gryna iliuzija. Europa po “revoliucijos iš viršaus” bus kuriama tam, kad užtikrintų finansinę rentą, daugiausiai iš jos galima tikėtis tam tikro kompromiso tarp šios rentos ir tam tikrų pramoninio kapitalo sektorių. Šio susitarimo architektai žino, kad dabartiniai globaliniai kapitalo ištekliai (finansinio kapitalo dalis 8 kartus didesnė nei „realios ekonomikos“) yra nepatvarūs, ir kad bet kokia monetarinė politika (kuri tokiu atveju tik remia spekuliantus) neišsilaikys. Postneoliberali stabilizacija Europa – tai projektas, pasmerktas per ilgą laiką žlugti. Bet, kaip žinome, po ilgo laiko mes visi būsime mirę.

Aišku viena: jei mąstoma, kaip gotikinėje Europoje suderinti skirtingų kapitalo sektorių interesus, darbo jėgai vietos ten nėra. Tose šalyse (pavyzdžiui, Vokietijoje), kur darbo jėgai suteikiamos gana palankios sąlygos, darbo jėgos pripažinimas yra sąlygojamas nacionalinių susitarimų. Bet šios struktūros atsikrato vis didesnės dalies darbininkų, netenkančių socialinių garantijų – nieko neaplenkianti krizė gresia atimti pačią galimybę dirbti saugiai. Daugumoje kitų Europos šalių darbo sąlygų bloginimas (kalbama tiek apie protinį, tiek apie fizinį, tiek apie imigrantų, tiek apie čiabuvių darbą, tiek apie priklausomą, tiek apie laisvai samdomą darbą) neturi ribų. „Valstybinė skola” primetama vyrams ir moterims, kurios vis labiau įsiskolina
„privačiai“, atlyginimų mažinimas derinamas su paslaugų karpymu, nedarbu, šeimyninių santaupų mažėjimu ir skurdo didėjimu. Viso to pasekmė – beprotiškas socialinės nelygybės didėjimas, paaštrintas kapitalo sufinansinimo procesų.

Pakartosime, ką minėjome pradžioje: pasipriešinimas šiems skurdinimo procesams yra ne tik būtinas, jis privalomas. Tik plėtojantis pasipriešinimui mes galėsime atrasime naujų būdų veikti kartu, kursime nujas politines platformas, galinčias jungti skirtingus socialinius subjektus į bendrą kovą. Ši kova, kaip rodo Tahriro aikštės, ispanų indignados ir Jungtinių Valstijų occupy judėjimo pavyzdžiai, turi apimti krizės nustekentų Europos miestų erdves. Bet tam, kad ši kova būtų steigiamoji, kad ji galiausiai atvertų perspektyvas įveikti krizę, jai nepakaks įvairių pasipriešinimo formų susivienijimo didmiesčiuose. Tik platesnėje erdvėje, kurią vadiname europietiška, bus įmanoma nubrėžti kontūrus naujai programai ir sukurti bendriją – materialų naujo bendrabūvio, bendradarbiavimo, kūrybinės laisvės ir lygybės pagrindą.

Šią nuostatą pabrėžė ispanų indignados judėjimas, ši nuostata atsispindi ir siūlymuose gegužės mėnesį 15M gimtadienio proga apsupti ir šturmuoti ECB būstinę Frankfurte. Šio susibūrimo šūkis – „Atsiimkime Europą!“. Jei krizė žada mums grėsti dar kelis metus, mes turime ruoštis jai pasipriešinti.

Mes nepradedame nuo nulio: socialinės kovos sukaupė didžiulį įdirbį daugelyje Europos šalių, o sukilimai Magrebe ir Mašreke papildė Europos judėjimų vaizduotę ir žodynus. Didelė tarptautinė kampanija, siekianti išlaisvinti gyvenimą nuo skolų (o politinę vaizduotę – nuo su nemokumu susijusio šantažo) gali tapti svarbiu žingsniu į Europą kaip socialinių judėjimų erdvę. Kol molekuliniame lygmenyje gausėja pasipriešinimo skoloms veiksmų ir iniciatyvų, mes Europoje turime sukurti atramą šioms kovoms, kurti kontrjėgą (counter-power) ir politinę programą, kurioje nebūtų jokios nostalgijos tautinei valstybei ir jokių kompromisų su gotikine Europa.

Parengta pagal Uninomade

George Caffentzis. Platono „Valstybė“ ir studentų atsisakymas grąžinti paskolas

"Jei kas iš draugo, turinčio sveiką protą, pasiskolintų ginklą, o vėliau šis išprotėjęs reikalautų ginklą grąžinti, tokiu atveju kiekvienas pasakys, kad nereikia grąžinti ir kad tas, kuris grąžintų, pasielgtų neteisingai“ — Platonas, „Valstybė“, 331c.

Kelias pastarąsias savaites man teko pasisakyti remiant tuos, kurie pasižadėjo atsisakyti grąžinti savo studijų paskolas, jei tik milijonas kitų sutiktų tai padaryti (Occupy Student Debt). Savo pranešimų metu sulaukiau daug klausimų ir kritikos. Klausimai dažniausiai buvo praktinio pobūdžio („Kas nutiks kitiems, pasirašiusiems paskolų sutartis, jei aš, atsisakęs mokėti, tapsiu 1000001 studentu, atsisakiusiu mokėti skolą?) Kritika taip pat buvo praktinio pobūdžio, pradedant klausimu „kodėl nesuorganizavus žmonių, kad jie atsisakytų išmokėti visas paskolas?“ iki „jei atsisakysite mokėti paskolą, ar federalinė vyriausybė apskritai nenustos remti studentų paskolų programos, ir ar jūs tokiu būdu nepakenksite ateities studentams. Buvau pasiruošęs atsakyti į šiuos klausimus ir kritiką remdamasis empiriniais įrodymais ir politiniais argumentais.

Daugiau problemų sukėlė kitokia kritika, į ją nebuvo lengva atsakyti. Tie, kurie išsakė šią kritiką, ne tik nepritarė kampanijos prielaidoms – kad yra teisinga atsisakyti grąžinti studento paskolą – bet jautėsi tos prielaidos moraliai įžeisti. Jų replikos į mano argumentus kampanijos naudai buvo apgaubtos tarsi metafizine šventumo aura, kai jie kalbėjo, kaip svarbu išmokėti laisvai prisiimtas paskolas, nesvarbu, kokios būtų to pasekmės. Jų kritika greitai nebepaisė faktų ir netgi nebesisiejo su vertybėmis – buvo įžengta į metavertybių pasaulį, o svarbiausia iš tų metavertybių – žmogus negali būti moralus, jei jis negrąžina paskolos.

Toks moralinis požiūris į paskolų grąžinimą iškėlė politinę problemą: jis palietė daugelio studentų – paskolų mokėtojų – atvirą nervą. Jie gėdijosi, kad negali grąžinti paskolų. Gėda daugelį privertė maskuotis ir nekalbėti kitiems (netgi šeimos nariams) apie savo įsipareigojimą. Kaip liudija mano tyrimai apie ankstesnius studentų bandymus nutraukti paskolos mokėjimą, viena iš jų nesėkmės priežasčių buvo jų nesugebėjimas įveikti skolininko savybes; susigėdę jie tylėjo, o tai buvo antipolitiška laikysena, nes tokiu būdu kolektyvinė skolų grąžinimo problema tampa individualia problema, vienu metu paliečiančia vieną žmogų. Todėl, norint, kad toks likimas neištiktų ir Occupy Student Debt, su tokia moralistine kritika reikėjo susikauti tiesiogiai –į ją ne tik sunku atsakyti, bet ji sukelia sudėtingų pasekmių daugeliui skolininkų, kurie jaučiasi pažeidžiami tokio „skolų moralistų“ teiginiuose slypinčio šantažo.

Apmąstydamas šį skolų moralistų iškeltą galvosūkį, supratau, kad, būdamas filosofas, galiu remtis filosofiniais argumentais už arba prieš studentų paskolų grąžinimą. Kuo daugiau varčiau knygas, tuo geriau supratau, kad atsisakymo grąžinti skolas gynimas turi ilgą filosofinę istoriją. Tokios literatūros įvedimas į šiuolaikinį skolos diskursą tampa svarbiu atsaku griežtiems skolų moralistų teiginiams.

Jei Platono „Valstybė“ tampa politinės filosofijos pradžia, tai atsisakymas išmokėti skolas atsiranda politinės filosofijos pradžios pradžioje. Platonas, aristokratiškas konservatyvių mąstytojų numylėtinis, „Valstybėje“ praktiškai gina atsisakymą mokėti skolas. Platono rūpestis dėl skolų netuėtų stebinti: įsiskolinimas, nuvedantis į skolų vergiją, jau nuo 600 m. pr. m. e. visoje senovės Graikijoje buvo pilietinių karų ir revoliucijų priežastis. Solonas, žymus Atėnų įstatymdavys, stengėsi nutraukti nesiliaujančius neramumus, kuriuos sąlygojo skolos – pavertimo vergais – revoliucijos – skolos ciklas bei nuolat įsižiebianti klasių kova tarp vargšų skolininkų ir plutokratų kreditorių, kuri vedė Atėnus į katastrofą. Jis įstatymais įteisino skolų vergijos pabaigą, o šis sprendimas leido demokratizuoti Atėnų valstybę, paskatino didesnio atlygio išmokėjimą piliečiams už jų viešuosius darbus (ypač už dalyvavimą teisingumo ir įstatymų leidybos administravimo veikloje, dalyvaujant generalinėse asamblėjose ir teismuose, pavyzdžiui, 800+ teisme, nusprendusiame teisti Sokratą).

Solonas buvo politikas ir netgi ne išminčius, bet ne filosofas. Platonas buvo filosofas. Ką jis galėjo pasakyti apie atsisakymą grąžinti skolas? Svarbu yra tai, kad diskusija apie skolas atsiduria pačiame „Valstybės“ priekyje. Pirmas asmuo, kurį apklausia Sokratas, iškeldamas klausimą „Kas yra teisingumas?“ yra Kefalas, turtingas ginklų gamintojas, kuris, būdamas imigrantas, atsidūrė tarp Atėnų 1%, o taip pat ir savininkas namų, kuriuose, kaip manoma, vyksta „Valstybės“ dialogas. Svarbus yra jau pats vardas “Kephalos”: senovės Graikijoje jis reiškia „galvą“ ir yra giminingas žodžiui „kapitalas“.

Kefalo atsakymas į Sokrato klausimą pakankamai dera pirkliui: „Kalbėk tiesą ir grąžink skolas!” Bet Sokratas lengvai atmeta tokį pasakymą iškeldamas mintį, kad jei žmogus pasiskolina iš draugo ginklų, o po to draugas „sužvėrėja“ ir tampa bepročiu, galinčiu nužudyti arba nusižudyti, tokiu atveju skolininkas nebus teisus grąžindamas ginklus – tiesą sakant, tokiomis aplinkybėmis grąžinti skolą būtų išties neteisinga, nes tai reikštų arba žmogžudystę, arba savižudybę, arba ir tai, ir tai. Taigi, iš teisingo skolų grąžinimo sąlygų nebūtinai turi išplaukti absoliutus įsipareigojimas jas grąžinti bet kokiomis sąlygomis. Apibendrindami Sokrato atsakymą į Kefalo apibrėžimą, aptinkame tokią maksimą: atsisakyti grąžinti paskolą reikėtų tokiu atveju, jei grąžinimas gali atnešti blogų pasekmių, pranokstančių jos grąžinimo teisėtumą.

Platono įtarumas dėl Kefalo išminties buvo nulemtas ilgaamžės atėniečių gyvenimo kartu su pirklių ir savininkų klase politinės patirties – jie, kaip ir Kefalas, tvirtino, kad paskolas reikia grąžinti net tokiu atveju jei tai vestų į skolų vergiją ir klasinį pilietinį karą. Tai gali paaiškinti, kodėl, rašydamas apie Sokrato atsakymą, Platonas mini ginklų skolinimą! Kreditoriai šiuo atveju pasirodo kaip bepročių minia, skolų grąžinimas – kaip žmogžudystės ir savižudybės priežastis, ypač jei jis baigiasi bendrapiliečių pavertimu vergais.

Šios problemos nesibaigė su senojo pasaulio pabaiga. Išties, šiandien „skolų moralistai“ atsisakantiems grąžinti studijų skolas siūlo atsakymą, kuris yra panašus į Kefalo atsakymą Sokratui. Savo ruožtu į skolų moralistų kategorinius imperatyvus mes turime atsakyti taip, kaip Sokratas atsakė į Kefalo teisingumo apibrėžimą – su empatišku „gali būti ir kitaip“.

Pirmiausiai tai priklauso nuo to, ar studentų paskolos yra teisingos kaip paskolos. Apie tai aiškiai kalba dabartiniai studentų paskolų mechanizmai. Pavyzdžiui, studentų paskolos grąžinimas nenutraukiamas bankroto atveju (visos kitos skolos gali būti tokiy būdu panaikintos). Be to, didelėje dalyje šių paskolų susitarimų buvo pasirašyta po apgavikiškomis sąlygomis – tai paaiškėjo nesenų skandalų, teisinių bylų ir komisijų tyrimų šviesoje. Kaip kalbėdamas apie Kalifornijos universitetą teigė Robertas Meisteris, universiteto administratoriai didžiąją dalį studentų mokesčio už mokslą paverčia studentams teikiamomis paskolomis ir stipendijomis, taip išlakydami universiteto obligacijų reitingus, savo kapitalistinius projektus ir visą eilę susitarimų, kuriais viešos lėšos panaudojamos siekiant privačių tikslų. Tai plačiai atskleidė ankstesni studentų paskolos grąžinimo nutraukimo judėjimai, ir dar daug ką būtų galima sužinoti.

Antra, svarbu yra tai, ar skolų grąžinimas pasitarnauja visuotiniam gėriui. Studentų paskolos reikšmę svarbu suprasti universiteto finansavimo pokyčių, įvykusių po XX a. 8 dešimtmečio, kontekste. Vis didėjanti studentų paskolų našta (dabar siekianti virš milijardo dolerių) sudarė sąlygas dar labiau padidinti mokestį už mokslą tiek viešuose, tiek privačiuose universitetuose ir finansuoti pelno siekiančių universitetų plėtrą. Ši raida, viena vertus, tapo universitetų tapimo korporacijomis ir privatizacijos priežastimi, o kita vertus pasmerkė visą kartą prasiskolinimo baudžiavai. Todėl nėra abejonių, kad siekiant nemokamo universitetinio išsilavinimo, o taip pat norint išvengti tolimesnės visuomenės poliarizacijos, būtina pribaigti dabartinę studentų įsiskolinimo sistemą.

Trečia, svarbu yra tai, ar žinios ir išsimokslinimas, kurį padengia studentų paskolos, turi būti pirmiausiai preke. Šis klausimas tapo pagrindine debatų apie „pelno siekiančių“ universitetų plėtrą ir didėjančias korporacijų pastangas primesti akademiniam darbui intelektualinės nuosavybės režimą tema. Bet pats daugelio universitetų statusas (jie apibrėžiami arba kaip vieši, arba kaip privatūs, bet ne kaip siekiantys pelno) ir tradiciniai, nors laikini apribojimai „intelektualinės nuosavybės teisėms“ (kai patentais suteikiamos monopolinės teisės pardavinėti išradimą 20 metų) leidžia manyti, kad, nepaisan gerai organizuotų ir finansuotų pastangų švietimo ir žinių suprekinimas dar neįgijo teisinio pagrindo. Jei dauguma universitetų neketina pasipelnyti iš jų teikiamo švietimo ir skleidžiamų žinių, kodėl iš jų turėtų pelnytis kažkokios finansinės institucijos?

Taigi, studentų atsisakymas grąžinti paskolas yra iš principo toks pat teisingas, kaip ir atsisakymas grąžinti pasiskolintą užtaisytą ginklą išprotėjusiam draugui, kuris siekia juo žudyti, o galiausiai nusižudyti pats. Nuo šio požiūrio negali atgrasinti tokie prieštaravimai: “Argi studento skolos mokėjimo nutraukimas nebus neteisingas visų tų žmonių, kurie stengėsi išmokėti savo paskolas, atžvilgiu?“ Kaip savo naujausioje knygoje „Skola: pirmieji 5000 metų“ teigia Davidas Graeberis, toks argumentas yra toks pats kailas, kaip ir teiginys, kad apiplėšti žmogų neteisinga dėl to, kad jo kaimynai nebuvo taip pat apiplėšti.

Platonas su tuo sutiktų.

Iš EduFactory.org vertė KP

Saul Newman. Postanarchija visur aplink mus degant kapitalizmui

Visur aplink mus dega kapitalizmas; po savęs jis palieka bankrutavusios finansinės ir politinės sistemos griuvėsius. Beribio ekonominio augimo iliuzija ir nesibaigianti vartotojiška utopija tapo sutriuškinta visiems laikams. Dabar valdžia mums gali pasiūlyti tik diržų politiką ir sunkmetį. Bet jos pasitikėjimas savimi senka. Mūsų politikos ir ekonomikos valdytojai žino, kad žmonės jais nebetiki, ir anapus suvaidintos valdžios ramybės glūdi baimė – sukilimo baimė, sena baimė, sukausčiusi kiekvieno režimo vaizduotę. Argi virš visko – pradedant politikų pranešimais ir baigiant ekonominių guru skelbiamomis pranašystėmis rinkai bei garsenybių realybės šou – netvyro šiokia tokia neviltis – tarsi visa kapitalistinė spektaklio sistema (sistema, kuri bet kuriuo atveju nebetiki savimi ir galbūt niekad netikėjo) bijotų atskleisti po savo fasadu glūdintį nihilizmą?

Šie metai yra sukilimų, prasidėjusių Kairo, Tuniso ir Bengazi gatvėse ir pasibaigusių Atėnų, Madrido aikštėse bei Volstryte, metai. Įvyko stebuklas – paprasti žmonės išėjo į viešas vietas ir atsikovojo jas kaip viešas erdves; tam nereikėjo nei leidimų, nei oficialaus atstovavimo. Kai kur jie nuvertė valdžias, kitur ėmę daryti didžiulį spaudimą atgyvenusioms politinėms sistemoms, kurios netgi nebesistengė apsimesti, kad jiems atstovauja. Tahriro ir Syntagmos autonominės zonos atskleidė absoliučią prarają tarp žmonių iš vienos pusės ir formalių valstybinės valdžios mechanizmų iš kitos. Žmonėms parodžius atsisakymo paklusti ženklą, atsivėrė nauja politinė erdvė, kurioje iš anksto neįmanoma numatyti pasekmių. Šie judėjimai ir okupacijos buvo reikšmingos ne todėl, kad pasiekė konkrečius tikslus, bet todėl, kad įkūnijo naują kolektyvinį politinį gyvenimą, politiką, kuri atsisakė būti atstovaujama atgyvenusių politinių partijų. Ispanijoje pasipiktinusieji šaukė „Jūs mūsų neatstovaujate!” – tai galima suprasti ir kaip nusiskundimą dėl atstovavimo trūkumo, ir kaip troškimą visiškai nusikratyti atstovaujančios valdžios bei veikti patiems.

Viena iš daugelio šių sukilimo pamokų yra tai, kad jau nebėra skirtumo tarp formalios demokratijos ir diktatūros; skiriasi nebent priespaudos lygmenys. Policinė galia, kurios vaiduoklišką egzistenciją demokratinių valstybių gyvenime Walteris Benjaminas vadino pribloškiančia, juntama visur. Kuo skiriasi Mubarako ar Assado mėginimai išjungti socialinius tinklus Egipte bei Sirijoje ir Camerono grasinimai tą patį padaryti Jungtinėje karalystėje?

Bet kuriuo atveju, kas yra demokratija, jei ne sistema, išgudanti masinį pasitenkinimą bejėgiškumu, kolektyvinė savanoriška vergija, įteisinta grynai simboliško balsavimo ritualo? Neseni sukilimai turi būti vertinami kitaip nei vien tik sukilimai už demokratiją, kurios sąvoka dabar tampa tokia dviprasmiška. Greičiau šie sukilimai išreiškė kolektyvinį ryžtą nebevergauti. Juose buvo suvokta, kad kiekviena galios sistema galiausiai yra trapi ir priklausoma nuo to, kaip mes susvetimėjame su savo galiomis bei jų atsisakome.

Kalbu apie sukilimą, bet ne apie revoliuciją. Revoliucija vieną galios režimą nuverčia tam, kad pakeistų jį kitu; sukilimas, priešindamasis savo institucionalizacijai, sunaikina bet kokią valdžią. Galbūt geriausiai jį apibrėžė Maxas Stirneris: “Jis [sukilimas] nėra kova prieš valdančiuosius; jei jis plinta, valdžia žlunga pati; sukilimas – tai mano paties išsilaisvinimas nuo valdančiųjų“.

Mūsų pačių išsilaisvinimas iš valdančiųjų yra slenkstis, kurį visada reikia peržengti radikalioje politikoje. Sukilimas vyksta mikropolitinėje erdvėje, kuri yra kartu etinė, psichologinė ir dvasinė, kartu individuali ir kolektyvinė. Ji susijusi su mūsų pačių troškimų ir prisirišimo prie valdžios analizavimu, su santykių su kitais pasikeitimu.

Jungtinėje Karalystėje neseniai įvykusias riaušes nuo kitų sukilimų skiria tai, kad joms trūko etinės (o taip pat ir politinės) dimensijos ir tai, kad jos pasižymėjo blogiausios rūšies nepilietiškumu. Kalbu ne apie išniekintą nuosavybės idealą, kuriam mes ir neturime turėti pagarbos. Mus pribloškia ne riaušininkų nepagarba prekei, bet absoliutus jos garbinimas – visa maištinga energija buvo iššvaistyta vaikantis kvailų dizainerių etikečių! Raskite geresnį to, ką Stirneris vadina turto apsėdimu, pavyzdį – kai žmogus tampa apsėstas daikto, kurį nori turėti? Riaušės ir plėšikavimas tapo kraštutine vartotojiškos visuomenės fetišizmo išraiška, todėl jos įvyko tos visuomenės viduje – o taip pat neišėjo anapus struktūros „įstatymas ir tvarka – nusikaltimas“ ribų. Riaušių problema buvo ne jų transgresyvumas, bet absoliutus netransgresyvumas – jos netapo proveržiu anapus vartotojiškumo religijos.

Besiplėtojant riaušėms vėl pasirodė senasis anarchijos vaiduoklis, ir tai leido suaktyvinti policijos galias. Bet anarchizmas – kaip politikos ir laisvo, etiško gyvenimo apraiška – turi mažai ką bendro su tokiu kvazireliginiu smurto spektakliu. Tačiau tai – paties žmogaus pasirinkta nepaklusnumo disciplina, tai, ką Foucault vadino valingu nepaklusnumu. Kaip jau seniai pastebėjo La Boëtie, mes lengvai įgyjame paklusnumą – jis yra įprotis. Taigi, turime išsiugdyti nedisciplinuotumo discipliną; turime tapti laisvės asketais. Turime, kaip sakė Georges‘as Sorelis, išsiugdyti „laisvės įpročius“.

Anarchizmas, kurį aš mieliau vadinu, postanarchizmas, yra daugiau nei politinė ideologija. Jis šiandien tapo visos radikalios politikos etiniu ir politiniu horizontu. Autonomijos, kuri gali būti pasiekta tik bendrai, troškimas ir kylantys judėjimai, kurie ne tiek protestuoja prieš mūsų gyvenimo skurdą, kiek su džiaugsmu pasitinka radikaliai kitokį gyvenimą, yra aiškūs šio horizonto plėtimosi ženklai.

Saulas Newmanas – politikos filosofas ir Londono Goldsmiths universiteto dėstytojas. Newman pagarsėjo nukalęs terminą “postanarchizmas.” Paskutinė jo knyga – „Postanarchizmo politika“.

Iš Adbusters vertė KP

Gilles Deleuze apie Felixą Guattari: Mašinos, sprogdinančios struktūrą

Guattari teiginys "visi mes esame grupelės" išties tampa pranašyste apie naująjį subjektyvumą, grupės subjektyvumą, kuris nesileidžia izoliuojamas ryžto atkurti savąjį aš (arba dar blogiau – superego), bet besiplečiantis keliose grupėse. Šios grupės išlaiko galimybę skaldytis, jos yra pagrįstos įvairove, pasiduoda įvairioms įtakoms, paremtos laisvo dalyvavimo (optional) principu. Gera grupė nelaiko savęs unikalia, nemirtinga ir reikšminga, <...> bet įsilieja į išorinį gyvenimą, kuris grupei meta iššūkį, suteikdamas jai galimybę išgyventi beprasmybę, mirtį ir išsiskaidymą; „būtent tokia yra atvirumo kitoms grupėms pasekmė“.

Guattari yra svarbus dėl skirtumo, kurį jis mato tarp pajungtų grupių ir grupių – subjektų. Grupes pajungia ne vien tik lyderiai, kuriems jie atsiduoda ar pareiškia apie savo prielankumą, bet ir masės. Hierarchija, vertikalia ar piramidine struktūra, kuria pasižymi pajungta grupė, siekiama apsisaugoti nuo bet kokios galimos beprasmybės, mirties ar išsiskaidymo, trukdyti bet kokiam kūrybingam proveržiui ir užsitikrinti savisaugos mechanizmus, kurių esmė – atsiskyrimas nuo kitų grupių. Jų centralizacija vykdoma pasitelkiant struktūrą, totalizaciją, unifikaciją; grynosios kolektyvinės saviraiškos galimybę pakeičia stereotipinių pasakymų asambliažai, neatitinkantys tiek realybės, tiek subjektyvumo (taip nutinka, kai iškyla oidipizacijos, superegoizacijos ir grupinės kastracijos fenomenai). Kita vertus, grupės – subjektai pasižymi transversalumu, saugančiu nuo totalumo ir hierarchijų. Jos yra saviraiškos agentai, geismo terpės, institucinės kūrybos elementai. Tačiau tokie klausimai kyla ne tiek dviems atskiroms grupėms, kiek dviems vienos institucijos pusėms – grupei-subjektui visuomet kyla pavojus leistis būti pajungtai, patirti paranojišką susitraukimą – taip nutinka, kai grupė siekia bet kokia kaina amžinai išlikti subjektu. Partija, kuri kadase buvo revoliucinė, o dabar yra daugiau ar mažiau pajungta dominuojančiam diskursui, masių akyse vis dar gali užimti vietą, kurį jau yra apleidusi, nepaisant savo pačios situacijos gali likti ne savo diskurso skleidėja – ji gali net išduoti tą diskursą, kai evoliucionuojantys galios santykiai sąlygos grįžimą į normalų būvį.

Savaime suprantama, kad jei apie grupės funkcionavimo problemas nekalbama pradžioje, po to apie tai kalbėti bus per vėlu. Daugybė grupelių, kurios mases įkvepia tik savo vaizduotėje, jau taiko pajungimu, lyderyste, „signalais iš viršaus“ ir narių branduoliu grįstas struktūras – taip jos pačios atkuria klaidas ir perversijas, kurioms siekia priešintis.

Išlieka geismo arba pasąmoningo subjektyvumo problema: kaip grupė išlaiko savo geismą, jungia jį su kitų grupių ir masių geismais, kaip jie kuria atitinkamus kūrybinius diskursus ir kuria sąlygas ne unifikacijai, bet daugialypumui, padedančiam diskursams tapti maištingiems? Tokio reiškinio, kaip geismas, nesupratimas ir represavimas iškelia pajungimo ir biurokratizacijos struktūras. Tokiose grupėse veikia išskirtinumo, atsirinkimo ir likusiųjų atrankos mechanizmai: iš kitų išsiskiria tariami avangardo ekspertai, jie atsirenka disciplinuotą, organizuotą, hierarchizuotą proletariatą ir atrenka likusiąją dalį – subproletariatą, kuris turi būti pašalintas arba perauklėtas. Bet būtent toks suskirstymas į tris dalis atkuria padalijimus, kuriuos bružuazija pritaikė proletariatui ir kuriais pagrindė savo valdžią kapitalistinių gamybos santykių struktūroje. Bandymas nukreipti tokius padalinimus prieš pačią buržuaziją – tai iš karto pralaimėta kova. Revoliucionieriams kyla užduotis panaikinti patį proletariatą – tai yra, nedelsiant panaikinti pasidalinimą tarp avagardo ir proletariato, tarp proletariato ir subproletariato – reikia veiksmingai kovoti prieš visus išskirtinumo, atsirinkimo ir likusiųjų atrankos mechanizmus, kad galėtų iškilti subjektyvumai ir paskirybės, galinčios megzti transversalios komunikacijos saitus.

Srautai, kapitalistinėje visuomenėje sukuriantys gausybę pabėgimų linijų, priartinantys proveržius, priverčiantys trūkinėti patį socialinį determinizmą bei istorinį priežastingumą; leidimas atsirasti kolektyvinei saviraiškai, gebančiai atrasti naujus geismu grindžiamus diskursus; ne avangardo, bet adekvačiai į socialinius procesus reaguojančių grupių, kurių tikslas – vesti tiesą tokiais takais, kuriais ji paprastai nevaikšto, kūrimas, - visa tai yra revoliucinio subjektyvumo kūrimas. Ir nebėra reikalo klausti, kas turi eiti pirma – libidiniai, ekonominiai ar politiniai sprendimai, nes toks subjektyvumas peržengia ribas tarp tradiciškai atskirų sričių; pasiekiamas proveržio taškas, kai politinė ekonomija ir libidinė ekonomija tampa tuo pačiu. Pasąmonė yra ne kas kita nei grupės subjektyvumas, kai į struktūras įdiegiamos sprogdinančios mašinos – taip struktūros priverčiamos atsiverti ir išlaisvinti savo užslėptą potencialą, paverstą sprogimo atneštos ateities realybe.

Pagal Gilles Deleuze knygą „Desert Islands and Other Texts, 1953-1974“ parengė ir vertė KP

Peter Gelderloos. Pamąstymai apie JAV Occupy judėjimą

Centrinės aikštės Ispanijoje nebėra okupuotos, bet kai kur gegužės pakilimas dar stipriai jaučiamas. Pavyzdžiui, dinamiška kova plečiasi Barselonoje, kur platus įvairių žmonių būrys renkasi į savaitines bendruomenių asamblėjas, protestus, okupuoja ligonines, blokuoja kelius, kovoja prieš išvarymą iš namų už paskolų nemokėjimą, rengia solidarumo demonstracijas prieš represijas.

Bendruomenių asamblėjos užima išskirtinę vietą – jos tarsi stiprus stuburas sujungia visas vykstančias kovas. Maždaug dvidešimtyje Barselonos bendruomenių kas savaitę po 20 – 100 kaimynų susitinka apsvarstyti savo problemas, galvoti apie ateities veiksmus, dalintis naujienomis. Kiekvienos bendruomenės struktūra skiriasi nuo kitų, ir kartais atskirų bendruomenių nariai susirenka pasidalinti mintimis ir koordinuoti veiksmų tarp skirtingų bendruomenių. Šios bendruomenių asamblėjos keičia kovos veidą Barselonoje, išvengdami ankstesnių politiškai susiskirsčiusių getų izoliuotumo ir atskirumo; jos kuria neformalių diskusijų tarp skirtingų kartų žmonių erdvę, atveria galimybes propagandai ir teisinei pagalbai, užkerta kelia izoliacijai, kurių labiausiai savo represijomis siekia valdžia. Jei mes gatvėse sutikome savo kaimynus – mes jau nebe vieni; valstybė mus gali uždaryti kalėjime ar palaužti mūsų pasipriešinimą, bet jie jau nebeatskirs mūsų vieno nuo kito.

Kai kurių bendruomenių asamblėjos, kurioms priklauso jupiai, liberalai ir autoritariniai socialistai, neteko didelės dalies dalyvių, nes praleido mėnesius stengdamosi tapti vieningomis, sukurti savo tapatybę, šiam tapatybės kūrimui naudodamos konsensuso ar balsavimo procedūras. Tuo tarpu dinamiškesnės, efektyvesnės bendruomenės pripažino, kad „mes esame ne organizacija, mes – bendruomenė; mes esame ne vieningi, o skirtingi. Vienintelis mums bendras dalykas – bendruomenė, kurioje gyvename, todėl stengiamės, kad gyventi būtų geriau“.

Svarbu ir tai, kad bendruomenių asamblėjos savo susitikimais meta iššūkį kapitalistiniam izoliuotumui ir viešosios erdvės „aptvėrimams“. Kiekviena bendruomenės asamblėja – tai be leidimo vykstanti aikštės, parko ar gatvės kampo okupacija, kuri griauna teisines normas ir leidžia pademonstruoti, kad miestas – mūsų. Buvo daug atveju, kai bendruomenių asamblėjos protestuodamos (pavyzdžiui, prieš ligoninės uždarymą) užblokuodavo didžiąsias gatves, arba tiesiog susitardavo susitikti gatvės viduryje ir blokuodavo eismą. Policija nesiryžta sudaryti asamblėjoms problemų: bet kokios represijos į gatves pritrauktų daugiau žmonių. Bėgant laikui bendruomenių asamblėjos paneigė nuomonę, kad gatvėse viešpatauja valdžia: policijai paklausus, ar demonstrantai turi leidimą, jie tik ima juoktis.

Įdomu, bet aikščių okupacijos, prasidėjusios gegužės 15-ąją tapo unikalia proga susitikti žmonėms, bandantiems pakeisti pasaulį, bet atrodo, kad kiekviename žingsnyje mes turime aplenkti kliūtį, sukurtą pradinio 15M judėjimo pavidalo. Taip pat ir JAV „Occupy Wall Street“ akcijos tėra kokonas, kurį reikia praplėšti, kad būtų galima eiti toliau.

Prisiminimai apie tai, kaip praeityje buvo bandoma judėjmus biurokratizuoti, įtraukti į didžiąją politiką grassroots politikus ar nuraminti pačius judėjimus, padėjo judėjimui išvengti eilės klaidų. Nepaisant bandymų centralizuoti asamblėjas, jos išlieka nepriklausomos ir decentralizuotos, suteikia plačias dalyvavimo galimybes. Tai reiškia, kad politikai, besistengiantys pasinaudoti šiomis erdvėmis, bus išspirti iš asamblėjų, jei viešai demonstruos savo ketinimus.

Prieš globalinę ekonominę krizę vykusių kovų atmintis leido žmonėms ne tiesiog reaguoti į dabartinę krizę, bet suformuluoti gilesnę sistemos, atsakingos už jų bėdas, kritiką. Tai leido nuo skundų dėl tam tikrų įstatymų ar bankų sistemos – krizės atpirkimo ožio - veikimo netobulumų pereiti į radikalią valdžios ir kapitalizmo kritiką. Įvairius žmones pritraukęs judėjimas vadina save antikapitalistiniu – taip jis save priskiria daugiau nei šimtmetį Europoje vykstančių kovų tradicijai.

Jungtinės Valstijos yra šalis, kurioje gausu liaudies kovos pavyzdžių. Bet tai – šalis, kurioje labiau nei kitur įsiskverbė socialinė amnezija. Atrodo, kad tam tikra prasme „Occupy Wall Street“ akcijos tampa tik mada. Liūdna, kad jos tiek mažai remiasi ankstesnėmis kovomis, netgi tomis, kurios vyko prieš kelioliką metų. Amerikiečių istorinė amnezija turi būti įveikta, jei kova siekia įgyti jai reikiamą perspektyvą.

Judėjimui nepaprastai padeda ir tarptautiniai kontaktai. Kadangi asamblėjose dalyvauja imigrantai, mes daugiau sužinome apie Argentinos bendruomenių asamblėjas 2001-aisiais, mokomės iš Čilės studentų judėjimo ar mapučių kovų, plėtojame modelį, kurį per kelis pastaruosius metus „atrado“ Sietlo solidarumo tinklas. Kadangi palaikome tiesioginius solidarius ryšius su tarptautinėmis kovomis, pacifistams pasakojant istorijas apie arabų pavasarį ar sukilimą Islandijoje, bandant Barselonos judėjimą nukreipti teisiniu pilietininkų keliu, mes, turėdami draugų ir Kaire, ir Reikjavike, galime visiems priminti, kad visuose sukilimuose buvo kovojama su lazdomis, akmenimis ir molotovo kokteiliais, ir bet kuriuo atveju skelbti pergalę dar per anksti.

Atrodo, daugelyje JAV miestų occupy judėjimas tampa paženklintas tam tikru šovinizmu ir nekritišku kituose pasaulio taškuose vykusių judėjimų taktikos perėmimu. Bandymas „atsiimti Ameriką“ – tai tikra susinaikinimo strategija – taip kuriama fiktyvi bendruomenė, kurioje iš tiesų esama priešiškų interesų ir troškimų, ir kuri neišvengiamai taps užvaldyta galingiausių joje esančių jėgų.

Iš tiesų, bandant atsakyti į klausimą, kodėl toks populizmas tampa problema, nereikia net dairytis po kitas šalis. George‘as Washingtonas ir Jamesas Madisonas buvo vieni turtingiausių Šiaurės Amerikos kolonijų gyventojų. Vienijančiu patriotizmu jie pasinaudojo tam, kad sukeltų ant kojų ūkininkus ir darbininkus, leistų jiems kovoti ir mirti už pačių Washingtono ir Madisono interesus ir išspyrė 1% viešpatavusių britų. Kai viskas buvo padaryta, jie surašė konstituciją, išsaugojusią jų privilegijas ir galią bei numalšino keletą ūkininkų sukilimų, kuriais jie stengėsi pasipriešinti šiai tyliai kontrrevoliucijai. Gražiai pakalbėję apie „laisvę“, jie nesivaržydami tęsė Amerikos čiabuvių genocidą ir pagrobtų afrikiečių pavergimą.

Amerikietiškai tapatybei reikėtų mesti iššūkį: tai – vienas seniausių metodų, kuriais vidurinįjį ir žemutinį Amerikos gyventojų sluoksnį galima priversti išduoti save ir nustumti į šalį tuos, kurie šioje hierarchijoje yra dar žemiau. JAV turbūt būtų nesukūrusios didžiausios turtinės nelygybės vadinamajame išsivysčiusiame pasaulyje, jei prie to nebūtų prisidėjusi didžioji visuomenės dalis. Žemiau to 1%, yra daugybė žmonių, siekiančių kilti hierarchijos laiptais, ir nusikratę nuo medžio pakankamai obuolių jie paprasčiausiai pamirštų savo nepasitenkinimą, vaidintų esą tokie patys kaip kiti.

Amerikiečiai maištininkai ir revoliucionieriai turėtų daugiau kovoti dėl savo gyvenamųjų rajonų, kovoti už orų gyvenimą juose, neleisti jų dažnai rekonstruoti ir paversti buržujiškomis erdvėmis. Mąstymai apie “amerikietiškumą” kaip vienijantį, jungiantį idealą ir ksenofobiškas išskirtinumo pojūtis turi išnykti tam, kad atsirastų jautrumas vietinėms kultūroms ir atvirumas pasauliui. Progresyvios „globalaus mąstymo“ klišės lozunguose nepakanka. Žmonės turi suvokti esą tų globalių kovų dalis, galintys daryti įtaką toms kovoms ir būti jų įtakojami.

Darydamos susirinkimus miesto erdvėse be leidimų bendruomenių asamblėjos griauna valdžios ir verslo viešpatavimą viešojoje erdvėje, kuria matomą saviorganizacijos pavyzdį. Jei tokioje asamblėjoje dalyvautų tik penkiasdešimt žmonių, tūkstančiai vistiek pamatys, kad kažkas vyksta – tai keičia jų supratimą apie tai, kas normalu ir įmanoma. Ta – nemenkas pasiekimas. XX amžius kapitalizmo istorijoje buvo viešųjų erdvių „aptvėrimo“ amžius ir tuo priminė prieš šimtmečius įvykusius bendruomeninių žemių aptvėrimus – tokia strategija buvo naudinga kapitalizmo plitimui.

Asamblėjose mes ieškome būdų imtis veiksmų patys. Kas gali būti nuobodžiau nei sėdėjimas dvi valandas susitikime, kuriame mes sutinkame elgtis pagal prieš mus nukreiptas taisykles, galbūt pasirašome porą peticijų, pagal tam tikras taisykles susirenkame protestuoti, o kitką paliekame specialistams? Jei kas nors pakalbėtų apie būtinybę nesiimti smurto ar gerbti įstatymo, jis turbūt būtų nušvilptas, arba į jį būtų pasižiūrėta kaip į naivuolį. Jei kas nors pradėtų kalbėti apie derybas su politikais ar paramą politinei partijai, tas žmogus tikriausiai būtų išspirtas iš asamblėjos.

Reikalas tas, kad bendruomeninės asamblėjos atviros ne kiekvienam. Tai nėra erdvės, skirtos fašistams, politikams, žurnalistams (bent jau kai kuriose asamblėjose) ir bosams. Tai – erdvės, kuriose gimsta kova prieš kapitalizmą, tą kovą kuriame mes, pasipiktinusieji ir gerbiantys solidarumo principą. Todėl mes nepasitikime demokratijos pagrindais – lygioms teisėms, laisvu žodžiu ir visuotiniu dalyvavimu. Nereikia pamiršti, kad tiesioginės demokratijos ideologai bando užmaskuoti konfliktą tarp teisių ir laisvės idealo. Demokratijos principus sukūrė elitai, suinteresuoti suvaldyti klasių konfliktą ir išlaikyti klasinę visuomenę. Todėl kova, kuria stengiamasi mesti iššūkį šios sistemos pamatams, turi būti antidemokratinė.

Nors, kaip jau pastebėjo 15M judėjimą sekusi alternatyvi žiniasklaida, judėjimo šūkis yra „tikroji demokratija dabar“, bent jau Barselonoje, kur šis judėjimas yra stipriausias, žmonės vis labiau nusigręžia nuo demokratijos sąvokos ir artėja prie minties apie antikapitalistinį konsensusą. Judėjime vis dar apstu demokratinės retorikos, bet kas mėnesį ji darosi silpnesnė, o aktyviausios, dinamiškiausios bendruomenės savo pagrindiniu principu laiko ne paramą demokratijai, o bendrą priešiškumą kapitalizmui.

Tuo tarpu miestai, kurių pasipriešinimas laikėsi demokratinės ideologijos, greitai iššvaistė savo energiją. Tai neturėtų stebinti. Judėjimai, kuriuose bandoma suvienyti fašistus ir imigrantus, kuriuose tikimasi įkvėpti žmones peticijomis valdžiai, kuriuose iš mūsų reikalaujama gerbti įstatymus, kuriuos sukūrė tie, kurie mus valdo, kuriuose sutinkama patikėti policijai prievartos monopolį, kuriuose kalbama apie dirbtinę vienybę, tam panaudojant ilgus, sunkius ir lengvai manipuliuojamus susitikimus, kuriuose ta vienybė vertinama labiau nei pasitikėjimas decentralizacija ir pačių žmonių sugebėjimu organizuotis – tokie judėjimai yra pasmerkti žlugti.

Būdami komunikabilūs ir taip stengdamiesi nugalėti visuomenės izoliaciją, populizmo turime kratytis kaip maro. Populizmas yra ne tik neproduktyvus, jis gali būti ir pavojingas. XX a. 3 dešimtmetyje, globalios antikapitalistinės kovos apogėjuje, judėjime atsirado fašizmas. Nors fašizmas – dešinioji ideologija, ji prasidėjo nuo antikapitalistinės retorikos, kurioje miglota elito mažuma buvo kaltinama „tautos“ apiplėšimu – daug pasekėjų ši ideologija rado dirbančiųjų judėjimuose. Bosai greitai parėmė naująjį fašistinį judėjimą, jį saugojo ir rėmė – tai buvo efektyvus būdas neutralizuoti revoliucines kovas. Judėjimas už demokratiją, vykstantis dabar, užkerta kelią tam, kas blogiausias fašizme – propaguoja toleranciją, bet kai kur jis užsitikrino į priekį žvelgiančių elitų finansavimą, nukreipė augančias kovas populistinėmis kryptimis ir atvėrė kelią tų kovų susinaikinimui iš vidaus, marginalizuodamos radikalesnius elementus ir padėdamos juos represuojant.

Nuo pat pradžių „valdžios tautai“ samprata tarnavo valdžiai kaip galimybė padidinti jos projekte dalyvaujančiųjų skaičių. „Tautos“ nariais niekad nebuvo leidžiama būti vergams ir užsieniečiams, gyvenantiems šalies ribose. Laisvės klausimas susijęs ne su tuo, kas valdo, bet su tais, kurie yra valdomi – arba tvarkosi patys.

Šiuo atžvilgiu Jungtinių Valstijų gyventojai turi didelį pranašumą prieš Barselonos gyventojus. Ispanijos valstybė demokratijoje gyvena tik nepilnus keturiasdešimt metų, o perėjimas į ją iš diktatūros buvo panašus į kortų perstumdymą: fašistai tapo konservatoriais, o socialistai buvo įsileisti į valdžią tik su ta sąlyga, kad nepakeis ankstesnėje santvarkoje gyvavusių taisyklių. Žmonės čia gali ir klysti, kalbėdami apie „tikrą“ demokratiją – tarsi jų pačių demokratija būtų kažkokia netikra ar skirtųsi nuo demokratijos likusioje pasaulio dalyje.

Jungtinės Valstijos – seniausia demokratija planetoje. Čia žmonės negali teisintis, kad nesupranta demokratijos prigimties. Apolitiškoje visuomenės daugumoje galbūt esama didesnės paniekos politikams ir apskritai valdžiai nei daugumoje kitų šalių. Pavyzdžiui, šiaurės Europos gerovės valstybėms pavyko sunaikinti liaudies autonomiją – buvo sukurta priklausoma pataikūnų visuomenė, kuri net šiandien, augant neteisybėms ir valdžios fašizmui, nėra įgali pradėti socialinių kovų. Į amerikiečių kraują įaugęs nusiteikimas prieš valdžią, nors jis yra linkęs likti inertiškas ir taip susinaikinti, galėtų tapti svarbiu socialinių kovų ingredientu.

Apskritai, žmonėms Jungtinėse Valstijose kovoti prieš galią yra labai nepatogu. Praeityje socialinės kovos buvo brutaliai numalšintos, svarbios pamokos liko neišmoktos. Visuomenėje, kuri yra sukurta tam, kad ją valdytų pinigai, viską reikia pradėti iš pradžių. Tačiau iš dalies būtent dėl to žmonės JAV turi unikalią galimybę įtakoti kovas visame pasaulyje – taip įvyks, jei jie įveiks kliūtis ir pavers šiuos protestus kažkuo galingu. Aišku viena: Barselonos bendruomenių asamblėjose žmonės tarpusavyje šnabždasi: „Dabar okupacijos prasideda net JAV, vadinasi, vyksta kažkas ypatinga!”

Peteris Gelderloosas yra amerikiečių anarchistas, 2005-aisiais parašęs knygą „Nesmurtinis pasipriešinimas yra provalstybinis“. Dabar jis gyvena Barselonoje.

Parengta ir versta iš libcom.org