Bet Putino priešiškumas Europai ir JAV negali būti vertinamas tik remiantis realpolitik argumentais, tokiais kaip strateginė Sevastopolio jūrų bazės svarba ar poreikis išlaikyti per Ukrainą nusidriekusio dujotiekio kontrolę. Jei prieš krizę Putinas buvo nepatenkintas Jungtinių Valstijų ir Europos elgesiu Rusijos atžvilgiu, tai dabar jis yra nusivylęs dekadentiška ir, jo vertinimu, amoralia šiuolikinės Europos būkle bei destabilizuojančiu vaidmeniu, kurį, jo nuomone, pasaulyje vaidina Jungtinės Valstijos. Paskutiniųjų Putino pareiškimų analizė rodo, kad Rusijos prezidentas kaip savo misiją mato ne Rusijos integraciją į Europą, bet tradicinių Rusijos vertybių gynybą nuo ES postmodernumo. "Europiečiai miršta... tos pačios lyties asmenų santuokose negims vaikai", Putinas praėjusį rugsėjį sakė Valdai klubo susitikime, kuriame buvo analizuojama Rusijos politinė, kultūrinė ir ekonominė ateitis. Neseniai Rusijos parlamento priimti įstatymai, nukreipti prieš gėjus ir lesbietes, aiškiai parodo naująjį konservatyvumą, kurio apimtas Putino elitas jaučia liberalesnių Europos visuomenių grėsmę.
Pagal Prospect parengė KP
Autonominė zona
2014-02-20
Bosnijos įvykiai: du interviu su Balkanų anarchistais
Užrašas ant protestuotojų plakato: "Mano tauta - laisvė". |
Vakar jau skelbėme straipsnį apie tai kas vyksta Bosnijoje. Šiandien
spausdiname pokalbius su dviem Balkanų anarchistais: vienas iš jų gyvena
Mostare ir pats dalyvauja protestuose.
Pirmasis interviu
Kas dalyvauja protestuose? Kaip ir kodėl jie išsiplėtė?
Dalyvauja įvairių socialinių grupių atstovai: darbininkai, bedarbiai,
pensininkai, daug jaunimo, demobilizuoti kariai, aktyvistai, futbolo fanai,
žmogaus teisių aktyvistai, tėvai su vaikais...
Bosnijos ir Hercegovinos žmonės – skurdžiausi Europoje. Nedarbas
viršija 50%, nedirba virš 70% jaunimo. Tuo tarpu Bosnijos politikai yra vieni
geriausiai uždirbančių pietryčių Europoje ir patys korumpuočiausi. Sveikatos
apsauga – blogiausia Europoje, socialinės apsaugos tinklai beveik neegzistuoja.
Visuomenėje, kurioje prieš 25 metus gyvavo didžiausia lygybė Europoje, dabar –
didžiulė socialinė atskirtis.
Kapitalizmas ir privatizacijos procesas visiškai sugriovė vietinę
ekonomiką; visi didieji fabrikai ir kompanijos, išsaugotos karo metais, buvo
privatizuotos ir uždarytos. Visas turtas yra sukoncentruotas mažumos rankose.
Bosnija nieko nebegamina, tik importuoja. Valdžia ima vis didesnes paskolas iš
TVF ir žino, kad neturės galimybių jų grąžinti – taigi, mes galime būti
priversti privatizuoti Bosnijos telekomą ir elektros energijos sistemą –
paskutines viešas kompanijas.
Judėjimas tęsiasi, protestai ir plenumų susitikimai vyksta kasdien. Plenumų
reikalavimai yra akivaizdžiai socialiniai. Politikai bijo netekti privilegijų,
pozicijų, turto ir laisvės; tai verčia politines partijas vienytis prieš
liaudį. Jie naudoja žiniasklaidą protestų ir plenumų diskreditavimui.
Religiniai lyderiai verčiami pasisakyti prieš protestus bažnyčiose ir mečetėse.
Žmonėms grasina išmetimu iš darbo, o gauti darbą čia labai sunku. Mostare
profsąjungos aktyvistas buvo brutaliai sumuštas „nežinomų asmenų“. Sarajeve į protestuotojų
minią įsirėžė automobilis.
Kokios organizuotos struktūros veikia protestuose? Ar svarbų vaidmenį vaidina
anksčiau susikūrusios grupės ir profsąjungos? Kaip priimami sprendimai?
Protestus Tuzloje įžiebė dviejų fabrikų – Dita ir Polihem Tuzla –
profsąjungos, bet judėjimi plėtėsi.Jokios anksčiau sukurtos struktūros nebūtų
turėjusios galimybių suorganizuoti tiek daug žmonių. Patys protestai buvo
spontaniški ir chaotiški. Po kelių dienų susikūrė pirmos organizcinės
struktūros – piliečių plenumai. Pirmą
sykį naujausių laikų istorijoje Bosnijos ir Hercegovinos žmonės naudojasi
tiesiogine demokratija. Sprendimai kolektyviai priimami plenumuose. Bandoma
koordinuoti skirtingų plenumų bendradarbiavimą.
Papasakokite apie politinius ir strategijų skirtumus tarp į gatves
išėjusių žmonių. Ar buvo vidinių konfliktų?
Kadangi protestų nekontroliavo jokios anksčiau susikūrusios politinės
grupės, įsijungė daug žmonių su įvairiomis pažiūromis. Skiriasi požiūris į
jėgos naudojimą savigynai ir pilietinio nepaklusnumo ribas. Bet žmonės
susivienija, kai kalbama apie socialinius reikalavimus. Plenumų susitikimuose
kiekvienas(-a) kalba savo vardu, dalyvauja sprendimų priėmimo procese. Vidinių
konfliktų dar nėra. Kai kurios partijos bando išprovokuoti konfliktus, bet
žmonės laikosi drauge ir priešinasi tokioms provokacijoms.
Kokias taktikas naudojo protestuotojai?
Dabar protestuotojai vykdo spaudimą blokuodami kelius. Kartais jie kelioms
valandoms užblokuoja keletą gatvių miesto centre, ir valdžia privalo reaguoti. Kuriamos
naujos taktikos it strategijos. Kelių blokados efektyvios, bet jei jos vyksta
kasdien, nuo protestuotojų gali nusisukti kai kurie žmonės, nes protestuotojai
trukdo jų kasdienei rutinai.
Taktika, kuri politikus pirmą kartą per 18 metų privertė bijoti—atsistatydinti,
priiminėti potvarkius, kuriuose atsižvelgiama į protestuotojų reikalavimus—buvo
institucinių pastatų ir politinių partijų štabų sudeginimas. Politikai pradėjo
bijoti, kad protestuotojai nepabelstų į jų namų duris. Kai kurie jų paliko
šalį.
Pats institucinių pastatų sudeginbimas neišsprendžia jokių problemų.
Bet daug žmonių sutinka, kad jei to nebūtų buvę, politikai niekad nebūtų
atsistatydinę ar išklausę žmonių reikalavimų. Niekas prieš 15 dienų nebūtų
įsivaizdavęs, kad politikai bus priversti su mumis derėtis, persvarstyti
privatizaciją ar susimažinti algas iki vidutinio dirbančiojo atlyginimo.
Pakalbėkime apie nacionalizmą ir etnines įtampas protestuose. Kas
pasikeitė nuo dešimtojo dešimtmečio?
Aš labai laimingas, kad tarp protestuotojų, dalis kurių yra
demobilizuoti kariai, nėra jokio nacionalizmo. Visi kartoja: šitie protestai
socialiniai, o ne nacionaliniai. Visos nacionalistinės politinės partijos stengiasi
paversti socialinį konfliktą nacionaliniu, bet joms nesiseka. Solidarumas tarp
skirtingų socialinių grupių, miestų, skirtingų etninių grupių ir tiesioginės
demokratijos eksperimentai – štai kas mus labai skiria nuo dešimtojo
dešimtmečio.
Ar tai, kas vyksta Bosnijoje ir Hercegovinoje, įtakojo protestai
Graikijoje, Slovėnijoje, Turkijoje ar kitur? Kaip galėtume palyginti tai, kas
vyksta čia, su tuo, kas vyksta, tarkim, Ukrainoje?
Tam tikra prasme žmones įkvėpė protestai Turkijoje ir Ukrainoje. Mes
visi žinome, kokie ten represyvūs režimai: jei jie gali sukilti, kodėl negalime
mes? Dauguma Balkanų aktyvistų bendrauja tarpusavyje. Tai – maža erdvė,
radikalūs kairieji, anarchistiniai ir neinstituciniai judėjimai yra maži ir
silpni, taigi kontaktai išlieka pavieniai, retai jie baigiasi konkrečiu
bendradarbiavimu. Dažniausiai organizuojame solidrumo akcijas, solidarumo
protestus. Vienas mūsų bendrų projektų – Balkanų anarchistų knygų mugė.
Bosnijos protestai labai skiriasi nuo Ukrainos protestų. Kitaip nei
Ukrainoje, čia jie griežtai socialiniai. Ten pagrindinis reikalavimas yra ryšų
su Rusija atpalaidavimas ir patekimas į ES; ten dalyvauja daug neonacių ir
radikalių kairiųjų. Tuo tarpu Bosnijos protestai yra atvirai
antinacionalistiniai.
Ar Rytų Europoje gali kilti platesnė sukilimų banga, panaši į Arabų
pavasarį?
Sunku įsivaizduoti Balkanų arba Rytų Europos pavasarį. Bet jei nusivylę
ir suskaldyti Bosnijos žmonės galėjo kartu pakilti prieš privatizaciją ir
korupciją, organizuoti plenumus ir praktikuoti tiesioginę demokratiją – tai viskas
įmanoma! Tam yra visos sąlygos. Regiona skurdus, privatizacijos procesas visose
naujose valstybėse baigėsi tragiškai, daug žmonių neturi ateities perspektyvų.
Jei įvyktų toks pavasaris, galbūt sustiprėtų kaimyninių šalių ryšiai, atsirastų
naujos ekonominės ir finansinės sąjungos, labiau egalitarinės nei dabartinės.
Jos galėtų kelti grėsmę korporacinei Europos Sąjungai ir įkvėpti žmones
maištauti jos viduje.
Yra akivaizdi grėsmė, kad politikai bandys paversti socialinį konfliktą
tarpetniniu. Tai jie dabar bando daryti Bosnijoje. Jei kapitalistai atsidurs
pavojuje, Europos ir JAV struktūros stengsis žaisti šita korta, kaip jau yra
darę buvusioje Jugoslavijoje.
Ar yra galimybių, kad Bosnijoje įsižiebs kova, kurioje bus reikalaujama
ne tik naujos, sąžiningesnės valdžios, bet kurioje bus suabejota paties
kapitalizmo ir valstybės teisėtumu?
Įmanoma, kad išsiplės antikapitalistinės kovos. Jau dabar protestuose
daug antikapitalistinių šūkių, kai kurie žmonių reikalavimai yra visiškai
antikapitalistiniai. Bet vargu ar įmanoma bus kvestionuoti valstybę. Daugelis dar
prisimena karą dėl nepriklausomos valstybės. Daugelis žmonių mano, kad iširus
valstybei kils naujas karas. Jie neturi organizavimosi be lyderių, profsąjungų
ar religinių institucijų. Nedaugelis supranta anarchistines politines teorijas
ir praktikas.
Kur veda ateitis?
Žinoma, minimaliai padidės socialinis teisingumas. Politikams sumažės
privilegijos, išmokos ir algos. Bet tai nekeis bendro Bosnijos ir Hercegovinos
vaizdo. Valdžiai reikės paramos, jie skolinsis pinigus iš TVF ir kitų
globalinių finansinių institucijų, didės ir skola, ir socialiniai neramumai.
Ateina pavasaris, žmonės išeis į gatves reikalauti socialinio teisingumo
ir kurti neinstitucionalizuotų organizacijų.
Ištraukos iš antrojo interviu
Kas būdinga visam buvusiam Rytų blokui? Manau, žmonės išgyvena tas
pačias problemas. Po daugiau nei dvidešimties privatizacijos metų blėsta konkretūs
represyvaus socialistų valdymo prisiminimai, kuriuos keičia kuriama nostalgija „senoms
geroms dienoms“, kurių niekad nebuvo. Žmonės nusivilia kapitalizmu, laisvos
rinkos, pasirinkimo ir demokrartijos pažadais. Šiose kovose atsispindi trys
reikalavimai.
Pirmasis – išsaugoti žlungančią socialinę valstybę, nutraukti kompanijų
privatizaciją, visada pasibaigiančią masiniais atleidimais, kol elitas kraunasi
didžiulį pelną. Antra – noras nusikratyti dabartinės politinės valdžios, bendra
opozicija „sistemai“.Buvusioje Jugoslavijoje visi matė, kaip buvę
socialistiniai elitai virto kapitalistiniais, kaip jie išgrobstė milijonus, o
žmonės vis labiau skurdo. Trečias reikalavimas yra sustabdyti korupciją.
Socialinių neramumų metu šie reikalavimai atneša skirtingus rezultatus.
Daug kas ieško naujojo „gelbėtojo“: Ukrainoje – Europos Sąjungos, kitur –
šviežių politinių partijų (kaip Syriza Graikijoje). Judėjimų radikalizavimas
priklauso nuo to, kaip organizuojasi anarchistai ir kiti antiautoritarai, kaip
greitai jie reaguoja į įvykius. Pavyzdžiui, Graikijoje Syriza palyginus su
anarchistais ar komunistais turi mažai potencialo mobilizuoti žmones, jiems
sunku privilioti kovotojus.
Kodėl judėjimų dalyviai kratosi nacionalizmo?
Pažvelkime į kontekstą. „Tarptautinės bendruomenės“ (JT, NATO ir EU)
pasiūlytas pokarinis sprendimas reiškė karo tęsimą kitais būdais. Viskas buvo
padalinta – gatvės, rajonai, miestai ir kaimai, kapinės, ligoninės.
Jei baigei universitetą musulmoniškoje Bosnijos dalyje, nebūsi
pripažintas serbiškoje. Jei serbiškoje pirksi bilietą į musulmonišką dalį, tau
jo gali neparduoti. Šios problemos prisidėjo prie ekonominių problemų.
Tai, kas vyksta, gerai atspindi judėjimas Dosta (“Gana”), atsiradęs
2006-aisiais. Dosta iš mažo internetinio forumo virto reguliarius savaitinius susitikimus
centrinėje Sarajevo aikštėje rengiančia grupe. Kas savaitę ji augo ir kalbėosi
apie ekonomines ir socialines problemas. Pirmą kartą po karo žmonės susirinko
nepaisydami tautybės. Protestai pirmiausiai buvo taikūs, bet vėliau imti
orientuoti į tiesioginį veiksmą. Sarajeve esantys parlamento rūmai buvo apmėtyti
akmenimis, vyko veiksmai nukreipti prieš kai kuriuos politikus. Dosta organizacinė
struktūra išsiplėtė įvairiuose miestuose, ji buvo politiškai įvairi – joje buvo
ir anarchistų, ir žmonių, kurie pasinaudojo jomis kurdami komunistines ir socialdemokratines
partijas.
Taigi jau prieš daug metų žmonės nusigręžė nuo nacionalizmo, vertusio
juos kroatais, serbais ir musulmonais. Problema tapo sprendimas, kad visi
Bosnijos gyventojai turėtų atmesti senas tapatybes ir vadintis bosniais. Nors
šiandienos antinacionalistiniai protestai yra įspūdingi, problema kyla todėl,
kad toks nacionalizmo atmetimas yra susijęs su naujos nacionalinės tapatybės
kūrimu, kuriam mažai kas siūlo alternatyvą, pagrįstą kitokiu žmonių
vienijimusi. Mes, anarchistai, nevertiname jokios nacionalinės tapatybės kaip
sprendimo.
Dabar plenumuose Tuzloje, Sarajeve ir kitur dalyvauja tūkstančiai
žmonių. Tai, kad žmonės nori dalyvauti plenumuose, parodo, kokie jiems svetimi
vadinamieji demokratiniai parlamentinės sistemos procesai, kur vienintelė
galimybė yra balsuoti už politikus, kurių tik pavardės yra skirtingos. Šiuose
plenumuose ne tik reiškiamas gilus nepasitenkinimas parlamentine sistema, jie –
taip pat žingsnis link alternatyvaus, horizontalaus sprendimų priėmimo proceso.
Kitas dalykas – esant didžiuliams plenumams kyla nelygybės pasisakant grėsmė,
gali būti į šalį nustumtos moterys ir oratoryste nepasižymintys žmonės.
Kitas dalykas – žmonės pripras vien reikalauti. Valdžia ir žiniasklaida
nuolat klausia: kas jūs? su kuo mums kalbėti? ko jūs reikalaujate? Nesunku
įkliūti į tokius spąstus. Bet norėdami plėsti tarpusavio supratimą ir
solidarumą, turime turėti laiko plėtoti savo idėjas ir troškimus. Kol imi
įsivaizduoti nereformistines alternatyvas, prireikia laiko. Surašydami
reikalavimus maišto pradžioje tik užsidarome politinę erdvę, kurioje kartu
galėtume plėtoti naują viziją. Jei elitai nori primesti savo laiką ir taisykles,
atsisakymas bendradarbiauti su jais mus sustiprina, o ne susilpnina.
Tai, kas vyksta, yra įspūdinga ir svarbu, bet tai – tik ilgos kovos
epizodas. Dėl savo regiono socialistinės praeities mes neturime gyvosios antiautoritarinių
judėjimų istorijos; šioje ir ateities kovose turime plėtoti galimybę
praktikuoti horizontalų sprendimų priėmimą ir tiesioginį veiksmą.
Pagal anarchistnews dot org parengė kp
2014-02-19
Juraj Katalenac. Kas vyksta Bosnijoje?
Prasidėjus
kovoms Bosnijoje gavau daug klausimų iš draugų Vakaruose apie tų kovų bruožus
ir tai, kas ten iš tikrųjų vyksta. Daug draugų buvo nepatenkinti įvykių
nušvietimu spaudoje, kur nebuvo pateikta pakankamai informacijos. Tai – trumpa
žurnalistinė analizė.
Taigi, kas
nutiko Bosnijoje?
Nuo kovų pramonės sektoriuje iki
riaušių
Viskas
prasidėjo nuo darbininkų demonstracijų penkiuose Tuzlos fabrikuose: Dita,
Polihem, Poliolhem, GUMARA ir Konjuh. Darbininkai protestavo prieš jų kompnijų
privatizaciją, kuri vedė į bankrotą ir lokautą. Buvo galima pamanyti, kad tai -
dar viena buvusios Jugoslavijos darbininkų istorija, nes tokių istorijų yra
buvę begalės; bet būtent dėl to, kad jų yra buvę begalės, šitie darbininkai ėjo
toliau. Kadangi darbininkų demonstracijos nesiliovė, įsikišo policija. Ji
sumušė ir suėmė daug demonstrantų. Tai buvo žiežirba, įžiebusi ugnį.
Vasario 7-ąją
Bosnija sukilo protestuodama prieš korumpuotą valdžią, bedarbystę ir reikšdama
nepasitenkinimą bendra socialine situacija. Žmonės išėjo į gatves.
Tuzloje
policija pasidavė protestuotojams, nuleido savo skydus, šalmus ir bananus ir
leido masėms šturmuoti pastatus. Protestuotojai
sudegino Tuzlos miesto asamblėjos ir miesto administracijos būstinę. Penkių
Tuzlos fabrikų darbininkai iškėlė savo reikalavimus:
1. Viešoji tvarka turi būti palaikoma
bendradarbiaujant piliečiams, policijai ir piliečių apsaugai; turi būti
vengiama protestų kriminalizavimo, politizavimo ir manipuliavimo.
2. Sudaryti techniškai mąstančią valdžią,
sudarytą iš profesionalų, nesusikompromitavusių žmonių, dar neturėjusių
valdžios, o ne politinių partijų narių – tokia valdžia 2014-aisiais turėtų
paskelbti Tuzlos kantono valdžios rinkimus. Valdžia turėtų kas savaitę viešai
atsiskaityti už savo planus ir veiklą. Valdžios veiklą turi stebėti visi
suinteresuoti piliečiai.
3. Kuo greičiau turi būti išspręstos minėtų
kompanijų (Dita, Polihem, Poliolhem, GUMARA ir Konjuh) privatizavimo problemos:
- būtų įstatymiškai nustatyta, kada
prasideda pensinis amžius, darbininkams užtikrinama sveikatos apsauga;
- į baudžiamąją atsakomybę būtų patraukti
ekonominiai nusikaltėliai ir visi dalyvavę tuose nusikaltimuose;
- būtų konfiskuotas nelegaliai prisiplėštas
turtas;
- būtų anuliuotos privatizacijos sutartys;
- būtų atlikta privatizacijos revizija;
- fabrikai būtų atiduoti kontroliuoti
darbininkams ir miestų valdžiai, kad būtų apgintas viešasis interesas; kaip
įmanoma greičiau atnaujinti gamybą;
4. valdžios atlyginimai būtų prilyginti
viešojo ir privataus sektoriaus dirbančiųjų atlyginimams;
5. būtų nustota mokėti priedus valdininkams
dėl to, kad jie dalyvauja komisijų, komitetų ir kitų institucijų veikloje, taip
pat kitas nepateisinamas kompensacijas, kurių negauna viešojo ir privataus
sektorius dirbantieji.
6. būtų nebemokamos išmokos ministrams ir
kitiems valdžios pareigūnams, kurių mandato laikas jau yra pasibaigęs.
Sarajeve
protestuotojai padegė Bosnijos ir Hercegovinos prezidentūrą ir Sarajevo kantono
valdžios pastatą. Degė automobiliai, buvo išdaužyti Hipo banko langai.
Sudegintas Bosnijos ir Hercegovinos archyvas, ir, kadangi jame buvo vertybių iš
Austrovengrijos imperijos laikų, žiniasklaida galėjo diskredituoti
demonstrantus.
Mostare
degant valdžios pastatams policija nesikišo, nes nebuvo išrintas jos šefas.
Proteste dalyvavo žmonės „iš abiejų upės pusių“ – bosniai ir kroatai. Zenicoje
protestuotojai šturmavo mero būstinę, ir jis pažadėjo atsistatydinti, jei tai
padėtų spręsti krizę. Atsistatydinti pasisiūlė ir Tuzlos kantono premjeras Seadas
Čauševićius.
Protestuose Sarajeve sužeisti 93 žmonės - 73
policijos pareigūnai ir 20 civilių. Apskritai, policija naudojo didžiulį
smurtą, jis padėjo įsižiebti protestams. Nufilmuota, kaip policininkai muša
žmones, mėto į juos akmenis ar stumia juos į upę. Kai kurie Europos Sąjungos
politikai grasino intervencija, jei nesiliautų riaušės. Bosnijos policijos
vadas Himzo Selimovićius prašė ES ir tarptautinės bendruomenės surengti
ginkluotą intervenciją, jei riaušės nesiliaus. Po to jis pasisiūlė atsistatydinti.
Rusijos valdžia pasmerkė ES dėl riaušių smerkimo - ji priminė ES apie
opozicijos riaušių rėmimą Ukrainoje.
Daugelis
žmonių buvo nustebinti pykčio ir smurto įsiliepsnojimo. Bet ar tai iš tikrųjų
buvo taip keista Arabų pavasario, neseniai Graikijoje ir kitur vykusių kovų
kontekste? Riaušėse dalyvavo daugiausiai jaunimas, ir tai nestebina – jaunimas
buvusioje Jugoslavijoje neturi ateities. Bet smurtas nebuvo beprotiškas.
Protestuotojai atakavo tik korupcijos ir galios simbolius – valdžios ir partijų
pastatus, kuriuose sėdintys žmonės yra atsakingi už jų situaciją.
Riaušės
liovėsi, bet kova tebevyksta įgavusi kitas formas.
Trumpas
komentaras apie žiniasklaidos reakciją
Riaušių metu
Bosnijos žiniasklaida siekė pristatyti protestuotojus kaip laukinius chuliganus
ar vandalus, kurių nepalaiko Bosnijos pilietinė visuomenė. Tai jiems padėjo
padaryti archyvo padegimas. Al Jazeera žiniasklaidos namai piliečiams patarė
neesant reikalo neeiti iš namų,transliavo interviu su profsąjungų atstovais,
kurie šaukėsi policijos, kad susidorotų su protestuotojais, ir bandė neigti,
kad riaušes išjudino darbininkai.
Bosnijos
serbų ir kroatų spauda stengėsi vaizduoti riaušes kaip bosnių sąmokslą prieš
kitas dvi tautas.
Objektyvią informaciją
teikė ir protestuotojus rėmė kairiųjų liberalų žiniasklaida. Alternatyva
žiniasklaidai tapo protestuotojų palaikomi Facebooko puslapiai.
Politinis ir
ekonominis kontekstas
Bosnija ir
Hercegovina – turbūt viena sudėtingiausių šalių Europoje. 1992–1995 vykęs
kruvinas pilietinis karas baigėsi Deitono susitarimu, pasirašytu Kroatijos ir
Serbijos. Bosnija buvo padalinta į dvi valstybes – Bosnijos Federaciją ir
Republika Srpska (Bosnijos serbų respubliką). Brčko regionas liko atskira,
savivaldą turinčia sritimi, kuri formaliai priklauso abiems valstybėms. Net
pasibaigus karui Bosnija ir Hercegovina liko verdančiu katilu dėl savo
komplikuoto valdymo ir politinių elitų, nuolat provokuojančių nacionalinį
priešiškumą tarp bosnių, kroatų ir serbų. Politiniai elitai išlaikė žmonių
priklausomybę nuo nacionalinių tapatybių. Serbų elitas kovojo dėl didesnės
autonomijos Serbų Respublikai, Bosnijos elitas bandė centralizuoti Bosniją, o
kroatų elitas kovojo dėl trečiosios valstybės – kroatų.
Valdymo
komplikuotumas lemia ir valdymo neefektyvumą, kuris daro poveikį Bosnijos
žmonių gyvenimui. Pavyzdžiui, riaušes įkvėpė valdžios nesugebėjimas suteikti
pilietybę liudijančių kortelių numerio 9: dėl to naujagimiai negalėjo gauti
sveikatos paslaugų ar išvykę iš Bosnijos gydytis kitur.
Kai kalbame
apie Bosniją, žmonės yra linkę paryškinti su tautine tapatybe susijusias
problemas ir „pamiršti“ socialines. Bosnijoje – didžiulė ekonominė krizė,
paaštrinusi diržų veržimosi politiką ir sustiprinusi darbo rinkos „lankstumą“. Didelės
problemos kilo po 1990-ųjų privatizacijos, bedarbystė stulbina savo dydžiu (44
procentai darbininkų liko bedarbiai), daug dirbančiųjų dirba ir negauna algos.
Buvusiai Jugoslavijai priklausiusių šalių kompanijų privatizacija dažniausiai
baigdavosi bankrotu, o darbininkai prarasdavo darbus: nauji savininkai buvo
nesuinteresuoti investuoti į kompanijas, o tik kaip įmanoma greičiau
„iščiulpti“ kapitalą ir pridėtinę vertę. Taip atsirado ištisas turtuolių
sluoksnis, kurių žmonės nekenčia. Kadangi Jugoslavijos istorijoje esama
dirbančiųjų savivaldos patirčių, darbininkai yra prisirišę prie savo darbo
vietų. Jiems nesuprantama rinkos liberalizavimo maldelė, jie nesupranta, kodėl
bankrutuoja jų bendrovės.
Visas
Bosnijos ekonomikos modelis paremtas atsivėrimu užsieninio kapitalo
investicijoms. Andreja Živković rašo:
Iki 2008-ųjų užsienio kapitalas sąlygojo
importu pagrįstą augimą ir vartotojų paskolas, bet tuo pačiu griovė pramonę ir
sukūrė dabartinę paskolų krizę. Viena vertus, pervertinta, prie euro pririšta
valiuta įgalino skolinimąsi, kad būtų galima sumokėti už importuojamas prekes;
antra vertus, ji nuslopino iniciatyvą investuoti į realią ekonomiką ir pavertė
eksportą nekonkurencingu. Kadangi
ekonomika yra visiškai priklausoma nuo išorinių augimo šaltinių, o kylančių
rinkų finansinė krizė, kurią įžiebė Argentina, kels naujų problemų eurozonai,
Bosnija dabar yra lūžio taške.
Buržuazija: kapitalizmas,
nacionalizmas ir sąmokslo teorijos
Šios riaušės
pabudino ne tik Bosnijos darbininkus, bet ir buržuaziją. Ji pamatė prieš save
nukreiptą autentišką judėjimą – judėjimą, kalbantį ne apie nacionalines, o apie
socialines ir klasines problemas. Ir buržuazija turėjo greitai veikti.
Sarajevo kantono
premjeras Suadas Zeljakovićius atsistatydino iš pareigų. Tuo tarpu kai kurie
bosnių akademikai ir politikai pradėjo tvirtinti, kad demonstracijos – tai
sąmokslas prieš bosnius, kurie nori centralizuotesnės ir vieningesnės Bosnijos.
Jie tvirtina, kad demonstracijas organizuoja ES, norėdama dar labiau
„federalizuoti“ Bosniją.
Serbų ir kroatų
nacionaliniai elitai mėgina vaizduoti kovas ir riaušes kaip „bosnių pavasarį“.
Jų manymu šios riaušės yra tik naujų Bosnijos nacionalistų partijų bandymas
atakuoti kantonų valdžią, kad būtų galima sukurti centralizuotą Bosniją,
kurioje kroatai ir serbai taptų tautinėmis mažumomis. Tokios sąmokslo teorijos
– vienintelė buržuazijos priebėga: buržuazija akivaizdžiai atsisako tikėti, kad
darbininkai geba nepriklausomai mąstyti ir veikti.
Nors
Serbijos ir Kroatijos valdžios instutucijos smerkia riaušes Bosnijoje,
tvirtindamos, kad jų valdomose šalyse „bus tvarka“, tiek Serbijoje, tiek
Kroatijoje taip pat bijoma neramumų, kuriuos gali įžiebti nežabota korupcija ir
bedarbystė. Todėl abiejų valstybių vadovai bandė atkalbėti savo tautiečius
dalyvauti riaušėse. Tačiau nepaisant buržuazijos ir žiniasklaidos manipuliacijų
skirtingų tautų žmonių dalyvavimas įrodo, kad šiose demonstracijose kalbama
apie socialines ir klasines problemas, jie nesileidžia supriešinami
nacionalistų. Tuzloje pasirodė graffiti: “mirtis visiems nacionalistams.”
Plenumai: kovos organizavimas ar
kliūtis?
Tuzloje,
Sarajeve, Bihače, Mostare, Brčko ir kitur buvo suorganizuoti liaudies plenumai.
Tai – demokratinės asamblėjos, inspiruotos universitetų blokadose Kroatijoje
2009-aisiais dalyvavusių studentų. Aktyvistas Damiras Arsenijevićius aiškina:
Plenumas – tai visų grupės narių asamblėja.
Tai – viešoji erdvė debatams. Joje nėra nei lyderių, nei draudimų. Sprendimai
priiminėjami viešai. Plenumas – ne
politinė partija, NVO. Plenumas – reali
ir vienintelė demokratija. Plenumas ssavo deklaracijomis kuria ir taiko
reikalavimus visoms valstybės valdžios institucijoms. Už deklaracijų esame
visi, tai – mūsų visų balsas, reikalavimai. Bet kokios kitos veikimo prieš
valdžios institucijos formos pačios susitepa korupcija, politinėmis –
partinėmis vagystėmis ir asmeninės naudos vaikymusi apiplėštų žmonių sąskaita.
Bet nors
plenumus dažniausiai vertiname pozityviai – kaip vietas, kur galima išgirsti
mases – mano skepticizmą plenumų atžvilgiu įkvėpė plenumas Tuzloje. Joje
vykusiame plenume buvo pastoviai ignoruojami pačių darbininkų reikalavimai. Plenume
buvo reikalaujama tik leidimo taikioms demonstracijoms ir techniškai mąstančios
valdžios, o ne spręsti penkiose kompanijose kilusias socialines problemas.
Skaitydami plenumų rezoliucijas galime pamanyti, kad į pagalbą dirbantiesiems
atėjo smulkiaburžuaziniai ekspertai, kurie jiems pasakė, ką geriausia ir
realistiškiausia daryti. Tuzloje plenumas taip pat nutarė suteikti mandatą
žmonėms, galintiems įeiti į vyriausybę.
Sarajeve plenumas
priėmė reikalavimus, kurie labiau atspindėjo dalyvių nuostatas:
- Skirti žemesnes algas ir kompensacijas
politiniams funkcionieriams visuose valdžios lygmenyse!
- Nutraukti kompensacijas pabaigus eiti
valdininko pareigas! <...>
- Reformuoti ir padaryti skaidrias
viešąsias išlaidas ir įplaukas!
- Taikyti nuosavybės mokestį!
- Bausti tuos, kurie piktnaudžiauja valdžia!
- Nutraukti visas nelegalias privatizacijos
sutartis ir nustatyti, kokią atsakomybę turi turėti valdžia.
- Sukurti nepriklausomą antikorupcijos
komisiją.
- Protestų padarytus nuostolius padengti
lėšomis, skirtomis valdžios pareigūnų kompensacijoms.
Iš visi šito
galime pastebėti, kad kova įgavo kitą formą—nuo riaušių pereita prie plenumų.
Turime stebėti, ar kokie nors reikalavimai bus patenkinti. Kol kas atrodo, kad
visi laimingi pasibaigus smurtui. Bet kyla klausimas, kaip plenumai susiję su
paliaubomis kovoje.
Kaip matome
iš reikalavimų, tai – liaudies reikalavimai, pagrįsti priešiškumu politikams ir
politiniams – ekonominiams elitams. Šie reikalavimai panašūs į tuos, kurie buvo
iškelti Egipte, Tunise ir Turkijoje, kur visi taip pat reikalavo didesnių
demokratinių laisvių ir socialinių teisių. Tokie reikalavimai tapo įprastiniai
protestams buvusioje Jugoslavijoje. Jie buvo nukreipti prieš aroganciją,
korupciją ir skurdinimą. Visada buvo reikalaujama teisingumo ir „teisingos
visuomenės“ dabartinės visuomenės rėmuose – gerovės valstybėje. Šiais
reikalavimais kovojama už geresnes gyvenimo sąlygas – geresnę ateitį.
Bet žmonės
turėtų suprasti, kad šie reikalavimai niekada nebus išpildyti. Net tada, kai
užspausta buržuazija priverčiama nusilenkti masių reikalavimams, ji tik ir
laukia to momento, kai spaudimas atslūgs, kad galėtų pereiti į kontrpuolimą.
Visgi tokie momentai kaip šis padeda formuoti dirbančiųjų sąmoningumą, kuris
jiems padės ateities kovose. Bet dirbantieji taip pat turi galvoti, kaip jie
tęs kovas išblėsus judėjimo entuziazmui.
Taip pat
svarbu klausti, kaip šios kovos paveiks visą regioną. Ar turime tikėtis panašių
kovų Kroatijoje, Serbijoje, Juodkalnijoje, Albanijoje, Kosove ar Makedonijoje?
Visos šios šalys yra įklimpusios į gilią ekonominę krizę, ir kartais jose
gimsta prieš politinį elitą nusiteikę judėjimai. Nepanašu, kad kitų šalių dirbančiųjų klasė iš
karto reaguos į situaciją Bosnijoje, bet bėgant laikui niekas negali atmesti,
kad įsižiebs visą Jugoslaviją apimsiantis judėjimas.
Pagal
libcom.org parengė ir vertė kp
žymės:
aktyvizmas,
praktika,
tiesioginis veiksmas
2013-05-08
Konferencija apie dirbančiųjų tyrimą Esekso universitete
Penktadienį, gegužės 3 d., buvome suplanavę vizitą į seniausiai rašytiniuose šaltiniuose paminėto Anglijos miesto Kolčesterio pašonėje esantį Esekso universitetą. Šio universiteto Verslo fakultete jo darbuotojas, Juodraščio skaitytojams ir Laisvojo Universiteto lankytojams pažįstamas Stevphenas Shukaitis surengė dviejų dienų konferenciją "Dirbančiųjų tyrimo politika", kurioje buvau prisižadėjęs padaryti pranešimą. Tiesa, konferencijoje praleidome tik vieną dieną - tos dienos bilietai (įskaitant Londoną) mums kainavo 80 svarų. Šiaip buvo trys dienos, pirmoji buvo skirta filmo "The Condition of The Working Class" peržiūrai (jį šią savaitę žiūrėsiu Londone, Goldsmith's Universitete), o per kitas dvi buvo skaitomi pranešimai apie dirbančiųjų tyrimą, jo istoriją, mokslinę paskirtį ir ateities galimybes permąstant dirbančiųjų klasės organizavimosi perspektyvas. (Priminsiu, kad atskirų aktyvistų ir SAMPRO inicijuotas dirbančiųjų tyrimas 2011 m. vyko ir Lietuvoje, galbūt jis bus tęsiamas ir ateityje).
Antrosios dienos rytą kalbėjusi italė aktyvistė iš Uninomade kolektyvo Anna Curcio kalbėjo apie šiame kolektyve bendradarbiaujančių akademinių aktyvistų ir Šiaurės Italijos logistikos darbuotojų tarpusavio solidarumą ir kuriamas strategijas. Pasak jos, labai yra svarbu tai, kad už savo teises kovojantys pervežimų darbuotojai gali pasitelkti ilgametę darbo patirtį ir nusimanymą apie prekių cirkuliaciją, tuo tarpu aktyvistai padeda dirbantiesiems, paskatindami juos politiškai. Taip tarsi suvienijamas teorinis ir praktinis žinojimas. Prasidėjus krizei ir vis labiau plintant prekarizacijai, logistikos sektoriaus verslininkų pajamos liko nepaliestos, tuo tarpu vairuotojų išnaudojimą papildė rasinė diskriminacija. Ypač sunki šioje šalyje imigrantų padėtis - praradus darbą jų buvimas šalyje tampa nelegaliu. Vienintelė galimybė priešintis darbdaviams - prekių blokada kapitalizmo cirkuliacijai strategiškai svarbioje zonoje - Italijos šiaurėje. Diskusijos moderatorius Abe Walkeris teigė, kad prekių blokada netgi gali būti veiksmingesnis būdas priešintis krizės metu, nei Occupy susibūrimai - ji suduoda smūgį pačiai kapitalistinei cirkuliacijai. Tačiau tuo suabejojo kitas konferencijos dalyvis - pasak jo, kai kurie streikai ir blokados gali atnešti didesnę nenaudą dirbantiesiems, o ne kapitalui, todėl reikia stengtis vengti priešpriešos tarp vieno ir kito sektoriaus dirbančiųjų. Jis pasitelkė pavyzdį apie du streikus. Pirmąjį streiką prieš Kalėdas surengė pašto darbuotojai. Nors jų norai buvo geri, nepristatę kalėdinių siuntinių jie susilaukė visuomenės pasipiktinimo. Antrąjį streiką surengė Olandijos autobusai. Jie susitarė keleivius vežioti nemokamai ir taip patraukė gyventojus į savo pusę.
Antrasis kalbėtojas - amerikietis Alanas Moore'as, praeityje dalyvavęs tokiuose menininkų kolektyvuose, kaip Art Workers' Coalition, ABC No Rio ir pan., o dabar gyvenantis skvote Madride ir rašantis knygas apie skvotų judėjimą Europoje. Jis ironiškai teigė, kad menininkų, kaip ir po vieną vaikščioti mėgstančių kačių suorganizuoti beveik neįmanoma, bet kalbėjo apie menininkų dalyvavimą Occupy judėjimuose.
Įdomiai pasisakė ir dvi dizainerės iš Italijos, studijuojančios Goldsmith's. Prieš porą metų jos išplatino dirbančiųjų tyrimo anketas Milano dizaino festivalio metu, į kurias atsakė 767 dizaineriai. Kaip nesunku įsivaizduoti, dizaineriai, kaip ir kiti verslui vergaujantys menininkai yra viena labiausiai išnaudojamų socialinių grupių. Mylėdami savo darbą, laikydami jį kūrybišku, vertindami tai, kad tai - ne tik darbas, bet ir kūryba, šio amato specialistai verčiami sėdėti darbe kartais po 12 valandų ir uždirba tokį atlyginimą, kad, kaip tyrėjoms pasakojo viena mergina, žmonės vėliau klausia, ar tai - darbas puse etato. Ta pati mergina pasakojo, kad per mėnesį tokio sekinančio darbo uždirbo 933 svarus, o kompanijos, kuriai ji dirba, savininkas už jos per vieną dieną padarytą darbą susižėrė į kišenes 43.000 svarų. Apie menininkų problemas kalbėjo ir Lenkijos atstovai iš Varšuvos Laisvojo (Lėtojo) Universiteto, kurio pavadinimas man pasirodė įdomesnis, nei pati institucija, užsiimanti įvairiais kūrybinių industrijų tyrimų projektais. Dar mažiau entuziazmo liko jiems paminėjus, kad, jei darytų dirbančiųjų tyrimą, jie greičiausiai prašytų Kultūros ministerijos paramos...
Po pietų kalbėjau aš. Lietuvoje 2011 vykusį dirbančiųjų tyrimą įvardijau kaip nesėkmingą (apklausti tik 67 žmonės, tyrimas, kurio pagrindinė nuostata atsispindėjo pagrindiniame jo klausime "Ar nesijaučiate išnaudojama (-s)?" neturėjo jokio socialinio ir politinio poveikio visuomenei, neiškilo nauji socialiniai, solidarumą ir dirbančiųjų kovingumą skatinantys judėjimai, galintys duoti atkirtį tiek vyriausybių visuomenės skurdinimo politikai, tiek fašistinėms, nacionalistinėms tendencijoms Lietuvos visuomenėje). Kaip priežastį galėjau nurodyti daug ką - tiek pasyvią, socialinėms kovoms anemišką atmosferą dirbančiųjų tarpe, tiek aktyvistų "nesusižavėjimą" šiuo projektu, per mažą norą prisidėti organizuojant tyrimą. Tai būtų leidę tikėtis, kad šalia pačios anketos pildymo (o tai savaime vargu ar veda į "revoliucingumą", nebent į tuščią laiko švaistymą), atsiras dirbančiuosius ir aktyvistus jungiančios diskusijų grupės, seminarai ir t.t. Trečia - ir tai susiję su antra priežastimi - mums neatsirado pakankamai laiko bendrauti su eiliniais apklausiamais žmonėmis, ir tokiu būdu mes negalėjome sunaikinti hierarchinių tarpusavio perskyrų. Mūsų buvo per mažai, jie buvo per toli. Kad atsirastų tarpusavio ryšys su eiliniais profsąjungiečiais, nepakanka darbinių susitikimų profsąjungoje, reikia kartu kažkur nueiti, išgerti alaus, išklausyti žmones. Mūsų tam buvo per mažai. Ketvirta priežastis, apie kurią ėmiau mąstyti jau konferencijos metu, gal buvo paties objekto pasirinkimas, įsivaizdavimas, kad dirbantieji - tai JIE, nutolę nuo mūsų, pranykę tamsiuose Naujininkų ir Lazdynų namų šešėliuose. Galbūt jei būtume pradėję nuo minčių apie save, o ne apie kažkokią nuo mūsų toli ir nepriklausomai egzistuojančią "darbo klasę", jei būtume pradėję nuo savo gyvenimo ir darbo sąlygų suvokimo, būtume galėję tyrimą įsukti žymiai efektyviau. Žodžiu, kaip turbūt būna visada, apklausa pateikė daugiau klausimų, nei atsakymų. Pažadu, kad šiems klausimams ateities tekstuose bus skirta daugiau vietos.
Konferenciją baigė Goldsmith's Universitete studijuojantis trockistas, papasakojęs neįtikėtinų istorijų apie tai, kaip Didžiojoje Britanijoje elgiamasi su skambučių centrų darbuotojais. Apibendrindamas tai, kas buvo pasakyta, italų tyrinėtojas Gigi Roggero teigė, kad dirbančiųjų tyrimas turi radikalizuoti kovas, o sociologinis metodas - tirti dirbančiuosius kaip objektą - turi padėti sunaikinti patį objektą - dirbančiųjų klasę - kartu su pačiu kapitalizmu. Tyrimo vykdytojai turi peržengti teorijos ir praktikos atskirtį, neįsipainioti į metodologinius rėmus ir nebūti jų nugalėti. Gigi pabrėžė, kad dirbančiųjų tyrimas yra procesas, tai, pasak jo, yra gera galimybė šviestis. Taip pat, jo teigimu, dirbančiųjų tyrimas leidžia panaikinti skirtumą tarp tradicinio dialektinio negatyvumo ir postfordistinio deleuziškojo pozityvumo - mes mylim savo rankų kūrinius, vertiname tai, ką vadiname biopolitinės produkcijos pasekmėmis, bet tai nepanaikina antagonizmo tarp dirbančiųjų ir kapitalo bei valstybės - užgrobimo (capture) aparato. Tyrinėdami kartu su dirbančiaisiais mes, kaip jau min
Konferencija buvo naudinga, ji ne tik leido suvokti kai ką naujo, bet ir apibendrinti tai, ką jau žinojau. Be to, užmezgiau ryšius su tam tikromis įdomiomis grupėmis Londone.
Antrosios dienos rytą kalbėjusi italė aktyvistė iš Uninomade kolektyvo Anna Curcio kalbėjo apie šiame kolektyve bendradarbiaujančių akademinių aktyvistų ir Šiaurės Italijos logistikos darbuotojų tarpusavio solidarumą ir kuriamas strategijas. Pasak jos, labai yra svarbu tai, kad už savo teises kovojantys pervežimų darbuotojai gali pasitelkti ilgametę darbo patirtį ir nusimanymą apie prekių cirkuliaciją, tuo tarpu aktyvistai padeda dirbantiesiems, paskatindami juos politiškai. Taip tarsi suvienijamas teorinis ir praktinis žinojimas. Prasidėjus krizei ir vis labiau plintant prekarizacijai, logistikos sektoriaus verslininkų pajamos liko nepaliestos, tuo tarpu vairuotojų išnaudojimą papildė rasinė diskriminacija. Ypač sunki šioje šalyje imigrantų padėtis - praradus darbą jų buvimas šalyje tampa nelegaliu. Vienintelė galimybė priešintis darbdaviams - prekių blokada kapitalizmo cirkuliacijai strategiškai svarbioje zonoje - Italijos šiaurėje. Diskusijos moderatorius Abe Walkeris teigė, kad prekių blokada netgi gali būti veiksmingesnis būdas priešintis krizės metu, nei Occupy susibūrimai - ji suduoda smūgį pačiai kapitalistinei cirkuliacijai. Tačiau tuo suabejojo kitas konferencijos dalyvis - pasak jo, kai kurie streikai ir blokados gali atnešti didesnę nenaudą dirbantiesiems, o ne kapitalui, todėl reikia stengtis vengti priešpriešos tarp vieno ir kito sektoriaus dirbančiųjų. Jis pasitelkė pavyzdį apie du streikus. Pirmąjį streiką prieš Kalėdas surengė pašto darbuotojai. Nors jų norai buvo geri, nepristatę kalėdinių siuntinių jie susilaukė visuomenės pasipiktinimo. Antrąjį streiką surengė Olandijos autobusai. Jie susitarė keleivius vežioti nemokamai ir taip patraukė gyventojus į savo pusę.
Antrasis kalbėtojas - amerikietis Alanas Moore'as, praeityje dalyvavęs tokiuose menininkų kolektyvuose, kaip Art Workers' Coalition, ABC No Rio ir pan., o dabar gyvenantis skvote Madride ir rašantis knygas apie skvotų judėjimą Europoje. Jis ironiškai teigė, kad menininkų, kaip ir po vieną vaikščioti mėgstančių kačių suorganizuoti beveik neįmanoma, bet kalbėjo apie menininkų dalyvavimą Occupy judėjimuose.
Įdomiai pasisakė ir dvi dizainerės iš Italijos, studijuojančios Goldsmith's. Prieš porą metų jos išplatino dirbančiųjų tyrimo anketas Milano dizaino festivalio metu, į kurias atsakė 767 dizaineriai. Kaip nesunku įsivaizduoti, dizaineriai, kaip ir kiti verslui vergaujantys menininkai yra viena labiausiai išnaudojamų socialinių grupių. Mylėdami savo darbą, laikydami jį kūrybišku, vertindami tai, kad tai - ne tik darbas, bet ir kūryba, šio amato specialistai verčiami sėdėti darbe kartais po 12 valandų ir uždirba tokį atlyginimą, kad, kaip tyrėjoms pasakojo viena mergina, žmonės vėliau klausia, ar tai - darbas puse etato. Ta pati mergina pasakojo, kad per mėnesį tokio sekinančio darbo uždirbo 933 svarus, o kompanijos, kuriai ji dirba, savininkas už jos per vieną dieną padarytą darbą susižėrė į kišenes 43.000 svarų. Apie menininkų problemas kalbėjo ir Lenkijos atstovai iš Varšuvos Laisvojo (Lėtojo) Universiteto, kurio pavadinimas man pasirodė įdomesnis, nei pati institucija, užsiimanti įvairiais kūrybinių industrijų tyrimų projektais. Dar mažiau entuziazmo liko jiems paminėjus, kad, jei darytų dirbančiųjų tyrimą, jie greičiausiai prašytų Kultūros ministerijos paramos...
Po pietų kalbėjau aš. Lietuvoje 2011 vykusį dirbančiųjų tyrimą įvardijau kaip nesėkmingą (apklausti tik 67 žmonės, tyrimas, kurio pagrindinė nuostata atsispindėjo pagrindiniame jo klausime "Ar nesijaučiate išnaudojama (-s)?" neturėjo jokio socialinio ir politinio poveikio visuomenei, neiškilo nauji socialiniai, solidarumą ir dirbančiųjų kovingumą skatinantys judėjimai, galintys duoti atkirtį tiek vyriausybių visuomenės skurdinimo politikai, tiek fašistinėms, nacionalistinėms tendencijoms Lietuvos visuomenėje). Kaip priežastį galėjau nurodyti daug ką - tiek pasyvią, socialinėms kovoms anemišką atmosferą dirbančiųjų tarpe, tiek aktyvistų "nesusižavėjimą" šiuo projektu, per mažą norą prisidėti organizuojant tyrimą. Tai būtų leidę tikėtis, kad šalia pačios anketos pildymo (o tai savaime vargu ar veda į "revoliucingumą", nebent į tuščią laiko švaistymą), atsiras dirbančiuosius ir aktyvistus jungiančios diskusijų grupės, seminarai ir t.t. Trečia - ir tai susiję su antra priežastimi - mums neatsirado pakankamai laiko bendrauti su eiliniais apklausiamais žmonėmis, ir tokiu būdu mes negalėjome sunaikinti hierarchinių tarpusavio perskyrų. Mūsų buvo per mažai, jie buvo per toli. Kad atsirastų tarpusavio ryšys su eiliniais profsąjungiečiais, nepakanka darbinių susitikimų profsąjungoje, reikia kartu kažkur nueiti, išgerti alaus, išklausyti žmones. Mūsų tam buvo per mažai. Ketvirta priežastis, apie kurią ėmiau mąstyti jau konferencijos metu, gal buvo paties objekto pasirinkimas, įsivaizdavimas, kad dirbantieji - tai JIE, nutolę nuo mūsų, pranykę tamsiuose Naujininkų ir Lazdynų namų šešėliuose. Galbūt jei būtume pradėję nuo minčių apie save, o ne apie kažkokią nuo mūsų toli ir nepriklausomai egzistuojančią "darbo klasę", jei būtume pradėję nuo savo gyvenimo ir darbo sąlygų suvokimo, būtume galėję tyrimą įsukti žymiai efektyviau. Žodžiu, kaip turbūt būna visada, apklausa pateikė daugiau klausimų, nei atsakymų. Pažadu, kad šiems klausimams ateities tekstuose bus skirta daugiau vietos.
Konferenciją baigė Goldsmith's Universitete studijuojantis trockistas, papasakojęs neįtikėtinų istorijų apie tai, kaip Didžiojoje Britanijoje elgiamasi su skambučių centrų darbuotojais. Apibendrindamas tai, kas buvo pasakyta, italų tyrinėtojas Gigi Roggero teigė, kad dirbančiųjų tyrimas turi radikalizuoti kovas, o sociologinis metodas - tirti dirbančiuosius kaip objektą - turi padėti sunaikinti patį objektą - dirbančiųjų klasę - kartu su pačiu kapitalizmu. Tyrimo vykdytojai turi peržengti teorijos ir praktikos atskirtį, neįsipainioti į metodologinius rėmus ir nebūti jų nugalėti. Gigi pabrėžė, kad dirbančiųjų tyrimas yra procesas, tai, pasak jo, yra gera galimybė šviestis. Taip pat, jo teigimu, dirbančiųjų tyrimas leidžia panaikinti skirtumą tarp tradicinio dialektinio negatyvumo ir postfordistinio deleuziškojo pozityvumo - mes mylim savo rankų kūrinius, vertiname tai, ką vadiname biopolitinės produkcijos pasekmėmis, bet tai nepanaikina antagonizmo tarp dirbančiųjų ir kapitalo bei valstybės - užgrobimo (capture) aparato. Tyrinėdami kartu su dirbančiaisiais mes, kaip jau min
Konferencija buvo naudinga, ji ne tik leido suvokti kai ką naujo, bet ir apibendrinti tai, ką jau žinojau. Be to, užmezgiau ryšius su tam tikromis įdomiomis grupėmis Londone.
žymės:
aktyvizmas,
autonomizmas,
dirbančiųjų tyrimas,
teorija
2013-04-26
Renginiai Londone ir aplinkui
Vakar Goldsmith's Universitete pagaliau pirmą kartą gavau tai, ko pasisemti atvažiavau į Didžiąją Britaniją - peno mintims. Sakydamas "pirmą kartą" turiu omenyje ne kasdienę patirtį, kuri mus kasdien apipila naujienomis ir dovanoja puikių įspūdžių, ir netgi ne sėkmingą pasimatymą su savo darbo vadovu Nicku Thoburnu, kurio kokybė man nekėlė jokių abejonių jau iki susitikimo. Turiu omenyje tuos renginius (kai kuriuos iš jų aplankyti buvau suplanavęs dar Lietuvoje) kurie man atrodė itin viliojantys, o vėliau bent jau iš dalies nuvylė. Tai - konferencija apie autonomizmą Oksforde, kurioje dalyviai, tarp kurių buvo ir mokslininkų iš Italijos, nepasakė praktiškai nieko naujo, bent jau tiek, kiek tikėjausi. Akivaizdus šios konferencijos minusas buvo ir tai, kad neatvyko trys dalyviai - du aktyvistai buvo suimti Italijos muitinėje dėl to, kad negali išvykti iš šalies, nes, kaip supratau, yra "policijos įskaitoje" - prieš du metus vykstant protestams bandė įsiveržti į Italijos parlamentą. O trečiasis kalbėtojas, garsusis Franco Berardi - Bifo neatvyko dėl savų priežasčių. Tuo tarpu kitas lauktas renginys - Mute žurnalo naujausio numerio pristatymas - buvo absoliutus fiasko, susirinkę kalbėtojai, aptardami finansinio kapitalo ir biržų cirkuliacijos ypatumus elgėsi kaip tikri fetišistai, absoliučiai "imanentiškai", be jokios kritinės distancijos, žiūrėjo į rinkos logiką ir atrodė kaip nesubrendę mokiniai, klasėje besidalinantys įspūdžiais apie vakar pažiūrėtą "Supermeną". Nežinau, nuvylė mane toks, atrodytų, radikalaus žurnalo vakarėlis. Galbūt - guodžiuosi mintimi - kiekvienam naujam numeriui jis kviečia vis naujus autorius ir jie diktuoja savo politiką. Žodžiu, abiem renginiais nusivyliau ir buvau įspėtas neturėti didelių vilčių dėl vakarykščio. Įdedu jo aprašymą:
Political Theology seminar
Despite modern claims, Western thought did not start anew in the seventeenth century. And yet, before (and long after) Carl Schmitt claimed against liberal thinkers the theological foundation of the whole modern political edifice, only Catholic apologists dared to evoke the continuity between the dark and the enlightened ages of Western history. Only during the cultural earthquake of the long sixties did Deleuze, Foucault and Derrida retrieve an even more disquieting continuity, which according to Nietzsche traverses all Western thought from Plato on. By tracing this path, Foucault realised that we are yet to cut off the head of the king. In partial resonance with Agamben’s remarkable explorations, I will further trace this royal body back to the mystical body of Christ as construed by eleventh- and twelfth-century canonists, who invented both sovereignty and revolution as we know them. My genealogical narration will be an attempt at producing both past and present politics beyond the boundaries of Platonisms, theologies and modernities.
Taigi, tai buvo politinės teologijos seminaras, vienas iš renginių, kuriuos Goldsmithe kuruoja to universiteto politinės teorijos profesorius Saulas Newmanas, pats pagarsėjęs kaip vienas postanarchizmo teoretikų (esu išvertęs šiame bloge jo straipsnį). Paskaitą tema "Politinė teologija ir tai, kas anapus jos: link nemetafizinės politikos" skaitė italas, Birkbeko ("Žižeko") universiteto dėstytojas Riccardo Baldissone. Kaip buvo minėta anonse, jis rėmėsi šiuolaikiniais filosofais - Derrida, Foucault ir Deleuzu ir pritaikė dekonstrukciją svarstydamas politinės teologijos sąvokas. Jis kalbėjo apie Derrida mintį, kad metafizika yra nuolat pasmerkta ieškoti naujų pagrindų, keisti savo centrus, pasitelkė šį metodą narstydamas "mistinio kūno" sampratą (čia ištraukos iš knygos, apie kurią buvo kalbama, ir kurioje rašyta, kad "mistinis Kristaus kūnas" vėliau buvo pasisavintas baroko karalių, šalia savo žemiško kūno "turėjusių" ir mistinį "dieviškąjį kūną". Apie tai savo pirmojoje knygoje yra rašęs Arūnas Tereškinas. Hobbeso Leviatanas irgi yra tauta kaip organizmas. Taigi, Schmitto teiginys, kad visos pasaulietinės politinės kategorijos yra perimtos iš religijos, galioja ir yra tikslus. Taigi, dėstytojo uždavinys buvo atskleisti tų religinių kategorijų geneologiją - parodyti, kad jos nėra "metafizinės", "prigimtinės", bet atsiradusios labai konkrečiomis aplinkybėmis. Tarkim, religinės ir pasaulietinės valdžios (dviejų kardų) teorija, kuria grindžiama dieviška karalių galia, susijusi su šv. Petro ir šv. Pauliaus kaip dvasinės ir pasaulietinės valdžios, bendrystės išaukštinimu. Buvo paliesta ir daug kitų įdomių klausimų, tarkim, kritikuojama esencialistinė pozicija, nuo Baroko dievu padariusi žmogų (kalbama iš nyčiškosios - trans(post)humanistinės perspektyvos, ir t.t.
Labai svarbūs man pasirodė Baldissone argumentai apie tai, kaip galima kvestionuoti politinę teologiją. Jis sako, kad 1) skaitant įvairius autorius būtina atsekti, kaip kuriamos politinės teologijos sampratos, kuriomis norima pagrįsti valdžios "dieviškąjį" legitimumą, 2) būtina aptikti, kaip bandomas "ištrinti", užtušuoti sukurtų sampratų (tokių kaip "tauta - mistinis kūnas") kūrybinis momentas, kaip jos "natūralizuojamos" 3) būtina stebėti, kaip sukurtos ir natūralizuotos politinės teologijos sampratos panaudojamos įteisinant tam tikrą valdžią ar režimą. Būtina suvokti valdžią ne kaip natūralią būklę, o kaip performatyvų, tai yra nuolat rekonstruojamą ir atmaujinamą procesą.
Paklaustas apie revoliuciją, Baldissone prisiminė Renesanso laikų prancūzų filosofą ir anarchistą Etienne La Boetie, kuris teigė, kad revoliucija ateina tada, kai žmonės pakeičia savo įpročius, kai nustoja kartoti tai, ką darė iki šiol. Šią sampratą Baldissone vertina labiau nei marksistinę revoliucijos kaip pertrūkio, kuriame mes liekame stebėtojai, teoriją. Paklaustas apie žmogaus teises jis teigė, kad jos turi būti ne ginamos kaip "prigimtinės", bet nuolat kuriamos. Tas pats ir dėl socialinio teisingumo, dėl kurio savaiminio vertingumo Baldissone yra dekonstruktyviai įtarus.
Žodžiu, turėjom puikų laiką ir puikią, labai savalaikę diskusiją, studentai buvo aktyvūs. Norisi, kad daugiau tokių seminarų bei diskusijų būtų ir Lietuvoje.
Liūdna (ir savalaikiška) buvo galvoti apie Lietuvą ir mūsų visuomenę, apie visokiuose mitinguose auginamą baimę dėl to "mistinio kūno", apie kvaziteologinių sąvokų sudarytas kliūtis solidarumui ir atveriamus neapykantos šliuzus.
Ką gi, artėja konferencijomis ir paskaitomis derlinga gegužė, apie jas pasakoti stengsiuosi ir dažniau.
Political Theology seminar
Despite modern claims, Western thought did not start anew in the seventeenth century. And yet, before (and long after) Carl Schmitt claimed against liberal thinkers the theological foundation of the whole modern political edifice, only Catholic apologists dared to evoke the continuity between the dark and the enlightened ages of Western history. Only during the cultural earthquake of the long sixties did Deleuze, Foucault and Derrida retrieve an even more disquieting continuity, which according to Nietzsche traverses all Western thought from Plato on. By tracing this path, Foucault realised that we are yet to cut off the head of the king. In partial resonance with Agamben’s remarkable explorations, I will further trace this royal body back to the mystical body of Christ as construed by eleventh- and twelfth-century canonists, who invented both sovereignty and revolution as we know them. My genealogical narration will be an attempt at producing both past and present politics beyond the boundaries of Platonisms, theologies and modernities.
Taigi, tai buvo politinės teologijos seminaras, vienas iš renginių, kuriuos Goldsmithe kuruoja to universiteto politinės teorijos profesorius Saulas Newmanas, pats pagarsėjęs kaip vienas postanarchizmo teoretikų (esu išvertęs šiame bloge jo straipsnį). Paskaitą tema "Politinė teologija ir tai, kas anapus jos: link nemetafizinės politikos" skaitė italas, Birkbeko ("Žižeko") universiteto dėstytojas Riccardo Baldissone. Kaip buvo minėta anonse, jis rėmėsi šiuolaikiniais filosofais - Derrida, Foucault ir Deleuzu ir pritaikė dekonstrukciją svarstydamas politinės teologijos sąvokas. Jis kalbėjo apie Derrida mintį, kad metafizika yra nuolat pasmerkta ieškoti naujų pagrindų, keisti savo centrus, pasitelkė šį metodą narstydamas "mistinio kūno" sampratą (čia ištraukos iš knygos, apie kurią buvo kalbama, ir kurioje rašyta, kad "mistinis Kristaus kūnas" vėliau buvo pasisavintas baroko karalių, šalia savo žemiško kūno "turėjusių" ir mistinį "dieviškąjį kūną". Apie tai savo pirmojoje knygoje yra rašęs Arūnas Tereškinas. Hobbeso Leviatanas irgi yra tauta kaip organizmas. Taigi, Schmitto teiginys, kad visos pasaulietinės politinės kategorijos yra perimtos iš religijos, galioja ir yra tikslus. Taigi, dėstytojo uždavinys buvo atskleisti tų religinių kategorijų geneologiją - parodyti, kad jos nėra "metafizinės", "prigimtinės", bet atsiradusios labai konkrečiomis aplinkybėmis. Tarkim, religinės ir pasaulietinės valdžios (dviejų kardų) teorija, kuria grindžiama dieviška karalių galia, susijusi su šv. Petro ir šv. Pauliaus kaip dvasinės ir pasaulietinės valdžios, bendrystės išaukštinimu. Buvo paliesta ir daug kitų įdomių klausimų, tarkim, kritikuojama esencialistinė pozicija, nuo Baroko dievu padariusi žmogų (kalbama iš nyčiškosios - trans(post)humanistinės perspektyvos, ir t.t.
Labai svarbūs man pasirodė Baldissone argumentai apie tai, kaip galima kvestionuoti politinę teologiją. Jis sako, kad 1) skaitant įvairius autorius būtina atsekti, kaip kuriamos politinės teologijos sampratos, kuriomis norima pagrįsti valdžios "dieviškąjį" legitimumą, 2) būtina aptikti, kaip bandomas "ištrinti", užtušuoti sukurtų sampratų (tokių kaip "tauta - mistinis kūnas") kūrybinis momentas, kaip jos "natūralizuojamos" 3) būtina stebėti, kaip sukurtos ir natūralizuotos politinės teologijos sampratos panaudojamos įteisinant tam tikrą valdžią ar režimą. Būtina suvokti valdžią ne kaip natūralią būklę, o kaip performatyvų, tai yra nuolat rekonstruojamą ir atmaujinamą procesą.
Paklaustas apie revoliuciją, Baldissone prisiminė Renesanso laikų prancūzų filosofą ir anarchistą Etienne La Boetie, kuris teigė, kad revoliucija ateina tada, kai žmonės pakeičia savo įpročius, kai nustoja kartoti tai, ką darė iki šiol. Šią sampratą Baldissone vertina labiau nei marksistinę revoliucijos kaip pertrūkio, kuriame mes liekame stebėtojai, teoriją. Paklaustas apie žmogaus teises jis teigė, kad jos turi būti ne ginamos kaip "prigimtinės", bet nuolat kuriamos. Tas pats ir dėl socialinio teisingumo, dėl kurio savaiminio vertingumo Baldissone yra dekonstruktyviai įtarus.
Žodžiu, turėjom puikų laiką ir puikią, labai savalaikę diskusiją, studentai buvo aktyvūs. Norisi, kad daugiau tokių seminarų bei diskusijų būtų ir Lietuvoje.
Liūdna (ir savalaikiška) buvo galvoti apie Lietuvą ir mūsų visuomenę, apie visokiuose mitinguose auginamą baimę dėl to "mistinio kūno", apie kvaziteologinių sąvokų sudarytas kliūtis solidarumui ir atveriamus neapykantos šliuzus.
Ką gi, artėja konferencijomis ir paskaitomis derlinga gegužė, apie jas pasakoti stengsiuosi ir dažniau.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)