Ivan Krastev. Ko ir kodėl nori Rusija? (ištrauka)

Bet Putino priešiškumas Europai ir JAV negali būti vertinamas tik remiantis realpolitik argumentais, tokiais kaip strateginė Sevastopolio jūrų bazės svarba ar poreikis išlaikyti per Ukrainą nusidriekusio dujotiekio kontrolę. Jei prieš krizę Putinas buvo nepatenkintas Jungtinių Valstijų ir Europos elgesiu Rusijos atžvilgiu, tai dabar jis yra nusivylęs dekadentiška ir, jo vertinimu, amoralia šiuolikinės Europos būkle bei destabilizuojančiu vaidmeniu, kurį, jo nuomone, pasaulyje vaidina Jungtinės Valstijos. Paskutiniųjų Putino pareiškimų analizė rodo, kad Rusijos prezidentas kaip savo misiją mato ne Rusijos integraciją į Europą, bet tradicinių Rusijos vertybių gynybą nuo ES postmodernumo. "Europiečiai miršta... tos pačios lyties asmenų santuokose negims vaikai", Putinas praėjusį rugsėjį sakė Valdai klubo susitikime, kuriame buvo analizuojama Rusijos politinė, kultūrinė ir ekonominė ateitis. Neseniai Rusijos parlamento priimti įstatymai, nukreipti prieš gėjus ir lesbietes, aiškiai parodo naująjį konservatyvumą, kurio apimtas Putino elitas jaučia liberalesnių Europos visuomenių grėsmę. 

Pagal Prospect parengė KP
 

Bosnijos įvykiai: du interviu su Balkanų anarchistais

Užrašas ant protestuotojų plakato: "Mano tauta - laisvė".

Vakar jau skelbėme straipsnį apie tai kas vyksta Bosnijoje. Šiandien spausdiname pokalbius su dviem Balkanų anarchistais: vienas iš jų gyvena Mostare ir pats dalyvauja protestuose.

Pirmasis interviu

 

Kas dalyvauja protestuose? Kaip ir kodėl jie išsiplėtė?

Dalyvauja įvairių socialinių grupių atstovai: darbininkai, bedarbiai, pensininkai, daug jaunimo, demobilizuoti kariai, aktyvistai, futbolo fanai, žmogaus teisių aktyvistai, tėvai su vaikais...

Bosnijos ir Hercegovinos žmonės – skurdžiausi Europoje. Nedarbas viršija 50%, nedirba virš 70% jaunimo. Tuo tarpu Bosnijos politikai yra vieni geriausiai uždirbančių pietryčių Europoje ir patys korumpuočiausi. Sveikatos apsauga – blogiausia Europoje, socialinės apsaugos tinklai beveik neegzistuoja. Visuomenėje, kurioje prieš 25 metus gyvavo didžiausia lygybė Europoje, dabar – didžiulė socialinė atskirtis.

Kapitalizmas ir privatizacijos procesas visiškai sugriovė vietinę ekonomiką; visi didieji fabrikai ir kompanijos, išsaugotos karo metais, buvo privatizuotos ir uždarytos. Visas turtas yra sukoncentruotas mažumos rankose. Bosnija nieko nebegamina, tik importuoja. Valdžia ima vis didesnes paskolas iš TVF ir žino, kad neturės galimybių jų grąžinti – taigi, mes galime būti priversti privatizuoti Bosnijos telekomą ir elektros energijos sistemą – paskutines viešas kompanijas.

Judėjimas tęsiasi, protestai ir plenumų susitikimai vyksta kasdien. Plenumų reikalavimai yra akivaizdžiai socialiniai. Politikai bijo netekti privilegijų, pozicijų, turto ir laisvės; tai verčia politines partijas vienytis prieš liaudį. Jie naudoja žiniasklaidą protestų ir plenumų diskreditavimui. Religiniai lyderiai verčiami pasisakyti prieš protestus bažnyčiose ir mečetėse. Žmonėms grasina išmetimu iš darbo, o gauti darbą čia labai sunku. Mostare profsąjungos aktyvistas buvo brutaliai sumuštas „nežinomų asmenų“. Sarajeve į protestuotojų minią įsirėžė automobilis. 

Kokios organizuotos struktūros veikia protestuose? Ar svarbų vaidmenį vaidina anksčiau susikūrusios grupės ir profsąjungos? Kaip priimami sprendimai?

Protestus Tuzloje įžiebė dviejų fabrikų – Dita ir Polihem Tuzla – profsąjungos, bet judėjimi plėtėsi.Jokios anksčiau sukurtos struktūros nebūtų turėjusios galimybių suorganizuoti tiek daug žmonių. Patys protestai buvo spontaniški ir chaotiški. Po kelių dienų susikūrė pirmos organizcinės struktūros – piliečių  plenumai. Pirmą sykį naujausių laikų istorijoje Bosnijos ir Hercegovinos žmonės naudojasi tiesiogine demokratija. Sprendimai kolektyviai priimami plenumuose. Bandoma koordinuoti skirtingų plenumų bendradarbiavimą. 

Papasakokite apie politinius ir strategijų skirtumus tarp į gatves išėjusių žmonių. Ar buvo vidinių konfliktų?

Kadangi protestų nekontroliavo jokios anksčiau susikūrusios politinės grupės, įsijungė daug žmonių su įvairiomis pažiūromis. Skiriasi požiūris į jėgos naudojimą savigynai ir pilietinio nepaklusnumo ribas. Bet žmonės susivienija, kai kalbama apie socialinius reikalavimus. Plenumų susitikimuose kiekvienas(-a) kalba savo vardu, dalyvauja sprendimų priėmimo procese. Vidinių konfliktų dar nėra. Kai kurios partijos bando išprovokuoti konfliktus, bet žmonės laikosi drauge ir priešinasi tokioms provokacijoms.

Kokias taktikas naudojo protestuotojai?

 

Dabar protestuotojai vykdo spaudimą blokuodami kelius. Kartais jie kelioms valandoms užblokuoja keletą gatvių miesto centre, ir valdžia privalo reaguoti. Kuriamos naujos taktikos it strategijos. Kelių blokados efektyvios, bet jei jos vyksta kasdien, nuo protestuotojų gali nusisukti kai kurie žmonės, nes protestuotojai trukdo jų kasdienei rutinai.

Taktika, kuri politikus pirmą kartą per 18 metų privertė bijoti—atsistatydinti, priiminėti potvarkius, kuriuose atsižvelgiama į protestuotojų reikalavimus—buvo institucinių pastatų ir politinių partijų štabų sudeginimas. Politikai pradėjo bijoti, kad protestuotojai nepabelstų į jų namų duris. Kai kurie jų paliko šalį.

Pats institucinių pastatų sudeginbimas neišsprendžia jokių problemų. Bet daug žmonių sutinka, kad jei to nebūtų buvę, politikai niekad nebūtų atsistatydinę ar išklausę žmonių reikalavimų. Niekas prieš 15 dienų nebūtų įsivaizdavęs, kad politikai bus priversti su mumis derėtis, persvarstyti privatizaciją ar susimažinti algas iki vidutinio dirbančiojo atlyginimo.

Pakalbėkime apie nacionalizmą ir etnines įtampas protestuose. Kas pasikeitė nuo dešimtojo dešimtmečio? 

Aš labai laimingas, kad tarp protestuotojų, dalis kurių yra demobilizuoti kariai, nėra jokio nacionalizmo. Visi kartoja: šitie protestai socialiniai, o ne nacionaliniai. Visos nacionalistinės politinės partijos stengiasi paversti socialinį konfliktą nacionaliniu, bet joms nesiseka. Solidarumas tarp skirtingų socialinių grupių, miestų, skirtingų etninių grupių ir tiesioginės demokratijos eksperimentai – štai kas mus labai skiria nuo dešimtojo dešimtmečio.  

Ar tai, kas vyksta Bosnijoje ir Hercegovinoje, įtakojo protestai Graikijoje, Slovėnijoje, Turkijoje ar kitur? Kaip galėtume palyginti tai, kas vyksta čia, su tuo, kas vyksta, tarkim, Ukrainoje?

Tam tikra prasme žmones įkvėpė protestai Turkijoje ir Ukrainoje. Mes visi žinome, kokie ten represyvūs režimai: jei jie gali sukilti, kodėl negalime mes? Dauguma Balkanų aktyvistų bendrauja tarpusavyje. Tai – maža erdvė, radikalūs kairieji, anarchistiniai ir neinstituciniai judėjimai yra maži ir silpni, taigi kontaktai išlieka pavieniai, retai jie baigiasi konkrečiu bendradarbiavimu. Dažniausiai organizuojame solidrumo akcijas, solidarumo protestus. Vienas mūsų bendrų projektų – Balkanų anarchistų knygų mugė.

Bosnijos protestai labai skiriasi nuo Ukrainos protestų. Kitaip nei Ukrainoje, čia jie griežtai socialiniai. Ten pagrindinis reikalavimas yra ryšų su Rusija atpalaidavimas ir patekimas į ES; ten dalyvauja daug neonacių ir radikalių kairiųjų. Tuo tarpu Bosnijos protestai yra atvirai antinacionalistiniai.

Ar Rytų Europoje gali kilti platesnė sukilimų banga, panaši į Arabų pavasarį?

Sunku įsivaizduoti Balkanų arba Rytų Europos pavasarį. Bet jei nusivylę ir suskaldyti Bosnijos žmonės galėjo kartu pakilti prieš privatizaciją ir korupciją, organizuoti plenumus ir praktikuoti tiesioginę demokratiją – tai viskas įmanoma! Tam yra visos sąlygos. Regiona skurdus, privatizacijos procesas visose naujose valstybėse baigėsi tragiškai, daug žmonių neturi ateities perspektyvų. Jei įvyktų toks pavasaris, galbūt sustiprėtų kaimyninių šalių ryšiai, atsirastų naujos ekonominės ir finansinės sąjungos, labiau egalitarinės nei dabartinės. Jos galėtų kelti grėsmę korporacinei Europos Sąjungai ir įkvėpti žmones maištauti jos viduje.

Yra akivaizdi grėsmė, kad politikai bandys paversti socialinį konfliktą tarpetniniu. Tai jie dabar bando daryti Bosnijoje. Jei kapitalistai atsidurs pavojuje, Europos ir JAV struktūros stengsis žaisti šita korta, kaip jau yra darę buvusioje Jugoslavijoje. 

Ar yra galimybių, kad Bosnijoje įsižiebs kova, kurioje bus reikalaujama ne tik naujos, sąžiningesnės valdžios, bet kurioje bus suabejota paties kapitalizmo ir valstybės teisėtumu? 

   

Įmanoma, kad išsiplės antikapitalistinės kovos. Jau dabar protestuose daug antikapitalistinių šūkių, kai kurie žmonių reikalavimai yra visiškai antikapitalistiniai. Bet vargu ar įmanoma bus kvestionuoti valstybę. Daugelis dar prisimena karą dėl nepriklausomos valstybės. Daugelis žmonių mano, kad iširus valstybei kils naujas karas. Jie neturi organizavimosi be lyderių, profsąjungų ar religinių institucijų. Nedaugelis supranta anarchistines politines teorijas ir praktikas.

Kur veda ateitis?

Žinoma, minimaliai padidės socialinis teisingumas. Politikams sumažės privilegijos, išmokos ir algos. Bet tai nekeis bendro Bosnijos ir Hercegovinos vaizdo. Valdžiai reikės paramos, jie skolinsis pinigus iš TVF ir kitų globalinių finansinių institucijų, didės ir skola, ir socialiniai neramumai.

Ateina pavasaris, žmonės išeis į gatves reikalauti socialinio teisingumo ir kurti neinstitucionalizuotų organizacijų.

Ištraukos iš antrojo interviu

Kas būdinga visam buvusiam Rytų blokui? Manau, žmonės išgyvena tas pačias problemas. Po daugiau nei dvidešimties privatizacijos metų blėsta konkretūs represyvaus socialistų valdymo prisiminimai, kuriuos keičia kuriama nostalgija „senoms geroms dienoms“, kurių niekad nebuvo. Žmonės nusivilia kapitalizmu, laisvos rinkos, pasirinkimo ir demokrartijos pažadais. Šiose kovose atsispindi trys reikalavimai.

Pirmasis – išsaugoti žlungančią socialinę valstybę, nutraukti kompanijų privatizaciją, visada pasibaigiančią masiniais atleidimais, kol elitas kraunasi didžiulį pelną. Antra – noras nusikratyti dabartinės politinės valdžios, bendra opozicija „sistemai“.Buvusioje Jugoslavijoje visi matė, kaip buvę socialistiniai elitai virto kapitalistiniais, kaip jie išgrobstė milijonus, o žmonės vis labiau skurdo. Trečias reikalavimas yra sustabdyti korupciją.

Socialinių neramumų metu šie reikalavimai atneša skirtingus rezultatus. Daug kas ieško naujojo „gelbėtojo“: Ukrainoje – Europos Sąjungos, kitur – šviežių politinių partijų (kaip Syriza Graikijoje). Judėjimų radikalizavimas priklauso nuo to, kaip organizuojasi anarchistai ir kiti antiautoritarai, kaip greitai jie reaguoja į įvykius. Pavyzdžiui, Graikijoje Syriza palyginus su anarchistais ar komunistais turi mažai potencialo mobilizuoti žmones, jiems sunku privilioti kovotojus. 

Kodėl judėjimų dalyviai kratosi nacionalizmo?   

Pažvelkime į kontekstą. „Tarptautinės bendruomenės“ (JT, NATO ir EU) pasiūlytas pokarinis sprendimas reiškė karo tęsimą kitais būdais. Viskas buvo padalinta – gatvės, rajonai, miestai ir kaimai, kapinės, ligoninės.

Jei baigei universitetą musulmoniškoje Bosnijos dalyje, nebūsi pripažintas serbiškoje. Jei serbiškoje pirksi bilietą į musulmonišką dalį, tau jo gali neparduoti. Šios problemos prisidėjo prie ekonominių problemų.

Tai, kas vyksta, gerai atspindi judėjimas Dosta (“Gana”), atsiradęs 2006-aisiais. Dosta iš mažo internetinio forumo virto reguliarius savaitinius susitikimus centrinėje Sarajevo aikštėje rengiančia grupe. Kas savaitę ji augo ir kalbėosi apie ekonomines ir socialines problemas.  Pirmą kartą po karo žmonės susirinko nepaisydami tautybės. Protestai pirmiausiai buvo taikūs, bet vėliau imti orientuoti į tiesioginį veiksmą. Sarajeve esantys parlamento rūmai buvo apmėtyti akmenimis, vyko veiksmai nukreipti prieš kai kuriuos politikus. Dosta organizacinė struktūra išsiplėtė įvairiuose miestuose, ji buvo politiškai įvairi – joje buvo ir anarchistų, ir žmonių, kurie pasinaudojo jomis kurdami komunistines ir socialdemokratines partijas.

Taigi jau prieš daug metų žmonės nusigręžė nuo nacionalizmo, vertusio juos kroatais, serbais ir musulmonais. Problema tapo sprendimas, kad visi Bosnijos gyventojai turėtų atmesti senas tapatybes ir vadintis bosniais. Nors šiandienos antinacionalistiniai protestai yra įspūdingi, problema kyla todėl, kad toks nacionalizmo atmetimas yra susijęs su naujos nacionalinės tapatybės kūrimu, kuriam mažai kas siūlo alternatyvą, pagrįstą kitokiu žmonių vienijimusi. Mes, anarchistai, nevertiname jokios nacionalinės tapatybės kaip sprendimo.

Dabar plenumuose Tuzloje, Sarajeve ir kitur dalyvauja tūkstančiai žmonių. Tai, kad žmonės nori dalyvauti plenumuose, parodo, kokie jiems svetimi vadinamieji demokratiniai parlamentinės sistemos procesai, kur vienintelė galimybė yra balsuoti už politikus, kurių tik pavardės yra skirtingos. Šiuose plenumuose ne tik reiškiamas gilus nepasitenkinimas parlamentine sistema, jie – taip pat žingsnis link alternatyvaus, horizontalaus sprendimų priėmimo proceso.

Kitas dalykas – esant didžiuliams plenumams kyla nelygybės pasisakant grėsmė, gali būti į šalį nustumtos moterys ir oratoryste nepasižymintys žmonės.

Kitas dalykas – žmonės pripras vien reikalauti. Valdžia ir žiniasklaida nuolat klausia: kas jūs? su kuo mums kalbėti? ko jūs reikalaujate? Nesunku įkliūti į tokius spąstus. Bet norėdami plėsti tarpusavio supratimą ir solidarumą, turime turėti laiko plėtoti savo idėjas ir troškimus. Kol imi įsivaizduoti nereformistines alternatyvas, prireikia laiko. Surašydami reikalavimus maišto pradžioje tik užsidarome politinę erdvę, kurioje kartu galėtume plėtoti naują viziją. Jei elitai nori primesti savo laiką ir taisykles, atsisakymas bendradarbiauti su jais mus sustiprina, o ne susilpnina.

Tai, kas vyksta, yra įspūdinga ir svarbu, bet tai – tik ilgos kovos epizodas. Dėl savo regiono socialistinės praeities mes neturime gyvosios antiautoritarinių judėjimų istorijos; šioje ir ateities kovose turime plėtoti galimybę praktikuoti horizontalų sprendimų priėmimą ir tiesioginį veiksmą.

Pagal anarchistnews dot org parengė kp

Juraj Katalenac. Kas vyksta Bosnijoje?

Prasidėjus kovoms Bosnijoje gavau daug klausimų iš draugų Vakaruose apie tų kovų bruožus ir tai, kas ten iš tikrųjų vyksta. Daug draugų buvo nepatenkinti įvykių nušvietimu spaudoje, kur nebuvo pateikta pakankamai informacijos. Tai – trumpa žurnalistinė analizė.

Taigi, kas nutiko Bosnijoje?

 

Nuo kovų pramonės sektoriuje iki riaušių

Viskas prasidėjo nuo darbininkų demonstracijų penkiuose Tuzlos fabrikuose: Dita, Polihem, Poliolhem, GUMARA ir Konjuh. Darbininkai protestavo prieš jų kompnijų privatizaciją, kuri vedė į bankrotą ir lokautą. Buvo galima pamanyti, kad tai - dar viena buvusios Jugoslavijos darbininkų istorija, nes tokių istorijų yra buvę begalės; bet būtent dėl to, kad jų yra buvę begalės, šitie darbininkai ėjo toliau. Kadangi darbininkų demonstracijos nesiliovė, įsikišo policija. Ji sumušė ir suėmė daug demonstrantų. Tai buvo žiežirba, įžiebusi ugnį.

Vasario 7-ąją Bosnija sukilo protestuodama prieš korumpuotą valdžią, bedarbystę ir reikšdama nepasitenkinimą bendra socialine situacija. Žmonės išėjo į gatves.

Tuzloje policija pasidavė protestuotojams, nuleido savo skydus, šalmus ir bananus ir leido masėms šturmuoti pastatus.  Protestuotojai sudegino Tuzlos miesto asamblėjos ir miesto administracijos būstinę. Penkių Tuzlos fabrikų darbininkai iškėlė savo reikalavimus:

    1. Viešoji tvarka turi būti palaikoma bendradarbiaujant piliečiams, policijai ir piliečių apsaugai; turi būti vengiama protestų kriminalizavimo, politizavimo ir manipuliavimo.

    2. Sudaryti techniškai mąstančią valdžią, sudarytą iš profesionalų, nesusikompromitavusių žmonių, dar neturėjusių valdžios, o ne politinių partijų narių – tokia valdžia 2014-aisiais turėtų paskelbti Tuzlos kantono valdžios rinkimus. Valdžia turėtų kas savaitę viešai atsiskaityti už savo planus ir veiklą. Valdžios veiklą turi stebėti visi suinteresuoti piliečiai.

    3. Kuo greičiau turi būti išspręstos minėtų kompanijų (Dita, Polihem, Poliolhem, GUMARA ir Konjuh) privatizavimo problemos:

    - būtų įstatymiškai nustatyta, kada prasideda pensinis amžius, darbininkams užtikrinama sveikatos apsauga;

    - į baudžiamąją atsakomybę būtų patraukti ekonominiai nusikaltėliai ir visi dalyvavę tuose nusikaltimuose;

    - būtų konfiskuotas nelegaliai prisiplėštas turtas;

    - būtų anuliuotos privatizacijos sutartys;

    - būtų atlikta privatizacijos revizija;

    - fabrikai būtų atiduoti kontroliuoti darbininkams ir miestų valdžiai, kad būtų apgintas viešasis interesas; kaip įmanoma greičiau atnaujinti gamybą;

    4. valdžios atlyginimai būtų prilyginti viešojo ir privataus sektoriaus dirbančiųjų atlyginimams;

    5. būtų nustota mokėti priedus valdininkams dėl to, kad jie dalyvauja komisijų, komitetų ir kitų institucijų veikloje, taip pat kitas nepateisinamas kompensacijas, kurių negauna viešojo ir privataus sektorius dirbantieji.

    6. būtų nebemokamos išmokos ministrams ir kitiems valdžios pareigūnams, kurių mandato laikas jau yra pasibaigęs.

Sarajeve protestuotojai padegė Bosnijos ir Hercegovinos prezidentūrą ir Sarajevo kantono valdžios pastatą. Degė automobiliai, buvo išdaužyti Hipo banko langai. Sudegintas Bosnijos ir Hercegovinos archyvas, ir, kadangi jame buvo vertybių iš Austrovengrijos imperijos laikų, žiniasklaida galėjo diskredituoti demonstrantus.

Mostare degant valdžios pastatams policija nesikišo, nes nebuvo išrintas jos šefas. Proteste dalyvavo žmonės „iš abiejų upės pusių“ – bosniai ir kroatai. Zenicoje protestuotojai šturmavo mero būstinę, ir jis pažadėjo atsistatydinti, jei tai padėtų spręsti krizę. Atsistatydinti pasisiūlė ir Tuzlos kantono premjeras Seadas Čauševićius.

Protestuose Sarajeve sužeisti 93 žmonės - 73 policijos pareigūnai ir 20 civilių. Apskritai, policija naudojo didžiulį smurtą, jis padėjo įsižiebti protestams. Nufilmuota, kaip policininkai muša žmones, mėto į juos akmenis ar stumia juos į upę. Kai kurie Europos Sąjungos politikai grasino intervencija, jei nesiliautų riaušės. Bosnijos policijos vadas Himzo Selimovićius prašė ES ir tarptautinės bendruomenės surengti ginkluotą intervenciją, jei riaušės nesiliaus. Po to jis pasisiūlė atsistatydinti. Rusijos valdžia pasmerkė ES dėl riaušių smerkimo - ji priminė ES apie opozicijos riaušių rėmimą Ukrainoje.  

Daugelis žmonių buvo nustebinti pykčio ir smurto įsiliepsnojimo. Bet ar tai iš tikrųjų buvo taip keista Arabų pavasario, neseniai Graikijoje ir kitur vykusių kovų kontekste? Riaušėse dalyvavo daugiausiai jaunimas, ir tai nestebina – jaunimas buvusioje Jugoslavijoje neturi ateities. Bet smurtas nebuvo beprotiškas. Protestuotojai atakavo tik korupcijos ir galios simbolius – valdžios ir partijų pastatus, kuriuose sėdintys žmonės yra atsakingi už jų situaciją.  

Riaušės liovėsi, bet kova tebevyksta įgavusi kitas formas.  

Trumpas komentaras apie žiniasklaidos reakciją

Riaušių metu Bosnijos žiniasklaida siekė pristatyti protestuotojus kaip laukinius chuliganus ar vandalus, kurių nepalaiko Bosnijos pilietinė visuomenė. Tai jiems padėjo padaryti archyvo padegimas. Al Jazeera žiniasklaidos namai piliečiams patarė neesant reikalo neeiti iš namų,transliavo interviu su profsąjungų atstovais, kurie šaukėsi policijos, kad susidorotų su protestuotojais, ir bandė neigti, kad riaušes išjudino darbininkai.

Bosnijos serbų ir kroatų spauda stengėsi vaizduoti riaušes kaip bosnių sąmokslą prieš kitas dvi tautas.

Objektyvią informaciją teikė ir protestuotojus rėmė kairiųjų liberalų žiniasklaida. Alternatyva žiniasklaidai tapo protestuotojų palaikomi Facebooko puslapiai. 

Politinis ir ekonominis kontekstas

Bosnija ir Hercegovina – turbūt viena sudėtingiausių šalių Europoje. 1992–1995 vykęs kruvinas pilietinis karas baigėsi Deitono susitarimu, pasirašytu Kroatijos ir Serbijos. Bosnija buvo padalinta į dvi valstybes – Bosnijos Federaciją ir Republika Srpska (Bosnijos serbų respubliką). Brčko regionas liko atskira, savivaldą turinčia sritimi, kuri formaliai priklauso abiems valstybėms. Net pasibaigus karui Bosnija ir Hercegovina liko verdančiu katilu dėl savo komplikuoto valdymo ir politinių elitų, nuolat provokuojančių nacionalinį priešiškumą tarp bosnių, kroatų ir serbų. Politiniai elitai išlaikė žmonių priklausomybę nuo nacionalinių tapatybių. Serbų elitas kovojo dėl didesnės autonomijos Serbų Respublikai, Bosnijos elitas bandė centralizuoti Bosniją, o kroatų elitas kovojo dėl trečiosios valstybės – kroatų.

Valdymo komplikuotumas lemia ir valdymo neefektyvumą, kuris daro poveikį Bosnijos žmonių gyvenimui. Pavyzdžiui, riaušes įkvėpė valdžios nesugebėjimas suteikti pilietybę liudijančių kortelių numerio 9: dėl to naujagimiai negalėjo gauti sveikatos paslaugų ar išvykę iš Bosnijos gydytis kitur.

Kai kalbame apie Bosniją, žmonės yra linkę paryškinti su tautine tapatybe susijusias problemas ir „pamiršti“ socialines. Bosnijoje – didžiulė ekonominė krizė, paaštrinusi diržų veržimosi politiką ir sustiprinusi darbo rinkos „lankstumą“. Didelės problemos kilo po 1990-ųjų privatizacijos, bedarbystė stulbina savo dydžiu (44 procentai darbininkų liko bedarbiai), daug dirbančiųjų dirba ir negauna algos. Buvusiai Jugoslavijai priklausiusių šalių kompanijų privatizacija dažniausiai baigdavosi bankrotu, o darbininkai prarasdavo darbus: nauji savininkai buvo nesuinteresuoti investuoti į kompanijas, o tik kaip įmanoma greičiau „iščiulpti“ kapitalą ir pridėtinę vertę. Taip atsirado ištisas turtuolių sluoksnis, kurių žmonės nekenčia. Kadangi Jugoslavijos istorijoje esama dirbančiųjų savivaldos patirčių, darbininkai yra prisirišę prie savo darbo vietų. Jiems nesuprantama rinkos liberalizavimo maldelė, jie nesupranta, kodėl bankrutuoja jų bendrovės.

Visas Bosnijos ekonomikos modelis paremtas atsivėrimu užsieninio kapitalo investicijoms. Andreja Živković rašo:

 Iki 2008-ųjų užsienio kapitalas sąlygojo importu pagrįstą augimą ir vartotojų paskolas, bet tuo pačiu griovė pramonę ir sukūrė dabartinę paskolų krizę. Viena vertus, pervertinta, prie euro pririšta valiuta įgalino skolinimąsi, kad būtų galima sumokėti už importuojamas prekes; antra vertus, ji nuslopino iniciatyvą investuoti į realią ekonomiką ir pavertė eksportą nekonkurencingu.  Kadangi ekonomika yra visiškai priklausoma nuo išorinių augimo šaltinių, o kylančių rinkų finansinė krizė, kurią įžiebė Argentina, kels naujų problemų eurozonai, Bosnija dabar yra lūžio taške.

Buržuazija: kapitalizmas, nacionalizmas ir sąmokslo teorijos

Šios riaušės pabudino ne tik Bosnijos darbininkus, bet ir buržuaziją. Ji pamatė prieš save nukreiptą autentišką judėjimą – judėjimą, kalbantį ne apie nacionalines, o apie socialines ir klasines problemas. Ir buržuazija turėjo greitai veikti.

Sarajevo kantono premjeras Suadas Zeljakovićius atsistatydino iš pareigų. Tuo tarpu kai kurie bosnių akademikai ir politikai pradėjo tvirtinti, kad demonstracijos – tai sąmokslas prieš bosnius, kurie nori centralizuotesnės ir vieningesnės Bosnijos. Jie tvirtina, kad demonstracijas organizuoja ES, norėdama dar labiau „federalizuoti“ Bosniją.

Serbų ir kroatų nacionaliniai elitai mėgina vaizduoti kovas ir riaušes kaip „bosnių pavasarį“. Jų manymu šios riaušės yra tik naujų Bosnijos nacionalistų partijų bandymas atakuoti kantonų valdžią, kad būtų galima sukurti centralizuotą Bosniją, kurioje kroatai ir serbai taptų tautinėmis mažumomis. Tokios sąmokslo teorijos – vienintelė buržuazijos priebėga: buržuazija akivaizdžiai atsisako tikėti, kad darbininkai geba nepriklausomai mąstyti ir veikti.

Nors Serbijos ir Kroatijos valdžios instutucijos smerkia riaušes Bosnijoje, tvirtindamos, kad jų valdomose šalyse „bus tvarka“, tiek Serbijoje, tiek Kroatijoje taip pat bijoma neramumų, kuriuos gali įžiebti nežabota korupcija ir bedarbystė. Todėl abiejų valstybių vadovai bandė atkalbėti savo tautiečius dalyvauti riaušėse. Tačiau nepaisant buržuazijos ir žiniasklaidos manipuliacijų skirtingų tautų žmonių dalyvavimas įrodo, kad šiose demonstracijose kalbama apie socialines ir klasines problemas, jie nesileidžia supriešinami nacionalistų. Tuzloje pasirodė graffiti: “mirtis visiems nacionalistams.”

Plenumai: kovos organizavimas ar kliūtis?

Tuzloje, Sarajeve, Bihače, Mostare, Brčko ir kitur buvo suorganizuoti liaudies plenumai. Tai – demokratinės asamblėjos, inspiruotos universitetų blokadose Kroatijoje 2009-aisiais dalyvavusių studentų. Aktyvistas Damiras Arsenijevićius aiškina:

  Plenumas – tai visų grupės narių asamblėja. Tai – viešoji erdvė debatams. Joje nėra nei lyderių, nei draudimų. Sprendimai priiminėjami viešai.  Plenumas – ne politinė partija, NVO.  Plenumas – reali ir vienintelė demokratija. Plenumas ssavo deklaracijomis kuria ir taiko reikalavimus visoms valstybės valdžios institucijoms. Už deklaracijų esame visi, tai – mūsų visų balsas, reikalavimai. Bet kokios kitos veikimo prieš valdžios institucijos formos pačios susitepa korupcija, politinėmis – partinėmis vagystėmis ir asmeninės naudos vaikymusi apiplėštų žmonių sąskaita.

Bet nors plenumus dažniausiai vertiname pozityviai – kaip vietas, kur galima išgirsti mases – mano skepticizmą plenumų atžvilgiu įkvėpė plenumas Tuzloje. Joje vykusiame plenume buvo pastoviai ignoruojami pačių darbininkų reikalavimai. Plenume buvo reikalaujama tik leidimo taikioms demonstracijoms ir techniškai mąstančios valdžios, o ne spręsti penkiose kompanijose kilusias socialines problemas. Skaitydami plenumų rezoliucijas galime pamanyti, kad į pagalbą dirbantiesiems atėjo smulkiaburžuaziniai ekspertai, kurie jiems pasakė, ką geriausia ir realistiškiausia daryti. Tuzloje plenumas taip pat nutarė suteikti mandatą žmonėms, galintiems įeiti  į vyriausybę.

Sarajeve plenumas priėmė reikalavimus, kurie labiau atspindėjo dalyvių nuostatas:

    - Skirti žemesnes algas ir kompensacijas politiniams funkcionieriams visuose valdžios lygmenyse!

    - Nutraukti kompensacijas pabaigus eiti valdininko pareigas! <...>

    - Reformuoti ir padaryti skaidrias viešąsias išlaidas ir įplaukas!

    - Taikyti nuosavybės mokestį!

    - Bausti tuos, kurie piktnaudžiauja valdžia!

    - Nutraukti visas nelegalias privatizacijos sutartis ir nustatyti, kokią atsakomybę turi turėti valdžia.

    - Sukurti nepriklausomą antikorupcijos komisiją.

    - Protestų padarytus nuostolius padengti lėšomis, skirtomis valdžios pareigūnų kompensacijoms.

Iš visi šito galime pastebėti, kad kova įgavo kitą formą—nuo riaušių pereita prie plenumų. Turime stebėti, ar kokie nors reikalavimai bus patenkinti. Kol kas atrodo, kad visi laimingi pasibaigus smurtui. Bet kyla klausimas, kaip plenumai susiję su paliaubomis kovoje.  

Kaip matome iš reikalavimų, tai – liaudies reikalavimai, pagrįsti priešiškumu politikams ir politiniams – ekonominiams elitams. Šie reikalavimai panašūs į tuos, kurie buvo iškelti Egipte, Tunise ir Turkijoje, kur visi taip pat reikalavo didesnių demokratinių laisvių ir socialinių teisių. Tokie reikalavimai tapo įprastiniai protestams buvusioje Jugoslavijoje. Jie buvo nukreipti prieš aroganciją, korupciją ir skurdinimą. Visada buvo reikalaujama teisingumo ir „teisingos visuomenės“ dabartinės visuomenės rėmuose – gerovės valstybėje. Šiais reikalavimais kovojama už geresnes gyvenimo sąlygas – geresnę ateitį.

Bet žmonės turėtų suprasti, kad šie reikalavimai niekada nebus išpildyti. Net tada, kai užspausta buržuazija priverčiama nusilenkti masių reikalavimams, ji tik ir laukia to momento, kai spaudimas atslūgs, kad galėtų pereiti į kontrpuolimą. Visgi tokie momentai kaip šis padeda formuoti dirbančiųjų sąmoningumą, kuris jiems padės ateities kovose. Bet dirbantieji taip pat turi galvoti, kaip jie tęs kovas išblėsus judėjimo entuziazmui.

Taip pat svarbu klausti, kaip šios kovos paveiks visą regioną. Ar turime tikėtis panašių kovų Kroatijoje, Serbijoje, Juodkalnijoje, Albanijoje, Kosove ar Makedonijoje? Visos šios šalys yra įklimpusios į gilią ekonominę krizę, ir kartais jose gimsta prieš politinį elitą nusiteikę judėjimai.  Nepanašu, kad kitų šalių dirbančiųjų klasė iš karto reaguos į situaciją Bosnijoje, bet bėgant laikui niekas negali atmesti, kad įsižiebs visą Jugoslaviją apimsiantis judėjimas. 

Pagal libcom.org parengė ir vertė kp