Vilniaus jaunimo teatre aktorius ir režisierius Rolandas Kazlas teatro gerbėjams parodė jau trečiąjį savo režisuotą spektaklį „Raštininkas Bartlbis“ pagal to paties pavadinimo Hermano Melville‘io apsakymą. Jame klasikiniu stiliumi pasakojama nepaprasta istorija, kurioje iškyla ne tik galybė paslapčių – šiame spektaklyje, primenančiame brechtiškąsias tradicijas, žiūrovas turi pasirinkti savo poziciją.
H. Melville‘is mūsų skaitytojams geriausiai pažįstamas kaip intelektualinio nuotykių romano „Mobis Dikas“ autorius. Betgi, kaip rašoma pranešime spaudai, „apsakyme rašytojas sugriauna beveik visus principus, būdingus jo ankstesniajai kūrybai. Okeanų platybes, tolimų šalių egzotiką keičia kukli juridinė kontora judriajame Volstrite, pro kurios langus matosi aklina plytų siena.” Jokios romantikos, jokių iliuzijų, nuoga ir tebeaktuali realybė , kurioje visgi vyksta kai kas labai neįprasto.
Pirmojoje dalyje vyrauja kontoros rutina. Kelias pirmąsias minutes – nė žodžio, tik kontoroms įprasta mirtina tyla. Antrajame plane ant laiptuotos pakylos įsitaisęs kontoros viršininkas (pats Rolandas Kazlas). Čia vyksta aktyvus judėjimas, išeina ir ateina klientai, atnešamos ir išnešamos neįtikėtinos šūsnys bylų. Likęs vienas, viršininkas nulipa į pirmajame plane esantį kambarį, kuriame nuobodžiai triūsia jo pavaldiniai keistomis pravardėmis. Senas ir ištikimas specialistas Kalakutas (akt. Arūnas Storpirštis) užmiega po pietų ir mėgsta deklamuoti Byroną, nors, deja, atsimena tik pirmąsias jo posmų eilutes. Jaunas nuobodžiaujantis Žnyplius (akt. Lukas Petrauskas) labiausiai išsiskiria specifiniu sarkastišku juoku, o ant kopėčių nuolat tupi vaikas pasiuntinukas ir kontoros valytojas Imbierinis Meduolis (šį vaidmenį įtikinamai suvaidino aktorė Jonė Dambrauskaitė). Kyla mintis, kad tapatybes, socialinius vaidmenis ir funkcijas tiek spektaklio herojai, tiek galbūt ir mes įgyjame ir išlaikome ne tik norėdami praskaidrinti, kažkuo užpildyti rutinos tuštumą. Dėl tokių tapatybių etikečių mūsų bosai gali mus lengviau valdyti, su mumis familiariau bendrauti, mus mažiau gerbti.
Ir štai scenoje pasirodo pagrindinis herojus Bartlbis (akt. Artūras Sužiedėlis). Tiksliau, įeina tris kartus, iš kurių efektingiausias pirmasis – jis blaškosi tarsi musė voratinklyje arba jam artimiausias Franzo Kafkos „Proceso“ herojus Jozefas K., patekęs į teismo koridorius. Galiausiai Bartlbis visiškai tyliai sėdasi dirbti, pasak paties viršininko, neįdomaus darbo – perrašinėja įvairius dokumentus. Tačiau greitai pasielgia netikėtai – prieštaraudamas įprastai darbo tvarkai atsisako su bendradarbiais tikrinti vieną dokumentą ir ištaria esminę spektaklio frazę: „Bevelyčiau netikrinti.“
Nuo kelių tokių „bevelyčiau“ pradeda strigti kontoros darbas, viršininkas patiki tikrintojo darbą net skaityti nemokančiam Meduoliui. Tuo tarpu Bartlbis pasitraukia nuo darbo stalo ir grįžta tik tada, kai kiti tarnautojai jau miega. Miegoti ant darbo stalo Bartlbis verčia ir savo bosą, tarsi įkūnijantį Karlo Marxo „Kapitalo“ puslapiuose šmėkščiojantį dorą kapitalistą. Iš tiesų R. Kazlo herojus apsišvietęs (deklamuoja tą patį Byroną) ir bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodo moralus – jam atsisakantis dirbti Bartlbis kelia ne tik nuostabą, bet ir užuojautą. Nei Bartlbiui, nei jo bendradarbiams bosas negaili pinigų. Po komiškų, improvizuotų mišių, kuriose pastorius sugeba išlementi tik vieną prasmingą frazę „Mylėkite vieni kitus“, šios frazės įkvėptas bosas kviečiasi Bartlbį brendžio, slapčia tikėdamasis išgirsti jo gyvenimo istoriją. Tačiau Bartlbis nieko neatsako, ir R. Kazlo herojus pasijunta kaip niekad vienišas. Atrodo, režisierius R. Kazlas duoda žiūrovams neįtikėtinai sunkią užduotį – nuspręsti, jis vertina savo paties kuriamą herojų, jo laikyseną ir moralines nuostatas rimtai ar su ironija.
Įdomi ir bendradarbių reakcija – jie nesupranta Bartlbio labiau nei pats bosas, nes ir nesistengia to daryti – kam kvaršinti galvą dėl žmogaus, kuris nepraverdamas burnos drumsčia kontoros ramybę ir ardo nusistovėjusią tvarką. Netekęs kantrybės, bosas atleidžia keistąjį samdinį, bet šis atsako kaip įprasta: „Bevelyčiau neišeiti“ – mat jau yra persikraustęs gyventi į kontorą. Taigi kontorai nelieka nieko kito, kaip pačiai persikraustyti į kitą vietą. Naujasis pastato šeimininkas (akt. Antanas Šurna) neapsikenčia ir išsiunčia Bartlbį į kalėjimą. Čia bosas dar sykį aplanko savo buvusį pavaldinį, prašo virėjo (akt. Andrius Bialobžeskis) jam gaminti gerą maistą. Gamindamas pietus, virėjas filosofuoja apie tai, kad galbūt Bartlbis savo atkakliu tylėjimu bylojo tiesą. Spektaklis baigiasi siurrealistine scena: virėjas tarsi restorane patiekia Bartlbiui puikiausius pietus, tačiau šis jų atsisako („Bevelyčiau šiandien nepietauti. Tai gali man pakenkti. Aš nepratęs pietauti“) ir miršta ant milžiniško torto degant daugybei žvakučių. Tuo tarpu virėjas, girdamas kalėjimą , kviečia jame pasisvečiuoti ir Bartlbio bosą su visa šeima – tai jau režisieriaus kūrybinė išmonė, puikiai atitinkanti šio meto realijas ir bylojanti apie supliuškusį Volstrito burbulą. Tariamai prislėgtas bosas spektaklio pabaigoje pasakoja apie gandus, kad Bartlbis kadaise dirbęs neatsiimtų laiškų skyriuje ir buvęs iš jo atleistas. Toks bandymas įminti tamsybėse ir miglose tūnančią Bartlbio asmenybės mįslę leidžia R. Kazlo herojui tik liūdnai atsidusti: „O Bartlbi, o žmonija!“
Pasakyti ką nors apie pagrindinę spektaklio figūrą - Bartlbį - sunkiausia. Jis yra tarsi hieroglifas, visomis įmanomomis sienomis atsitvėręs nuo kitų veikėjų. Tarp jo ir jo boso susiformavę ypatingi santykiai kelia pagundą į jį žvelgti iš R. Kazlo herojaus pozicijų – kaip į nelaimingą, kažką gyvenime praradusį žmogų, netgi kaip į klinikinės depresijos atvejį. Beje, H. Melville'io apsakyme istoriją pasakoja bosas – tai taip pat reikšminga. Bartlbio atsisakymas dirbti gali byloti „apie žmogaus orumą, tikėjimą savo tiesa, kad ir kokia keista ir nepriimtina ji būtų nustatytai ir uoliai prižiūrimai tvarkai, o kartu ir apie jo pažeidžiamumą" (R. Kazlas). Tokia interpretacija dvelkia metafizika, kuriai svarbios amžinosios tiesos, kurias atspindi virėjo filosofavimas. Tačiau tokį aiškinimą paliksime ramybėje ir pasirinksime galbūt ne visai “politiškai korektišką”, bet nepaprastai aktualią – socialinę politinę interpretaciją.
Labai svarbi kūrinio problema yra kulminacinis boso sakinys: „O Bartlbi, o žmonija!“ Ar Bartlbio asmenį jo bosas sieja su jo konfliktu su žmonija, visuomene, ar jam rūpi to konflikto baigtis? O gal būtent Bartlbio asmuo ir įkūnija tą bosui nepažįstamą pasaulį, dirbančio žmogaus pasaulį, K. Marxo žodžiais tariant, „slėpiningas gamybos gelmes“? Galbūt Bartlbis – ne tik sau vienam žinomą tiesą saugantis žmogus, galbūt būtent jo „bevelijimas“ nedirbti ir yra kūrinio esmė?
Bartlbis atsisako vykdyti jam skirtas pareigas ir išeina iš darbo vidury dienos, palikdamas už save plušti kitus. Jo iš pirmo žvilgsnio nemotyvuotas atsisakymas dirbti yra radikalus. Jis sabotuoja darbo procesą, rengia tai, kas artima sėdimųjų streikų tradicijai (darbuotojai sėdi kontorose, mokiniai – ant mokyklų grindų ir tiesiog nieko neveikia). Bartlbis apsigyvena darbe. Jam nebaisi Volstrito patalpų vienatvė, kai viskas nutyla pasibaigus darbo dienai, o išsikrausčius kontorai jis įsitvirtina ištuštėjusioje jos patalpoje tarsi šiuolaikinis skvoteris – „bevelyčiau čia pasilikti“. Bartlbis atsisako pietų, leisdamas mums ir jo bendradarbiams susidomėti: „Kaip jis pragyvena? Ar turi pinigų?“ (Vėliau kažkam į galvą ateina saliamoniška mintis: „Jei pragyvena, vadinasi, lėšų turi!“) Jis neina nei į bažnyčią, nei į vakarėlius, taip atsisakydamas socializacijos, būtinos dirbantiesiems. Jis nenori atiduoti bosui, darbui savo jėgų, tačiau ir nesitiki jokių privilegijų. Jis tiesiog yra, egzistuoja kaip nepermatomas pavidalas kraštutiniame socialinės ir moralinės sistemos taške.
Kyla brechtiškas klausimas, kokį atskaitos tašką, kokią Bartlbio vertinimo poziciją pasirinkti mums. Galbūt daugumai atrodo, kad į pasaulį reikia žvelgti iš R. Kazlo herojaus pozicijų – elgtis pagal tariamai moralią darbo etiką, nors nepakenktų geras elgesys su keistu pavaldiniu, kurio motyvai niekad nepaaiškės. Galbūt kai kam, kaip bendradarbiams ir naujajam savininkui, Bartlbis sukėlė pykčio priepuolį – apie tai dar bus užsiminta straipsnio pabaigoje. Bet yra dar viena alternatyva – pabandyti patiems įlįsti į Bartlbio kailį.
Drįstu teigti, kad būtent čia slypi kūrinio socialinis ir politinis užtaisas. Galbūt nepermatoma Bartlbio praeitis ir visa būtis – tai nematoma pasaulio pusė, kolonizacijos, išnaudojimo ir priespaudos istorija ir geografija. Galbūt jame tyliai tūno neišnaudotas ir savosios valandos laukiantis socialinės kovos potencialas. Bartlbio nešama žinia, jo elgesys jau savaime yra radikalus ir nepaprastai drąsus, o kokios jo priežastys, motyvai, kas jį įkvepia? Jis nepritampa prie bendradarbių kolektyvo: jie, pasinėrę į rutiną ir užglostyti kasdienių privilegijų, jau pamiršo, kad tarp jų, samdomų vergų, ir boso tvyro praraja – ir būtent tokia praraja yra galimybė pradėti viską iš naujo. O Bartlbis priklauso kitai, nekonformistinei tradicijai, kuri gyva ir šiandien – tai liudija dirbančiųjų ir studentų maištai, visuomenės atskalūnų kultūros, juodoji rinka ir neįžengiami, pavojingi metropolijų priemiesčiai, skvotai, taborai ir grafitai. Šiuolaikinis Bartlbis laiku nepasirodo darbe, pramiega svarbų kolegų vakarėlį, vienas pats dalyvauja nesankcionuotame streike, praeidamas meta akmenį į banko langą ir gauna į kelį guminę kulką, įsėdęs į Mobio Diko laivą plaukia link išsvajotų piratų salų, tarsi marihuanos dūmas išgaruoja tuščiame greitkelyje, išnyksta tarp F. Kafkos, J. Kerouaco ir A. Ginsbergo tekstų eilučių.
O bosai ir kiti nugalėtojai rašo savo istoriją, kuriai nesvarbūs mažojo žmogaus lūkesčiai ir vargai. Jiems svarbiausia, kad mes laikytumėmės jų nustatytos tvarkos, jų darbo etikos ir kad darbas būtų mūsų didysis rūpestis, kad be pinigų neįsivaizduotume gyvenimo. Didžioji politika – tai bosų krizės, jų krintantys pelnai ir nebeapžiojamos prekės, jų deficitai ir jų kančios vakarais atsistojus prieš veidrodį. Ar mums rūpi toks gyvenimas? Ar jis turi kokią nors prasmę ar vertę? O gal ir mes vieną dieną įgysime drąsos pasakyti savo bosui: „Bevelyčiau šiandien jums nedirbti“? Juk viskas prasideda nuo atsisakymo.
Po spektaklio sutikau vieną jame taip pat apsilankiusį pažįstamą. Jis sakė nesupratęs spektaklio pagrindinės minties, o pagrindinį veikėją jam knietėję primušti. Pasakiau jam, kad ne visi taip galvoja. O paskui apsidžiaugiau – spektaklį suprato ir jis, tik kitaip, ir jam tai nepatogu. R. Kazlas išties pastatė labai teigiamai „politiškai nekorektišką“ spektaklį. O jei turėsime omenyje, kad geras spektaklis abejingų nepalieka, galėsime teigti, kad savo tikslą režisierius ir jo aktoriai pasiekė.
Šiaurės Atėnai
2010 11 19, nr. 43 (1013)
2010-09-03
Kasparas Pocius. Nostalgija in LT?
Yra autorių, kurių knygos tampa bestseleriais, nors jose vaizduojamos visiškai nepatrauklios vietovės, žmonės ir nuotykiai, pasakojamos daug kam girdėtos ir nuobodžios istorijos – tarsi nuvalkioti anekdotai. Tačiau tokios knygos kaip lenko Andrzejaus Stasiuko klajonių romanas „Pakeliui į Babadagą“ arba neseniai pasirodžiusi ukrainiečio Serhijaus Žadano jaunystės išpažintis „Anarchy in the UKR“ (abi į lietuvių kalbą vertė Vytas Dekšnys, o išleido chuliganiškos literatūros leidykla „Kitos knygos“) tampa mūsų gyvenimo dalimi dėl kitos priežasties.
Jos kažkuo pulsuoja, kažkuo ypatingai traukia. Tai – ne nostalgija (arba „ostalgija“) laikotarpiui, kurį Rytų Europa išgyveno praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, prieš griūvant sovietiniam režimui. Skaitytojus greičiau patraukia gyvenimiška, egzistencinė tiesa, kuri gimsta ir auga toje apleistoje ir liūdnoje erdvėje, tūnanti girtame „futuristinių“ sovietinių miestų kraštovaizdyje
„Anarchy in the UKR“ yra antrasis Serhijaus Žadano romanas, pasirodantis lietuvių kalba. Tai Ukrainoje, Charkovo mieste, 9-ąjį dešimtmetį praleidusio paauglio klajonių ir patirčių odisėja. Knygą autorius pradeda atitinkamai – „piligrimyste“ į Huliajpolę, t. y. į legendinio Ukrainos anarchisto Nestoro Machno tėviškę ir kovų vietą. Romano herojus keliauja ten su draugu, tarsi bando grįžti į 9-ąjį dešimtmetį, į savo paauglystę: „...aš bijau greičio, bijau kur nors važiuoti – labiau bijau tik sustoti“.
Romanas intymus, gundantis keliauti kartu ir labai nostalgiškas, tarsi su pasakotoju sėdėtum prie alaus bokalo. Traukiniai, vieškeliai, suklerę autobusai, pakeleivingos mašinos... Girtas ir pavargęs herojaus kelias užlūžta, aplinkui – apleisti sovietinės industrijos likučiai, nuobodūs provincijos peizažai ir neišsiblaivantys, niekuo netikintys jos gyventojai, autoriaus ir herojaus bendras, kaip penki pirštai pažįstamas miestas Charkovas – sovietinis utopinis Saulės miestas su „futuristiniu“ gigantišku sovietiniu centru, paminklais Iljičiui ir Ševčenkai, kuris, būdamas tikras liaudies rašytojas, rodo kapitalizmui „fuck“.
Ir visa tai – ne vien bandymas fiksuoti apleistos Rytų Europos peizažą, bet ilgesio paauglystei kupinas autoriaus atsigręžimas į tą laiką; autoriaus, kuris sąmoningai atsisako pamiršti savo brendimą, kompleksus, „nurašyti“ anuometinius siekius ir gyvenimo projektus; autoriaus, kuris atsisako suaugti. Ilgesys jaučiamas paauglystės pomėgiams ir aistroms – automobiliams, futbolui, alui, kurį gamyklos pardavinėja celofaniniuose maišeliuose, kolekcionavimui ir pašto siuntiniams, piratiniams vinilams... Pro mūsų akis tarsi kinematografo juostoje prasisuka visa 9-ojo dešimtmečio Ukraina, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia – vidinis monologas, vidinis klajonių po Ukrainą ir anarchijos joje žemėlapis, o siužeto vingiai, peizažai, ir personažai – tik antraeiliai dalykai.
„Anarchija Ukrainoje“ nėra tuščia nuoroda į „Sex Pistols“ dainą. Šis posakis apibūdina paskutinius praėjusio amžiaus dešimtmečius – laikotarpį, kai griuvo komunizmas, kuriuo niekas nebetikėjo, ir atsirado kapitalizmas, į kurį, kaip rodo knyga, buvo žiūrima su visiška apatija. Iš tokio laikotarpio nepasitikėjimas niekuo ir mirtina ironija gali virsti tokiomis ugningomis revoliucinėms tiradomis, pvz., majakovskišku kairiuoju maršu arba spontanišku karinių apmokymų disciplinos užknisto mokinio „išsišaudymu“.
Skeptikai išsišieps – tai tik „kiaušio“ (taip knygoje vadinami nevykėliai) kompleksai. Bet herojus, žvelgdamas į tuos metus, per kuriuos šalį „išlaisvino“ laisva rinka, su kartėliu rašo: „...mums teko stebėti, kaip suaugusiųjų gyvenimas sunaikino mūsų šalį, kaip jis palaužė mūsų tėvus, kaip jis išmėtė lauk visus atliekamus ir nereikalingus žmones, visus, kurie taip ir nesuprato, kas iš tiesų vyksta.“
Kitoje vietoje vaizduojami rankas po darbo stalais sukišusi autoriaus nekenčiamų valdininkų armija – kas tai, stagnuojantis sovietmetis ar brandusis biurokratinis kapitalizmas? Tai jau nekvepia nei jaunatvišku maksimalizmu ir nebrandumu – tai kvepia politiškai nekorektiška, todėl nutylima tiesa. Ir paties Serhijaus Žadano dosjė primena, kad jis – ne vien naujosios ukrainiečių literatūros lyderis, bet ir roko koncertų, teatralizuotų performansų ir pilietinio nepaklusnumo akcijų organizatorius, Charkovo „ska“ grupės „Šunys kosmose“ muzikantas.
Kad šis autorius, priešingai nei kokios nors „Anarchistės išpažinties” ar „Anarchijos Žirmūnuose” autoriai, supranta, kas yra anarchija, parodo ir fantastiška herojaus vaizduotėje suprojektuota Charkovo universiteto okupacijos scena. Nostalgiją persmelkia liūdesys, kad Charkovas, Ukraina ir visa sumauta Rytų Europa pulsuoja apatija ir pasyvumu, kad čia niekas niekad nesukils prieš smaugiančią socialinę neteisybę… Jie tarsi iš anksto būtų užstatę savo namus, o patys nenorėtų nieko daugiau, tik sprukti į brandžiojo kapitalizmo šalis, ten lenkti nugarą išnaudotojams ir taip atsakyti į visus savo gyvenimo klausimus.
Kyla klausimas, ar čia pat, šitose provincijose, stepėse ir griuvėsiuose, šitose pasmerktose aikštėse, rūsiuose ir užkaboriuose neglūdi neišnaudotas sprogstamasis potencialas, ir ar iš čia emigravus mums, vis dar ieškantiems revoliucinių džiaugsmo ir pasitenkinimo akimirkų, nekils mirtina nostalgija anarchiškai devyniasdešimtųjų erdvei, tampančiai šiandienos erdve – o ką, jei mūsų netgi ne trečiojo, o ketvirtojo pasaulio provincijoj laikas sustojo, ir niekas nebesikeis?
Kuo ši knyga galėtų patraukti mūsų skaitytoją? Man nuostabu, kaip tas laikotarpis užmirštamas ir laidojamas – ir septyniasdešimtųjų karta vargiai ras bendrą kalbą su aštuoniasdešimtųjų ar devyniasdešimtųjų karta. Sovietinė patirtis dabartiniam išpampusiam prekybos centrų, popso, marionečių ir manekenų diskursui tampa nuodinga kaip Černobylis (apie kurį knygoje – nuostabu – nė žodžio). Visgi ta patirtis, tarsi išgyventa trauma, psichoanalitiniais kanalais grįžta į išdavikų suaugusiųjų pasaulį, primindama nesibaigiančias eiles butui gauti, deficitines prekes, nekomfortabilias keliones iš savojo mikrorajono į centrą – oi oi, kaip baisu! (Paradoksalu, kad dabar deficitine preke tapo atmintis, kurios spragas galime užpildyti nebent pirkdami tokias knygas, kaip „Anarchy in the UKR”).
O mes turime ir kitų atsiminimų, kadangi kolekcionavome visus barjerus griaunančios kramtomosios gumos popieriukus, ištroškę su pasimėgavimu gėrėm pirmus pepsikolos gurkšnius, girą iš cisternos ir spardėm gazuoto vandens aparatus, labai rimtais veidais žiūrėjom karinius paradus ir vadų laidotuves, slėpėm žemėje „sekretus”, pirkom piratines kasetes ir kompaktine plokšteles. Mieste buvo savų, neprivatizuotų kiemų ir mielų griuvėsių, komercinėse radijo stotyse visu garsu grojo „Nirvana”, popfestivalių prizus laimėdavo avangardinės grupės. Taip, mūsų kartai tie laikai, be abejonės, irgi kelia nostalgiją.
O kaip yra šiandien? Ar po dviejų dešimtmečių neatsiras naujų bestselerių, vaizduojančių kreivą Lietuvos provinciją, apie kurią mes kol kas girdime tik kriminalinius pranešimus. Ar šitoje sumautoje provincijoje, kuri apima visą mūsų šalį, nėra nė lašo romantikos? Ar tokiuose bestseleriuose, po velnių, nebus aprašoma visa tai, kas sustingo stagnuojančioje dabartyje – peiliais ginkluota beprotiška meilė, laisvas seksas, kraujas, alus ir degtinė, visagalė juodoji rinka ir krosnyse degantys gryni pinigai?
Bernardinai.lt
Jos kažkuo pulsuoja, kažkuo ypatingai traukia. Tai – ne nostalgija (arba „ostalgija“) laikotarpiui, kurį Rytų Europa išgyveno praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, prieš griūvant sovietiniam režimui. Skaitytojus greičiau patraukia gyvenimiška, egzistencinė tiesa, kuri gimsta ir auga toje apleistoje ir liūdnoje erdvėje, tūnanti girtame „futuristinių“ sovietinių miestų kraštovaizdyje
„Anarchy in the UKR“ yra antrasis Serhijaus Žadano romanas, pasirodantis lietuvių kalba. Tai Ukrainoje, Charkovo mieste, 9-ąjį dešimtmetį praleidusio paauglio klajonių ir patirčių odisėja. Knygą autorius pradeda atitinkamai – „piligrimyste“ į Huliajpolę, t. y. į legendinio Ukrainos anarchisto Nestoro Machno tėviškę ir kovų vietą. Romano herojus keliauja ten su draugu, tarsi bando grįžti į 9-ąjį dešimtmetį, į savo paauglystę: „...aš bijau greičio, bijau kur nors važiuoti – labiau bijau tik sustoti“.
Romanas intymus, gundantis keliauti kartu ir labai nostalgiškas, tarsi su pasakotoju sėdėtum prie alaus bokalo. Traukiniai, vieškeliai, suklerę autobusai, pakeleivingos mašinos... Girtas ir pavargęs herojaus kelias užlūžta, aplinkui – apleisti sovietinės industrijos likučiai, nuobodūs provincijos peizažai ir neišsiblaivantys, niekuo netikintys jos gyventojai, autoriaus ir herojaus bendras, kaip penki pirštai pažįstamas miestas Charkovas – sovietinis utopinis Saulės miestas su „futuristiniu“ gigantišku sovietiniu centru, paminklais Iljičiui ir Ševčenkai, kuris, būdamas tikras liaudies rašytojas, rodo kapitalizmui „fuck“.
Ir visa tai – ne vien bandymas fiksuoti apleistos Rytų Europos peizažą, bet ilgesio paauglystei kupinas autoriaus atsigręžimas į tą laiką; autoriaus, kuris sąmoningai atsisako pamiršti savo brendimą, kompleksus, „nurašyti“ anuometinius siekius ir gyvenimo projektus; autoriaus, kuris atsisako suaugti. Ilgesys jaučiamas paauglystės pomėgiams ir aistroms – automobiliams, futbolui, alui, kurį gamyklos pardavinėja celofaniniuose maišeliuose, kolekcionavimui ir pašto siuntiniams, piratiniams vinilams... Pro mūsų akis tarsi kinematografo juostoje prasisuka visa 9-ojo dešimtmečio Ukraina, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia – vidinis monologas, vidinis klajonių po Ukrainą ir anarchijos joje žemėlapis, o siužeto vingiai, peizažai, ir personažai – tik antraeiliai dalykai.
„Anarchija Ukrainoje“ nėra tuščia nuoroda į „Sex Pistols“ dainą. Šis posakis apibūdina paskutinius praėjusio amžiaus dešimtmečius – laikotarpį, kai griuvo komunizmas, kuriuo niekas nebetikėjo, ir atsirado kapitalizmas, į kurį, kaip rodo knyga, buvo žiūrima su visiška apatija. Iš tokio laikotarpio nepasitikėjimas niekuo ir mirtina ironija gali virsti tokiomis ugningomis revoliucinėms tiradomis, pvz., majakovskišku kairiuoju maršu arba spontanišku karinių apmokymų disciplinos užknisto mokinio „išsišaudymu“.
Skeptikai išsišieps – tai tik „kiaušio“ (taip knygoje vadinami nevykėliai) kompleksai. Bet herojus, žvelgdamas į tuos metus, per kuriuos šalį „išlaisvino“ laisva rinka, su kartėliu rašo: „...mums teko stebėti, kaip suaugusiųjų gyvenimas sunaikino mūsų šalį, kaip jis palaužė mūsų tėvus, kaip jis išmėtė lauk visus atliekamus ir nereikalingus žmones, visus, kurie taip ir nesuprato, kas iš tiesų vyksta.“
Kitoje vietoje vaizduojami rankas po darbo stalais sukišusi autoriaus nekenčiamų valdininkų armija – kas tai, stagnuojantis sovietmetis ar brandusis biurokratinis kapitalizmas? Tai jau nekvepia nei jaunatvišku maksimalizmu ir nebrandumu – tai kvepia politiškai nekorektiška, todėl nutylima tiesa. Ir paties Serhijaus Žadano dosjė primena, kad jis – ne vien naujosios ukrainiečių literatūros lyderis, bet ir roko koncertų, teatralizuotų performansų ir pilietinio nepaklusnumo akcijų organizatorius, Charkovo „ska“ grupės „Šunys kosmose“ muzikantas.
Kad šis autorius, priešingai nei kokios nors „Anarchistės išpažinties” ar „Anarchijos Žirmūnuose” autoriai, supranta, kas yra anarchija, parodo ir fantastiška herojaus vaizduotėje suprojektuota Charkovo universiteto okupacijos scena. Nostalgiją persmelkia liūdesys, kad Charkovas, Ukraina ir visa sumauta Rytų Europa pulsuoja apatija ir pasyvumu, kad čia niekas niekad nesukils prieš smaugiančią socialinę neteisybę… Jie tarsi iš anksto būtų užstatę savo namus, o patys nenorėtų nieko daugiau, tik sprukti į brandžiojo kapitalizmo šalis, ten lenkti nugarą išnaudotojams ir taip atsakyti į visus savo gyvenimo klausimus.
Kyla klausimas, ar čia pat, šitose provincijose, stepėse ir griuvėsiuose, šitose pasmerktose aikštėse, rūsiuose ir užkaboriuose neglūdi neišnaudotas sprogstamasis potencialas, ir ar iš čia emigravus mums, vis dar ieškantiems revoliucinių džiaugsmo ir pasitenkinimo akimirkų, nekils mirtina nostalgija anarchiškai devyniasdešimtųjų erdvei, tampančiai šiandienos erdve – o ką, jei mūsų netgi ne trečiojo, o ketvirtojo pasaulio provincijoj laikas sustojo, ir niekas nebesikeis?
Kuo ši knyga galėtų patraukti mūsų skaitytoją? Man nuostabu, kaip tas laikotarpis užmirštamas ir laidojamas – ir septyniasdešimtųjų karta vargiai ras bendrą kalbą su aštuoniasdešimtųjų ar devyniasdešimtųjų karta. Sovietinė patirtis dabartiniam išpampusiam prekybos centrų, popso, marionečių ir manekenų diskursui tampa nuodinga kaip Černobylis (apie kurį knygoje – nuostabu – nė žodžio). Visgi ta patirtis, tarsi išgyventa trauma, psichoanalitiniais kanalais grįžta į išdavikų suaugusiųjų pasaulį, primindama nesibaigiančias eiles butui gauti, deficitines prekes, nekomfortabilias keliones iš savojo mikrorajono į centrą – oi oi, kaip baisu! (Paradoksalu, kad dabar deficitine preke tapo atmintis, kurios spragas galime užpildyti nebent pirkdami tokias knygas, kaip „Anarchy in the UKR”).
O mes turime ir kitų atsiminimų, kadangi kolekcionavome visus barjerus griaunančios kramtomosios gumos popieriukus, ištroškę su pasimėgavimu gėrėm pirmus pepsikolos gurkšnius, girą iš cisternos ir spardėm gazuoto vandens aparatus, labai rimtais veidais žiūrėjom karinius paradus ir vadų laidotuves, slėpėm žemėje „sekretus”, pirkom piratines kasetes ir kompaktine plokšteles. Mieste buvo savų, neprivatizuotų kiemų ir mielų griuvėsių, komercinėse radijo stotyse visu garsu grojo „Nirvana”, popfestivalių prizus laimėdavo avangardinės grupės. Taip, mūsų kartai tie laikai, be abejonės, irgi kelia nostalgiją.
O kaip yra šiandien? Ar po dviejų dešimtmečių neatsiras naujų bestselerių, vaizduojančių kreivą Lietuvos provinciją, apie kurią mes kol kas girdime tik kriminalinius pranešimus. Ar šitoje sumautoje provincijoje, kuri apima visą mūsų šalį, nėra nė lašo romantikos? Ar tokiuose bestseleriuose, po velnių, nebus aprašoma visa tai, kas sustingo stagnuojančioje dabartyje – peiliais ginkluota beprotiška meilė, laisvas seksas, kraujas, alus ir degtinė, visagalė juodoji rinka ir krosnyse degantys gryni pinigai?
Bernardinai.lt
2010-08-21
“Pasaulio pramonės darbininkų” (IWW) konstitucijos preambulė
Dirbančiųjų ir darbdavių klasės neturi nieko bendro. Taikos nebus tol, kol milijonams dirbančiųjų į akis žvelgs alkis ir skurdas, o tai, kas geriausia, gyvenime gaus darbdavių klasę sudaranti mažuma. Kova tarp šių dviejų klasių turi vykti tol, kol pasaulio dirbantieji susiorganizuos kaip klasė, perims į savo rankas gamybos priemones, panaikins darbo sistemą ir gyvens harmonijoje su žeme.Mes matome, kad pramonės valdymą sutelkus į vis mažiau rankų, profesinės sąjungos nebepajėgia kovoti su vis labiau augančia darbdavių klasės galia. Profsąjungos sukuria tokią padėtį, kai tarpusavyje kiršinami tos pačios pramonės šakos darbuotojai padeda darbdaviams vieni kitus triuškinti kovose už aukštesnį atlyginimą. Dar daugiau, profsąjungos padeda darbdavių klasei priversti dirbančiuosius tikėti, kad dirbančiųjų klasė turi bendrų interesų su savo darbdaviais.
Pakeisti šias sąlygas ir įtvirtinti dirbančiųjų klasės interesus galima tik tokioje organizacijoje, kurios visi nariai, dirbantys bet kokioje pramonės šakoje, o jei tai būtina – visose pramonės šakose, nustoja dirbti bet kurioje atšakoje paskelbus streiką ar lokautą. Taip skriauda vienam žmogui paverčiama visų skriauda.
Vietoj konservatyvaus lozungo „Teisingas uždarbis už teisingą darbą“, mes turime iškelti naują šūkį „Panaikinkime darbo sistemą“.
Istorinė dirbančiųjų klasės misija – nusikratyti kapitalizmo. Gamintojų armija turi būti organizuojama ne tik kasdieninei kovai su kapitalistais, bet ir tam, kad gamyba vyktų po kapitalizmo sugriovimo. Organizuodamiesi pramonėje, mes kuriame naujos visuomenės struktūrą senosios visuomenės kevale.
Prisijunkite prie IWW šiandien!
IWW yra visų dirbančiųjų profsąjunga, profsąjunga skirta organizavimuisi darbovietėse, pramonės įmonėse ir bendruomenėse. Taip bus galima ir pasiekti geresnių sąlygų šiandien, ir kurti pasaulį, kuriame nebus bosų, pasaulį, kur gamybą ir paskirstymą organizuosime mes patys, dirbantieji, atsiliepdami į visos visuomenės, o ne saujelės išnaudotojų poreikius.
Mes esame Pasaulio pramonės darbininkai, nes organizuojamės pramonėje – tai yra, užuot skirstęsi pagal skirtingas pramonės šakas, visi dirbantieji organizuojasi į vieną profsąjungą – tik taip galime įtempti jėgas bendrai kovai prieš bosus.
Kai 1905 buvo įkurta IWW, mes supratome, kad reikia kurti tikrą tarptautinį profsąjungų judėjimą. Tik taip įmanoma pasipriešinti pasaulinei bosų galiai ir stiprinti dirbančiųjų galimybes solidarizuotis su mūsų dirbančiais draugais, nesvarbu, kur jie gyventų.
Mes esame profsąjunga, atvira visiems dirbantiesiems, nesvarbu, ar IWW turi teisę atstovauti jus jūsų darbovietėje. Mes organizuojame dirbančiuosius, o ne darbovietes, suprasdami profsąjungų judėjimą ne kaip būdą gauti valdžios sertifikatus ar darbdavių pripažinimą, bet kaip dirbančiųjų sambūrį, leidžiantį spręsti mūsų bendras problemas. Kartais tai reiškia streikus ar sutarties pasirašymą, kartais – atsisakymą dirbti naudojant nesaugius mechanizmus arba klausyti boso nurodymų, tiesiog nedirbant. Kartais tai reiškia agitaciją dėl tam tikrų problemų arba nusiskundimus tam tikroje darbovietėje arba visoje pramonėje.
Kadangi IWW yra demokratinė organizacija, ją valdo visi jos nariai, sprendimus dėl to, kokias problemas svarstyti ir kokias taktikas rinktis, priima visi tiesiogiai įsitraukę dirbantieji.
IWW Europoje:
Suomija
Helsinki: Reko Ravela, Otto Brandtintie 11 B 25, 00650; iwwsuomi@helsinkinet.fi
Vokiškai kalbančios šalys
IWW German Language Area Regional Organizing Committee (GLAMROC):
Post Fach 19 02 03, 60089, Frankfurt/M, Germany iww-germany@gmx.net
Austrija: iwwaustria@gmail.com
www.iwwaustria.wordpress.com
Frankfurtas prie Maino: iww-frankfurt@gmx.net.
Giotingenas: iww-goettingen@gmx.net.
Kelnas: stuhlfauth@wobblies.de.
Miunchenas: iww.muenchen@gmx.de
Liuksemburgas: ashbrmi@pt.lu , 0352 691 31 99 71
Šveicarija: IWW-Zurich@gmx.ch
Graikija
Atėnai: Themistokleous 66 Exarhia Athens iwgreece@iww.org
Nyderlandai: iww.ned@gmail.com
IWW puslapis internete:
Dar apie IWW
2010-05-06
K. Pocius: Graikijoje vyksta socialinis karas
Istorikas, visuomenės veikėjas, portalo anarchija.lt redakcinės kolegijos narys Kasparas Pocius patikino, kad pilietiniai neramumai, vykstantys šiandieninėje Graikijoje, yra tikras socialinis karas.
- Dėl ko Graikijoje kilo šios savaitės neramumai? Kas atsakingas dėl krizės šalyje?
- Galima išskirti kelis priežasčių blokus. Žinoma, svarbiausia priežastis, kodėl vyksta demonstracijos, riaušės ir susirėmimai su policija – tai Graikijos valdžios paimta eurozonos šalių ir Tarptautinio Valiutos Fondo paskola ir su tuo susijęs naujas valdžios planas karpyti išlaidas viešajam sektoriui bei didinti mokesčius.
Pagal šį planą viešajame sektoriuje trejiems metams bus įšaldyti atlyginimai, didės PVM mokestis, biudžetininkai gaus mažesnius priedus, didės alkoholio, tabako ir degalų kainos, bus liberalizuojamas atleidimas iš darbo ir kompensacijų teikimas.
Šias priemones drakoniškomis vadina netgi kai kurie oficiozinės žiniasklaidos atstovai. Jos kelia eilinių graikų pyktį. Jie sako: „Kodėl mes turime mokėti už jų krizę“. Streiko populiarumą rodo, kad protesto maršas, kuris tapo gegužės 5-osios visuotinio streiko kulminacija, pritraukė 200 tūkstančių žmonių.
Kita vertus, nepasitenkinimas valdžios politika Graikijoje nepaprastai padidėjo jau po 2008-ųjų gruodžio, kai policija riaušių metu nužudė šešiolikmetį aktyvistą Alexis Grigoroupolos. Atėnuose, ypač studentų apgyventame Egzarchijos rajone, kaip ir kituose miestuose, jau beveik keturis dešimtmečius, nuo karinės chuntos valdymo laikų, formuojasi radikali terpė – studentai, imigrantų teises ginantys aktyvistai, įvairiausių radikalių kairiųjų srovių įžiebti socialiniai judėjimai, užiminėjamos akademinės tvirtovės – universitetai, kuriasi socialiniai centrai.
Formuojasi gyvybinga atmosfera, kurioje išbandomas tiesioginės demokratijos – laisvo gyvenimo be valdžios ir prievartos struktūrų, be kapitalo represijų – modelis. Į jį kėsinasi visuotiniu paklusnumu suinteresuota valdžia ir pelno bei išnaudojimo šaltinių netekti bijantis kapitalas. Ne tik virtualioje erdvėje, bet ir kasdienių veiksmų dėka radikalizmas plinta visoje visuomenėje, kuri apskritai nemėgsta valdžios, ypač besiremiančios policine prievarta. Rezultatus matome pastarųjų dienų įvykiuose.
- Kas kaltas dėl trijų Marfino banko darbuotojų žūties vakar?
- Oficiali valstybinė bei korporacinė Graikijos ir viso pasaulio žiniasklaida mėgavosi ir gąsdino visuomenę pranešimais, kad dėl tragiškos trijų žmonių, jų tarpe – besilaukiančios moters, mirties kalti padegėjai anarchistai. Tuo tarpu pačioje Graikijoje dėl žūties kaltinami patys bankininkai.
Štai anarchija.lt išspausdino ištrauką iš vieno banko darbuotojo atviro laiško žiniasklaidai, kur, be kaltinimų bankui, nesugebančiam apsaugoti savo darbuotojų, yra ir tokie žodžiai: „Banko valdžia griežtai uždraudė darbuotojams šiandien palikti savo darbo vietas, netgi jiems patiems užsispyrusiai to prašant nuo ryto – valdytojai taip pat privertė darbuotojus užrakinti banko duris.
Jie netgi užblokavo mums interneto ryšį, nenorėdami, kad mes bendrautume su išoriniu pasauliu. Mano bendradarbiai šiandien prarado savo gyvybę dėl piktadarystės: Marfino banko ir pono Vgenopouloso (jo vadovo) asmeniškai – jis aiškiai pareiškė, kad tie, kurie šiandien (gegužės 5, visuotinio streiko dieną!) neateis į darbą, turėtų nesivarginti eiti į darbą rytoj (nes bus atleisti)”.
Manau, kad šie žodžiai pakankamai iliustruoja tą baimės atmosferą, kurią ne tik darbdaviai, bet ir valdžia kelia darbo vietose – baimė, nesaugumo jausmas, kaip teigia Michaelis Hardtas ir Antonio Negri savo knygoje „Imperija“ tampa vos ne pagrindiniu veiksniu valdant šiuolaikinį pasaulį, tik per baimę įmanoma įskiepyti paklusnumą. Darbo vietose neretai gerai jaučiama ta „tvirtovės“ arba „kalėjimo“ atmosfera, o dirbantieji gali pasirinkti – ar likti ištikimais, tačiau nuolat terorizuojamais vergais, ar reikalauti savo teisių, emancipuotis ir sukilti.
- Kaip galime vertinti dabartinę padėtį Graikijoje – vandalizmas, protestas, sukilimas, pilietinis karas?
- Vadinčiau tai socialiniu karu – tai visos visuomenės pasipriešinimas valdžios politikai. Jei judėjime nedalyvautų profsąjungos ir gausybė politinių jėgų, jų rėmėjų, tai dar būtų marginaliniai veiksmai. Jau keletą dešimtmečių Europos intelektualai ir aktyvistai vartoja biopolitikos ir biogalios sampratas.
Pilietinei visuomenei ir atstovaujamajai valdžiai netenkant galios svertų, kova su šiuolaikiniu kapitalizmu vis dažniau virsta gatvių mūšiais su policija ir kitomis prievartos institucijomis. Kapitalas kėsinasi ne tik į aplinką, bet ir į gyvybę. Vis labiau karpomos socialinės išmokos, etatų mažinimai, paskolų Damoklo kardas virš daugelio mūsų sprandų, bauginanti valdžios ir darbdavių retorika – tai galia, kurią kapitalas ir valdžia demonstruoja prieš mus.
„Mes galime sutrinti jus į miltus.“ – „Bet mes jums galime pasipriešinti“, atsako protestuotojai ir bando save ginti bet kokiais įmanomais būdais – nuo taikių streikų iki kruvinų kautynių. Visuomenėms tai – biopolitinė kova (bios – gyvybė, politikos – politika), jos siekia ne tik laikinai pagerinti savo padėtį, bet išplėšti iš kapitalistų nagų savo gyvybę ir gyvenimą, kurį dabar suryja darbas, tarnystė.
Atsisakykime dirbti – Lietuvoje šis šūkis tėra tinginystės sinonimas, tačiau santvarkoje, kurioje esi priverstas vis daugiau laiko dirbti, vergauti sistemai, toks šūkis reiškia išsilaisvinimą nuo kapitalizmo, galimybę kurti ir gyventi sau, palaikyti su kitais nekomercinius ryšius. Toks kovų atspalvis matomas ir Graikijoje. Nuo to, kaip baigsis šie neramumai Graikijoje, priklausys ir atmosfera visoje Europoje, krizės diktuojami sprendimai. Manau, įvairių šalių visuomenėms svarbu orientuotis į tai, kad Graikijos visuomenei pavyko priremti prie sienos valdžią ir kapitalistus, ir bandyti tai padaryti pačioms.
- Kaip manote, ar Lietuvoje įmanomi panašūs veiksmai?
- Nežinau. Lietuvoje konservatorių valdžios socialinė politika puritoniška, klesti nedarbas, žmonėms pastoviai grasinama socialinių įmokų mažinimu, žmones skandina paskolos. Kita vertus, žmonių dėmesį pastoviai stengiamasi atitraukti nuo krizės, nuolatiniai skandalai, televizinės iliuzijos, atitolina žmonių dėmesį nuo to, kas mums gresia.
Štai ir dabar mūsų vyriausybė ketina prisiimti tokių pačių paskolų, kaip Graikija. O visi toliau kalba apie Kedžio istoriją arba griežia dantimis ant gėjų eitynių, seksualinės mažumos krizės akivaizdoje tampa atpirkimo ožiais. Toks rezonansas palankus valdžiai, ji naudojasi įvairių socialinių jėgų supriešinimu. Visuomenė blaškoma į visas puses, ji netvirta, o tik tvirta visuomenė gali priešintis krizei ir priremti išnaudotojus prie sienos.
Nuo sausio 16-osios valdžia ėmėsi daugybės gudrių represinių priemonių, kad žmonės nebesipriešintų. Susirinkimų laisvės ribojimas, socialinio dialogo primetimas profsąjungų centrams, fašistinių apraiškų plitimas – taip valdžia galbūt apsidraudė nuo galimo maišto.
Manau, Lietuvoje lieka neišnaudota daug kovos su krize būdų – tai nesankcionuoti streikai, okupacijos, kai dirbantieji su konkrečiais reikalavimais užima darbovietes ar mokslo įstaigas, atkaklesnės kovos prieš paskolų išieškotojus, atsisakymas atiduoti savo pastogės, už kurią netekęs darbo nebegali susimokėti, negyvenamų namų – skvotų – užėmimas, įvairūs boikotai ir pan. Visais šiais atvejais būtinas solidarumas. Kovojantis su galios mechanizmais žmogus negali būti paliktas vienas.
Kalbėjosi Gediminas Dubonikas
Balsas.lt
- Dėl ko Graikijoje kilo šios savaitės neramumai? Kas atsakingas dėl krizės šalyje?
- Galima išskirti kelis priežasčių blokus. Žinoma, svarbiausia priežastis, kodėl vyksta demonstracijos, riaušės ir susirėmimai su policija – tai Graikijos valdžios paimta eurozonos šalių ir Tarptautinio Valiutos Fondo paskola ir su tuo susijęs naujas valdžios planas karpyti išlaidas viešajam sektoriui bei didinti mokesčius.
Pagal šį planą viešajame sektoriuje trejiems metams bus įšaldyti atlyginimai, didės PVM mokestis, biudžetininkai gaus mažesnius priedus, didės alkoholio, tabako ir degalų kainos, bus liberalizuojamas atleidimas iš darbo ir kompensacijų teikimas.
Šias priemones drakoniškomis vadina netgi kai kurie oficiozinės žiniasklaidos atstovai. Jos kelia eilinių graikų pyktį. Jie sako: „Kodėl mes turime mokėti už jų krizę“. Streiko populiarumą rodo, kad protesto maršas, kuris tapo gegužės 5-osios visuotinio streiko kulminacija, pritraukė 200 tūkstančių žmonių.
Kita vertus, nepasitenkinimas valdžios politika Graikijoje nepaprastai padidėjo jau po 2008-ųjų gruodžio, kai policija riaušių metu nužudė šešiolikmetį aktyvistą Alexis Grigoroupolos. Atėnuose, ypač studentų apgyventame Egzarchijos rajone, kaip ir kituose miestuose, jau beveik keturis dešimtmečius, nuo karinės chuntos valdymo laikų, formuojasi radikali terpė – studentai, imigrantų teises ginantys aktyvistai, įvairiausių radikalių kairiųjų srovių įžiebti socialiniai judėjimai, užiminėjamos akademinės tvirtovės – universitetai, kuriasi socialiniai centrai.
Formuojasi gyvybinga atmosfera, kurioje išbandomas tiesioginės demokratijos – laisvo gyvenimo be valdžios ir prievartos struktūrų, be kapitalo represijų – modelis. Į jį kėsinasi visuotiniu paklusnumu suinteresuota valdžia ir pelno bei išnaudojimo šaltinių netekti bijantis kapitalas. Ne tik virtualioje erdvėje, bet ir kasdienių veiksmų dėka radikalizmas plinta visoje visuomenėje, kuri apskritai nemėgsta valdžios, ypač besiremiančios policine prievarta. Rezultatus matome pastarųjų dienų įvykiuose.
- Kas kaltas dėl trijų Marfino banko darbuotojų žūties vakar?
- Oficiali valstybinė bei korporacinė Graikijos ir viso pasaulio žiniasklaida mėgavosi ir gąsdino visuomenę pranešimais, kad dėl tragiškos trijų žmonių, jų tarpe – besilaukiančios moters, mirties kalti padegėjai anarchistai. Tuo tarpu pačioje Graikijoje dėl žūties kaltinami patys bankininkai.
Štai anarchija.lt išspausdino ištrauką iš vieno banko darbuotojo atviro laiško žiniasklaidai, kur, be kaltinimų bankui, nesugebančiam apsaugoti savo darbuotojų, yra ir tokie žodžiai: „Banko valdžia griežtai uždraudė darbuotojams šiandien palikti savo darbo vietas, netgi jiems patiems užsispyrusiai to prašant nuo ryto – valdytojai taip pat privertė darbuotojus užrakinti banko duris.
Jie netgi užblokavo mums interneto ryšį, nenorėdami, kad mes bendrautume su išoriniu pasauliu. Mano bendradarbiai šiandien prarado savo gyvybę dėl piktadarystės: Marfino banko ir pono Vgenopouloso (jo vadovo) asmeniškai – jis aiškiai pareiškė, kad tie, kurie šiandien (gegužės 5, visuotinio streiko dieną!) neateis į darbą, turėtų nesivarginti eiti į darbą rytoj (nes bus atleisti)”.
Manau, kad šie žodžiai pakankamai iliustruoja tą baimės atmosferą, kurią ne tik darbdaviai, bet ir valdžia kelia darbo vietose – baimė, nesaugumo jausmas, kaip teigia Michaelis Hardtas ir Antonio Negri savo knygoje „Imperija“ tampa vos ne pagrindiniu veiksniu valdant šiuolaikinį pasaulį, tik per baimę įmanoma įskiepyti paklusnumą. Darbo vietose neretai gerai jaučiama ta „tvirtovės“ arba „kalėjimo“ atmosfera, o dirbantieji gali pasirinkti – ar likti ištikimais, tačiau nuolat terorizuojamais vergais, ar reikalauti savo teisių, emancipuotis ir sukilti.
- Kaip galime vertinti dabartinę padėtį Graikijoje – vandalizmas, protestas, sukilimas, pilietinis karas?
- Vadinčiau tai socialiniu karu – tai visos visuomenės pasipriešinimas valdžios politikai. Jei judėjime nedalyvautų profsąjungos ir gausybė politinių jėgų, jų rėmėjų, tai dar būtų marginaliniai veiksmai. Jau keletą dešimtmečių Europos intelektualai ir aktyvistai vartoja biopolitikos ir biogalios sampratas.
Pilietinei visuomenei ir atstovaujamajai valdžiai netenkant galios svertų, kova su šiuolaikiniu kapitalizmu vis dažniau virsta gatvių mūšiais su policija ir kitomis prievartos institucijomis. Kapitalas kėsinasi ne tik į aplinką, bet ir į gyvybę. Vis labiau karpomos socialinės išmokos, etatų mažinimai, paskolų Damoklo kardas virš daugelio mūsų sprandų, bauginanti valdžios ir darbdavių retorika – tai galia, kurią kapitalas ir valdžia demonstruoja prieš mus.
„Mes galime sutrinti jus į miltus.“ – „Bet mes jums galime pasipriešinti“, atsako protestuotojai ir bando save ginti bet kokiais įmanomais būdais – nuo taikių streikų iki kruvinų kautynių. Visuomenėms tai – biopolitinė kova (bios – gyvybė, politikos – politika), jos siekia ne tik laikinai pagerinti savo padėtį, bet išplėšti iš kapitalistų nagų savo gyvybę ir gyvenimą, kurį dabar suryja darbas, tarnystė.
Atsisakykime dirbti – Lietuvoje šis šūkis tėra tinginystės sinonimas, tačiau santvarkoje, kurioje esi priverstas vis daugiau laiko dirbti, vergauti sistemai, toks šūkis reiškia išsilaisvinimą nuo kapitalizmo, galimybę kurti ir gyventi sau, palaikyti su kitais nekomercinius ryšius. Toks kovų atspalvis matomas ir Graikijoje. Nuo to, kaip baigsis šie neramumai Graikijoje, priklausys ir atmosfera visoje Europoje, krizės diktuojami sprendimai. Manau, įvairių šalių visuomenėms svarbu orientuotis į tai, kad Graikijos visuomenei pavyko priremti prie sienos valdžią ir kapitalistus, ir bandyti tai padaryti pačioms.
- Kaip manote, ar Lietuvoje įmanomi panašūs veiksmai?
- Nežinau. Lietuvoje konservatorių valdžios socialinė politika puritoniška, klesti nedarbas, žmonėms pastoviai grasinama socialinių įmokų mažinimu, žmones skandina paskolos. Kita vertus, žmonių dėmesį pastoviai stengiamasi atitraukti nuo krizės, nuolatiniai skandalai, televizinės iliuzijos, atitolina žmonių dėmesį nuo to, kas mums gresia.
Štai ir dabar mūsų vyriausybė ketina prisiimti tokių pačių paskolų, kaip Graikija. O visi toliau kalba apie Kedžio istoriją arba griežia dantimis ant gėjų eitynių, seksualinės mažumos krizės akivaizdoje tampa atpirkimo ožiais. Toks rezonansas palankus valdžiai, ji naudojasi įvairių socialinių jėgų supriešinimu. Visuomenė blaškoma į visas puses, ji netvirta, o tik tvirta visuomenė gali priešintis krizei ir priremti išnaudotojus prie sienos.
Nuo sausio 16-osios valdžia ėmėsi daugybės gudrių represinių priemonių, kad žmonės nebesipriešintų. Susirinkimų laisvės ribojimas, socialinio dialogo primetimas profsąjungų centrams, fašistinių apraiškų plitimas – taip valdžia galbūt apsidraudė nuo galimo maišto.
Manau, Lietuvoje lieka neišnaudota daug kovos su krize būdų – tai nesankcionuoti streikai, okupacijos, kai dirbantieji su konkrečiais reikalavimais užima darbovietes ar mokslo įstaigas, atkaklesnės kovos prieš paskolų išieškotojus, atsisakymas atiduoti savo pastogės, už kurią netekęs darbo nebegali susimokėti, negyvenamų namų – skvotų – užėmimas, įvairūs boikotai ir pan. Visais šiais atvejais būtinas solidarumas. Kovojantis su galios mechanizmais žmogus negali būti paliktas vienas.
Kalbėjosi Gediminas Dubonikas
Balsas.lt
2010-04-21
Haukur Már Helgason: Išsiveržęs sukilimas
Greitu, ryžtingu veiksmu jis beveik savaitei suparalyžiavo Europos oro linijų industrijas, sutrukdė (ir tai – negalutinis skaičius) 64 tūkstančiams skrydžių, palietė milijonus keliautojų, priminė visam kontinentui, kad dar esama geografijos ir atstumo, sumažino anglies emisijos pėdsaką – sulaikė tokio masto anglies emisiją, kuri prilygsta metinei kelių mažesnių šalių emisijai kartu sudėjus, galbūt sutrukdė jau ir taip liesam 1% ekonomikos augimui, kurio 2010-aisiais tikėtasi ES zonoje. Eyjafjallajökull (EJ) iš tiesų yra anarchistas!
Viena iš praėjusio spalio studentų maištų Kalifornijoje naujovių – jų atgaivintas septintojo dešimtmečio šūkis “nereikalauti nieko”: okupuodami ir paralyžiuodami visos valstijos universitetus, jie nereiškė ypatingų reikalavimų, nereikalavo kažkokių struktūrinių reformų: “laisvas universitetas kapitalistinėje visuomenėje panašus į kalėjimo skaityklą; jis reikalingas tik siekiant atitraukti žmones nuo kasdienybės skurdo”. Vietoj to, parafrazuoja vulkanas, nelaimėlių turistų ir oro linijų darbuotojų pyktį mes norime paversti karu.
Atleiskite už grubią interpretaciją – tai radikalūs Kalifornijos studentai kalbėjo apie karą ir, labai keista, buvo nepastebėti didžiosios žiniasklaidos. EJ yra kur kas labiau rafinuotas, nesako nė žodžio, nieko nepakomentuosi. Kaip matyti, jis nenori kenkti žmonėms. Bet jis galbūt nori padaryti štai ką:
• Kaip įmanoma ilgiau radikaliais išsiveržimais stabdyti didžiąją pramonę, kuri yra laikoma savaime geradėjiška – ekonominis augimas kapitalistinėje sistemoje prilygsta hierarchijų stiprėjimui;
• Visiems žmonėms, priklausomiems nuo vulkano sustabdytų paslaugų sistemų, parodyti, kokia trapi ši sistema, tariamai tarnaujanti mūsų ekonominiams ir kt. poreikiams – juokiantis iš globalizacijos, nuimant šydą nuo susvetimėjimo ir t.t.
• Bent dienai ar dviem atitolinti globalinio atšilimo katastrofą.
Tai prilygsta kvietimui pabusti.
Kviesdamas pabusti, vulkanas tikisi, kad šalutiniai nuostoliai, tokie kaip nepakankami atlyginimai darbuotojams Kenijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kitur, grėsmė prarasti darbus pakreips jų nerimą tokia linkme, kad jie imtų reikalauti radikalių permainų – sistemos, kuri būtų palanki žmonėms ir kitoms gyvybės formoms, kurioje gyvybė ir žmogiškasis orumas nebepriklausytų nuo įnoringos rinkos ir netvarių būdų keliauti.
Kaip anksčiau kiti anarchistai aktyvistai, taip ir vulkanas neatskleidžia savo veido – netgi jo dūmų uždanga slepia tik kaukę, tris kraterius, pasak kai kurių komentatorių, primenančius Muncho „Šauksmą“. Neturėdamas veido, būdamas asmuo be tapatybės, nepriklausydamas jokiai organizacijai, vulkanas lieka nepasiekiamas kontratakoms ar kerštui. Kitaip baigėsi, pavyzdžiui, prancūzams Tarnac 9, grupei jaunų anarchokomunistų, 2008-aisiais areštuotai įtariant, kad jie galėjo parašyti “Artėjantį sukilimą” (kurį oficialiai parašė “Nematomas komitetas”) – knygutę, kurioje raginama imtis veiksmų prieš kapitalizmą, o tai dabar daugmaž atlieka EJ, tačiau nepalyginamai didesniais mastais.
Vulkano išsiveržimas naujienų medžiotojams daug įdomesnis nei parlamento 3000 puslapių pranešimas apie Islandijos finansinę krizę ar netgi jo priedas apie etiką. Kalbama, kad skandinavų pagonių vyriausiasis kunigas ir grupės Sigur Ros bendradarbis Hilmar Örn Hilmarsson užkeikė Jungtinę Karalystę ir Olandiją dėl to, kad šių šalių indėlininkai daugiau nei prieš metus norėjo atsiimti iš bankrutavusio Islandijos IceSave banko savo pinigus. Po užkeikimo jis sukūrė dainelę:
Klounas Londono mieste
Skandina mūsų šalį,
Gordonai Brownai, iš tavo garbės
Beliko tik skuteliai.
Žinoma, vien oro industrijos nuostoliai (200 mln. eurų), kuriuos ji per dieną patiria dėl pelenų, prilygsta visiems IceSave nuostoliams. Tačiau tai – tik nacionalistų propaganda, neprilystanti daug radikalesnei vulkano žiniai, kurią ji bando maskuoti gamtos nenuspėjamumu ir kitomis interpretacijomis. Taip buvo maskuojama ir žinia, kad užtruko ginklų perdavimas į Afganistaną – pasitenkinta žinia, kad kareiviai namo grįš ne lėktuvais, o keltais ir traukiniais.
Įvykis tęsiasi ir lieka atviras interpretacijoms. Už kampo miega Katlos kalnas, kuris mažiau primena anarchistą, labiau – skerdiką Staliną. Tačiau kol kas katastofa ne mirtina, aktyvistas vulkanas nerodo polinkio į fašizmą. Įvykis lieka virtualus – kaip kompiuterių krizė prieš dešimt metų. Todėl jaučiuosi išdidus dėl savo gimimo vietos. Tauta ir jos politikai nieko nereiškia palyginus su tektoninės sandūros drąsa ir išmintimi.
The Reykjavik Grapevine
Viena iš praėjusio spalio studentų maištų Kalifornijoje naujovių – jų atgaivintas septintojo dešimtmečio šūkis “nereikalauti nieko”: okupuodami ir paralyžiuodami visos valstijos universitetus, jie nereiškė ypatingų reikalavimų, nereikalavo kažkokių struktūrinių reformų: “laisvas universitetas kapitalistinėje visuomenėje panašus į kalėjimo skaityklą; jis reikalingas tik siekiant atitraukti žmones nuo kasdienybės skurdo”. Vietoj to, parafrazuoja vulkanas, nelaimėlių turistų ir oro linijų darbuotojų pyktį mes norime paversti karu.
Atleiskite už grubią interpretaciją – tai radikalūs Kalifornijos studentai kalbėjo apie karą ir, labai keista, buvo nepastebėti didžiosios žiniasklaidos. EJ yra kur kas labiau rafinuotas, nesako nė žodžio, nieko nepakomentuosi. Kaip matyti, jis nenori kenkti žmonėms. Bet jis galbūt nori padaryti štai ką:
• Kaip įmanoma ilgiau radikaliais išsiveržimais stabdyti didžiąją pramonę, kuri yra laikoma savaime geradėjiška – ekonominis augimas kapitalistinėje sistemoje prilygsta hierarchijų stiprėjimui;
• Visiems žmonėms, priklausomiems nuo vulkano sustabdytų paslaugų sistemų, parodyti, kokia trapi ši sistema, tariamai tarnaujanti mūsų ekonominiams ir kt. poreikiams – juokiantis iš globalizacijos, nuimant šydą nuo susvetimėjimo ir t.t.
• Bent dienai ar dviem atitolinti globalinio atšilimo katastrofą.
Tai prilygsta kvietimui pabusti.
Kviesdamas pabusti, vulkanas tikisi, kad šalutiniai nuostoliai, tokie kaip nepakankami atlyginimai darbuotojams Kenijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kitur, grėsmė prarasti darbus pakreips jų nerimą tokia linkme, kad jie imtų reikalauti radikalių permainų – sistemos, kuri būtų palanki žmonėms ir kitoms gyvybės formoms, kurioje gyvybė ir žmogiškasis orumas nebepriklausytų nuo įnoringos rinkos ir netvarių būdų keliauti.
Kaip anksčiau kiti anarchistai aktyvistai, taip ir vulkanas neatskleidžia savo veido – netgi jo dūmų uždanga slepia tik kaukę, tris kraterius, pasak kai kurių komentatorių, primenančius Muncho „Šauksmą“. Neturėdamas veido, būdamas asmuo be tapatybės, nepriklausydamas jokiai organizacijai, vulkanas lieka nepasiekiamas kontratakoms ar kerštui. Kitaip baigėsi, pavyzdžiui, prancūzams Tarnac 9, grupei jaunų anarchokomunistų, 2008-aisiais areštuotai įtariant, kad jie galėjo parašyti “Artėjantį sukilimą” (kurį oficialiai parašė “Nematomas komitetas”) – knygutę, kurioje raginama imtis veiksmų prieš kapitalizmą, o tai dabar daugmaž atlieka EJ, tačiau nepalyginamai didesniais mastais.
Vulkano išsiveržimas naujienų medžiotojams daug įdomesnis nei parlamento 3000 puslapių pranešimas apie Islandijos finansinę krizę ar netgi jo priedas apie etiką. Kalbama, kad skandinavų pagonių vyriausiasis kunigas ir grupės Sigur Ros bendradarbis Hilmar Örn Hilmarsson užkeikė Jungtinę Karalystę ir Olandiją dėl to, kad šių šalių indėlininkai daugiau nei prieš metus norėjo atsiimti iš bankrutavusio Islandijos IceSave banko savo pinigus. Po užkeikimo jis sukūrė dainelę:
Klounas Londono mieste
Skandina mūsų šalį,
Gordonai Brownai, iš tavo garbės
Beliko tik skuteliai.
Žinoma, vien oro industrijos nuostoliai (200 mln. eurų), kuriuos ji per dieną patiria dėl pelenų, prilygsta visiems IceSave nuostoliams. Tačiau tai – tik nacionalistų propaganda, neprilystanti daug radikalesnei vulkano žiniai, kurią ji bando maskuoti gamtos nenuspėjamumu ir kitomis interpretacijomis. Taip buvo maskuojama ir žinia, kad užtruko ginklų perdavimas į Afganistaną – pasitenkinta žinia, kad kareiviai namo grįš ne lėktuvais, o keltais ir traukiniais.
Įvykis tęsiasi ir lieka atviras interpretacijoms. Už kampo miega Katlos kalnas, kuris mažiau primena anarchistą, labiau – skerdiką Staliną. Tačiau kol kas katastofa ne mirtina, aktyvistas vulkanas nerodo polinkio į fašizmą. Įvykis lieka virtualus – kaip kompiuterių krizė prieš dešimt metų. Todėl jaučiuosi išdidus dėl savo gimimo vietos. Tauta ir jos politikai nieko nereiškia palyginus su tektoninės sandūros drąsa ir išmintimi.
The Reykjavik Grapevine
Kaip italai mokesčius susimažino: autoredukcijos judėjimas XX a. 8 dešimtmečio Italijoje
Autoredukcijos (mokesčių už paslaugas susimažinimo ir pačių darbininkų kontrolės gamybai) judėjimas, gimęs 1974-ųjų rudenį Turine – įdomi praktinė maištingos Italijos darbininkų klasės strategija. Šioje šalyje po 1968-ųjų darbininkų saviorganizacija leido kolektyviai kovoti prieš krizinę valdžios ir kapitalo politiką.
Autoredukcija – tai veiksmas, kurio metu vartotojai arba dirbantieji tam tikroje vartojimo ir gamybos srityje savavališkai kolektyviai (bendru sutarimu) susimažina viešųjų paslaugų, elektros, būsto nuomos kainas, arba atitinkamai – gamybos mastus.
Italijos krizė
Susidūrę su aštuntojo dešimtmečio ekonomine krize ir Italijos vyriausybės ekonominės politikos bankrotu (arba greičiau jos nebuvimu), didieji technokratai ir Italijos monopolijų (Agnelli, FIAT) lyderiai susibūrė aplink Italijos banko prezidentą Carli, ir paruošė reformų planą, vadinamą Carli planu. Vyriausybė 1974-ųjų rudenį jį priėmė be didesnio Komunistų Partijos pasipriešinimo. Šiame plane buvo numatyta, viena vertus, restruktūrizuoti gamybą, antra vertus, sumažinti viešąsias išlaidas. Taip Carli planu užsimojama perkelti Italijos ekonominės reformos naštą ant dirbančiųjų klasės pečių. Vyriausybės noras įvesti “teisingus mokesčius” leido augti transporto, elektros, telefono, sveikatos apsaugos, nuomos kainoms.
Socialinių kovų pakilimas
Carli planas buvo priimtas taip, tarsi šalyje būtų vyravusi socialinė taika ir nebūtų buvę dirbančiųjų kovų, Tačiau socialinės kovos nesiliovė dar iki plano priėmimo. Klasikines pasipriešinimo formas sustiprino ne tokios konvencionalios formos: gamybos sabotavimas, profsąjungų vadovų “nuėmimas”, produktyvumo mažinimas, gamybos masto kontrolė ir masinės pravaikštos. Šis judėjimas susijęs su Italijos dirbančiųjų kovingumu.
Šiose kovose aktyvų vaidmenį vaidina metalurgų profsąjungos ir įvairios radikalių kairiųjų grupuotės. 1968 – 1975 mieste prasideda tiesioginiai veiksmai, kurių epicentras – gyvenamojo būsto problema. Benamiai užima tuščius namus. Socialinio būsto savininkai susimažina sau mokesčius arba priešinasi iškeldinimui. Šios kovos – nelegalios, masinės ir dažnai smurtinės. 1969 – 1975 metais “užskvotinta” dvidešimt tūkstančių butų. Nuomos susimažinimas tapo svarbiausia kovos forma – politiškai buvo siekiama susimažinti nuomą iki 10% nuo atlyginimo.
Sunku nustatyti tiesioginį ryšį tarp kovų mieste ir darbininkų kovų. Nelengva suvokti, kad apskritai kapitalistinė sistema yra atakuojama tiek gamintojų, tiek vartotojų. Autoredukcijos judėjimas Turine siekia suvienyti šias dvi puolančiąsias jėgas.
Autoredukcijos judėjimas ir transporto kainos
Kasdien Turine dešimtys tūkstančių dirbančiųjų viešuoju transportu važinėja iš darbo ir namo. Taip prievarta prailginama darbo diena ir kartu ant darbininkų pečių užmetama papildoma finansinė našta.
1974-ųjų vasarą ir rudenį dvi privačios viešojo transporto kompanijos nusprendė nuo 20% iki 50% pakelti savo važiavimo kainą. Pirmosios reakcijos buvo spontaniškos ir neorganizuotos. Vėliau kovos organizavimą perėmė metalurgų profsąjunga. Jie sumano imtis autoredukcijos: savaitės transporto bilietas turi būti perkamas už seną kainą. Tam prireikė šiokių tokių politinių debatų. Atsisakymo mokėti išvis atsisakyta – transporto kompanijos tokiu atveju tiesiog nebeleistų važinėti autobusams. Kiekviename autobuse profsąjungų atstovai pardavinėjo profsąjungų paruoštus bilietus sena kaina, o surinktus pinigus perduodavo kompanijoms. Taip jie žengė žingsnį į priekį lyginant pavyzdžiui su Palermu, kur autoredukciją pasitelkę studentai naudojo ne tokias legalias kovos formas (blokuodavo automatinius komposterius). FIAT darbininkų demonstracijos ir spaudimas vertė regioninę valdžią reikalauti kompanijų, kad šios bilietus pardavinėtų senomis kainomis, kol bus pasiektas susitarimas su profsąjungomis.
Taip tiesioginis veiksmas pasiekė didelių laimėjimų. Jis vyksta nebe fabrike, nebe gamybinėje zonoje, bet greičiau fabriko ir miesto sankirtoje. Ši kovos forma kertasi su tradicine fabriko kovų praktika.
Autoredukcija buvo praktikuojama ne atskirų kovotojų. Ji buvo organizuota, preie jų aktyviai prisidėjo kovas rėmusios profsąjungos. Apie tokią jų poziciją nebuvo galima galvoti keletą metų anksčiau, tai buvo lūžis. Tačiau regioninio transporto autoredukcija visgi liko lokaliu reiškiniu, svarbiu vietiniams metalurgams. Judėjimas dėl elektros kainų suteiks autoredukcijai naują, masinį pobūdį.
Elektros mokesčių autoredukcija
Liepos pradžioje valdžia nusprendžia pakelti elektros kainas. Jei atsakas į šį sprendimą būtų buvęs silpnas ir neryžtingas, būtų galima didinti ir kitas kainas (telefono, viešojo transporto ir t.t.) Profsąjungos privalėjo veikti greitai. Taigi, elektros darbuotojų profsąjunga, pasinaudojusi transporto autoredukcijos patirtimi, sumanė pradėti autoredukciją. Kas geriau – ar vartotojams susimažinti sąskaitas 50%, ar atsisakyti apmokėti sąskaitas išvis? Tačiau antruoju atveju šalia to, kad darbininkų veiksmai gali būti atsukti prieš juos pačius, patys darbininkai mažiau organizuosis ir liks pasyvūs, jei tik atsisakys mokėti mokestį.
Elektros mokesčio susimažinimu vartotojai išreiškia nepritarimą vienašališkam vyriausybės sprendimui. Tiesioginis veiksmas priverstų valdžią derėtis. Taigi, profsąjungos nariai nutarė susimažinti elektros mokestį 50%. Taip jie praktikavo “pilietinį nepaklusnumą”. Profsąjungos pareiškė atsisakančios išjungti elektrą butuose, kuriuose praktikuojama autoredukcija. Taip profsąjungos prisidėjo prie kovų anapus fabriko sienų. Jos iki tam tikro laipsnio pakeitė partijas ir politines organizacijas. Tačiau toks profsąjungų vaidmuo buvo tik Turine, kur jos veikė autonomiškai nuo nacionalinės vadovybės. Visose jose telkėsi ir jas rėmė kraštutiniai kairieji. Kitur situacija buvo kitokia. Pavyzdžiui, Milane profsąjungų vadovybė sunaikino autoredukcijos judėjimą, o Neapolyje jis veikė spontaniškai, buvo nesusijęs su profsąjungomis. Turine kampaniją, žinoma, parėmė ir “grass roots” iniciatyvos gyvenamuosiuose rajonuose.
Kova plėtojosi dviem etapais: prisidedančių prie autoredukcijos parašai rinkti iš pradžių fabrikuose, o po to – gyvenamuosiuose rajonuose. Kodėl? Taip kova galėjo įgyti platesnį mastą. Pasirašyta peticija leidžia iškart kolektyviai imtis veiksmų: pasirašantis žmogus tuo paskelbia, kad mokės tik pusę mokresčio sumos, ir kartu su savo mokesčiu įteiks administracijai laišką, kuriame paaiškins, kad veikia kartu su profsąjungomis. Tuo tarpu profsąjungos stebės, nuo kokios datos laikomasi autoredukcijos, o gyvenamųjų rajonų bendruomenės dalins gyventojams lapelius, kuriuose aiškinami autoredukcijos metodai. Darbininkai pildys profsąjungų autoredukcijai paruoštus sąskaitos blankus.
Taip Turine ir Pjemonte per kelias savaites mokesčius susimažino apie 150,000 šeimų. Prie dirbančiųjų klasių prisidėjo ir viduriniosios klasės atstovai. Tačiau tokią masinę išraišką autoredukcija įgavo tik Pjemonte. Kitur Iralijoje būta tik kelių dešimčių tūkstančių sumažintų sąskaitų – ten radikalų aktyvizmą “smaugė” profsąjungų vadovybės. Turine prie judėjimo sėkmės nuo konfederacijų sąlyginai autonomiškas kairysis profsąjungų judėjimas kartu su gyvenamųjų rajonų bendruomenėmis. Bet tokia situacija jį ir izoliavo, neleido judėjimui paplisti visoje Italijoje. Centrinės profsąjungos teigė, kad autoredukcijos judėjimas kertasi su darbininkų klasės veiksmais: darbininkai įstatymų nepažeidinėja. Jos labiau buvo susirūpinusios valstybe ir jos institucijų krize. Tai vis dar buvo istorinio kompromiso strategija, profsąjungos buvo suinteresuotos savo sąjunga su valdžia, tuo tarpu autoredukcijos šalininkams jų interesai buvo svarbesni nei krizės krečiamos valstybės ekonomika.
Artėjant antrajai judėjimo bangai valdžia pasisodino profsąjungų lyderius prie derybų stalo, ir šie sutinka apmokėti tą dalį pinigų, kurie buvo nesumokėti.
Išvados
Autoredukcijos judėjimas Turinė davė keletą teorinių ir politinių pamokų. Miesto kovos čia susivienija su autonomines kovos formas besirenkančiais darbininkais, pademonstruojama, kad tokias kovas galima gerai koordinuoti. Ši koordinavimą garantavo darbininkų profsąjungos, perėmusios iniciatyvą ir organizaciniu požiūriu parėmusios judėjimą.
Be profsąjungų įsikišimo autoredukcijos judėjimas būtų likęs izoliuotas. Jam paplisti padėjo Turino fenomenas. Šio darbininkų miesto gyvenimo būdą įtakojo FIAT gamyklose kilusios kovos. Antras dalykas – Italijos profsąjungos įsitraukė į socialines kovas. Tai matėsi jau 1969, kai metalurgų profsąjunga rėmė tuščių namų užėmimus. Profsąjungos remia judėjimą nebe vien simboliškai, jos organizuoja tiesioginį veiksmą. Turine toks įsitraukimas pažadina kovas ne tik darbininkų, bet ir kitų miestiečių tarpe.
Galiausiai labai svarbus ir ekonominės krizės veiksnys. Perprodukcijos, nedarbo ar gresiančio nedarbo metais įprasti profsąjungų veiksmai netenka geluonies: sunkiau organizuoti streikus, kovoti prieš gamybos augimą. Išlaikyti darbą ir išlaikyti uždarbį – tai tampa svarbiausia kovoms fabrike ir bet kurioje darbovietėje. Kovas reikia perkelti į vartojimo sferą.
Kova ginant savo perkamąją galią gali įgauti didelį mastą. Elektros mokesčių autoredukcijos judėjime dalyvavo tarnautojai (tai prieštaravo ideologijai, kad viešasis sektorius konfliktų metu išlieka „neutralus“), mokytojai ir kt. Taip skirtingas klases sutelkti į tiesioginį veiksmą anksčiau sugebėdavo tik aktyvios mažumos. Dabar šis daugiaklasiškumas tapo vienu iš svarbiausių šios kovos bruožų.
Autoredukcija visada tiesiogiai kvestionuoja valstybę. Visuomeninė vadinamojo kolektyvinio vartojimo kontrolė, „politinės“ kainos už viešąsias paslaugas, prieštarauja „teisingoms“ kainoms, kurias siūlė Carli planas ir valdžia.
Autoredukciją daug sunkiau pritaikyti privačiame sektoriuje. Privačią nuosavybę represiniai mechanizmai gina daug efektyviau. Pavyzdys: marksistai ėmė taikyti autoredukciją Milano supermarketuose perkamiems produktams. Rezultatas – policija be jokių skrupulų areštavo kovotojus. Antras pavyzdys – tuščių namų užėmimas: represijos užiminėjantiems valstybinius būstus retai būna staigios ir brutalios. Privačių namų okupacijos iššaukia represijas tučtuojau.
Autoredukcija labiausiai išsiplėtojo valstybės valdomuose sektoriuose – valstybės, kuri buvo patekusi į krizę ir nebegalėjo suvaldyti joje kerojančių prieštaravimų. Šio judėjimo plėtojimasis skatina valstybės irimą. Norint sustabdyti šį irimą valdžiai prireikė tam tikrų jėgų įsikišimo – tik jos galėjo gražinti ekonominę tvarką.
Pagal Eddy Cherki ir Michaelo Wieviorkos straipsnį parengė kp
Libcom.org
Autoredukcija – tai veiksmas, kurio metu vartotojai arba dirbantieji tam tikroje vartojimo ir gamybos srityje savavališkai kolektyviai (bendru sutarimu) susimažina viešųjų paslaugų, elektros, būsto nuomos kainas, arba atitinkamai – gamybos mastus.
Italijos krizė
Susidūrę su aštuntojo dešimtmečio ekonomine krize ir Italijos vyriausybės ekonominės politikos bankrotu (arba greičiau jos nebuvimu), didieji technokratai ir Italijos monopolijų (Agnelli, FIAT) lyderiai susibūrė aplink Italijos banko prezidentą Carli, ir paruošė reformų planą, vadinamą Carli planu. Vyriausybė 1974-ųjų rudenį jį priėmė be didesnio Komunistų Partijos pasipriešinimo. Šiame plane buvo numatyta, viena vertus, restruktūrizuoti gamybą, antra vertus, sumažinti viešąsias išlaidas. Taip Carli planu užsimojama perkelti Italijos ekonominės reformos naštą ant dirbančiųjų klasės pečių. Vyriausybės noras įvesti “teisingus mokesčius” leido augti transporto, elektros, telefono, sveikatos apsaugos, nuomos kainoms.
Socialinių kovų pakilimas
Carli planas buvo priimtas taip, tarsi šalyje būtų vyravusi socialinė taika ir nebūtų buvę dirbančiųjų kovų, Tačiau socialinės kovos nesiliovė dar iki plano priėmimo. Klasikines pasipriešinimo formas sustiprino ne tokios konvencionalios formos: gamybos sabotavimas, profsąjungų vadovų “nuėmimas”, produktyvumo mažinimas, gamybos masto kontrolė ir masinės pravaikštos. Šis judėjimas susijęs su Italijos dirbančiųjų kovingumu.
Šiose kovose aktyvų vaidmenį vaidina metalurgų profsąjungos ir įvairios radikalių kairiųjų grupuotės. 1968 – 1975 mieste prasideda tiesioginiai veiksmai, kurių epicentras – gyvenamojo būsto problema. Benamiai užima tuščius namus. Socialinio būsto savininkai susimažina sau mokesčius arba priešinasi iškeldinimui. Šios kovos – nelegalios, masinės ir dažnai smurtinės. 1969 – 1975 metais “užskvotinta” dvidešimt tūkstančių butų. Nuomos susimažinimas tapo svarbiausia kovos forma – politiškai buvo siekiama susimažinti nuomą iki 10% nuo atlyginimo.
Sunku nustatyti tiesioginį ryšį tarp kovų mieste ir darbininkų kovų. Nelengva suvokti, kad apskritai kapitalistinė sistema yra atakuojama tiek gamintojų, tiek vartotojų. Autoredukcijos judėjimas Turine siekia suvienyti šias dvi puolančiąsias jėgas.
Autoredukcijos judėjimas ir transporto kainos
Kasdien Turine dešimtys tūkstančių dirbančiųjų viešuoju transportu važinėja iš darbo ir namo. Taip prievarta prailginama darbo diena ir kartu ant darbininkų pečių užmetama papildoma finansinė našta.
1974-ųjų vasarą ir rudenį dvi privačios viešojo transporto kompanijos nusprendė nuo 20% iki 50% pakelti savo važiavimo kainą. Pirmosios reakcijos buvo spontaniškos ir neorganizuotos. Vėliau kovos organizavimą perėmė metalurgų profsąjunga. Jie sumano imtis autoredukcijos: savaitės transporto bilietas turi būti perkamas už seną kainą. Tam prireikė šiokių tokių politinių debatų. Atsisakymo mokėti išvis atsisakyta – transporto kompanijos tokiu atveju tiesiog nebeleistų važinėti autobusams. Kiekviename autobuse profsąjungų atstovai pardavinėjo profsąjungų paruoštus bilietus sena kaina, o surinktus pinigus perduodavo kompanijoms. Taip jie žengė žingsnį į priekį lyginant pavyzdžiui su Palermu, kur autoredukciją pasitelkę studentai naudojo ne tokias legalias kovos formas (blokuodavo automatinius komposterius). FIAT darbininkų demonstracijos ir spaudimas vertė regioninę valdžią reikalauti kompanijų, kad šios bilietus pardavinėtų senomis kainomis, kol bus pasiektas susitarimas su profsąjungomis.
Taip tiesioginis veiksmas pasiekė didelių laimėjimų. Jis vyksta nebe fabrike, nebe gamybinėje zonoje, bet greičiau fabriko ir miesto sankirtoje. Ši kovos forma kertasi su tradicine fabriko kovų praktika.
Autoredukcija buvo praktikuojama ne atskirų kovotojų. Ji buvo organizuota, preie jų aktyviai prisidėjo kovas rėmusios profsąjungos. Apie tokią jų poziciją nebuvo galima galvoti keletą metų anksčiau, tai buvo lūžis. Tačiau regioninio transporto autoredukcija visgi liko lokaliu reiškiniu, svarbiu vietiniams metalurgams. Judėjimas dėl elektros kainų suteiks autoredukcijai naują, masinį pobūdį.
Elektros mokesčių autoredukcija
Liepos pradžioje valdžia nusprendžia pakelti elektros kainas. Jei atsakas į šį sprendimą būtų buvęs silpnas ir neryžtingas, būtų galima didinti ir kitas kainas (telefono, viešojo transporto ir t.t.) Profsąjungos privalėjo veikti greitai. Taigi, elektros darbuotojų profsąjunga, pasinaudojusi transporto autoredukcijos patirtimi, sumanė pradėti autoredukciją. Kas geriau – ar vartotojams susimažinti sąskaitas 50%, ar atsisakyti apmokėti sąskaitas išvis? Tačiau antruoju atveju šalia to, kad darbininkų veiksmai gali būti atsukti prieš juos pačius, patys darbininkai mažiau organizuosis ir liks pasyvūs, jei tik atsisakys mokėti mokestį.
Elektros mokesčio susimažinimu vartotojai išreiškia nepritarimą vienašališkam vyriausybės sprendimui. Tiesioginis veiksmas priverstų valdžią derėtis. Taigi, profsąjungos nariai nutarė susimažinti elektros mokestį 50%. Taip jie praktikavo “pilietinį nepaklusnumą”. Profsąjungos pareiškė atsisakančios išjungti elektrą butuose, kuriuose praktikuojama autoredukcija. Taip profsąjungos prisidėjo prie kovų anapus fabriko sienų. Jos iki tam tikro laipsnio pakeitė partijas ir politines organizacijas. Tačiau toks profsąjungų vaidmuo buvo tik Turine, kur jos veikė autonomiškai nuo nacionalinės vadovybės. Visose jose telkėsi ir jas rėmė kraštutiniai kairieji. Kitur situacija buvo kitokia. Pavyzdžiui, Milane profsąjungų vadovybė sunaikino autoredukcijos judėjimą, o Neapolyje jis veikė spontaniškai, buvo nesusijęs su profsąjungomis. Turine kampaniją, žinoma, parėmė ir “grass roots” iniciatyvos gyvenamuosiuose rajonuose.
Kova plėtojosi dviem etapais: prisidedančių prie autoredukcijos parašai rinkti iš pradžių fabrikuose, o po to – gyvenamuosiuose rajonuose. Kodėl? Taip kova galėjo įgyti platesnį mastą. Pasirašyta peticija leidžia iškart kolektyviai imtis veiksmų: pasirašantis žmogus tuo paskelbia, kad mokės tik pusę mokresčio sumos, ir kartu su savo mokesčiu įteiks administracijai laišką, kuriame paaiškins, kad veikia kartu su profsąjungomis. Tuo tarpu profsąjungos stebės, nuo kokios datos laikomasi autoredukcijos, o gyvenamųjų rajonų bendruomenės dalins gyventojams lapelius, kuriuose aiškinami autoredukcijos metodai. Darbininkai pildys profsąjungų autoredukcijai paruoštus sąskaitos blankus.
Taip Turine ir Pjemonte per kelias savaites mokesčius susimažino apie 150,000 šeimų. Prie dirbančiųjų klasių prisidėjo ir viduriniosios klasės atstovai. Tačiau tokią masinę išraišką autoredukcija įgavo tik Pjemonte. Kitur Iralijoje būta tik kelių dešimčių tūkstančių sumažintų sąskaitų – ten radikalų aktyvizmą “smaugė” profsąjungų vadovybės. Turine prie judėjimo sėkmės nuo konfederacijų sąlyginai autonomiškas kairysis profsąjungų judėjimas kartu su gyvenamųjų rajonų bendruomenėmis. Bet tokia situacija jį ir izoliavo, neleido judėjimui paplisti visoje Italijoje. Centrinės profsąjungos teigė, kad autoredukcijos judėjimas kertasi su darbininkų klasės veiksmais: darbininkai įstatymų nepažeidinėja. Jos labiau buvo susirūpinusios valstybe ir jos institucijų krize. Tai vis dar buvo istorinio kompromiso strategija, profsąjungos buvo suinteresuotos savo sąjunga su valdžia, tuo tarpu autoredukcijos šalininkams jų interesai buvo svarbesni nei krizės krečiamos valstybės ekonomika.
Artėjant antrajai judėjimo bangai valdžia pasisodino profsąjungų lyderius prie derybų stalo, ir šie sutinka apmokėti tą dalį pinigų, kurie buvo nesumokėti.
Išvados
Autoredukcijos judėjimas Turinė davė keletą teorinių ir politinių pamokų. Miesto kovos čia susivienija su autonomines kovos formas besirenkančiais darbininkais, pademonstruojama, kad tokias kovas galima gerai koordinuoti. Ši koordinavimą garantavo darbininkų profsąjungos, perėmusios iniciatyvą ir organizaciniu požiūriu parėmusios judėjimą.
Be profsąjungų įsikišimo autoredukcijos judėjimas būtų likęs izoliuotas. Jam paplisti padėjo Turino fenomenas. Šio darbininkų miesto gyvenimo būdą įtakojo FIAT gamyklose kilusios kovos. Antras dalykas – Italijos profsąjungos įsitraukė į socialines kovas. Tai matėsi jau 1969, kai metalurgų profsąjunga rėmė tuščių namų užėmimus. Profsąjungos remia judėjimą nebe vien simboliškai, jos organizuoja tiesioginį veiksmą. Turine toks įsitraukimas pažadina kovas ne tik darbininkų, bet ir kitų miestiečių tarpe.
Galiausiai labai svarbus ir ekonominės krizės veiksnys. Perprodukcijos, nedarbo ar gresiančio nedarbo metais įprasti profsąjungų veiksmai netenka geluonies: sunkiau organizuoti streikus, kovoti prieš gamybos augimą. Išlaikyti darbą ir išlaikyti uždarbį – tai tampa svarbiausia kovoms fabrike ir bet kurioje darbovietėje. Kovas reikia perkelti į vartojimo sferą.
Kova ginant savo perkamąją galią gali įgauti didelį mastą. Elektros mokesčių autoredukcijos judėjime dalyvavo tarnautojai (tai prieštaravo ideologijai, kad viešasis sektorius konfliktų metu išlieka „neutralus“), mokytojai ir kt. Taip skirtingas klases sutelkti į tiesioginį veiksmą anksčiau sugebėdavo tik aktyvios mažumos. Dabar šis daugiaklasiškumas tapo vienu iš svarbiausių šios kovos bruožų.
Autoredukcija visada tiesiogiai kvestionuoja valstybę. Visuomeninė vadinamojo kolektyvinio vartojimo kontrolė, „politinės“ kainos už viešąsias paslaugas, prieštarauja „teisingoms“ kainoms, kurias siūlė Carli planas ir valdžia.
Autoredukciją daug sunkiau pritaikyti privačiame sektoriuje. Privačią nuosavybę represiniai mechanizmai gina daug efektyviau. Pavyzdys: marksistai ėmė taikyti autoredukciją Milano supermarketuose perkamiems produktams. Rezultatas – policija be jokių skrupulų areštavo kovotojus. Antras pavyzdys – tuščių namų užėmimas: represijos užiminėjantiems valstybinius būstus retai būna staigios ir brutalios. Privačių namų okupacijos iššaukia represijas tučtuojau.
Autoredukcija labiausiai išsiplėtojo valstybės valdomuose sektoriuose – valstybės, kuri buvo patekusi į krizę ir nebegalėjo suvaldyti joje kerojančių prieštaravimų. Šio judėjimo plėtojimasis skatina valstybės irimą. Norint sustabdyti šį irimą valdžiai prireikė tam tikrų jėgų įsikišimo – tik jos galėjo gražinti ekonominę tvarką.
Pagal Eddy Cherki ir Michaelo Wieviorkos straipsnį parengė kp
Libcom.org
2010-04-02
Kasparas Pocius: Nesibaigiantis Afganistano karas
Mindaugas Milinis. Afganistano kariai. Atsiminimai po trisdešimties metų. 1979-1989. V.: Knygius, 2010. 360 p.
Nuo pirmojo karo Afganistane pradžios praėjo daugiau nei trisdešimt metų, o mes ten tebekariaujame. Kariaujame svetimą, beprasmį tačiau žiaurų ir nužmoginantį karą, karą už sistemą, kuri, norėdama išvengti savo pačios krizės, nuslopinti visuomenėje susikaupusius prieštaravimus, paverčia mus patrankų mėsa ir uždengia mūsų cinkuotus karstus valstybinėmis ar tautinėmis vėliavomis. Štai ko jiems iš mūsų reikia: geras patriotas – miręs patriotas.
Tokios mintys kyla ne tik perskaičius Mindaugo Milinio sudarytą ir naujos leidyklos “Knygius” išleistą knygą “Afganistano kariai”, bet ir stebint šiandieninę situaciją pasaulyje, kai vieši įniršusių karo Afganistane veteranų ir priešininkų protestai negali sulaikyti liguisto JAV ir NATO vadų entuziazmo kariauti ir “laimėti” karą, kuriame laimėtojų nėra ir nebus.
Knyga, kurioje surinkti per dvidešimt daugiausia iš Lietuvos pajūrio kilusių žmonių atsiminimai, savotiškai pratęsia turbūt žymiausio lietuvio Afganistano karo veterano Zigmo Stankaus knygą “Kaip tampama albinosais”. “Afganistano kariuose” apie ano karo žiaurumą ir beprasmybę choru prabyla veteranai, invalidai, žuvusių kareivių motinos, netgi kareivių šaukimą ir cinkuotų karstų parvežimą organizavusio komisariato komisaras. Ką tik baigusius mokyklą, tas karas labai sužalojo, tik ne visus fiziškai. Daug sunkesnės vidinės traumos – beprotiška įtampa, baimė, siurrealistiniai sumaitotų kūnų vaizdai, peraugantys į dešimtmečius trunkančius naktinius košmarus. Įtampa tokiame kare, koks vyko ir vyksta Afganistane, kyla ne tik priešų, bet ir dėl žmogiškumą praradusių vadų baimės, baimės “diedų” ar bendražygių, kuriems nuo aplink tvyrančios mirties pasimaišo protas.
Buvęs žvalgas Jonas Zikas aprašo tai, į ką pavirsta tokia įtampa: “Tada užėjo kažkoks įniršis, perjungiau automatą, kad šaudytų pavieniais šūviais, ir šūvį po šūvio leidžiu į gulinčio lavono galvą. Suvariau visą apkabą, kol viena galvos pusė į šaltieną pavirto. Visi stovi, taip pat ir kuopos vadas, žiūri, juokiasi”. (p. 68) Tokios kraują stingdančios autentikos kupini ištisi skyriai. “Manau, kad baimės jausmą turi kiekvienas normalus žmogus. Žmogus, kuris baimės nejaučia, yra kvailas, jam būtina eiti pas psichiatrą” (p. 170). Kitoje vietoje skaitome: “…baimė yra natūrali. Juk visiškai nebijo tik nenormalūs, pašlijusios psichikos žmonės”(p. 197). Bandymas pasiteisinti? Kolektyvinis atsisakymas pažvelgti į save pačius? Juk ne bebaimiams žmonėms, o šiems dvasiškai sužalotiems jaunuoliams reikėjo psichologų pagalbos (kažin ar į juos buvo kreipiamasi). Baimė – svarbiausias dalykas, kurio toje “vyriškumo mokykloje” buvo išmokyti jaunuoliai. Paskui, grįžę iš mirties į gyvenimą jie bijojo, kad nepritaps, kai kurie netgi norėdavo grįžti atgal į karą ar tarnauti milicijoje. (p. 193) Taip tampama soldafonais.
“Afganistano kariai” – žiauri knyga. Tikėjausi karių atsiminimuose rasti daug puslapių, kur būtų liejama neapykanta karui, bet juose greičiau atsispindi susitaikymas, fatalizmas. Įtraukti į generolų sumanytą beprotybę, savo galvas jie saugojo su žeme sulygindami ištisus kišlakus, grobstydami civilių turtą. Tokiame kare žmogiškumas išnyksta. Daug labiau buvo rūpinamasi ne žmonėmis, o daiktais: karo trofėjais tapdavo “importinės” prekės – magnetofonai ar džinsai, kuriuos buvo galima mainyti į degtinę. Be to, galiojo čekių sistema – iš beprasmiško karo grįžęs namo, savo kūno ir sielos skausmus galėjai kompensuoti įsigytais daiktais. Nuostabi įžanga į kapitalizmą! Nenuostabu, kad kai kurie Afganistano karo veteranai nepriklausomoje Lietuvoje tapo nusikalstamo pasaulio veikėjais.
Praėjo trisdešimt metų, karas Afganistane vyksta, jis kol kas vangus, bet galbūt greitai pagal naują NATO koncepciją bus suaktyvintas. Lenkija tam jau ruošiasi ir planuoja atnaujinti karių kontingentą Afganistane – padidinti iki 2600 karių ir 400 vadinamųjų strateginio rezervo karių. .Kaip ir tada, apie šį karą oficialioji propaganda kalba puse lūpų. Bet ir dabar kai ką sužinome.
2008 m. gegužės 22 dieną Goro provincijos sostinėje Čagčarane kilo riaušės. Iš pradžių minėta, kad neramumai kilo dėl to, kad vienas JAV karys per šaudymo pratybas Irake vietoje taikinio pasirinko Koraną, tačiau vėliau ėmė aiškėti, jog šios neturtingos provincijos gyventojai sukilo dėl to, kad neturėjo ko valgyti. Per bruzdėjimus žuvo Lietuvos kareivis A. Jarmalavičius, akmenimis lengvai sužeisti dar du Lietuvos kariai. Galbūt karo šalininkai puls aiškinti, kad vienas karys, palyginti su 96 žuvusiais aname kare, – niekai?
Dar vienas faktas – šiemet karo biurokratai gyrėsi, kad lietuvių daliniai numalšino sukilusių kalinių riaušes Čagčarano kalėjime. Taigi, galime girtis, kad esame patrankų mėsa, malšinanti beginklių kalinių maištą prieš svetimų pajėgų savivalę. Be to, mes juk dalyvaujame taikos palaikymo misijoje, kovojame už Vakarų civilizacijos vertybes, už demokratiją. Mat, NATO ir autoritetingų globalinio kapitalizmo šalininkų manymu, karas – tai taika. Kad palaikytume taiką, reikia ginkluotis, žudyti žmones, kurie niekada nekėlė grėsmės nei tau, nei tavo šaliai, nei galingiems aljansams, suinteresuotiems ne taika ir stabilumu, bet išteklių plėšimu, priešų bauginimu ir galios konsolidavimu. Tokia taktika – “priešų bauginimu” – paremta ir naujoji NATO strategija, prie kurios labai noriai prisideda Rytų Europos šalys, leisdamos čia kurti gynybinius skydus. Taip mūsų vadovai kelia grėsmę savoms visuomenėms, o ne garantuoja saugumą, kuris išlieka tik deklaracijose.
Abu Afganistano karai kilo dėl panašių priežasčių. Paranoja dėl ginklavimosi varžybų ar krokodilo ašaros dėl karo su terorizmu – tai tik paviršius, po kuriuo slypi patologinė valdžios neapykanta visuomenei, poreikis slopinti jos poreikius, būtinybė sukelti joje įtampą ir baimę, kaltės pojūtį. Nepasitenkinimą stagnuojančia sovietine tikrove Kremlius malšino nukreipdamas jį į pirmąjį karą, o visame pasaulyje kilusį pilietinį judėjimą prieš kapitalizmą (prisiminkime kad ir Sietlo įvykius 1999-aisiais) buvo bandoma užgniaužti valdžios kurstoma patriotine isterija, kuri baigėsi Bagdado bombardavimu ir kariuomenės įvedimu į Afganistaną.
Taigi, Afganistano karas tęsiasi, jis gali būti taip periodizuojamas: pirmajame lietuviai kovėsi už sovietus, antrajame – už Vakarų kapitalistus. Knygą “Afganistano kariai” reikėtų papildyti su NATO kariavusių jaunuolių ir žuvusio seržanto motinos atsiminimais. Labai gaila, bet atrodo, kad karą Afganistane galima laimėti tik nukreipus automatus ne į virpančius iš baimės vietinius, bet į sočius karo vadus ir į visą sistemą, jei ji grindžiama baime ir įtampa, jei ji naikina ir luošina žmonių gyvenimą.
Šiaurės Atėnai, 2010 balandžio 2 d., Nr. 13 (983)
Nuo pirmojo karo Afganistane pradžios praėjo daugiau nei trisdešimt metų, o mes ten tebekariaujame. Kariaujame svetimą, beprasmį tačiau žiaurų ir nužmoginantį karą, karą už sistemą, kuri, norėdama išvengti savo pačios krizės, nuslopinti visuomenėje susikaupusius prieštaravimus, paverčia mus patrankų mėsa ir uždengia mūsų cinkuotus karstus valstybinėmis ar tautinėmis vėliavomis. Štai ko jiems iš mūsų reikia: geras patriotas – miręs patriotas.
Tokios mintys kyla ne tik perskaičius Mindaugo Milinio sudarytą ir naujos leidyklos “Knygius” išleistą knygą “Afganistano kariai”, bet ir stebint šiandieninę situaciją pasaulyje, kai vieši įniršusių karo Afganistane veteranų ir priešininkų protestai negali sulaikyti liguisto JAV ir NATO vadų entuziazmo kariauti ir “laimėti” karą, kuriame laimėtojų nėra ir nebus.
Knyga, kurioje surinkti per dvidešimt daugiausia iš Lietuvos pajūrio kilusių žmonių atsiminimai, savotiškai pratęsia turbūt žymiausio lietuvio Afganistano karo veterano Zigmo Stankaus knygą “Kaip tampama albinosais”. “Afganistano kariuose” apie ano karo žiaurumą ir beprasmybę choru prabyla veteranai, invalidai, žuvusių kareivių motinos, netgi kareivių šaukimą ir cinkuotų karstų parvežimą organizavusio komisariato komisaras. Ką tik baigusius mokyklą, tas karas labai sužalojo, tik ne visus fiziškai. Daug sunkesnės vidinės traumos – beprotiška įtampa, baimė, siurrealistiniai sumaitotų kūnų vaizdai, peraugantys į dešimtmečius trunkančius naktinius košmarus. Įtampa tokiame kare, koks vyko ir vyksta Afganistane, kyla ne tik priešų, bet ir dėl žmogiškumą praradusių vadų baimės, baimės “diedų” ar bendražygių, kuriems nuo aplink tvyrančios mirties pasimaišo protas.
Buvęs žvalgas Jonas Zikas aprašo tai, į ką pavirsta tokia įtampa: “Tada užėjo kažkoks įniršis, perjungiau automatą, kad šaudytų pavieniais šūviais, ir šūvį po šūvio leidžiu į gulinčio lavono galvą. Suvariau visą apkabą, kol viena galvos pusė į šaltieną pavirto. Visi stovi, taip pat ir kuopos vadas, žiūri, juokiasi”. (p. 68) Tokios kraują stingdančios autentikos kupini ištisi skyriai. “Manau, kad baimės jausmą turi kiekvienas normalus žmogus. Žmogus, kuris baimės nejaučia, yra kvailas, jam būtina eiti pas psichiatrą” (p. 170). Kitoje vietoje skaitome: “…baimė yra natūrali. Juk visiškai nebijo tik nenormalūs, pašlijusios psichikos žmonės”(p. 197). Bandymas pasiteisinti? Kolektyvinis atsisakymas pažvelgti į save pačius? Juk ne bebaimiams žmonėms, o šiems dvasiškai sužalotiems jaunuoliams reikėjo psichologų pagalbos (kažin ar į juos buvo kreipiamasi). Baimė – svarbiausias dalykas, kurio toje “vyriškumo mokykloje” buvo išmokyti jaunuoliai. Paskui, grįžę iš mirties į gyvenimą jie bijojo, kad nepritaps, kai kurie netgi norėdavo grįžti atgal į karą ar tarnauti milicijoje. (p. 193) Taip tampama soldafonais.
“Afganistano kariai” – žiauri knyga. Tikėjausi karių atsiminimuose rasti daug puslapių, kur būtų liejama neapykanta karui, bet juose greičiau atsispindi susitaikymas, fatalizmas. Įtraukti į generolų sumanytą beprotybę, savo galvas jie saugojo su žeme sulygindami ištisus kišlakus, grobstydami civilių turtą. Tokiame kare žmogiškumas išnyksta. Daug labiau buvo rūpinamasi ne žmonėmis, o daiktais: karo trofėjais tapdavo “importinės” prekės – magnetofonai ar džinsai, kuriuos buvo galima mainyti į degtinę. Be to, galiojo čekių sistema – iš beprasmiško karo grįžęs namo, savo kūno ir sielos skausmus galėjai kompensuoti įsigytais daiktais. Nuostabi įžanga į kapitalizmą! Nenuostabu, kad kai kurie Afganistano karo veteranai nepriklausomoje Lietuvoje tapo nusikalstamo pasaulio veikėjais.
Praėjo trisdešimt metų, karas Afganistane vyksta, jis kol kas vangus, bet galbūt greitai pagal naują NATO koncepciją bus suaktyvintas. Lenkija tam jau ruošiasi ir planuoja atnaujinti karių kontingentą Afganistane – padidinti iki 2600 karių ir 400 vadinamųjų strateginio rezervo karių. .Kaip ir tada, apie šį karą oficialioji propaganda kalba puse lūpų. Bet ir dabar kai ką sužinome.
2008 m. gegužės 22 dieną Goro provincijos sostinėje Čagčarane kilo riaušės. Iš pradžių minėta, kad neramumai kilo dėl to, kad vienas JAV karys per šaudymo pratybas Irake vietoje taikinio pasirinko Koraną, tačiau vėliau ėmė aiškėti, jog šios neturtingos provincijos gyventojai sukilo dėl to, kad neturėjo ko valgyti. Per bruzdėjimus žuvo Lietuvos kareivis A. Jarmalavičius, akmenimis lengvai sužeisti dar du Lietuvos kariai. Galbūt karo šalininkai puls aiškinti, kad vienas karys, palyginti su 96 žuvusiais aname kare, – niekai?
Dar vienas faktas – šiemet karo biurokratai gyrėsi, kad lietuvių daliniai numalšino sukilusių kalinių riaušes Čagčarano kalėjime. Taigi, galime girtis, kad esame patrankų mėsa, malšinanti beginklių kalinių maištą prieš svetimų pajėgų savivalę. Be to, mes juk dalyvaujame taikos palaikymo misijoje, kovojame už Vakarų civilizacijos vertybes, už demokratiją. Mat, NATO ir autoritetingų globalinio kapitalizmo šalininkų manymu, karas – tai taika. Kad palaikytume taiką, reikia ginkluotis, žudyti žmones, kurie niekada nekėlė grėsmės nei tau, nei tavo šaliai, nei galingiems aljansams, suinteresuotiems ne taika ir stabilumu, bet išteklių plėšimu, priešų bauginimu ir galios konsolidavimu. Tokia taktika – “priešų bauginimu” – paremta ir naujoji NATO strategija, prie kurios labai noriai prisideda Rytų Europos šalys, leisdamos čia kurti gynybinius skydus. Taip mūsų vadovai kelia grėsmę savoms visuomenėms, o ne garantuoja saugumą, kuris išlieka tik deklaracijose.
Abu Afganistano karai kilo dėl panašių priežasčių. Paranoja dėl ginklavimosi varžybų ar krokodilo ašaros dėl karo su terorizmu – tai tik paviršius, po kuriuo slypi patologinė valdžios neapykanta visuomenei, poreikis slopinti jos poreikius, būtinybė sukelti joje įtampą ir baimę, kaltės pojūtį. Nepasitenkinimą stagnuojančia sovietine tikrove Kremlius malšino nukreipdamas jį į pirmąjį karą, o visame pasaulyje kilusį pilietinį judėjimą prieš kapitalizmą (prisiminkime kad ir Sietlo įvykius 1999-aisiais) buvo bandoma užgniaužti valdžios kurstoma patriotine isterija, kuri baigėsi Bagdado bombardavimu ir kariuomenės įvedimu į Afganistaną.
Taigi, Afganistano karas tęsiasi, jis gali būti taip periodizuojamas: pirmajame lietuviai kovėsi už sovietus, antrajame – už Vakarų kapitalistus. Knygą “Afganistano kariai” reikėtų papildyti su NATO kariavusių jaunuolių ir žuvusio seržanto motinos atsiminimais. Labai gaila, bet atrodo, kad karą Afganistane galima laimėti tik nukreipus automatus ne į virpančius iš baimės vietinius, bet į sočius karo vadus ir į visą sistemą, jei ji grindžiama baime ir įtampa, jei ji naikina ir luošina žmonių gyvenimą.
Šiaurės Atėnai, 2010 balandžio 2 d., Nr. 13 (983)
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)