Jonathan A. Christiansen. „Mes visi lyderiai“: Anarchizmas ir Pasaulio Pramonės Darbininkų profsąjunga (2)

(Straipsnio pabaiga - pradžia čia)

Anarchizmas kaip IWW „tarpininkas“

IWW niekada neatsiribojo nuo anarchistų grupių – todėl didėjant anarchistų grupėms ši profsąjunga taip pat gavo naudos. Šiais laikais profsąjunga atgimė todėl, kad prie jos prisidėjo daug žmonių, besidominčių radikalia politika. Daugelis IWW narių, su kuriais kalbėjau, pažymėjo tapę IWW nariais ar šalininkais ne sužinoję apie kokią nors mobilizaciją ar propagandinę kampaniją (t.y., tiesioginio kontakto su profsąjunga dėka, bet per „tarpininkus“ – radikalizmo ir IWW istoriją, folko muzikos kultūrą ir kitas radikalias organizacijas. Vienas narys pasakojo, kad jo kelias į IWW prasidėjo jam prisijungus prie radikalios studentų organizacijos – čia jis sužinojo apie IWW, perskaitęs istorinę knygą apie šią profsąjungą. Kitas IWW narys pažymėjo su IWW veikla susipažinęs klausydamas anarchisto folk muzikanto Utah Philips (buvo jo didelis gerbėjas). Vėliau, keliaudamas po šalį, jis sutiko Čikagos skyriaus sekretorių, užsiėmusį intensyviais organizacijos kūrimo darbais. Jis pasakojo, kad jam tai padarė stiprų įspūdį, ir jis vėliau prisijungė prie organizacijos.

Štai kaip dar viena narė pasakoja įsitraukusi į profsąjungą dalyvaudama anarchistų grupėje.

“Per pirmąjį anarchistų susitikimą, kuriame dalyvavau, išgirdau, kad kitą šeštadienį vyks IWW mitingas. Pagalvojau ir paklausiau, ar galoiu eit. O jie sako „jo, žinoma“. ”

Dar vienas narys pasakoja, kad daug IWW veiksmų atskirose vietose aprašomi vietinėje anarchistų spaudoje, kur pažymimas stiprus ryšys tarp anarchistų grupių ir IWW.

Bet anarchistinės grupės IWW nėra vien tik žmonių telkimo priemonė, IWW taip pat teikia praktinę ideologiją bei pasakojimus apie kovas ir tiesioginius veiksmus, kurių gali imtis anarchistai. Vienas pavyzdys – IWW narė, kurios paprašiau papasakoti savo mėgstamą istoriją. Ji sako:

„Man patinka istorija, kurią ypač mėgstu pasakoti per savišvietos užsiėmimus „žinokite savo teises“ (ji dirba Anarchistų Juodajame Kryžiuje). Kai jie Pirmojo pasaulinio karo metu darė žodžio laisvės kampanijas, ir kai vis daugiau voblių buvo areštuojama, jų prisirinko visas kalėjimas, ir jie tiesiog gerai leido laiką – nes ką dar galima daryt kalėjime – tik turėt, po velnių, gerą laiką. Jie plojo delnais ir trepsėjo, vėliau pradėjo sutartinai šokinėti... o sinchroniškas judėjimas, žinot, gali sugriauti struktūras – ir visas tas kalėjimo aukštas subyrėjo, o jie visi pabėgo. Mėgstu pasakot šitą istoriją.“

Šis prisiminimas apie praeities kovas dėl žodžio laisvės dar sykį parodo, kokie būna IWW veiksmai. Ši organizacija vertina kolektyvinį buvimo persekiojamu jausmą, tiesioginio veiksmo būtinybę ir kolektyvinio veiksmo jausmą, kuris būtinas, kad narių veiksmai sukeltų kokius nors pokyčius. Pasakotojai – Anarchistų Juodojo kryžiaus, kaliniams padedančios organizacijos aktyvistei – ši istorija tampa galimybe suvokti save ir taip pat anarchizmo reikšmę ilgoje profsąjungos traducijoje. Istorija kalba apie tiesioginio veiksmo ir solidarumo – dviejų profsąjungos veikloje ir anarchizme labiausiai vertinamų dalykų – svarbą. Taigi, šiame pasakojime mažytis veiksmas pateikiamas kaip abipusiai reikšmingas anarchistams ir IWW – kurie kartais kurdavo bendrą istoriją.

Šie pavyzdžiai liudija, kad atėjimą į organizaciją gali sąlygoti kokios nors kitos organizacijos ar kultūrinio pasakojimo – istorinių knygų ir pan. – tarpininkavimas. Tuo IWW nepanaši į daugelį profsąjungų ar socialinių judėjimų. Tokie pasakojimai – tai pavyzdys, kaip IWW gali skleisti savo „kerus“ toli anapus organizacijos ribų. Tokie „kerai“ ypač pastebimi anarchistų organizacijose, iš kurių į IWW ateina daug narių, tuo tarpu IWW su anarchistais dalijasi jiems mielais pasakojimais apie kovas ir siūlo praktiškų būdų organizuotis.

Įtampos tarp anarchistų ir IWW

Tačiau santykiai tarp anarchistų ir IWW ne visada yra geri. Yra keletas dalykų, dėl kurių šių dviejų grupių keliai buvo išsiskyrę – dėl to šios grupės gali turėti ir priešiškų interesų.

Žinoma, palankiausias būdas valdžiai ir verslui atitolinti potencialius narius nuo profsąjungos – tai jos kaltinimas komunizmu, bolševizmu ir pan. JAV istorijoje buvo daug epizodų, kai valdžia socialistams ir ypač anarchistams taikė griežtas represijas. Daugelis pilietybės neturėjusių anarchistų buvo deportuota, o imigrantai anarchistai Sacco ir Vanzetti‘s buvo nuteisti ne už jiems primestą išgalvotą žmogžudystę, o už politines pažiūras. Dėl šios priežasties daugeliui profsąjungų buvo patogiau atsiriboti nuo anarchizmo ir socializmo.

IWW atsiribojimas buvo skausmingesnis – daug iškilių anarchistų pridėjo prie jos sukūrimo. Taip pat daugelis jų veiksmų buvo susiję su anarchizmu. Vienas narys apie IWW plakate atsispindėjusią sabotažo propagandą kalba taip:

„Tuo metu IWW viešai pritarė sabotažui, ir aš tebemanau, kad tiesioginis veiksmas yra puiki taktika, bet dabar žodis „sabotažas“ yra įgijęs šiurpių konotacijų. Ir apie jį, manau, neprotinga kalbėti viešai. Žinot, žmonės mano, kad jis reiškia griovimą ir niekšybes“.

Įdomu, kad nors tiesioginio veiksmo ir sabotažo sąvokos šioje organizacijoje atrodo susipynusios, kaip matėme aukščiau esančioje citatoje, labiau linkstama vartoti ne sabotažo, o tiesioginio veiksmo sąvoką. Toks „sabotažo“ varžymasis ir jo pakeitimas mažiau pavojingai skambančiu „tiesioginiu veiksmu“ liudija apie anarchizmo ir su juo siejamos taktikos varžymąsi.

Buvo ir praktiškesnių priežasčių nesutarti. Nors daugelis šiuolaikinių anarchistų vertina IWW kaip labai atvirą profsąjungą, kuri organizavo moteris, mažumų atstovus ir imigrantus, kai kitos profsąjungos to nedarė, kai kurie anarchistai kritikuoja organizacinę šios profsąjungos struktūrą ir kai kuriuos jos įvaizdžio aspektus. Pavyzdžiui, ginčo objektu tampa tai, kad IWW nariai plakatuose vaizduojami daugiausiai kaip baltieji vyrai. Štai kaip tai vertina vienas voblis anarchistas:

Jei baltieji darbininkai vyrai iš savo drumzlinų profsąjungų perbėgtų į IWW, ar jie mus visus išgelbėtų? Taip, man patinka šitie plakatai, bet jie labai senoviški. . . jei šiandien užlipintum tokį plakatą, žmonės paklaustų, ką po velnių čia padarei“.

Kaip paaiškėjo iš šios citatos, kai kurie profsąjungos įvaizdžio aspektai kelia nepasitenkinimą šiuolaikiniam anarchistų judėjimui. Kai kuriems anarchistams nepatinka ne tik organizacijos įvaizdis, bet ir tai, kaip profsąjunga funkcionuoja – juk anarchistai vertina tiesioginę demokratiją ir nebiurokratinį sprendimų priėmimą. Tas pats voblis pasakoja:

„Ne visada mėgstu eiti į susirinkimus . . . Gal tai anarchistinis verkšlenimas, bet organizacija yra biurokratinė, joje daug centralizmo, kurio nelabai mėgstu, o ir funkcionuoja organizacija ne taip, kaip aš norėčiau.“

Taigi, nors daugelis anarchistų dalyvauja IWW veikloje, o ir pačiai organizacijai palanku bendradarbiauti su anarchistais, tarp šių dviejų judėjimų esama ir įtampų. Tai pastebima iš to, kaip IWW atsisako tam tikrų kovingesnių, radikalesnių savo veiklos elementų. Įtampų kyla ir tada, kai suvokiama, kad IWW nėra grynai anarchistinė organizacija.

Parengta pagal libcom.org

Jonathan A. Christiansen. „Mes visi lyderiai“: Anarchizmas ir Pasaulio Pramonės Darbininkų profsąjunga

Šiame tinklaraštyje jau buvo minėta Pasaulio Pramonės Darbininkų profsąjunga (jos konstitucijos preambulę rasite čia), bet dabar, prieš prasidedant dirbančiųjų tyrimui, verta prisiminti, kokius interesus ji atstovauja ir kokius idealus puoselėja. Šitas smarkiai aptrumpintas straipsnis, tegu ir netobulas, susieja IWW veiklą su anarchizmu.

1916 -aisiais JAV Vašingtono valstijos Evereto mieste bandė prisišvartuoti keleivinis keltas, pilnas Pasaulio Pramonės Darbininkų profsąjungos (IWW) aktyvistų ir kalbėtojų. Tai padaryti jam sutrukdė vietos šerifas su ginkluotais padėjėjais ir ginkluotais vietinių verslininkų samdiniais. Pasak legendos, šerifui paklausus „Kas jūsų lyderiai?“, iš kelto nuskambėjo atsakymas „Mes visi lyderiai“. Kaip teigia folko muzikantas Utah Phillipsas, „tai išgąsdino senus teisėsaugos vilkus“. Nuaidėję šūviai pakirto penkis IWW dalyvius, o pats įvykis įėjo į istoriją Evereto skerdynių vardu. 1979-aisiais sukurtame dokumentiniame filme „Vobliai“, kuriame pasakojama ankstyvojo IWW laikotarpio istorija, savo atsiminimais apie Evereto skerdynes dalijasi du IWW nariai. Po daugelio metų šią istoriją su populiaria dainininke Ani DiFranco įrašytame albume priminė Utah Phillips – taip ši istorija pasiekė jaunąją kartą.

Antrajame XX a. dešimtmetyje JAV miestuose buvo teisiškai netoleruojamos viešos prakalbos – tai buvo bandymas kontroliuoti IWW „kalbėjimą iš tribūnos“, kuris IWW nariams leisdavo viešai smerkti pramonę ir kapitalizmą, kviesti darbininkus organizuotis kaip klasę. Evereto skerdynės – tai vienas iš daugelio IWW kovų už žodžio laisvę epizodų. Jas išgarsino brutalios represijos. Kovodami už žodžio laisvę, vobliai užplūdo miestus, kuriuose buvo uždrausta viešai kalbėti, ir leidosi masiškai areštuojami už nelegalų kalbėjimą gatvėse. Jiems perpildžius teismus ir kalėjimus, miestai buvo priversti atšaukti draudimą. Tokie „tiesioginiai veiksmai“ tapo esminiu profsąjungos taktikos bruožu. Pasakojimai apie kovas už žodžio laisvę tapo pasakojimo apie IWW ir jos narius dalimi.

Praėjus daugiau nei 90 metų, 2007-ųjų rugsėjį Rod Ailendo saloje, North Providence, Rhode Island,su policija susirėmė eitynių už darbo teises dalyviai. Keli dalyviai buvo apipurkšti pipirinėmis dujomis, vienai dalyvei policininkai sulaužė koją. Eitynes organizavo IWW Providence padalinys. Grupė žmonių ketino keliauti iki vietinio restorano bei surengti prie jo piketą: šis restoranas produktus gaudavo iš tiekėjo Niujorke, kuris tapo IWW kampanijos taikiniu dėl to, kad užgaulių veiksmų įdarbinant žmones. Po smurtingo susidūrimo profsąjunga pareiškė kviečianti visus JAV šiaurės rytų voblius protestuoti dėl vietinio policijos departamento veiksmų. Po kelių dienų IWW tinklalapio antraštė skelbė „IWW toliau organizuoja kovą už žodžio laisvę Providence”. Tokia antraštė simbolizuoja IWW siekį parodyti jos šiandienines kovas istorinių kovų kontekste.

Po daugelio nuosmukio metų IWW šiuo metu atsigauna: plečiama jos veikla, žinomumas, o narių skaičius nuo 2001 iki 2006 išaugo beveik du kartus. Profsąjunga taip pat surengė kelias plačiai nuskambėjusias kampanijas – Starbucks profsąjungos (SWU) kampanija buvo nušviesta ir nacionalinėje žiniasklaidoje.

Šiame straipsnyje kalbama ne apie profsąjungos infrastruktūrą, o apie jos kultūrą ir ideologiją, kuri atsispindi jos dalyvių pasakojimuose. Šiuose pasakojimuose – muzikoje, filmuose, dainose, poezijoje – atsispindi anarchistiniai profsąjungos idealai ir filosofija. Įdomu, kad anarchistinės idėjos yra gyvos profsąjungoje, kuri vis dėlto nevadina savęs anarchistine.

Istorija ir teorija

IWW kėlė kontraversijų nuo pat savo gyvavimo pradžios. Ji gimė XX a. pradžioje, kai viešpatavo turtinė nelygybė ir konkurencija tarp dirbančiųjų. IWW 1905-aisiais įkūrė saujelė profsąjungiečių „disidentų“. Sąjungos filosofija buvo tokia: visi kiekvienos pramonės šakos dirbantieji turėtų kaip klasė organizuotis į „Vieną didžiulę profsąjungą“; jų tikslas – perimti gamybosa ir darbo priemones į dirbančiųjų rankas. Jie manė, kad profsąjungų judėjimas kuria dirbtinį susiskaldymą dirbančiųjų tarpe. Toks susiskaldymas, kaip teigia jie, naudingesni kapitalistams, o ne dirbantiesiems: jie pjudo dirbančiuosius tarpusavyje. IWW turėjo tapti sąjunga, kur kiekvienas bet kokios pramonės šakos darbuotojas galėjo prisidėti prie organizavimosi ir kovos su kapitalo jėgomis. Taip pat jie manė, kad profsąjungos organizacinė struktūra turi atspindėti naujo pasaulio, kuriuo jie tiki, viziją – senosios sistemos kevale reikėjo kurti pasaulį, kuris būtų laisvas nuo bosų ir darbo vergijos.

IWW, puoselėdama radikalią retoriką, turėjo didelę įtaką toli gražu ne vien dirbančiųjų judėjimo tarpe. Po Antrojo pasaulinio karo IWW dalyvių skaičius sumažėjo, o pačią organizaciją slopino valdžios represijos ir linčiuotojų prievarta. Tačiau, nors IWW nesukūrė pasaulinio dirbančiųjų judėjimo ir Vienos didelės profsąjungos, ji niekada nenuleido rankų, netapo nevykusia organizacija, bet išliko kooperuodamasi ir solidarizuodamasi su kitais judėjimais. Taip pat savo kultūriniu naratyvu ji skatino socialinę vaizduotę: ji ne tik užmezgė ryšius su įvairiais kairiaisiais judėjimais JAV bei įtakojo tokių pačių judėjimų atsiradimą Europoje, įkvėpė studenų aktyvumą septintajame – aštuntajame dešimtmečiais.

Kai kurie autoriai teigia, kad IWW buvo sukūrusi kur kas platesnį projektą nei eilinė profsąjunga – jie siekė ne tik organizuotis darbo vietose, bet keisti pačią visuomenę. Be to, nors dalyvių skaičius buvo palyginti nedidelis, bet daug žmonių, jau palikę IWW gretas, likdavo ištikimi organizacijos tikslui ir kovodavo už revoliucinį profsąjungų judėjimą. Taigi, šių autorių teigimu, IWW labiau reikėtų laikyti ne profesine sąjunga, o socialiniu judėjimu – šiandien tokie šios organizacijos bruožai matosi dar geriau. Minėtas autorius pabrėžia svarbų anarchizmo vaidmenį IWW atsiradimui ir pirmajam jo veiklos periodui. Jis pažymi, kad nors IWW niekada nelaikė savęs anarchistine organizacija, jos kūrimo darbuose dalyvavo nemažai anarchistų. Be to, IWW buvo artimesnės Europos anarchosindikalistų organizacijoms, nei kitos JAV egzistavusios profsąjungos – nors niekada nelaikė savęs anarchosindikalistine profsąjunga.

Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad organizacijos, norėdamos išlaikyti savo tapatybę, kuria ir palaiko savo institucinę atmintį. IWW narių pasakojimai, pasiekiantys mus dainos, menų ir poezijos pavidalais, padeda mums suprasti, kaip palaikoma organizacijos tapatybė ir suvokti organizacijos ideologiją. Teigiama, kad istorijų pasakotojai susieja girdėtas istorijas su savo pačių išgyvenimais. Taigi, pasakojimai yra galingas metodas kurti istoriją ir tapatybę. IWW nariams istorija tokia svarbi, kaip ir politinė tapatybė. Kadangi IWW yra labai decentralizuota, nepasižymi griežta doktrina, kolektyvinės atminties formavimas turi didelę vertę. Tai – galimybė skleisti organizacinę ideologiją, propaguoti taktikas ir vertybes.

IWW, anarchizmas ir kintančios struktūrinės galimybės

Atgimusi IWW naudojosi pasikeitusiomis struktūrinėmis galimybėmis. Geras pavyzdys – Starbucks profsąjungos (SWU) kampanija, kuri buvo pradėta 2004-asiais Niujorke ir išsiplėtė kituose Šiaurės Amerikos miestuose.

Galimybę kurti kitokias spaudimo taktikas suteikė kitokie kompanijų verslo modeliai. Starbucks kaip sąmoningos kompanijos įvaizdis paskatino atsirasti tam tikras IWW taktikas. SWU per ilgus tiesioginio veiksmo metus naudojosi tokiu kompanijos įvaizdžiu, stengdamasi padidinti savo galią ir įtaką. Nepaisant to, jog Starbucks officialiai nepripažįsta šios profsąjungos, kuri nėra sertifikuota Nacionalinės darbo santykių tarybos, profsąjunga iškovojo daug pergalių – buvo padidintos algos, į darbą grąžinti atleisti darbuotojai.

Kadangi SWU nebuvo organizuojama kiekvienoje Starbucks parduotuvėje, Starbucks teisininkai įrodinėjo, kad dėl geresnių darbo sąlygų derasi per mažai darbuotojų, jie neatstovauja viso kolektyvo. Daugelis profsąjungos narių suvokė tai kaip būdą susilpninti profsąjungą, kurios nariai neatlaikytų tampymo po jiems priešiškus teismus ir išsiskirstytų. Profsąjunga taip pat suvokė, kad teismams atsidūrus Starbucks pusėje, jiems nepavys kovoti dėl savo teisių tarptautiniu mastu. Todėl jie greitai pakeitė taktiką.

Prisimindama pasakojimus apie didelę profsąjungą, tiesioginius veiksmus ir solidarumą, profsąjunga nesiekė pasirašyti kolektyvinės sutarties (tai būtų sunku turint omenyje minėtas aplinkybes), o sukūrė kažką panašaus į socialinį judėjimą. Tokiu būdu spaudimas daromas piketų, žiniasklaidos ir bendruomenių pagalba. Imtis veiksmų raginami visi IWW nariai – jie gali organizuotis savo parduotuvėse, daryti bosams spaudimą. Šioje strategijoje pagrindinis tikslas jau nebėra sutartis su kompanija, bet dirbančiųjų organizavimasis, sugebėjimas imtis kolektyvinių veiksmų, kai jie supranta, jog gali pralaimėti.

Tokiu būdu dirbantiesiems nebereikia laukti, kol profsąjungų ir kompanijų teisininkai susirems teisme. Kilus problemų su darbdaviu, jie patys gali imtis veiksmų. Tokios profsąjungos leidžia dirbantiesiems patiems įgyti kontrolę profsąjungose – jie organizuojasi savo darbovietėse ir patys pasirenka savo kovos taktiką, užuot atsiklausę bosų. Kaip sakė vienas organizatorius, profsąjungose jie nenori atkurti kapitalistinių struktūrų.

IWW gali nevaržomai organizuotis mažmeninės prekybos sektoriuje, kadangi čia nesiorganizuoja didžiosios tradicinės profsąjungos. Taip pat IWW atgimimą įkvėpė kintantis politinis klimatas, susijęs su Sovietų Sąjungos žlugimu ir stiprių kairiųjų partijų nuosmukiu. Vienas ilgametis narys apie tai kalba taip: „Sovietų žlugimas sugriovė įvairių komunistų grupių gyvavimo pamatus – jos nebedaro įspūdžio nei dirbančiųjų klasei, nei visai visuomenei, todėl mes, anarchistai, šioje situacijoje laimime“. Kitas narys dar aiškiau susieja IWW, anarchizmą ir kintančias politines galimybes:

„Manau, kad Sovietų Sąjungos žlugimas ir jau anksčiau paaiškėjęs Rusijos revoliucijos korumpuotumas leido daugeliui žmonių ieškoti labiau decentralizuotų organizacijos formų. Ir nors aš nesu tikras, ar vadinčiau save anarchistu – o vadinti save anarchistu, regis, yra visai optimistiška (juokiasi), bet man patinka, kad IWW bando kovoti darbovietėse, o ne eiti politiniu keliu, per rinkimus.

Šis narys teigia, kad tarp anarchizmo ir šios profsąjungos esama glaudžių ryšių. Siejasi netgi jų likimas. Paklaustas apie atgimstantį susidomėjimą IWW, jis teigia:

Manau, kad tai labai susiję su padidėjusiu susidomėjimu anarchizmu, kuris atsirado po Sietlo. Tarkime, gamtosaugininkai ir daug kitų kairiųjų pradeda suvokti, kad darbo judėjimas yra jų aiškus sąjungininkas, o IWW – jų aiškus sąjungininkas darbo judėjime.

Kaip matosi iš „decentralizuotų organizavimosi formų“, IWW išlaiko artimumą anarchistinėms socialinio organizavimosi formoms. SWU taip pat nesiekia derėtis dėl sutarčių bei atkurti „kapitalisatinių struktūrų profsąjungose“. Abiem atvejais anarchistinis požiūris įrodo savo praktiškumą esamoje situacijoje, kai korporacijos gali nepaisyti valstybėje egzistuojančių įstatymų. IWW svarbu organizuotis necentralizuotai, nepasikliauti centralizuotomis profsąjungomis, politinėmis partijomis ar vyriausybėmis.

IWW – anarchizmas praktikoje

Nors vietinėje atšakoje, kurios veiklą aš studijavau, esama skirtingų radikalių tradicijų atstovų, stipriausia ideologija lieka anarchizmas. Anarchistiniai idealai atsispindi naujesnėje profsąjungos literatūroje ir jos narių pažiūrose. IWW kontingentas demonstracijose dažnai neša sindikalistines raudonai juodas vėliavas, artimos ispaniškam anarchizmui, ir juodas anarchistines vėliavas. Daugelis IWW narių nešioja anarchistinius simbolius ant kuprinių ir rūbų. Daugelis narių mano, kad IWW veikia kaip anarchistinė profsąjunga, ir pažymi, kad IWW prisideda prie anarchistinių idealų puoselėjimo, plėtodama tiesioginį veiksmą. Daug kas kaip anarchistinę taktiką vertina decentralizaciją, o IWW vertina kaip būdą perkelti anarchizmą į praktiką. IWW spaudoje dažnai pasirodo tokios žinutės: “Aš esu anarchistas ir juo būsiu visada. Bet IWW sindikalizmą vertinu kaip galimybę įdiegti anarchizmą praktikoje“.

Dėka savo tiesioginio veiksmo, sąsąjų su sindikalizmu, o gal dėl abiejų priežasčių IWW daugeliui jos narių ir pasekėjų tapo galimybe praktikuoti anarchizmą. Toks ryšys yra naudingas tiek IWW, tiek anarchistams.

(Bus daugiau)

Versta iš libcom.org

Geltona žvaigždė palto atlape

Šiandien - žydų genocido diena. Šiemet ji ypatinga - geri jauni žmonės padarė kai ką itin įspūdingo. Kalbu apie visą savaitę vykusį renginių ciklą "Vardai". Vakar kartu su daugeliu kitų vilniečių šv. Kotrynos bažnyčioje skaitėme Vilniaus gete kalėjusių žmonių vardus, pavardes, kur buvo parašyta - profesijas. Tikrai ypatingas pojūtis - kvietėme žmones iš nebūties. Taip nejučiom dar sykį pagalvojau apie tai, ką buvau supratęs jau anksčiau: kad mano mieste nuskendo ištisa civilizacija, sunaikintas labai paprastų, dažniausiai neturtingų žmonių pasaulis, ir tą pasaulį nuo mūsų skiria fenomenali užmarštis - atmintis išlieka priverstinė, parodomoji. Mus skiria neparžengiama tylos siena. Ir vienintelis mums liekantis dalykas - ne kaltinti, bet priminti, nuolat kalbėti apie tai ne kaip apie gamtinę katastrofą, o apie nelaimę, kylančia socialinėje plotmėje, mūsų įsitikinimų, prietarų erdvėje.

Nes kalbėti yra kam. Vieni bando pabrėžti ginčus dėl išlikusio nekilnojamo turto, kiti nesivaržo savo kasdieninio buitinio antisemitizmo, "Kas būtų jei nebūtų atėję vokiečiai? Gal gerai sakė Šustauskas, gal iš tikrųjų turėtume valyti jiems batus..."

Negalima su tuo taikytis, negalima nusileisti žudikiškiems prietarams. Vakar įsisegiau geltoną žvaigždę, kurį akcijos organizatoriai vadino solidarumo ženklu. Man tai - politinis ženklas, kvietimo iš nebūties į solidarumą ženklas. Regis, kadaise Sverdiolo knygoje "Steigtis ir sauga" skaičiau, kad bendruomenei užmegzti pakanka teksto, žodžio. Būdamas bažnyčioje pagalvojau, kad žydų padėtis mūsų apylinkėse panaši į kovingos, emancipuotos dirbančiųjų klasės padėtį: vienų jau nebėra, kitų dar nėra. Pastangos - į abi puses, siejančios istoriją ir ateitį, bet jos panašios: megzti ryšius su nebūtimi ir tikėti, kad solidarumas padės atrasti kažką, kas užmiršta ir palaidota.

Beje, prisisegęs geltoną žvaigždę vakare pamačiau arabų porą, ir apėmė dviprasmiški jausmai. Gazos siena, žmogaus teisės Palestinoje... Daugelis dalykų, kuriuos dabar dažnai su JAV parama daro Izraelio politikai, dar sykį patvirtina anarchistinę nuostatą: kad valstybė ir visuomenė privalo būti vertinamos skirtingai, kad solidarumas su visuomene dar nereiškia pritarimo valstybės kaip prievartos aparato veiksmams. Tai visada kartoja žydai disidentai, smerkiantys savo valstybės veiksmus.

Bet mums Lietuvoje lyginti praeitį su dabartimi tikrai nėra ko. Nėra ko teisintis, nurašant viską holokausto industrijai. Reikia nuolat prisiminti ir kalbėti apie tai, ką nacių okupacijos metais veikė kai kurie aktyvesni lietuviai. Pats nacionalizmas - koks jis bebūtų - turi išlikti progresyviai mąstantiems žmonėms labiausiai svetima idėja, idėja, kurios apraiškas, visus su ja susijusius prietarus, turime akylai stebėti, neleisti jai tapti perversyvia, iškrypėliška. O nuo nacionalizmo iki prietarų sąlygoto iškrypimo - neapykantos - tik pusė žingsnio. Juk ne kas kitas, bet nacizmas, agresyvi nacionalizmo forma, tapo tautų naikinimą sankcionavusia idėja.

Žinau, žinau, dabar vėl daug kas ims kalbėti apie tai, kas blogesnis - bolševizmas ar nacizmas (Lietuvoje tai, būkime atviri, daro patriotai, norėdami pateisinti savo simpatijas "tvarkingiesiems" vermachto kareiviams). Atsakymas - puikaus italų rašytojo Primo Levi knygoje "Jei tai žmogus": "Sovietų Sąjungoje, regis, sunkiausiais periodais mirtingumas siekdavo apie 30 proc., ir tai, žinoma, labai didelis skaičius; tačiau vokiečių stovyklose mirtingumas siekė nuo 90 iki 98 procentų". (p. 233)

Įsisegiau geltoną žvaigždę palto atlape, nes gedėjau ne kažkokios vienos tautos, bet žmonių, kuriems nekaltiems teko žūti XX a. absurde. Skambės labai banaliai, bet žvaigždė - tai įsipareigojimas kovoti visomis išgalėmis, kad tai nebesikartotų.

Kasparas Pocius: Nesibaigiantis Afganistano karas

Mindaugas Milinis. Afganistano kariai. Atsiminimai po trisdešimties metų. 1979-1989. V.: Knygius, 2010. 360 p.

Nuo pirmojo karo Afganistane pradžios praėjo daugiau nei trisdešimt metų, o mes ten tebekariaujame. Kariaujame svetimą, beprasmį tačiau žiaurų ir nužmoginantį karą, karą už sistemą, kuri, norėdama išvengti savo pačios krizės, nuslopinti visuomenėje susikaupusius prieštaravimus, paverčia mus patrankų mėsa ir uždengia mūsų cinkuotus karstus valstybinėmis ar tautinėmis vėliavomis. Štai ko jiems iš mūsų reikia: geras patriotas – miręs patriotas.
Tokios mintys kyla ne tik perskaičius Mindaugo Milinio sudarytą ir naujos leidyklos “Knygius” išleistą knygą “Afganistano kariai”, bet ir stebint šiandieninę situaciją pasaulyje, kai vieši įniršusių karo Afganistane veteranų ir priešininkų protestai negali sulaikyti liguisto JAV ir NATO vadų entuziazmo kariauti ir “laimėti” karą, kuriame laimėtojų nėra ir nebus.
Knyga, kurioje surinkti per dvidešimt daugiausia iš Lietuvos pajūrio kilusių žmonių atsiminimai, savotiškai pratęsia turbūt žymiausio lietuvio Afganistano karo veterano Zigmo Stankaus knygą “Kaip tampama albinosais”. “Afganistano kariuose” apie ano karo žiaurumą ir beprasmybę choru prabyla veteranai, invalidai, žuvusių kareivių motinos, netgi kareivių šaukimą ir cinkuotų karstų parvežimą organizavusio komisariato komisaras. Ką tik baigusius mokyklą, tas karas labai sužalojo, tik ne visus fiziškai. Daug sunkesnės vidinės traumos – beprotiška įtampa, baimė, siurrealistiniai sumaitotų kūnų vaizdai, peraugantys į dešimtmečius trunkančius naktinius košmarus. Įtampa tokiame kare, koks vyko ir vyksta Afganistane, kyla ne tik priešų, bet ir dėl žmogiškumą praradusių vadų baimės, baimės “diedų” ar bendražygių, kuriems nuo aplink tvyrančios mirties pasimaišo protas.
Buvęs žvalgas Jonas Zikas aprašo tai, į ką pavirsta tokia įtampa: “Tada užėjo kažkoks įniršis, perjungiau automatą, kad šaudytų pavieniais šūviais, ir šūvį po šūvio leidžiu į gulinčio lavono galvą. Suvariau visą apkabą, kol viena galvos pusė į šaltieną pavirto. Visi stovi, taip pat ir kuopos vadas, žiūri, juokiasi”. (p. 68) Tokios kraują stingdančios autentikos kupini ištisi skyriai. “Manau, kad baimės jausmą turi kiekvienas normalus žmogus. Žmogus, kuris baimės nejaučia, yra kvailas, jam būtina eiti pas psichiatrą” (p. 170). Kitoje vietoje skaitome: “…baimė yra natūrali. Juk visiškai nebijo tik nenormalūs, pašlijusios psichikos žmonės”(p. 197). Bandymas pasiteisinti? Kolektyvinis atsisakymas pažvelgti į save pačius? Juk ne bebaimiams žmonėms, o šiems dvasiškai sužalotiems jaunuoliams reikėjo psichologų pagalbos (kažin ar į juos buvo kreipiamasi). Baimė – svarbiausias dalykas, kurio toje “vyriškumo mokykloje” buvo išmokyti jaunuoliai. Paskui, grįžę iš mirties į gyvenimą jie bijojo, kad nepritaps, kai kurie netgi norėdavo grįžti atgal į karą ar tarnauti milicijoje. (p. 193) Taip tampama soldafonais.
“Afganistano kariai” – žiauri knyga. Tikėjausi karių atsiminimuose rasti daug puslapių, kur būtų liejama neapykanta karui, bet juose greičiau atsispindi susitaikymas, fatalizmas. Įtraukti į generolų sumanytą beprotybę, savo galvas jie saugojo su žeme sulygindami ištisus kišlakus, grobstydami civilių turtą. Tokiame kare žmogiškumas išnyksta. Daug labiau buvo rūpinamasi ne žmonėmis, o daiktais: karo trofėjais tapdavo “importinės” prekės – magnetofonai ar džinsai, kuriuos buvo galima mainyti į degtinę. Be to, galiojo čekių sistema – iš beprasmiško karo grįžęs namo, savo kūno ir sielos skausmus galėjai kompensuoti įsigytais daiktais. Nuostabi įžanga į kapitalizmą! Nenuostabu, kad kai kurie Afganistano karo veteranai nepriklausomoje Lietuvoje tapo nusikalstamo pasaulio veikėjais.
Praėjo trisdešimt metų, karas Afganistane vyksta, jis kol kas vangus, bet galbūt greitai pagal naują NATO koncepciją bus suaktyvintas. Lenkija tam jau ruošiasi ir planuoja atnaujinti karių kontingentą Afganistane – padidinti iki 2600 karių ir 400 vadinamųjų strateginio rezervo karių. .Kaip ir tada, apie šį karą oficialioji propaganda kalba puse lūpų. Bet ir dabar kai ką sužinome.
2008 m. gegužės 22 dieną Goro provincijos sostinėje Čagčarane kilo riaušės. Iš pradžių minėta, kad neramumai kilo dėl to, kad vienas JAV karys per šaudymo pratybas Irake vietoje taikinio pasirinko Koraną, tačiau vėliau ėmė aiškėti, jog šios neturtingos provincijos gyventojai sukilo dėl to, kad neturėjo ko valgyti. Per bruzdėjimus žuvo Lietuvos kareivis A. Jarmalavičius, akmenimis lengvai sužeisti dar du Lietuvos kariai. Galbūt karo šalininkai puls aiškinti, kad vienas karys, palyginti su 96 žuvusiais aname kare, – niekai?
Dar vienas faktas – šiemet karo biurokratai gyrėsi, kad lietuvių daliniai numalšino sukilusių kalinių riaušes Čagčarano kalėjime. Taigi, galime girtis, kad esame patrankų mėsa, malšinanti beginklių kalinių maištą prieš svetimų pajėgų savivalę. Be to, mes juk dalyvaujame taikos palaikymo misijoje, kovojame už Vakarų civilizacijos vertybes, už demokratiją. Mat, NATO ir autoritetingų globalinio kapitalizmo šalininkų manymu, karas – tai taika. Kad palaikytume taiką, reikia ginkluotis, žudyti žmones, kurie niekada nekėlė grėsmės nei tau, nei tavo šaliai, nei galingiems aljansams, suinteresuotiems ne taika ir stabilumu, bet išteklių plėšimu, priešų bauginimu ir galios konsolidavimu. Tokia taktika – “priešų bauginimu” – paremta ir naujoji NATO strategija, prie kurios labai noriai prisideda Rytų Europos šalys, leisdamos čia kurti gynybinius skydus. Taip mūsų vadovai kelia grėsmę savoms visuomenėms, o ne garantuoja saugumą, kuris išlieka tik deklaracijose.
Abu Afganistano karai kilo dėl panašių priežasčių. Paranoja dėl ginklavimosi varžybų ar krokodilo ašaros dėl karo su terorizmu – tai tik paviršius, po kuriuo slypi patologinė valdžios neapykanta visuomenei, poreikis slopinti jos poreikius, būtinybė sukelti joje įtampą ir baimę, kaltės pojūtį. Nepasitenkinimą stagnuojančia sovietine tikrove Kremlius malšino nukreipdamas jį į pirmąjį karą, o visame pasaulyje kilusį pilietinį judėjimą prieš kapitalizmą (prisiminkime kad ir Sietlo įvykius 1999-aisiais) buvo bandoma užgniaužti valdžios kurstoma patriotine isterija, kuri baigėsi Bagdado bombardavimu ir kariuomenės įvedimu į Afganistaną.
Taigi, Afganistano karas tęsiasi, jis gali būti taip periodizuojamas: pirmajame lietuviai kovėsi už sovietus, antrajame – už Vakarų kapitalistus. Knygą “Afganistano kariai” reikėtų papildyti su NATO kariavusių jaunuolių ir žuvusio seržanto motinos atsiminimais. Labai gaila, bet atrodo, kad karą Afganistane galima laimėti tik nukreipus automatus ne į virpančius iš baimės vietinius, bet į sočius karo vadus ir į visą sistemą, jei ji grindžiama baime ir įtampa, jei ji naikina ir luošina žmonių gyvenimą.

Šiaurės Atėnai, 2010 balandžio 2 d., Nr. 13 (983)

Matricą apmąstant

Aurimas Švedas. Matricos nelaisvėje: sovietmečio lietuvių istoriografija (1944–1985). V.: Aidai, 2009. 336 p.

Lygiai prieš dešimt metų pasirodęs fantastinis filmas „Matrica“ ir jo tęsiniai, pasirodo, veikia ne tik kino kritikų ar filosofų, bet ir istorikų vaizduotę. Pakako teiginio „Matrica – tai kontrolė“, kad fantastiniame kūrinyje aktyvus, kritiškas stebėtojas pradėtų atpažinti šiandieninę realybę arba filmo idėją sieti su gerai dokumentuota istorine praeitimi. Tokie šiuolaikiniai filosofai kaip Michelis Foucault ar Jeanas-Franēois Lyotard’as (jau neminint paprastų tikrovės stebėtojų ir kritikų) kontrolės visuomenę, jos visur pasklidusius galios centrus mato šiuolaikiniame pasaulyje, o jaunam Lietuvos istorikui Aurimui Švedui kontrolė siejasi su griežta hierarchine sovietinės istoriografijos paradigma, jos griežtomis dogmomis ir praktikomis. Šio autoriaus knygai „Matricos nelaisvėje“ minėtasis filmas tapo metodu, kurį pasitelkus buvo įmanoma stebėti ne tik tai, ką per penkiasdešimt metų nuveikė Lietuvos istorikai, bet ir tai, kaip, kokių jėgų vedami ar verčiami jie tai darė.

Pirmiausia tenka pasidalyti liūdesiu, kuris kilo skaitant šią knygą. Liūdna, kad sovietiniai prievartos mechanizmai neleido Lietuvos istorikams kūrybingai pasinaudoti šiaip labai įvairiapusiška marksistine teorija. Bet ne tik tai. Sovietinėje Lietuvoje dirbę istorikai ne tik jautė šaltą valstybinio teroro alsavimą sau virš galvos, bet ir buvo nuriję karčią nepriklausomybės, valstybingumo praradimo piliulę. Tai tarsi dvigubas susvetimėjimas, įgaunantis psichologinės traumos atspalvį. Ši trauma paliko randų visoje solidžioje sovietinėje istoriografijoje – sąmoningas, o gal ir iš pasąmonės kylantis geismas bet kokia proga teigti Lietuvos valstybingumą, įvairiausiais būdais liudyti mūsų istorinį išskirtinumą užgožė bet kokius kitokius istoriografinius eksperimentus.

Galima teigti, kad Lietuvos istorikams sovietinės apsiausties metu autoritetas liko Adolfas Šapoka ir visa prieškarinė istoriografija, o marksistinės sąvokos (pvz., „klasių kova“), kaip ir autoritetų citatos, buvo tik realybės neatspindintys dogmatiniai teiginiai, neturintys jokios prasmės (Edvardo Gudavičiaus teigimu, „jeigu turėsime omeny mūsų skyriaus atmosferą, tai turbūt Marxas arba Engelsas būtų laikomi nonsensu“, p. 119). Deja, dogmų užvaldytoje visuomenėje galimi tik tokie sprendimai: istorikas, užuot laisvai taikęs įvairias sąvokas ir kūręs atskiras koncepcijas, tarsi Buridano asilas lieka įkalintas tarp dviejų dogmų – prarastos valstybės ir nepriimtinos sovietinės tikrovės.

Tie, kurie skaitė šią knygą, būtinai ims prieštarauti – o kaipgi Juozas Jurginis ir jo „Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje“, o kaipgi Gudavičiaus veikalai? Taip, sovietinės Lietuvos istoriografijoje šių istorikų darbai laikomi kūrybingais, revoliuciniais. Vis dėlto jie tėra konservatyvi revoliucija, nes naudojantis marksistine metodologija bandoma įteisinti tai, kas svetima marksistinei teorijai – galios institucijas, pirmiausia – privačią nuosavybę ir valstybę.

Tuo tarpu Vakaruose kūrybingai perskaitytas marksizmas įgavo absoliučiai kitokį atspalvį – jau nuo septintojo dešimtmečio ortodoksinio marksizmo atsisakę Vakarų autoriai pirmiausia filosofiniuose, o vėliau ir istoriniuose veikaluose ėmė neigti tiek valstybės, tiek kapitalizmo įtaką visuomenės formavimuisi. Štai JAV gyvenanti italų kilmės istorikė Silvia Federici studijoje „Kalibanas ir ragana“ teigia, kad dialektinio marksizmo principai, pagal kuriuos feodalizmą (ir despotizmą) keičia kapitalizmas, o pastarąjį – komunizmas, neveikia; kad kapitalizmo plėtra vyksta cikliškai, ir todėl Marxo aprašytas primityvusis kaupimas (arba gyventojų plėšimas) gali kartotis bet kada, net ir šiandieniniame pasaulyje; kad valstybė – ne laisvos visuomenės gyvenimo produktas, o jos degradacija, grįžimas į feodalinį domeną. Ir štai čia iškyla reali alternatyva sovietinės Lietuvos istoriografijos kanonams – būtent socialinių judėjimų tyrimai. Vakaruose, pirmiausia Italijoje, septintajame dešimtmetyje kilusių socialinių judėjimų teoretikai įvykdė tai, kas dabar žinoma kaip socialinio pažinimo perspektyvos apvertimas: kapitalizmo ir valstybės vaidmuo šioje perspektyvoje sumenkinamas teigiant, kad tai tik reakcija į kilusius tarp gyventojų socialinius judėjimus.

Taip buvo Renesanso epochoje, kai raganų teismai tapo reakcija į socialinių judėjimų – neišskiriant mistikų katarų – keliamus moterų emancipacijos siekius, o raganų teismais puikiai pasinaudojo pirmieji kapitalistai, organizuodami aptvėrimus ir nuvarydami valstiečius nuo žemės. Kapitalizmas nesukūrė nieko naujo – tik veiksmingai pasinaudojo socialinių judėjimų skverbimusi į yrantį valstybės kūną, kad galėtų pajungti demokratines jėgas ir taip išplėsti savo galios mechanizmus, o nepaklusimą savajai hegemonijai malšino kruvinomis represijomis. Socialinių judėjimų ir kovų tyrimai, atsispyrę nuo dogmatinės valstybės ir kapitalo perspektyvos, leido šiuolaikinei marksistinei istoriografijai, nusikračiusiai visokių klišių (pvz., „vadovaujant Partijai“), formuoti šiuolaikinę socialinių judėjimų kuriamos demokratijos perspektyvą. Tai – Vakarų marksizmo inovacijos, žinoma, negalėjusios gimti sovietiniame Lietuvos istorijos moksle, kurio paviršiuje grėsė pavojus dėl nepakankamų liaupsių Sovietų Sąjungai, o gelmėse miegojo ir aktyvius sapnus sapnavo vytautinės ir smetoninės Lietuvos valstybės fetišai. Dvi dogmos, du matricos poliai, kurių vienam pasišalinus tikrovę visiškai užvaldo kitas.

Tai leidžia kelti kitą klausimą. Aurimas Švedas savo knygoje bando ne tiek aprašyti faktus, kiek vaizduoti sovietinio kontrolės mechanizmo judesius. Tai skamba kaip slaptas iššūkis ir šiuolaikiniam istorijos mokslui. Negi subtilesni kontrolės mechanizmai negali įsigalėti ir šiandien, demokratiniame ir pliuralistiniame praeities tyrimo diskurse? Taip, politinių galios centrų, reguliuojančių mokslininkų darbą, dabar nebėra. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad ir demokratinėje Lietuvoje oficialusis istorijos diskursas išlaiko savo dogmas, atsirenka tai, kas jam priimtina ir kas ne. Štai neseniai vykusioje diskusijoje kontroversiška partizanų kovų tema žymus istorikas ir dar žymesnis visuomenės veikėjas pareiškia, kad partizanai yra herojai ir kiekvienas, „kas sako kitaip... kalba antivalstybiškai“. Tai reiškia, kad šiuolaikinė istoriografija taip pat nėra galutinai išsivadavusi iš „baltų dėmių“, kurios užglaistomos dažnai menkavertės istorinės kultūrinės publicistikos, neperžengiančios galiai palankios kritikos rėmų, rašymu. Kita vertus, įdomu, kaip per pastaruosius porą laisvės dešimtmečių pasikeitė Aurimo Švedo aprašytas kontrolę lydinčių praktikų mechanizmas, ar juokingai atrodžiusi sovietmečio dvaro realybė – „mušimas“ ir „atgaila“ – užleido vietą diskusijai ir argumentuotai kritikai.

Knygoje yra ir tam tikro nenuoseklumo – nors neabejotinai pavyko bandymas „užmegzti pokalbį“ su sovietmečio autoriais ir jų tekstais, siekiant skirtingų istoriografinių mokyklų koegzistavimo (p. 14), kalbama apie „lūžinių lietuvių tautai XX a. datų“ keitimą „sovietinės istoriografijos siūlomais melagingais akcentais“ (p. 74), apie atskirų institutų vykdytą pačių opiausių Lietuvos istorijos siužetų įvilkimą į marksistinę retoriką (plg. p. 41). Tokie į tiesos paieškas pretenduojantys teiginiai šiame reliatyvizmo amžiuje leidžia klausti: istorijoje verta kalbėti apie tiesą ir melą ar visgi apie koegzistavimą? Taip, skirtingi politiniai režimai ir konjunktūros savaip sudėlioja savosios genealogijos akcentus, ir galbūt nė vienas iš XX a. įteisintų diskursų – nei patriotinis „valstybinis“, nei sovietinis – nebuvo iki galo „teisingas“. Istorinė tiesa dažnai slypi diskursų įtrūkiuose, įvairūs (dažniausiai pasitikėjimo galios struktūromis) krizės momentai dažnai nepamatomi, o jei ir pamatomi – apie juos nekalbama. Taigi, šiuolaikinis istorikas, mėgindamas kalbėti apie klastotes, o dargi tiesą tapatindamas su tauta, klysta pats – paradoksalu, bet, norėdamas būti objektyvus, jis kartu turi išlikti subjektyvus.

Žinoma, tokios neesminės pastabos tikrai nesumenkina paties darbo vertės. Tokio lygio mokslinių darbų apie sovietmetį tikrai nėra daug, tikėsimės, kad ilgainiui panašių knygų autoriai perims istoriografijos vadžias iš minėtų menkaverčių publicistinių studijų autorių, bandančių mus uždaryti savojo konsensuso matricoje. To reikia, kad istorijos lauke ne tik būtų pritariamai linksima galvomis, bet ir iš tikrųjų vyktų diskusija. Ši knyga, keldama daug klausimų ne tik apie sovietmetį, bet ir apie dabartį, sudaro galimybes diskutuoti.

Šiaurės Atėnai. 2010-01-22 nr. 973