Aurimas Švedas. Matricos nelaisvėje: sovietmečio lietuvių istoriografija (1944–1985). V.: Aidai, 2009. 336 p.
Lygiai prieš dešimt metų pasirodęs fantastinis filmas „Matrica“ ir jo tęsiniai, pasirodo, veikia ne tik kino kritikų ar filosofų, bet ir istorikų vaizduotę. Pakako teiginio „Matrica – tai kontrolė“, kad fantastiniame kūrinyje aktyvus, kritiškas stebėtojas pradėtų atpažinti šiandieninę realybę arba filmo idėją sieti su gerai dokumentuota istorine praeitimi. Tokie šiuolaikiniai filosofai kaip Michelis Foucault ar Jeanas-Franēois Lyotard’as (jau neminint paprastų tikrovės stebėtojų ir kritikų) kontrolės visuomenę, jos visur pasklidusius galios centrus mato šiuolaikiniame pasaulyje, o jaunam Lietuvos istorikui Aurimui Švedui kontrolė siejasi su griežta hierarchine sovietinės istoriografijos paradigma, jos griežtomis dogmomis ir praktikomis. Šio autoriaus knygai „Matricos nelaisvėje“ minėtasis filmas tapo metodu, kurį pasitelkus buvo įmanoma stebėti ne tik tai, ką per penkiasdešimt metų nuveikė Lietuvos istorikai, bet ir tai, kaip, kokių jėgų vedami ar verčiami jie tai darė.
Pirmiausia tenka pasidalyti liūdesiu, kuris kilo skaitant šią knygą. Liūdna, kad sovietiniai prievartos mechanizmai neleido Lietuvos istorikams kūrybingai pasinaudoti šiaip labai įvairiapusiška marksistine teorija. Bet ne tik tai. Sovietinėje Lietuvoje dirbę istorikai ne tik jautė šaltą valstybinio teroro alsavimą sau virš galvos, bet ir buvo nuriję karčią nepriklausomybės, valstybingumo praradimo piliulę. Tai tarsi dvigubas susvetimėjimas, įgaunantis psichologinės traumos atspalvį. Ši trauma paliko randų visoje solidžioje sovietinėje istoriografijoje – sąmoningas, o gal ir iš pasąmonės kylantis geismas bet kokia proga teigti Lietuvos valstybingumą, įvairiausiais būdais liudyti mūsų istorinį išskirtinumą užgožė bet kokius kitokius istoriografinius eksperimentus.
Galima teigti, kad Lietuvos istorikams sovietinės apsiausties metu autoritetas liko Adolfas Šapoka ir visa prieškarinė istoriografija, o marksistinės sąvokos (pvz., „klasių kova“), kaip ir autoritetų citatos, buvo tik realybės neatspindintys dogmatiniai teiginiai, neturintys jokios prasmės (Edvardo Gudavičiaus teigimu, „jeigu turėsime omeny mūsų skyriaus atmosferą, tai turbūt Marxas arba Engelsas būtų laikomi nonsensu“, p. 119). Deja, dogmų užvaldytoje visuomenėje galimi tik tokie sprendimai: istorikas, užuot laisvai taikęs įvairias sąvokas ir kūręs atskiras koncepcijas, tarsi Buridano asilas lieka įkalintas tarp dviejų dogmų – prarastos valstybės ir nepriimtinos sovietinės tikrovės.
Tie, kurie skaitė šią knygą, būtinai ims prieštarauti – o kaipgi Juozas Jurginis ir jo „Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje“, o kaipgi Gudavičiaus veikalai? Taip, sovietinės Lietuvos istoriografijoje šių istorikų darbai laikomi kūrybingais, revoliuciniais. Vis dėlto jie tėra konservatyvi revoliucija, nes naudojantis marksistine metodologija bandoma įteisinti tai, kas svetima marksistinei teorijai – galios institucijas, pirmiausia – privačią nuosavybę ir valstybę.
Tuo tarpu Vakaruose kūrybingai perskaitytas marksizmas įgavo absoliučiai kitokį atspalvį – jau nuo septintojo dešimtmečio ortodoksinio marksizmo atsisakę Vakarų autoriai pirmiausia filosofiniuose, o vėliau ir istoriniuose veikaluose ėmė neigti tiek valstybės, tiek kapitalizmo įtaką visuomenės formavimuisi. Štai JAV gyvenanti italų kilmės istorikė Silvia Federici studijoje „Kalibanas ir ragana“ teigia, kad dialektinio marksizmo principai, pagal kuriuos feodalizmą (ir despotizmą) keičia kapitalizmas, o pastarąjį – komunizmas, neveikia; kad kapitalizmo plėtra vyksta cikliškai, ir todėl Marxo aprašytas primityvusis kaupimas (arba gyventojų plėšimas) gali kartotis bet kada, net ir šiandieniniame pasaulyje; kad valstybė – ne laisvos visuomenės gyvenimo produktas, o jos degradacija, grįžimas į feodalinį domeną. Ir štai čia iškyla reali alternatyva sovietinės Lietuvos istoriografijos kanonams – būtent socialinių judėjimų tyrimai. Vakaruose, pirmiausia Italijoje, septintajame dešimtmetyje kilusių socialinių judėjimų teoretikai įvykdė tai, kas dabar žinoma kaip socialinio pažinimo perspektyvos apvertimas: kapitalizmo ir valstybės vaidmuo šioje perspektyvoje sumenkinamas teigiant, kad tai tik reakcija į kilusius tarp gyventojų socialinius judėjimus.
Taip buvo Renesanso epochoje, kai raganų teismai tapo reakcija į socialinių judėjimų – neišskiriant mistikų katarų – keliamus moterų emancipacijos siekius, o raganų teismais puikiai pasinaudojo pirmieji kapitalistai, organizuodami aptvėrimus ir nuvarydami valstiečius nuo žemės. Kapitalizmas nesukūrė nieko naujo – tik veiksmingai pasinaudojo socialinių judėjimų skverbimusi į yrantį valstybės kūną, kad galėtų pajungti demokratines jėgas ir taip išplėsti savo galios mechanizmus, o nepaklusimą savajai hegemonijai malšino kruvinomis represijomis. Socialinių judėjimų ir kovų tyrimai, atsispyrę nuo dogmatinės valstybės ir kapitalo perspektyvos, leido šiuolaikinei marksistinei istoriografijai, nusikračiusiai visokių klišių (pvz., „vadovaujant Partijai“), formuoti šiuolaikinę socialinių judėjimų kuriamos demokratijos perspektyvą. Tai – Vakarų marksizmo inovacijos, žinoma, negalėjusios gimti sovietiniame Lietuvos istorijos moksle, kurio paviršiuje grėsė pavojus dėl nepakankamų liaupsių Sovietų Sąjungai, o gelmėse miegojo ir aktyvius sapnus sapnavo vytautinės ir smetoninės Lietuvos valstybės fetišai. Dvi dogmos, du matricos poliai, kurių vienam pasišalinus tikrovę visiškai užvaldo kitas.
Tai leidžia kelti kitą klausimą. Aurimas Švedas savo knygoje bando ne tiek aprašyti faktus, kiek vaizduoti sovietinio kontrolės mechanizmo judesius. Tai skamba kaip slaptas iššūkis ir šiuolaikiniam istorijos mokslui. Negi subtilesni kontrolės mechanizmai negali įsigalėti ir šiandien, demokratiniame ir pliuralistiniame praeities tyrimo diskurse? Taip, politinių galios centrų, reguliuojančių mokslininkų darbą, dabar nebėra. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad ir demokratinėje Lietuvoje oficialusis istorijos diskursas išlaiko savo dogmas, atsirenka tai, kas jam priimtina ir kas ne. Štai neseniai vykusioje diskusijoje kontroversiška partizanų kovų tema žymus istorikas ir dar žymesnis visuomenės veikėjas pareiškia, kad partizanai yra herojai ir kiekvienas, „kas sako kitaip... kalba antivalstybiškai“. Tai reiškia, kad šiuolaikinė istoriografija taip pat nėra galutinai išsivadavusi iš „baltų dėmių“, kurios užglaistomos dažnai menkavertės istorinės kultūrinės publicistikos, neperžengiančios galiai palankios kritikos rėmų, rašymu. Kita vertus, įdomu, kaip per pastaruosius porą laisvės dešimtmečių pasikeitė Aurimo Švedo aprašytas kontrolę lydinčių praktikų mechanizmas, ar juokingai atrodžiusi sovietmečio dvaro realybė – „mušimas“ ir „atgaila“ – užleido vietą diskusijai ir argumentuotai kritikai.
Knygoje yra ir tam tikro nenuoseklumo – nors neabejotinai pavyko bandymas „užmegzti pokalbį“ su sovietmečio autoriais ir jų tekstais, siekiant skirtingų istoriografinių mokyklų koegzistavimo (p. 14), kalbama apie „lūžinių lietuvių tautai XX a. datų“ keitimą „sovietinės istoriografijos siūlomais melagingais akcentais“ (p. 74), apie atskirų institutų vykdytą pačių opiausių Lietuvos istorijos siužetų įvilkimą į marksistinę retoriką (plg. p. 41). Tokie į tiesos paieškas pretenduojantys teiginiai šiame reliatyvizmo amžiuje leidžia klausti: istorijoje verta kalbėti apie tiesą ir melą ar visgi apie koegzistavimą? Taip, skirtingi politiniai režimai ir konjunktūros savaip sudėlioja savosios genealogijos akcentus, ir galbūt nė vienas iš XX a. įteisintų diskursų – nei patriotinis „valstybinis“, nei sovietinis – nebuvo iki galo „teisingas“. Istorinė tiesa dažnai slypi diskursų įtrūkiuose, įvairūs (dažniausiai pasitikėjimo galios struktūromis) krizės momentai dažnai nepamatomi, o jei ir pamatomi – apie juos nekalbama. Taigi, šiuolaikinis istorikas, mėgindamas kalbėti apie klastotes, o dargi tiesą tapatindamas su tauta, klysta pats – paradoksalu, bet, norėdamas būti objektyvus, jis kartu turi išlikti subjektyvus.
Žinoma, tokios neesminės pastabos tikrai nesumenkina paties darbo vertės. Tokio lygio mokslinių darbų apie sovietmetį tikrai nėra daug, tikėsimės, kad ilgainiui panašių knygų autoriai perims istoriografijos vadžias iš minėtų menkaverčių publicistinių studijų autorių, bandančių mus uždaryti savojo konsensuso matricoje. To reikia, kad istorijos lauke ne tik būtų pritariamai linksima galvomis, bet ir iš tikrųjų vyktų diskusija. Ši knyga, keldama daug klausimų ne tik apie sovietmetį, bet ir apie dabartį, sudaro galimybes diskutuoti.
Šiaurės Atėnai. 2010-01-22 nr. 973
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą