Šį tekstą parašiau italų aktyvistų žurnalui LOOP, kuris, praėjus dvidešimčiai metų po Berlyno sienos griuvimo, surinko įvairių posovietinių šalių jaunų žmonių tekstus. „Kaip dabar įsivaizduojamas ir vertinamas komunizmas, ką komunizmas mums reiškia dabar?“ – taip skambėjo žurnalo klausimas.
2009-ųjų ruduo, dvidešimt metų po Berlyno sienos griuvimo. Gyvenu Lietuvoje, vienoje iš trijų Baltijos šalių. Prieš dvidešimt metų kartu su šeima dalyvavau Baltijos kelyje, simbolinėje akcijoje, skirtoje Ribbentropo–Molotovo paktui atminti. Po dvidešimties metų dalyvauju protestuose prieš neoliberalią oligarchinę valstybę – tokia Lietuva yra šiandien. Ar sunku suvokti tokį pažiūrų pasikeitimą – nuo tautinio patriotizmo iki radikalios kairės? Manau, ne pasikeitimas, bet išties radikali demokratinė pozicija verčia protestuoti ir prieš netikrą autoritarinį socializmą (iki komunizmo jam tiek pat toli, kiek diktatūrai iki demokratijos), ir prieš globalinį kapitalizmą.
Tautinis judėjimas Sąjūdis, prieš dvidešimt metų kilęs Lietuvoje, taip pat buvo demokratiškas. Daugumą jame sudarė dešinieji, bet taip pat, ypač tarp žaliųjų, kilo nemažai šūkių, nukreiptų prieš vartojimą (šio judėjimo lyderis nusižudė netrukus po nepriklausomybės paskelbimo ir privatizacijos vajaus pradžios). Galų gale svarbus dalykas buvo pats organizavimasis – judėjimas rėmėsi vietinėmis tarybomis, atstovaujančiomis visų žmonių kasdieniams poreikiams. Bet komunistinė biurokratija, tikroji resursų valdytoja ir pirmoji neoliberalių reformų mokinė Lietuvoje, stovėjo „vienu laipteliu aukščiau“. Ir pačiame judėjime (pagal prancūzų filosofo Gilles’io Deleuze’o ir psichiatro Felixo Guattari schemą) atsirado du segmentai: „fašistinis“, siekiantis valdyti arba paklusti, konstruoti ideologiją, pabrėžti istoriją ir vaizduoti save kaip auką, ir demokratiškas „revoliucinis“ segmentas, pilietinis judėjimas. Pirmaisiais nepriklausomybės metais judėjimo avangardas buvo visiškai įtrauktas į valstybinės valdžios mechanizmus ir kartu su buvusia komunistine nomenklatūra pradėjo brutalios privatizacijos bei kapitalo telkimo mažumos rankose procesą. Berlyno siena iškilo naujai: ji buvo pastatyta tarp politikos ir to, kas politiška, tarp valdžios ir žmonių, kurie politiniame procese beveik neturėjo balso. Žmonės, kurie kartu iškovojo nepriklausomybę, dabar valstybinės propagandos buvo laikomi „pilka minia“.
Pirmaisiais ir antraisiais nepriklausomybės metais fatališkai kito emocijos ir visuomenės sąmoningumas. Drįsčiau teigti, kad tautinė demokratinė revoliucija rėmėsi išties socialistiniais pagrindais – tai buvo emocijų, tarpusavio supratimo ir bendravimo laikas. Šis buvimo kartu jausmas buvo kažkas gero – tai, kas geriausia liko iš socialistinio pasaulio. Manau, revoliucija, netgi tautinė, nebūtų pavykusi tuomet, jei mes būtume gyvenę tokiame privatizuotame kapitalistiniame pasaulyje, koks jis yra dabar. Mes matėme, kaip Lietuvoje gimė kapitalizmas, ir jutome to padarinius. Susvetimėjimas buvo toks nežmoniškas, kad net šeimų nariai atsiskyrė vieni nuo kitų ir nebendravo tarpusavyje – ir visa tai pirmiausia dėl politikos. Praraja žiojėjo tarp dešiniojo, patriotiškai konservatyvaus judėjimo sparno ir buvusių komunistų rėmėjų, pirštais badžiusių į socialinę nelygybę, bet nepastebėjusių, kad pagrindiniai bendro turto grobstytojai buvo buvę komunistai. Žinoma, kiekvieną neoliberalizmo žingsnį Lietuvoje stebėjo tokios prastos reputacijos tarptautinės organizacijos kaip Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas. Laisvosios rinkos ideologija greitai virto visų buvusių ideologijų antstatu – pastarosios „tapo dirbtinės, žvelgiant į jas prekybos centrų šviesoje“. Mes įžengėme į labai įdomų pasaulinės tvarkos etapą, kur politinė laisvė buvo atskirta nuo socialinės, kur galimybė pasirinkti maskavo socialinį darvinizmą, kovą už išlikimą. Neoliberalizmo rūmas buvo pastatytas ant bjauraus dialektinio materializmo pamatų; paveldėtos sovietinės dogmos, tokios kaip darbo šlovinimas, tapo kapitalistinės ekonomikos gyvybės eliksyru.
Iki pat dešimtojo dešimtmečio pabaigos gyvenimo sąlygos nesiskyrė nuo sovietmečio. Dauguma žmonių neturėjo tiek pinigų, kad galėtų gyventi dideliuose privačiuose namuose, tapusiuose mažumos privilegija. Mes gyvenome beveidžiuose „miegamojo rajono“ daugiabučiuose, toli nuo miesto centro. Kaip ir sovietmečiu, aš ir mano tėvai buvome materialiai priklausomi nuo mano senelių, gyvenusių kaime ir aprūpindavusių mus, pavyzdžiui, bulvėmis. Per bulviakasį visi važiuodavome į kaimą paplušėti ir pasidalyti derliaus – mums nebuvo reikalo pirkti bulvių parduotuvėse. Žmonės patys gaminosi labai daug produktų – konservavo vaisius ir daržoves, rūkė kumpius. Stiprus natūralinis ūkis išgyveno nuolatinį sovietmečio stygių ir laikėsi pirmaisiais nepriklausomybės metais. Bet kartu su natūraliniu ūkiu gyvavo ir natūrali bendruomeninė patirtis, kurią daugelis ekologiškos gyvensenos aktyvistų bando atgaivinti dabar.
Kompiuteris ir internetas tomis dienomis taip pat dar buvo tolima vizija, bet didelį poveikį padarė pirmosios komercinės radijo stotys, vis dar grojusios daug įvairios muzikos. Miestų centrai vis dar nebuvo tokie švarūs ir gražūs, kokie tapo vykstant miesto komercializacijai; norintiems laukinės, laisvos jaunystės atsirasdavo daug „autonominių erdvių“ įvairiuose griuvėsiuose. Mes vis dar jaučiame tam nostalgiją. O tada viskas prasidėjo – vartotojų visuomenės iškilimas, kasdienybės privatizacija, miesto erdvės „suburžuazėjimas“ arba gentrifikacija…
Vartotojišką mentalitetą posovietinėse visuomenėse skatino žiaurus prekių stygius sovietmečiu. Tuščios parduotuvės, trokštamų prekių perpardavinėjimas pirmaisiais nepriklausomybės metais – šie veiksniai didino nepasotinamą vartotojų apetitą. Ano dešimtmečio pabaigoje atsiradus pirmiesiems prekybos centrams, mūsų gyvenimas virto dirbtiniu, lėkštu simuliakrų žaismu, suskaidžiusiu mūsų tikrovę: ją okupavo etiketės, prekių ženklai, švytinčios vitrinos ir žurnalų viršeliai. Santykiai tarp žmonių dabar išties priminė santykius tarp įvaizdžių ir prekių. Rinkos ideologija sunaikino paskutinius bendruomeninio mentaliteto likučius: žmonės, uždirbantys daugiau pinigų, prisidėjo prie elitinių kapitalistų sluoksnių, jie dažnai atsiskirdavo nuo bičiulių ir šeimos narių, gyvenančių prastesnėmis sąlygomis. Šiaip ar taip, gerėjančios materialinės sąlygos, kurios buvo žmonėms duotos mainais į didėjančias paskolas, leido daugeliui įsitraukti į vartotojų visuomenę. Viešosios sąmonės privatizavimas – santykių virtualėjimas, sienos, neleidusios bendrauti „tokiems kaip mes“ ir „kitokiems“ – parijams, įsiveržėliams iš skurdesnių erdvių – sąlygojo siaubingą kasdienybės nuskurdimą. Tai buvo tikra spektaklio visuomenė – reikėjo tik šiek tiek jautrumo, norint tai suvokti.
Vartotojų visuomenė tapo dar viena didžiule siena tarp turtingųjų elito ir vargšų, tų, kurie prisitaikė ir prisidėjo prie kapitalo srautų, ir tų, kuriems prekybos centrų pasaulyje neatsirado vietos, tų, kurie turi trauktis į paraštes, į getus. Dar vienas gąsdinantis dalykas – iki begalybės sureikšmintas saugumo jausmas. Jei norėjai būti saugus, turėjai vaikščioti įprastais keliais, rinktis gyvenimą, stebimą ir kontroliuojamą vaizdo kamerų. Troškimas peržengti nepažinumo ir geto slenksčius, atrasti nusistovėjusio gyvenimo būdo išorę, užuosti tai, kas draudžiama, – visa tai buvo labai svarbu, norint tapti aktyvistu.
Keista, bet vartotojų visuomenės atsiradimas sutapo su laiku, kai į Lietuvą atėjo kitokios globalizacijos idėjos. Kairiųjų judėjimas Lietuvoje po pusės amžiaus stalinistinių žiaurumų yra nesuvokiamas – taip bent jau atrodė didžiajai daliai suaugusiųjų, tų, kurie matė bolševikų žiaurumus. Man pačiam prireikė perskaityti daugybę knygų, dalyvauti įvairiose diskusijose. Beje, įdomūs poslinkiai įvyko istorijos interpretacijoje. Prieš dvidešimt metų sovietinę praeitį gerai prisiminė tikrosios aukos ir liudininkai, buvo akcentuojamos tragedijos, sulaužyti partizanų ir tremtinių gyvenimai. Bet po dvidešimties metų, kaip sakė lordas Actonas, tragiška istorija kartojasi kaip farsas. Bolševizmo šmėkla išaugo, raudonųjų baimę dabar kelia ir tokie bendrų sąsajų neturintys reiškiniai kaip neapykanta stalinizmui ir ideologinio blogio įsikūnijimo – šiuolaikinės Rusijos – konstravimas, antiglobalistų judėjimo ir kairiojo mąstymo baimė. Komunizmas, kaip ir buržuazija, klasių kova ar proletariatas, mūsų naujakalbėje virto „netinkamomis sąvokomis“. Visas kairysis diskursas pradingo Sovietų Sąjungos griuvėsiuose. Visos pastangos įvardyti bolševizmą kaip socialinių judėjimų priešininką, priminti apie Bakunino perspėjimus dėl raudonosios biurokratijos bei Kronštato (1921 m. įvykęs sukilimas, kuriame jūrininkai anarchistai ir jiems pritariančios tarybos pasipriešino Lenino ir Trockio valdžiai, – jis buvo žiauriai numalšintas) pamokas visam pasauliui yra nesėkmingos. Sovietinės praeities ideologizavimas dabar tapo ne tik nešvarios sąžinės (pasak Nietzschės, nešvari sąžinė – tai save ir visus kitus kaltinančio žmogaus sąžinė) tarp dešiniųjų šaltiniu, bet ir politinių mokslų bei naujosios japių klasės indoktrinacijos šaltiniu. Vartotojiškas mentalitetas atskleidė dar vieną komišką sovietinės atminties modelį. Mano tėvų kartai sovietinė sistema buvo tuščių parduotuvių sistema, radikaliai kitokia nei kapitalistinė. Žinoma, šį argumentą pasitelkiantys žmonės užmiršta bendruomenę, kuri buvo sunaikinta. Bendruomeninė patirtis privatizuotai sąmonei yra visiškai nesvarbi.
2005 m. prisidėjau prie pilietinio judėjimo, kuris protestavo prieš viešųjų kultūrinių erdvių komercializaciją. Tuo metu atgijo pilietinis, demokratinis nepriklausomybės judėjimo segmentas. Bet tai buvo kažkas daugiau. Tai buvo maištas prieš mūsų tėvus, tikėjusius Vakarų kapitalizmu. Tai buvo maištas prieš propagandos mechanizmus ir žiniasklaidą, kuri daro milžinišką įtaką privatizuotai sąmonei. Tai buvo maištas prieš nusistovėjusius populiarius istorijos interpretacijos modelius, gretinančius Staliną su Che, o Leniną – su anarchistais. Galų gale atrodė, kad kartojasi Vakarų istorija: po buržuazinio šeštojo dešimtmečio į Lietuvą atėjo septintojo dešimtmečio Vakarai – tiek anarchistiniuose, tiek patriotiniuose aplinkosaugininkų sluoksniuose iškilo nemažai pilietinių iniciatyvų. Buvo pripažintas konfliktas tarp to, kas vieša, ir to, kas privatu. Kita vertus, daug iniciatyvų, ypač tų, kurios iškilo ant institucinių pamatų ar buvo paremtos isteblišmento, atsidūrė aklavietėje – jomis pasinaudojo patriotai, nepatenkinti valstybės valdymu ir norėję jį išplėsti. Kiti kritikuoja valdžią, bet kritika mūsų laikais taip pat pravarti valdžios mechanizmams. Pilietiniai judėjimai nėra radikalūs, jie nori dalyvauti didžiojoje politikoje ir keisti sistemą iš vidaus.
Yra ir kitas kelias, artimesnis radikaliam demokratiniam požiūriui – kalbu apie mažąją politiką, sąvoką, kurią vartojo Deleuze’o ir Guattari sekėjai. Tokia politika gimsta, kai vis daugiau socialinių judėjimų išeina anapus didžiosios politikos, valstybės ir verslo sąjungos ir angažuojasi kūrybingoms kovoms už gyvenimą kasdienybėje. Tai – demokratinis kelias, kurį apleido mūsų naujoji valdžia, jį, siekdami paversti savo gyvenimus vertais gyventi, turime prisiminti mes.
Manau, būtų naudinga prisiminti galingą Deleuze’o ir Guattari įžvalgą, kad priešiškų klasių – buržuazijos ir proletariato – nebėra. Yra tik viena klasė, gyvuojanti spektaklio visuomenės ribose, dirbanti aštuonias ar daugiau valandų per dieną, žiūrinti TV, mokanti mokesčius, paklūstanti Naujajai pasaulio tvarkai. Ir yra didžiulis marginalizuotas, deklasuotas elementas, didžiulis spiečius atmestųjų, atsisakančių paklusti, dirbti, socialiniame kare kovojančių už gyvenimą, nepriklausomą nuo kapitalistinio sociumo. Tam įtakos turėjo ir sovietinė sistema, kur profsąjungų ir visos darbininkų klasės galia buvo visiškai įsiurbta valstybinio aparato. Šie deklasuotieji kelia problemų, jie nepatikimi (anglų k. precarious reiškia ir negarantuoto gyvenimo riziką, ir nepatikimą elgesį), jiems niekas neatstovauja – juk profsąjungos, tokios, kokios jos yra dabar, tenkina valstybės ir kapitalo poreikius. Bet galimybė kurti alternatyvią globalizaciją, kūrybinės ateities jėgos – visa tai yra prekariato judėjimo rankose. Žinoma, nepasitenkinimą mažina migracijos procesai, kita vertus, tarptautinis prekariato solidarumas ir emigracinė patirtis taip pat kelia grėsmę valdžios struktūroms. Spektaklio visuomenės dėka daugeliui žmonių dar svetimas maištingas sąmoningumas, augantis nestabiliame pasaulyje. Žodis „prekariatas“ jiems reiškia nestabilumą, bet ne nepaklusnumą. Jie dar yra priklausomi nuo kapitalistinės visuomenės dogmų, o ypač – nuo darbo dogmos. Atsisakymas dirbti, kuris buvo toks svarbus Vakarų socialiniams judėjimams, darbo jėgai Lietuvoje dar nepažįstamas. Galbūt dėl krizės žmonės atgaus tokią kūrybinę dvasią ir pakeitus įtarų požiūrį socialinės kovos bus pripažintos vis dar svarbiomis.
Jei naujoji, po dvidešimties metų nuo Berlyno sienos griuvimo kilusi kapitalistinė krizė mums teikia kokį nors pasiūlymą, tai manau, kad jis skamba taip: „Jei mes sugriovėme bolševizmą, kodėl mums nesugriovus ir kapitalizmo?“ Nesugriovus jo savo pačių kūrybinėmis jėgomis, nesugriovus dirbtinių sienų, iškilusių griuvus Berlyno sienai – kapitalistinio susvetimėjimo, atskirties sienų, kurios suskaidė bendruomenes ir atskyrė žmogų nuo jo aplinkos. Naujosios socialinės kovos turi iš naujo atrasti bendruomeninį – komunos gyvenimą miestuose. Dabar dalyvauju anarchistiniame judėjime Lietuvoje, mes turime savo interneto svetainę ir žurnalą. Su draugais įkūrėme Laisvąjį universitetą – laisvą, neformalią švietimo iniciatyvą. Ši iniciatyva, kuria siekta pasipriešinti neoliberalioms universiteto reformoms, prisideda prie alternatyvios minties ir bendrų patirčių kūrimo. Mes dalijamės savo žiniomis ir įgūdžiais, „brandindami sėklą“ gyvenimui ateities komunose. Ši bendruomeninio gyvenimo dvasia turi būti atgauta kovose už viešąsias erdves, užimant tuščius, niekieno negyvenamus namus. Mes nebegalime gyventi sistemos išorėje – kūrybiškos autonominės erdvės ir bendraminčių grupės turi pasklisti visame kapitalistiniame sociume. Man komunizmas yra ne prieš dvidešimt metų bankrutavusi stalinistinė ideologija, bet bendruomeninio gyvenimo būdo atgaivinimas – tokią patirtį mes turėjome praeityje ir pamiršome dėl kapitalistinės ideologijos. Kaip parodžiau šiame tekste, šiuolaikinėje Lietuvoje esama ne vienos Berlyno sienos – ir mes jas visas turime sugriauti, norėdami tapti išties laisva bendruomene.
Šiaurės Atėnai. 2009-11-13 nr. 964
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą