Gilles’io Deleuze’o seminaras I. Valdžios ir galios sampratos: Deleuze’as ir Foucault

Tebevykstant projektui "Gilles’io Deleuze'o filosofija šiuolaikinio meno ir politikos kontekste", grupė mokslininkų kviečia visus norinčius prisijungti prie seminaro „Gilles’io Deleuze’o skaitymai“. Šiuose seminaruose bus nagrinėjamos ir svarstomos pagrindinės Deleuze’o ir kitų šiuolaikinių autorių – Felixo Guattari, Michelio Foucault, Giorgio Agambeno – kūrybos temos ir jų aktualumas šiandienos filosofijos, politikos bei meno kontekstuose.

Gilles’is Deleuze’as (1925-1995) – prancūzų filosofas, savo tekstuose (kai kurių jo knygų bendraautorius yra psichiatras ir politinis aktyvistas Felixas Guattari) svarstęs esmines šiuolaikinio pasaulio problemas, kritikavęs metafiziką, psichoanalizę, struktūralizmą, apibrėžtos tapatybės principą. Deleuze’o ir Guattari sukurtos ar naujai aktualizuotos sąvokos - „geismas“, „mašina“, „tapsmas“, „mažoji politika“, „rizoma“, „asambliažas“ tapo itin svarbios ne tik šiuolaikinės filosofijos, sociologijos, bet ir meno, politikos, radikalaus aktyvizmo, kasdienybės kontekstuose. Jos turėtų būti aktualizuotos ir kūrybingai persvarstytos ir Lietuvos akademinio gyvenimo kontekste.

Pirmajam seminarui pasirinkta tema – „Valdžios ir galios sampratos: Deleuze’as ir Foucault“. Jame aptarsime panašumus ir skirtumus tarp Foucault ir Deleuze’o valdžios ir galios sampratų. Bus aptariamos Foucault „disciplinos visuomenės“ ir Deleuze’o „kontrolės visuomenės“ koncepcijos, valdžios įsikūnijimo ir pasiskirstymo sampratos, pasipriešinimo galiai galimybės.
Seminare kviečiami dalyvauti visi šiuolaikine filosofija besidomintys žmonės.

Pirmajam seminarui siūlomi tekstai:

Michel Foucault. Seksualumo istorija. Vilnius: Vaga, 1999, p. 72-75.
Intelektualai ir valdžia. Michelio Foucault ir Gilles’io Deleuze’o pokalbis (ištraukos) http://raudonajuoda.blogspot.com/2011/01/intelektualai-ir-valdzia-michelio.html
Gilles Deleuze. Prierašas apie kontrolės visuomenę http://www.anarchija.lt/teorija/26374-gilles-deleuze-prierasas-apie-kontroles-visuomene.html

Papildomas tekstas:

Michel Foucault. Disciplinuoti ir bausti. Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 165 – 204.

John Cunningham. Nematoma politika. Įvadas į šiuolaikinę komunizaciją. (Ištraukos)

Kapitalo kritika ir spekuliacijos dėl komunizmo formos bei turinio, regis, nuolat svyruoja tarp istorinio materializmo mokslo bei naujų subjektyvumo bei afektyvumo formų kūrimo. Netgi Marxas, daug labiau pažįstamas kaip kapitalo analitikas, tarsi prisiminęs Fourier stengėsi suteikti komunistinei visuomenei gyvybingesnį subjektyvų turinį. Jo teigimu, samdomo darbo išnykimas suteiktų „man galimybę daryti vieną dalyką šiandien, kitą – rytoj, ryte medžioti, po pietų žvejoti, vakare užsiimti gyvulininkyste, o po vakarienės užsiimti kritika“.

Taip galima kalbėti apie visuomenę, kuri nebėra pagrįsta būtinybe kurti vertę – net jei komunistine utopija laikau tinginystę, o ne nenuilstamą aktyvumą, kaip Marxas. Žinoma, tai vienas retų tekstų, kuriuose Marxas kalba būsimuoju laiku ir neaptarinėja klampių perėjimo iš kapitalizmo į komunizmą klausimų. Neseniai prancūzų žurnalo „Tiqqun“(1) terpėje atsirado tekstų – svarbiausi iš jų yra „Kvietimas“, „Kaip tai padaryti?“ ir „Artėjantis sukilimas“ – kuriuose klausimas apie subjektyvų komunizmo turinį atgaivina spekuliatyvų kapitalo kritikos aspektą. Tai nėra savaime teoriniai tekstai, jų tikslas yra įkvėpti skaitytoją. „Kaip tai padaryti?“ yra komunizacijos – subjektyvaus ir konceptualaus atsiskyrimo tiek nuo kapitalo, tiek nuo Kairės vadovėlis. Kaip teigiama „Kvietime“, „Niekas negali prasidėti tol, kol nebus atsiskirta nuo besiplečiančios dykumos“. Diskursyvus komunizacijos atstumas nuo tradicinių ultrakairiųjų pozicijų taip pat atsispindi tirštame kalbėjime poetine proza, kuris suartina autorius su galimais jų pirmtakais – dadaistais, siurrealistais ir Bataille‘umi. Plėtodami komunizacijos sampratą, ultrakairieji bandė atsiskirti nuo tradicinių-partinių-profsąjunginių-programinių pavidalų ir angažuotis iš pačių kapitalistinių socialinių santykių kylančiam pasipriešinimui – pvz. nesankcionuotiems streikams. Kyla klausimas, ar komunizacija svarbi kaip radikaliai subjektyvus atsiskyrimas nuo diskredituotų antikapitalistinės terpės ideologinių formuluočių?

Šį klausimą gerai atspindi eilė (britų radikalios intelektualinės terpės) Endnotes tekstų, nušviečiančių, kaip komunizacijos teoriją Prancūzų ultrakairėje propagavo Gillesas Dauvé ir Theorie Communiste. Aštuntajame dešimtmetyje tiek Dauvé, tiek Theorie liko ištikimi idėjoms, kurias skelbė Debordas ir sitruacionistai. Šiuo metu kyla klausimas, ar komunizacija atveria naujas perspektyvas, turint omenyje, kad suvaržytoje (cramped) erdvėje atsiradusios revoliucinės terpės laukia radikalių permainų. O gal netgi diskusija apie tai – tik betikslis utopizmas nuolatos kintančių kapitalizmo socialinių santykių akivaizdoje?

Kas gi yra komunizacija? Ši sąvoka susijusi su įvairiais socialiniais eksperimentais ir revoliuciniais bandymais: Paryžiaus komuna ir XIX a. utopinėmis socialistinėmis bendruomenėmis, kontrkultūriniais bandymais įgyvendinti komunitarizmą XX a. 8-9 deš. skvoterių terpėje. „Artėjančio sukilimo“ autoriai „Nematomas komitetas“ remiasi šia atsiskyrėliško priešiškumo istorija. Jų manymu, komunizacija – tai nuolatinis kūrimas, „komunų“, kolektyvinių radikalaus subjektyvumo pavidalų plėtra. Ji destabilizuoja subjektyvumo ir vertės kūrimą, kurį vykdo kapitalas ir tradicinės politinės organizacijos; toks nestabilumas turėtų nuveda iki lūžio – sukilimo. Šiuo atveju „komuna“ – tai nebūtinai saujelė nuo anglies dvideginio nepriklausomą gyvenimo stilių propaguojančių hipių. „Artėjančio sukilimo“ komuna – tai visi tie, kurie stengiasi nusikratyti ekonominės priklausomybės ir politinės priespaudos“. Komuna galime pavadinti ir nesankcionuotus streikus, ir 1977-aisiais Bolonijoje veikusią nepriklausomą, piratinę radijo stotį „Radio Alice“ ir daugybę kitokių kolektyvinių eksperimentų.

Kaip 1972-aisiais rašė Dauvé ir Francoisas Martinas,

„Komunizmas – tai ne priemonės, pasitelkiamos užgrobus valdžią“. Visi ankstesnieji judėjimai sugebėdavo atvesti visuomenę į aklavietę ir laukdavo, kol iš tokios visuotinės stagnacijos kas nors išeis... Priešingai, komunizacijos metu prekės cirkuliuos be pingų... bus bandoma sugriauti visas atskirtis“.

Vertės kūrimo panaikinimas ir socialinių santykių transformacija – šis imanentinis revoliucinis procesas neigia samdomą darbą. Proletariatas, užuot samdomu darbu ir per dirbančiųjų organizacijas įkūnydamas darbą ir jo vertę, turi tapti savo statusą naikinančių (self-abolition) veiksniu. Komunizacijoje proletariato nebeliks, nebus jokio perėjimo, jokios proletarinės valstybės ar darbininkų tarybų valdžios.

Dauvé ir jo bendraautoriui Karlui Nesiciui, komunizacija yra galimas dialektinio santykio tarp gyvojo darbo bei nežmoniško kapitalo rezultatas. Kaip jie sako,

„Subjektas“ ir „objektas“ vienas be kito neegzistuoja. Krizė – tai ne „išorinis“ veiksnys, kuris mus ištinka, ir esame priversti reaguoti. Istorines situacijas (ir galimybes) taip pat kuria... mūsų veiksmai ir neveiklumas“.

Dauvé atsisako teorinio determinizmo ir renkasi realistinę, mažiau apibrėžtą istorinę trajektoriją, kurioje vieninteliai nekintamieji yra kapitalo santykiai su žmonija, susvetimėjimas, išnaudojimas ir pasipriešinimas.

Theorie Communiste manymu, gamybos permainos antruoju realaus įtraukimo (real subsumption) periodu, nuo aštumtojo dešimtmečio lėmė kapitalo ir darbo jėgos tarpusavio persidengimą (imbrication) reprodukcijos cikle. Tik dabar tradicinių organizuotų kairiųjų partijų ir profsąjungų silpnėjimas leidžia proletariatui panaikinti pačiam save. XX amžius parodė, kad dirbantieji, patys prisidėdami prie vertės kūrimo ir susikūrę dirbančiojo tapatybę, nesugebėjo priešintis kapitalui. Pranykus bet kokiai valiai priešintis ir subjektyvumui, į komunizaciją liko vienintelis kelias – išnaudojimas ir spartėjanti proletarizacija. Theorie Communiste nepasitiki politine opozicija, kuri nebėra subjektyvi – istorija visiškai paneigia socialdemokratinę marksistų „neišvengiamo judėjimo link komunizmo“ koncepciją.

Po 1968-ųjų institucinės kairiųjų politikos nykimas kuria suvaržytą terpę, kurioje net po Sietlo proveržio norisi „vaikyti demonstracijas“, kurios, Nematomo komiteto manymu tėra „kolektyvios nebūties“ (collective absence) išraiška.

„Kolektyvi nebūtis“ – tai ne organizuotumo stygius, bet gausybė organizuotumo formų, kurios atveda antagonizmą į reformizmo ar (netgi – K.P.) aktyvizmo aklavietę, sukurdamos terpes, suinteresuotas savo pačių fetišizavimu. Tokios terpės suinteresuotos ne asimetriniu priešinimusi – diversija, pasitraukimu ir pan., bet simetrišku konfliktu su kapitalu. Tokia „kolektyvinė nebūtis“ atsispindi tam tikrose šiuolaikinio kovingumo ir aktyvizmo formose, pavyzdžiui, tapatybės politikoje. Šiuolaikinį antikapitalizmą vargina retsykiais juokingai politika besimaskuojantis anarchistinis, ekologinis ir socialistinis moralizavimas. Jau 8 deš. Dauvé su Martinu sakė, kad „komunistinis judėjimas yra antipolitinis“. Komunizacija siekia sugriauti dirbančiojo tapatybę tam, kad paverstų jį radikaliau priešintis sugebančiu subjektu.

„Artėjančiame sukilime“ vaizduojamas kapitalo vykdomas realus žmogaus įtraukimas į kapitalą primena kasdieninį važinėjimą į darbą. Tokį subjekto kūrimą Foucault vadino „vadovavimu“ (governmentality) – jame galia yra ne tik represyvi ir disciplinuojanti, ji taip pat kuria sąlygas gaminti vertę – tokiu būdu kūrybingumas ir emocinis tapatinimasis padeda kapitalui kurti vertę.

Šiuolaikinės veikiančios, bet neformalizuotos komunos, „Artėjančio sukilimo“ teigimu, apima daugybę erdvių ir kolektyvumo apraiškų – pradedant proletariatu, baigiant kontrkultūra ir nelegaliomis erdvėmis. Skvotai, nesankcionuoti streikai, riaušės, kaimuose susibūrę kolektyvai, kaimynai... Jie platina virusą, verčiantį nusikratyti kapitalistinių socialinių santykių. Galima kalbėti ir apie komunų santykį su postautonomistine egzodo – išėjimo, pasitraukimo samprata, kuomet dirbantysis paneigia savo kaip dirbančiojo vaidmenį ir subjektyviai nutraukia emocinį ryšį su kapitalu.

Šiuolaikinis kapitalas komunizacijos teoretikų vertinamas kaip „dykuma“, sunaikinanti bet kokias patirtis. „Dykuma“ – tai pasyvus nihilizmas kai patirtis sunaikinama šoko terapija, o tuštuma užpildfoma prekėmis. Kaip atsaką šiai dykumai, šiuolaikinės visuomenės panirimui į kapitalą, Nematomas komitetas renkasi džiaugsmingą destrukciją: „šio niekio sunaikinimą sunkiai galima įvardyti liūdna užduotimi“, „tai taps paskutine kolektyvine pagunda“.

Atrodo, komunizacijoje nuolat išliks įtampa tarp, viena vertus, laipsniškų pastangų išstumti kapitalą kovų augimą, išeinantį anapus partijos, savivaldos ir organizavimosi darbovietėje rėmų, ir, antra vertus, radikalaus lūžio, Walterio Benjamino pavadinto „realia nepaprastąją padėtimi“ („real state of exception“), priešingo valstybės primestai nepaprastai padėčiai. Geras būdas konceptualizuoti komunizacijos metu kintančias jėgas būtų Marxo samprata „Gewalt“ – jėga, smurtas. Jis gali reikšti tiek galią, tiek smurtą – Marxo atveju, pirminį kapitalo smurtą pradinio kaupimo metu. Taip pat galima cituoti Étienne Balibar, vertinantį Gewalt kaip „ekonominę prievartą, smurtinę ekonomiką“. Kai jis kalba apie smurtą, kuris yra imanentiškas ekonomikai, turi omenyje išnaudojimą.

Komunizacija savo ruožtu iškelia šiam smurtui priešišką Gewalt, kuris nutrauktų politinius ir ekonominius santykius su kapitalu. Toks atsiskyrimas, kad ir laikomas sukilimo projektu, ir jo galimybės pabėgti nuo kapitalo, jau nekalbant apie jo nugalėjimą, teikia mažai vilties. Benjaminas rašė: „Destruktyviai asmenybei nėra nieko amžino. Bet būtent dėl to jis visur mato galimybes“. Galbūt šiuos žodžius galima pritsaikyti ir komunizacijos teorijai.

(1) Tiqqun – nuo 1999 iki 2001 leistas žurnalas. Jo pavadinimas susijęs su hebrajišku/kabalistiniu žodžiu „atpirkimas“, „išgelbėjimas“, jau šis pavadinimas atspindi Benjamino ir Agambeno mesianistinės politikos vizijas.

Paimta iš čia

Intelektualai ir valdžia. Michelio Foucault ir Gilleso Deleuze’o pokalbis (ištraukos)

Skaitytojų dėmesiui – pirmasis šių metų tekstas. Jame svarstomi ir lietuviškajam aktyvizmui svarbūs teorijos ir praktikos, akademiškumo ir kovos klausimai. Manau, du XX a. filosofijos “kumyrai” šiame interviu sustato viską į vietas ir kartu svarsto svarbiausias savo kūrybos temas.

MICHELIS FOUCAULT: Vienas maoistas sykį man pasakė: "Man nesunku suprasti, kodėl prie mūsų šliejasi Sartre'as – aš galiu suprasti tikslus, dėl kurių jis eina į politiką; aš iš dalies galiu suprasti jūsų poziciją, nes jums visada rūpėjo įkalinimo problematika. Bet Deleuze’as man yra paslaptis.” Šis teiginys mane nustebino – jūsų pozicija man visada atrodė visiškai aiški.

GILLES’AS DELEUZE’AS: Galbūt mes išgyvename procesą, kai tarp teorijos ir praktikos atsiranda kitokie santykiai. Kai kada praktika buvo suvokiama kaip teorijos pritaikymas, jos tąsa, kai kada būdavo priešingai, ir buvo galvojama, kad teoriją įkvepia praktika, kad ji nepakeičiama kuriant ateities teorinius pavidalus. Tačiau mes šią problemą matome kitaip. Santykis tarp teorijos ir praktikos yra daug labiau dalinis ir fragmentiškas. Viena vertus, teorija visuomet yra lokali ir priklauso ribotai sričiai, o vėliau ji imama taikyti kitoje, daugiau ar mažiau nuo jos nutolusioje srityje. Nuo tada, kai teorija įkurdinama savojoje erdvėje, ji pradeda susidurti su kliūtimis, sienomis ir blokais, todėl jai reikalingas kitokio tipo diskursas (tokio “kitokio diskurso” dėka ji galiausuiai pereina į kitą erdvę). Praktika spinduliuoja (relay) teorijas, teorija – praktikas. Jokia teorija negali plėtotis be susidūrimo su kokia nors riba, o praktika būtina tam, kad ta siena būtų pramušta. Pavyzdžiui, jūsų darbo pradžia buvo teorinė įkalinimo konteksto analizė, ir ypatingą dėmesį jūs skyrėte psichiatrinei ligoninei XIX a. kapitalistinėje visuomenėje. Vėliau jūs supratote, kad įkalintiems žmonėms būtina kalbėti patiems už save, transliuoti (galbūt priešingai jūs norėjote tapti tuo, kas transliuoja). Būtent todėl jūs suorganizavote informacinę grupę kalėjimams (G.I.P.), kuri tapo sąlyga kalbėti patiems kaliniams. Būtų visiškai klaidinga manyti taip, kaip mano maoistas – kad praktikoje jūs taikėte savo teorijas. Tai nebuvo pritaikymas, bet tai nebuvo ir inicijuojamų reformų ar tradicinio tyrimo projektas. Esmė buvo kitokia – transliuoti didesnei erdvei tarp teorinių ir praktinių taškų. Teorijas kuriantis intelektualas, mūsų supratimu, nebėra subjektas, sąmoningas reprezentantas arba atstovas. Tų, kurie veikia ir kovoja, nebeatstovauja kokios nors grupės ar profsąjungos, uzurpuojančios teisę kalbėti už juos, tampančios jų sąžinės balsu. Kas kalba ir veikia? Tai – įvairovė (multiplicity), ji yra visur, ji – netgi kalbančiojo ir veikiančiojo asmens viduje. Visi mes esame sudaryti iš “grupelių". Reprezentacija nebeegzistuoja – tik veiksmas, teorinis ir praktinis veiksmas, kurie transliuoja vienas kitą ir kuria tinklus.

FOUCAULT: Man atrodo, kad tradiciškai intelektualo įsitraukimas į visuomeninį gyvenimą ribojosi dviem jo veiklos aspektais: arba jis užėmė intelektualo poziciją buržuazinėje visuomenėje, kapitalistinės gamybos sistemoje ir ideologijoje, kurią ta visuomenė kuria arba primeta jam (jį išnaudodama, skurdindama, atstumdama, kaltindama griovėjiška veikla, amoralumu ir t.t., ir jo paties diskursu, kai jis atskleidžia ypatingą tiesą, atskleisdamas netikėtus politinių santykių užkaborius. Šios dvi politiškumo formos neišstumia viena kitos, bet ir nesisieja tarpusavyje – jos yra skirtingose plotmėse. Kai kurie šias pozicijas užėmę intelektualai buvo vadinami atskalūnais, kiti - socialistais. Smurtaujančios valdžios reakcijos metais šios sąvokos buvo supainiotos: taip buvo po 1848-ųjų, po Komunos, po 1940-ųjų. Intelektualas buvo atstumtas ir persekiojamas būtent tuo metu, kai tiesos tapo nepaneigiamomis, kai buvo uždrausta sakyti, kad karalius nuogas. Intelektualas kalbėjo tiesą tiems, kurie ją dar turėjo išvysti, vardu tų, kuriems buvo uždrausta sakyti tiesą: jis buvo sąžinė, sąmonė ir tribūnas. Paskutiniame sukilime (kalbama apie 1968-ųjų įvykius) intelektualas suvokė, kad sužinoti tiesą norinčioms masėms jis nebereikalingas: jos ją žino puikiausiai, neturi jokių iliuzijų; jos žino geriau už jį ir, žinoma, yra išreikšti savo troškimus. Tačiau egzistuoja galios sistema, kuri blokuoja, draudžia šį diskursą ir šį žinojimą bei paskelbia juos negaliojančiais – ši galia ne tik pasirodo ne tik kaip cenzūra, ji giliai ir subtiliai įsismelkia į visą visuomenės tinklą. Patys intelektualai yra šitos sistemos agentai – jų mąstymas apie savo atsakomybę “sąmoningumui” ir diskursui – tai sistemos dalis. Intelektualas nebeturėtų eiti “priekyje ir šalia”, norėdamas išreikšti užšaldytą kolektyvinę tiesą – jis turi kovoti prieš galią, paverčiančią jį savo objektu ir instrumentu formuojant “žinojimą”, “tiesą”, “sąmoningumą” ir “diskursą”.

Taigi, teorija neišreiškia, netransliuoja, ji netaikoma praktikai – tai ir yra praktika. Bet ji lokali, regioninė, netotali. Tai kova prieš galią, kova, kurios tikslas – atskleisti ir naikinti galią ten, kur ji labiausiai nematoma, užmaskuota. Mes kovojami ne “žadindami sąmoningumą” (masės jau žino, kad sąmoningumas – tai žinojimo forma; tuo tarpu sąmoningumas – subjektyvumo pagrindas – yra buržuazijos prerogatyva), bet naikindami galią, patys tapdami galingais; tai mes darome kartu su tais, kurie kovoja norėdami įgyti galios, o ne stebime juos iš tolo. “Teorija” yra šitos kovos sritis.

DELEUZE’AS: Būtent. Teorija yra tarsi instrumentų dėžutė. Nieko bendro su signifikantu. Ji turi būti naudinga, funkcionuoti. Ne sau pačiai. Jei niekas jos nenaudos, net pats teoretikas (taip nustojantis būti teoretiku), tada teorija yra bevertė, arba pasirinktas netinkamas momentas. Keista, kad Proustas, rašytojas, laikomas grynu intelektualu, kuris pasakė labai aiškiai: laikykite mano knygą akiniais, jei jie jums netinka, susiraskite kitus. Palieku jums rinktis savąjį kovos instrumentą. Teorija netotalizuoja, ji yra įvairovės kūrimo instrumentas, ji pati dauginasi. Totalizuoja galia, o teorijos prigimtis priešinga galiai – tokia yra jūsų pozicija, ir aš jai visiškai pritariu. Kai teorija užstringa kuriame nors taške, mes suvokiame, kad ji neturės jokios praktinės svarbos, kol neatsiskleis naujoje erdvėje. Štai kodėl tokia kvaila ir tamsybiška yra reformos samprata. Arba reformas sumano žmonės, kurie laiko save atstovais ir kurių profesija leidžia jiems kalbėti kitų vardu – tokiu atveju viskas baigiasi valdžios perskirstymu, kai ji sustiprinama dar didesnėmis represijomis, arba jos kyla iš reformomis suinteresuotų žmonių reikalavimų. Antruoju atveju tai – nebe reforma, bet revoliucinis veiksmas, kuris, semdamasis stiprybės iš įvairovės, kvestionuoja totalinę galią ir ją palaikančią hierarchiją. Jei būtų išgirsti į darželį einančių vaikų nusiskundimai, to pakaktų, kad būtų išsprogdinta visa švietimo sistema. Neteigiu, kad mūsų socialinė sistema yra visiškai netolerantiška, kalbu apie tai, kad ta tolerancija daugeliu atvejų yra visiškai trapi, o sistema reikalauja globalių represijų. Mano nuomone, jūs pirmasis savo knygose ir praktinėje sferoje parodėte mums kai ką fundamentalaus – kad nedora kalbėti už kitus. Mes išjuokėme reprezentaciją ir pasakėme, kad jai galas, bet nesugebėjome numatyti tokios „teorinės“ permainos pasekmių – suprasti, kad individai, tiesiogiai susidūrę su tam tikra problema, gali kalbėti apie tai patys.

FOUCAULT: Sykį kalbėjau su moterimi, sėdinčia kalėjime, ir ji man sake: "Įsivaizduok, būdama keturiasdešimties, vieną dieną buvau nubausta ir turėjau gauti tik sausos duonos davinį”. Šioje istorijoje šokiruoja ne vaikiškas valdžios elgesys, bet pats valdžios panaudojimo cinizmas – ji tampa archaiška, vaikiška, infantili. Kaip kokie vaikai mes sužinome, ką reiškia būti pasmerktam valgyti duoną su vandeniu. Kalėjimas yra vienintelė vieta, kur valdžia atsiskleidžia nuogai, pasiekia kraštutinumą, ir kur ji pateisinama kaip moralinė galia. "Aš turiu teisę jus bausti, nes juk žinote, kad plėšti ir žudyti yra nusikaltimas…”. Kalėjimuose įdomu tai, kad valdžia nesislepia ir neužsimaskuoja, ji iki smulkiausių detalių atskleidžia savo tironiškumą; ji ciniška ir tuo pačiu tyra, visiškai “pateisinama” – savo veiklą ji gali įvardyti kaip visiškai “moralią”. Nepaisant savo tironiškumo, ji parodoma kaip romus Gėris, valdantis Blogį, tvarka, valdanti netvarką.

DELEUZE’AS: Taip, bet teisinga ir priešinga mintis. Ne tik su kaliniais elgiamasi kaip su vaikais, bet ir su vaikais – kaip su kaliniais. Vaikai verčiame paklusti infantilizacijai, kuri jiems svetima. Šiuo atveju neverta ginčytis, kad mokyklos primena kalėjimus, taip pat kaip fabrikai. Pažiūrėkite į Jeremy’io Benthamo tekstą, parašytą XVIII amžiuje, kur jis siūlo reformuoti kalėjimą; šios egzaltuotos reformos metu jis kalėjime įtvirtina apskritimo modelį: individas tuo apskritimu nepastebimai juda iš mokyklos į fabriką, iš fabriko į kalėjimą ir atvirkščiai. Tokia yra reformų, reprezentacinės galios reformų esmė. Kitaip būna, kai žmonės pradeda kalbėti ir veikti patys – savo reprezentacinės (atstovaujančios) galios jie nepriešina kitai, melagingai galios reprezentacijai.

FOUCAULT: Turėjome sulaukti XIX amžiaus, kad pradėtume suvokti išnaudojimo prigimtį, ir dar šiandien ne iki galo suprantame valdžios prigimties, Galbūt Marxas ir Freudas negali patenkinti mūsų geismo suvokti šį paslaptingą dalyką, kurį mes vadiname valdžia – ji tuo pačiu metu yra matoma ir nematoma, akivaizdi ir pasislėpusi, ji yra visur. Valdymo teorijų ir tradicinių valdžios mechanizmų analizių, žinoma, nepakanka norint suvokti, kaip valdžia yra vykdoma ir kaip ji funkcionuoja. Galios klausimas išlieka visiška mįsle. Kas vykdo valdžią? Ir kurioje srityje? Dabar aiškiai žinome, kas išnaudoja kitus, kam priklauso pelnas, kokie tai žmonės, kaip vyksta lėšų perinvestavimas. Bet galia… Žinome, kad ji – ne valdančiųjų rankose. Sąvoka “valdančiųjų klasė”, o taip pat tokios sąvokos kaip “dominuoti… valdyti… vadovauti” niekad nebuvo formuluojamos pakankamai adekvačiai. Šios sąvokos pernelyg aptakios, joms reikalinga analizė. Turėtume taip pat analizuoti valdžios panaudojimo ribas – kanalus (relays), kurių pagalba ji veikia, jos įtakos dažnai nereikšmingiems hierarchijos bei kontrolės, stebėjimo, draudimų ir suvaržymų aspektams mastus. Visur, kur egzistuoja galia, ji yra vykdoma. Griežtai kalbant, niekas neturi oficialios teisės į galią, tačiau ji visada nukreipiama tam tikra linkme, vieni žmonės vykdo galią, kiti ne. Dažnai būna sunku pasakyti, kieno rankose tiksliai yra galia, bet lengva matyti, kam trūksta galios. Man jūsų knygos (nuo “Nietzsche’s” iki to, ko tikiuosi iš “Kapitalizmo ir šizofrenijos”) svarbios dėl to, kad jose daug pasiekiama tyrinėjant šias temas: šalia pasenusių problemų, tokių kaip “prasmė”, “signifikantas ir signifikatas”, jūs išplėtojote galios, galių nelygybės ir jų tarpusavio kovų, problemą. Kiekviena kova kyla dėl galimybės naudotis galia (ji nukreipta pries nesuskaičiuojamą daugybę mažyčių galios pozicijų, tokių kaip smulkios kontorėlės bosas, vadybininkas, kalėjimo prižiūrėtojas, teisėjas, profsąjungos atstovas, laikraščio redaktorius). Ir būtinybė atskleisti šias galios pozicijas – jas demaskuoti ir prieš jas atvirai kalbėti – kyla ne iš to, kad anksčiau apie jas niekas negirdėjo. Greičiau tai būtina daryti todėl, kad kalbėjimas šia tema, priverčiant įsiklausyti institucionalizuotus informacijos tinklus, kaltųjų vardų paminėjimas, rodymas į kaltąji pirštu, taikinių atradimas yra pirmas žingsnis į valdžios nuvertimą, taip prasideda naujos kovos prieš egzistuojančias valdžios formas.

DELEUZE’AS: Aišku, kas išnaudoja, pasipelno ir valdo, bet visgi galia išlieka pasklidusi. Kelčiau tokią hipotezę: marksizmas stengėsi viską iš esmės paaiškinti interesais (valdžia priklauso savus interesus turinčiai valdančiajai klasei). Iš karto kyla klausimas: kaip atsitinka, kad žmonės, kurių interesams netarnaujama, gali aršiai remti egzistuojančią galios struktūrą, prašydami savojo pyrago gabalėlio? Galbūt taip yra dėl to, kad, kai kalbame apie ekonomikos ar pasąmonės investicijas, interesas nėra galutinis atsakymas; geismo investicijos veikia giliau ir yra pasklidusios plačiau, nei joms diktuojantys interesai. Žinoma, mes niekad negeidžiame to, kas prieštarauja mūsų interesams, nes interesai visada seka paskui geismus. Negalime negirdėti Reicho šauksmo: masės nebuvo apgautos – tam tikra prasme jos iš tikrųjų troško fašistinio režimo! Geismo investicijos formuoja ir paskirsto valdžią – taip ją įgyja tiek policininkas, tiek ministras pirmininkas; šiuo atžvilgiu tarp premjero ir policininko galios nėra kokybinio skirtumo. Tokių geismo investicijų, esančių visuomeninėje grupėje, pobūdis paaiškina, kodėl politinės partijos ar profsąjungos, kurios, vedamos klasinių interesų, turėtų puoselėti revoliucines investicijas, geismo lygmenyje taip dažnai yra linkusios į reformas arba absoliučiai reakcingos.

FOUCAULT: Kaip jūs sakote, geismo, galios ir intereso tarpusavio santykiai yra komplikuotesni nei mes paprastai manome, ir tie, kurie vykdo valdžią, ne visada yra suinteresuoti jų vykdymu, taip pat ir tiems, kurių valdymas sutampa su kitų interesais, ne visada pavyksta valdyti. Dar daugiau, valdžios geismas įtvirtina ypatingą santykį tarp valdžios ir intereso. Galimas atvejis, kad fašizmo laikotarpiu masės trokšta, kad tam tikri žmonės užimtų valdžią – žmonės, su kuriais tos masės nebesugeba tapatintis, kai tie individai nukreipia galią prieš pačias mases, juos žudo, aukoja, naikina. Visgi jie trokšta tokios galios – jie nori, kad ji būtų vykdoma. Tokiam geismo, valdžios ir intereso žaismui skiriamas menkas dėmesys. Mes ilgai nesupratome, kas yra išnaudojimas; geismas taip pat turi ilgą istoriją. Gali būti, kad dabar vykstančios kovos bei iš šių kovų kylančios ir nuo jų neatskiriamos lokalios, regioninės bei netolydžios teorijos pasiekė tokį slenkstį, kai bus galima suvokti, kaip vykdoma valdžia.

Kol mes kovojame pries išnaudojimą, proletariatas ne tik vadovauja kovai, bet taip pat renkasi jos taikinius, metodus, konfrontacijos erdves ir instrumentus; tampant proletariato sąjungininku reikia pritarti jo pozicijoms, ideologijai ir kovos motyvams. Tai reiškia totalų tapatinimąsi. Bet jei kova nukreipta pries valdžią, tada visi, kuriems kenkia ta valdžia, kuriems ji nepakenčiama, gali pradėti kovą savo pačių kieme, pradėti nuo savo pačių veiklos (arba pasyvumo). Angažuodamiesi kovai, kuri atitinka jų pačių interesus, kurios interesus jie aiškiai supranta, ir kurios metodus gali nusistatyti tik patys, jie pradeda revoliucinį procesą. Jie natūraliai tampa proletariato sąjungininkais, nes valdžia, taip kaip ji naudojama, yra naudojama tam, kad palaikytų kapitalistinį išnaudojimą. Kovodami tose srityse, kur supranta esą išnaudojami, jie puikiai pasitarnauja proletariato tikslams. Moterys, kaliniai, šauktiniai kareiviai, ligoninių pacientai ir homoseksualai pradėjo kovą pries valdžią, pries jiems primestus suvaržymus ir kontrolę. Tokios kovos išties prisideda prie revoliucinio judėjimo – jos yra radikalios, jos nesiekia nei kompromisų, nei reformų, jos atmeta bet kokius bandymus kloti pamatus tokiai pačiai valdžiai, geriausiu atveju – šeimininkų pasikeitimui. Ir šie judėjimai yra susiję su revoliuciniu judėjimu – jie kovoja prieš kontrolę ir suvaržymus, pasitarnaujančius pačiai valdžios sistemai.

Paimta iš čia

Du nulis vienas vienas vienas vienas...

Taigi, bičiuliai, įžengėme į naują dešimtmetį, o nauja kieno nors pradžia visada yra pažadų (tesimų ar netesimų) metas. TAIGI, šiemet pasižadu skirti daugiau dėmesio savo blogui, skvarbesne akimi stebėti ir fiksuoti tai, kas vyksta mūsuose ir aplinkui mus. Pabandysiu bent trumpai pasidalinti su jumis tuo, ką skaitau, galbūt iš to kils gerų diskusijų ir/arba veiksmų.
O praėjusiais metais, nepaisant visų politinių ir ekonominių nesąmonių, esu visai patenkintas – ypač gruodžiu, kai pirmąjį darbo su Gilleso Deleuze‘o filosofijos tyrinėjimų projektu pusmetį vainikavo, mano manymu, labai pavykusi konferencija. Kartu su projekto vadove Audrone Žukauskaite ir veiklia organizatore Asta Pakarklyte sugebėjome pasikviesti puikių Deleuze‘o specialistų, radikalios politikos teoretikų, tarp jų – mano ilgametį „kumyrą“, mažosios politikos teoretiką Nicką Thoburną (visą jo knygą „Deleuze‘as, Marxas ir politika“ galite rasti čia), austrų postoperaizmo tyrinėtoją Geraldą Raunigą (iš jo didžiam savo malonumui gavau dvi jo paties knygas – „Menas ir revoliucija“ ir „Tūkstantis mašinų“).
Tikiuosi, kad šiemet pavyks įsukti sistemingesnius Deleuze‘o ir kitų šiuolaikinių radikalių filosofų – Foucault, Agambeno, autonomistų ir kt. skaitymo seminarus, apjungiant kiek įmanoma daugiau aktyvių terpių ir taip padėti kai kuriems radikalams atsikratyti buko teorijos neigimo, įtikinti, kad teorija yra tokia pati praktika, gebanti skaldyti plytas ir griauti sienas.
Laukiu pagaliau pasirodysiančio Juodraščio 3 nr., tikiuosi skirti daugiau laiko Anarchijai, o ypač blogui, mažiau laiko – beprasmiams ginčams Facebooke.
Visiems linkiu stiprybės, kovingo ryžto, aistros, kuri degtų ne tik Facebooko polemikose, bet ir realybėje. Linkiu minties skrydžio ir laisvo požiūrio į už mus prievartaujančios sistemos ribų slypinčias galingas alternatyvas.

Wilhelm Reich. Dvylika citatų iš knygos „Fašizmo masinė psichologija“

1. Tam, kad alkanas žmogus vagia, o išnaudojamas – streikuoja, paaiškinimų nereikia. Nesuprantama tik tai, kodėl alkanųjų dauguma nevagia, o išnaudojamųjų dauguma nestreikuoja.
2. Paprasto dirbančiojo viduje iškyla prieštaravimas: jis – nei ryškus revoliucionierius, nei ryškus konservatorius, jis yra suskilęs. Jo psichinė struktūra, viena vertus, priklauso nuo socialinės situacijos (taip purenama dirva revoliucingumui), kita vertus – nuo autoritarinės visuomenės atmosferos – o tai du prieštaringi dalykai.
3. Ketvirtas svarbus (psichoanalizės) atradimas – tai, kad žmogaus moralinis elgesio kodeksas yra toli gražu ne dieviškos kilmės, bet priklauso nuo auklėjimo priemonių, kurias ankstyvojoje vaikystėje naudoja tėvai ir tėvus pakeičiantys asmenys. Veiksmingiausios yra tos auklėjimo priemonės, kurios yra priešiškos vaikų seksualumui. Pirmasis konfliktas kyla tarp vaiko geismų ir to, kaip juos užgniaužia tėvai; vėliau tai tampa asmenybės viduje vykstančiu konfliktu tarp instinktų ir moralės. Suaugusiųjų moralinis kodeksas, kuris savaime yra pasąmoninės kilmės, yra nukreiptas prieš seksualumo dėsnius ir psichinį pasąmonės gyvybingumą; juo remiasi seksualinė priespauda (“pasipriešinimas seksualumui”) ir plačiai paplitęs nenoras “atskleisti” vaikų seksualumą.
4. Moralinis natūralaus vaikų seksualumo slopinimas paverčia vaiką išsigandusiu, susigėdusiu, bijančiu autoriteto, “geru” ir “paklusniu” (autoritarine prasme). Jis pažeidžia žmogaus gebėjimą maištauti, nes kiekvienas gyvybinis impulsas tampa persmelktas didžiulės baimės; pavertus seksą tampa draudžiamu dalyku, nuslopsta žmogaus mąstymas ir sugebėjimas likti kritišku. Trumpai tariant, moralės tikslas yra kurti nuolankius subjektus, kurie nepaisant kančių ir pažeminimo, prisitaiko prie autoritarinės tvarkos. Taigi, šeima yra miniatiūrinė autoritarinė valstybė, prie kurios vaikas turi išmokti prisitaikyti – tai tampa pasiruošimu bendram socialiniam prisitaikymui, kurio iš jo bus pareikalauta vėliau. Autoritarinė struktūra žmoguje – tai reikia aiškiai pabrėžti – iš esmės sukuriama tada, kai gyvybingiems seksualiniams impulsams primetamas seksualinis slopinimas ir baimė.
5. Aptarkime konservatyvios darbininko žmonos situaciją. Ekonomiškai kentėdama taip pat, kaip emancipuota dirbanti moteris, ji balsuoja už fašistų partiją; jei išsiaiškinsime skirtumą tarp paprastos išsilaisvinusios moters ir paprastos reakcingos moters seksualinės ideologijos, suvoksime, kokia lemtingai svarbi yra seksualinė struktūra. Konservatyvios moters priešiškumas seksualumui, moralinis užslopinimas, trukdo jai sąmoningai suvokti savo socialinę situaciją ir ji tvirtai susisaisto su Bažnyčia, taip pat tvirtai baimindamasi “seksualinio bolševizmo”. Dauguma paauglių ir moterų turėtų būti daug maištingesnės nei dauguma vyrų. Realybėje vaizdelis visiškai kitoks. Primityvių materialių žmogaus poreikių slopinimu pasiekiami kitokie rezultatai, nei slopinant jo seksualinius poreikius, Materialinių poreikių slopinimas kelia maištingumą, tuo tarpu nuslopintas seksualinis poreikis slopina žmonių sąmoningumą ir tampa moraline gynyba, neleisdamas maištauti prieš abi priespaudos formas. Iš tikrųjų, pats maišįtingumo slopinimas kyla iš pasąmonės. To rezultatas – konservatizmas, laisvės baimė, vienu žodžiu – reakcingas mąstymas.
Šio proceso dėka seksualinės represijos ne tik sustiprina politinę reakciją, paversdamos masių individą pasyviu ir apolitišku; jos žmogaus struktūroje sukuria antrinę galią – dirbtinį suinteresuotumą, kurį turėdamas žmogus aktyviai remia autoritarinę tvarką. Kai seksualumui sudaromos kliūtys būti patenkintam natūraliai – o tai atlieka seksualinės represijos – jis ieško įvairių pasitenkinimo pakaitalų. Taip natūrali agresija virsta brutaliu sadizmu, tampančiu masiniu psichologiniu pagrindu mažumos sukeliamiems imperialistiniams karams. Kita vertus, militarizmas yra labai susijęs su libido. Seksualinį poveikį kelia uniformos, erotiškai jaudina ritmiškas ėjimas žąsele, karinių procedūrų ekshibicionizmas – tai geriau už pačius talentingiausius politikus suvokia pardavėja ar sekretorė. Kita vertus, politinė reakcija sąmoningai išnaudoja tokį suinteresuotumą seksu, ne tik kurdama vyrams stilingas uniformas, bet ir patikėdama jaunuolių šaukimą moterims. Prisiminkime karo ištroškusių šalių šaukimo į karą skelbimus: “Keliauk į užsienio šalis – prisijunk prie Karališkojo laivyno!" – užsienio šalis simbolizavo egzotiškos moterys. Kodėl šie plakatai veiksmingi? Nes mūsų jaunimas dėka seksualinės priespaudos kenčia sekso badą.
6. Kaip ir reikėjo tikėtis, mistifikuotas požiūris veikia kaip galingas saugiklis, neleidžiantis atskleisti pasąmoningą psichinį gyvenimą – ypač represuotą lytiškumą. Pacientas prisiriša prie savo asketiško, moralistinio, mistifikuoto požiūrio ir gilina filosofiškai neperžengiamą antitezę tarp “moralinio elemento” ir “gyvuliško elemento”, t.y., natūralaus seksualumo. Jis ginasi nuo savo seksualumo moralistiniu pasibjaurėjimu. Jis kaltina aplinkinius tuo, kad jie nesupranta “dvasinių vertybių”, yra “šiurkštūs, vulgarūs materialistai”.
7. Žmogų įkvepia prieštaravimas tarp intensyvaus laisvės ilgėjimosi ir jos baimės. Laisvės baimę masėse išreiškia biofizinis organizmo šaltumas ir charakterio nelankstumas. Suinteresuotumas pinigais ir valdžia yra neišsipildžiusio džiaugsmo meilėje pakaitalas, gimęs iš žmonių masių biologinio šaltumo. Natūralus vaikų ir paauglių seksualumo gniuždymas pasitarnauja tam, kad žmonių masės taptų mechanicistinės autoritarinės civilizacijos rėmėjais ir atgamintojais.
8. Reakcinga galia žmonių masėse pasireiškia kaip visuotinė atsakomybės ir laisvės baimė. Tai – ne moralistinis vertinimas. Ši baimė giliai įsišaknijusi šiandieninio žmogaus biologinėje sandaroje.
9. Sukūręs mechanizmus, žmogus ėmė gyventi pagal mechaninės, negyvos energijos dėsnius. Štai, kaip žmogus suvokia save: smegenys – tai “tobuliausias vystymosi produktas, “kontroliuojantis centras”, duodantis atskiriems organams komandas ir impulses, panašiai kaip valstybės “valdovas” įsakinėja “pavaldiniams”. Kūno organus su bosu – “smegenimis” – sieja telegrafo linijos – nervai. Kūdikiai nustatytais intervalais turi gerti nustatytą kiekį pieno ir miegoti būtiną skaičių valandų. Jų dieta turi susidėti iš x gramų riebalų, y gramų proteino ir z gramų angliavandenių. Iki vestuvių dienos žmoguje neveikia seksualinis instinktas, jis pradeda veikti būtent tą dieną. Diebas sukūrė pasaulį per būtent šešias dienas, o septintą ilsėjosi, kaip nuo mašinų pavargęs žmogus. Vaikai x valandų turi mokytis matematikos, y valandų – chemijos, z valandų – zoologijos, ir taip šešias dienas per savaitę, septintą ilsėtis nuo protavimo. Aukščiausią intelektą sudaro šimtas balų, vidutinį – aštuoniasdešimt, kvailas surenka keturiasdešimt. Jei surinkai devyniasdešimt balų – tapsi daktaru, jei aštuoniasdešimt devynis – ne.
10. Žmonių masės bus priverstos peržvelgti savo visuomenines nuostatas, pasikeisti ir prisiimti sunkią socialinės atsakomybės naštą. Bet tokiu būdu jie patys įgis galią ir teisėtai nusikratys tokių grupių, kurios “iškovoja” valdžią “žmonių interesų labui”.
11. Dirbančiųjų vyrų ir moterų masės, tik jos vienos, yra atsakingos už viską, kas vyksta – už gerus ir blogus dalykus. Tiesa, nuo karų jos nukenčia labiausiai, bet būtent jų apatija, meilė valdžiai ir kiti dalykai padaro karus įmanomais. Būtina pasiekti, kad dirbančiųjų vyrų ir moterų masės, tik jos, galėtų kurti amžiną taiką. Kad tai įvyktų, būtina pašalinti kliūtis laisvei. Tai gali padaryti tik pačios žmonių masės. Kad taptų pajėgios gyventi laisvai ir išsaugoti taiką, nelaisvų žmonių masės turės įgyti socialinę galią.
12. Fašizmo kelias – tai mechanikos, mirties, šaltumo, nevilties kelias. Gyvybės kelias yra visiškai kitoks – jis sudėtingesnis, pavojingesnis, bet mielesnis ir viltingesnis.

Pagal http://nickcooper.com/mass.htm parengė ir vertė KP

Kasparas Pocius. „Šiandien bevelyčiau jums nedirbti“

Vilniaus jaunimo teatre aktorius ir režisierius Rolandas Kazlas teatro gerbėjams parodė jau trečiąjį savo režisuotą spektaklį „Raštininkas Bartlbis“ pagal to paties pavadinimo Hermano Melville‘io apsakymą. Jame klasikiniu stiliumi pasakojama nepaprasta istorija, kurioje iškyla ne tik galybė paslapčių – šiame spektaklyje, primenančiame brechtiškąsias tradicijas, žiūrovas turi pasirinkti savo poziciją.
H. Melville‘is mūsų skaitytojams geriausiai pažįstamas kaip intelektualinio nuotykių romano „Mobis Dikas“ autorius. Betgi, kaip rašoma pranešime spaudai, „apsakyme rašytojas sugriauna beveik visus principus, būdingus jo ankstesniajai kūrybai. Okeanų platybes, tolimų šalių egzotiką keičia kukli juridinė kontora judriajame Volstrite, pro kurios langus matosi aklina plytų siena.” Jokios romantikos, jokių iliuzijų, nuoga ir tebeaktuali realybė , kurioje visgi vyksta kai kas labai neįprasto.
Pirmojoje dalyje vyrauja kontoros rutina. Kelias pirmąsias minutes – nė žodžio, tik kontoroms įprasta mirtina tyla. Antrajame plane ant laiptuotos pakylos įsitaisęs kontoros viršininkas (pats Rolandas Kazlas). Čia vyksta aktyvus judėjimas, išeina ir ateina klientai, atnešamos ir išnešamos neįtikėtinos šūsnys bylų. Likęs vienas, viršininkas nulipa į pirmajame plane esantį kambarį, kuriame nuobodžiai triūsia jo pavaldiniai keistomis pravardėmis. Senas ir ištikimas specialistas Kalakutas (akt. Arūnas Storpirštis) užmiega po pietų ir mėgsta deklamuoti Byroną, nors, deja, atsimena tik pirmąsias jo posmų eilutes. Jaunas nuobodžiaujantis Žnyplius (akt. Lukas Petrauskas) labiausiai išsiskiria specifiniu sarkastišku juoku, o ant kopėčių nuolat tupi vaikas pasiuntinukas ir kontoros valytojas Imbierinis Meduolis (šį vaidmenį įtikinamai suvaidino aktorė Jonė Dambrauskaitė). Kyla mintis, kad tapatybes, socialinius vaidmenis ir funkcijas tiek spektaklio herojai, tiek galbūt ir mes įgyjame ir išlaikome ne tik norėdami praskaidrinti, kažkuo užpildyti rutinos tuštumą. Dėl tokių tapatybių etikečių mūsų bosai gali mus lengviau valdyti, su mumis familiariau bendrauti, mus mažiau gerbti.
Ir štai scenoje pasirodo pagrindinis herojus Bartlbis (akt. Artūras Sužiedėlis). Tiksliau, įeina tris kartus, iš kurių efektingiausias pirmasis – jis blaškosi tarsi musė voratinklyje arba jam artimiausias Franzo Kafkos „Proceso“ herojus Jozefas K., patekęs į teismo koridorius. Galiausiai Bartlbis visiškai tyliai sėdasi dirbti, pasak paties viršininko, neįdomaus darbo – perrašinėja įvairius dokumentus. Tačiau greitai pasielgia netikėtai – prieštaraudamas įprastai darbo tvarkai atsisako su bendradarbiais tikrinti vieną dokumentą ir ištaria esminę spektaklio frazę: „Bevelyčiau netikrinti.“
Nuo kelių tokių „bevelyčiau“ pradeda strigti kontoros darbas, viršininkas patiki tikrintojo darbą net skaityti nemokančiam Meduoliui. Tuo tarpu Bartlbis pasitraukia nuo darbo stalo ir grįžta tik tada, kai kiti tarnautojai jau miega. Miegoti ant darbo stalo Bartlbis verčia ir savo bosą, tarsi įkūnijantį Karlo Marxo „Kapitalo“ puslapiuose šmėkščiojantį dorą kapitalistą. Iš tiesų R. Kazlo herojus apsišvietęs (deklamuoja tą patį Byroną) ir bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodo moralus – jam atsisakantis dirbti Bartlbis kelia ne tik nuostabą, bet ir užuojautą. Nei Bartlbiui, nei jo bendradarbiams bosas negaili pinigų. Po komiškų, improvizuotų mišių, kuriose pastorius sugeba išlementi tik vieną prasmingą frazę „Mylėkite vieni kitus“, šios frazės įkvėptas bosas kviečiasi Bartlbį brendžio, slapčia tikėdamasis išgirsti jo gyvenimo istoriją. Tačiau Bartlbis nieko neatsako, ir R. Kazlo herojus pasijunta kaip niekad vienišas. Atrodo, režisierius R. Kazlas duoda žiūrovams neįtikėtinai sunkią užduotį – nuspręsti, jis vertina savo paties kuriamą herojų, jo laikyseną ir moralines nuostatas rimtai ar su ironija.
Įdomi ir bendradarbių reakcija – jie nesupranta Bartlbio labiau nei pats bosas, nes ir nesistengia to daryti – kam kvaršinti galvą dėl žmogaus, kuris nepraverdamas burnos drumsčia kontoros ramybę ir ardo nusistovėjusią tvarką. Netekęs kantrybės, bosas atleidžia keistąjį samdinį, bet šis atsako kaip įprasta: „Bevelyčiau neišeiti“ – mat jau yra persikraustęs gyventi į kontorą. Taigi kontorai nelieka nieko kito, kaip pačiai persikraustyti į kitą vietą. Naujasis pastato šeimininkas (akt. Antanas Šurna) neapsikenčia ir išsiunčia Bartlbį į kalėjimą. Čia bosas dar sykį aplanko savo buvusį pavaldinį, prašo virėjo (akt. Andrius Bialobžeskis) jam gaminti gerą maistą. Gamindamas pietus, virėjas filosofuoja apie tai, kad galbūt Bartlbis savo atkakliu tylėjimu bylojo tiesą. Spektaklis baigiasi siurrealistine scena: virėjas tarsi restorane patiekia Bartlbiui puikiausius pietus, tačiau šis jų atsisako („Bevelyčiau šiandien nepietauti. Tai gali man pakenkti. Aš nepratęs pietauti“) ir miršta ant milžiniško torto degant daugybei žvakučių. Tuo tarpu virėjas, girdamas kalėjimą , kviečia jame pasisvečiuoti ir Bartlbio bosą su visa šeima – tai jau režisieriaus kūrybinė išmonė, puikiai atitinkanti šio meto realijas ir bylojanti apie supliuškusį Volstrito burbulą. Tariamai prislėgtas bosas spektaklio pabaigoje pasakoja apie gandus, kad Bartlbis kadaise dirbęs neatsiimtų laiškų skyriuje ir buvęs iš jo atleistas. Toks bandymas įminti tamsybėse ir miglose tūnančią Bartlbio asmenybės mįslę leidžia R. Kazlo herojui tik liūdnai atsidusti: „O Bartlbi, o žmonija!“
Pasakyti ką nors apie pagrindinę spektaklio figūrą - Bartlbį - sunkiausia. Jis yra tarsi hieroglifas, visomis įmanomomis sienomis atsitvėręs nuo kitų veikėjų. Tarp jo ir jo boso susiformavę ypatingi santykiai kelia pagundą į jį žvelgti iš R. Kazlo herojaus pozicijų – kaip į nelaimingą, kažką gyvenime praradusį žmogų, netgi kaip į klinikinės depresijos atvejį. Beje, H. Melville'io apsakyme istoriją pasakoja bosas – tai taip pat reikšminga. Bartlbio atsisakymas dirbti gali byloti „apie žmogaus orumą, tikėjimą savo tiesa, kad ir kokia keista ir nepriimtina ji būtų nustatytai ir uoliai prižiūrimai tvarkai, o kartu ir apie jo pažeidžiamumą" (R. Kazlas). Tokia interpretacija dvelkia metafizika, kuriai svarbios amžinosios tiesos, kurias atspindi virėjo filosofavimas. Tačiau tokį aiškinimą paliksime ramybėje ir pasirinksime galbūt ne visai “politiškai korektišką”, bet nepaprastai aktualią – socialinę politinę interpretaciją.
Labai svarbi kūrinio problema yra kulminacinis boso sakinys: „O Bartlbi, o žmonija!“ Ar Bartlbio asmenį jo bosas sieja su jo konfliktu su žmonija, visuomene, ar jam rūpi to konflikto baigtis? O gal būtent Bartlbio asmuo ir įkūnija tą bosui nepažįstamą pasaulį, dirbančio žmogaus pasaulį, K. Marxo žodžiais tariant, „slėpiningas gamybos gelmes“? Galbūt Bartlbis – ne tik sau vienam žinomą tiesą saugantis žmogus, galbūt būtent jo „bevelijimas“ nedirbti ir yra kūrinio esmė?
Bartlbis atsisako vykdyti jam skirtas pareigas ir išeina iš darbo vidury dienos, palikdamas už save plušti kitus. Jo iš pirmo žvilgsnio nemotyvuotas atsisakymas dirbti yra radikalus. Jis sabotuoja darbo procesą, rengia tai, kas artima sėdimųjų streikų tradicijai (darbuotojai sėdi kontorose, mokiniai – ant mokyklų grindų ir tiesiog nieko neveikia). Bartlbis apsigyvena darbe. Jam nebaisi Volstrito patalpų vienatvė, kai viskas nutyla pasibaigus darbo dienai, o išsikrausčius kontorai jis įsitvirtina ištuštėjusioje jos patalpoje tarsi šiuolaikinis skvoteris – „bevelyčiau čia pasilikti“. Bartlbis atsisako pietų, leisdamas mums ir jo bendradarbiams susidomėti: „Kaip jis pragyvena? Ar turi pinigų?“ (Vėliau kažkam į galvą ateina saliamoniška mintis: „Jei pragyvena, vadinasi, lėšų turi!“) Jis neina nei į bažnyčią, nei į vakarėlius, taip atsisakydamas socializacijos, būtinos dirbantiesiems. Jis nenori atiduoti bosui, darbui savo jėgų, tačiau ir nesitiki jokių privilegijų. Jis tiesiog yra, egzistuoja kaip nepermatomas pavidalas kraštutiniame socialinės ir moralinės sistemos taške.
Kyla brechtiškas klausimas, kokį atskaitos tašką, kokią Bartlbio vertinimo poziciją pasirinkti mums. Galbūt daugumai atrodo, kad į pasaulį reikia žvelgti iš R. Kazlo herojaus pozicijų – elgtis pagal tariamai moralią darbo etiką, nors nepakenktų geras elgesys su keistu pavaldiniu, kurio motyvai niekad nepaaiškės. Galbūt kai kam, kaip bendradarbiams ir naujajam savininkui, Bartlbis sukėlė pykčio priepuolį – apie tai dar bus užsiminta straipsnio pabaigoje. Bet yra dar viena alternatyva – pabandyti patiems įlįsti į Bartlbio kailį.
Drįstu teigti, kad būtent čia slypi kūrinio socialinis ir politinis užtaisas. Galbūt nepermatoma Bartlbio praeitis ir visa būtis – tai nematoma pasaulio pusė, kolonizacijos, išnaudojimo ir priespaudos istorija ir geografija. Galbūt jame tyliai tūno neišnaudotas ir savosios valandos laukiantis socialinės kovos potencialas. Bartlbio nešama žinia, jo elgesys jau savaime yra radikalus ir nepaprastai drąsus, o kokios jo priežastys, motyvai, kas jį įkvepia? Jis nepritampa prie bendradarbių kolektyvo: jie, pasinėrę į rutiną ir užglostyti kasdienių privilegijų, jau pamiršo, kad tarp jų, samdomų vergų, ir boso tvyro praraja – ir būtent tokia praraja yra galimybė pradėti viską iš naujo. O Bartlbis priklauso kitai, nekonformistinei tradicijai, kuri gyva ir šiandien – tai liudija dirbančiųjų ir studentų maištai, visuomenės atskalūnų kultūros, juodoji rinka ir neįžengiami, pavojingi metropolijų priemiesčiai, skvotai, taborai ir grafitai. Šiuolaikinis Bartlbis laiku nepasirodo darbe, pramiega svarbų kolegų vakarėlį, vienas pats dalyvauja nesankcionuotame streike, praeidamas meta akmenį į banko langą ir gauna į kelį guminę kulką, įsėdęs į Mobio Diko laivą plaukia link išsvajotų piratų salų, tarsi marihuanos dūmas išgaruoja tuščiame greitkelyje, išnyksta tarp F. Kafkos, J. Kerouaco ir A. Ginsbergo tekstų eilučių.
O bosai ir kiti nugalėtojai rašo savo istoriją, kuriai nesvarbūs mažojo žmogaus lūkesčiai ir vargai. Jiems svarbiausia, kad mes laikytumėmės jų nustatytos tvarkos, jų darbo etikos ir kad darbas būtų mūsų didysis rūpestis, kad be pinigų neįsivaizduotume gyvenimo. Didžioji politika – tai bosų krizės, jų krintantys pelnai ir nebeapžiojamos prekės, jų deficitai ir jų kančios vakarais atsistojus prieš veidrodį. Ar mums rūpi toks gyvenimas? Ar jis turi kokią nors prasmę ar vertę? O gal ir mes vieną dieną įgysime drąsos pasakyti savo bosui: „Bevelyčiau šiandien jums nedirbti“? Juk viskas prasideda nuo atsisakymo.
Po spektaklio sutikau vieną jame taip pat apsilankiusį pažįstamą. Jis sakė nesupratęs spektaklio pagrindinės minties, o pagrindinį veikėją jam knietėję primušti. Pasakiau jam, kad ne visi taip galvoja. O paskui apsidžiaugiau – spektaklį suprato ir jis, tik kitaip, ir jam tai nepatogu. R. Kazlas išties pastatė labai teigiamai „politiškai nekorektišką“ spektaklį. O jei turėsime omenyje, kad geras spektaklis abejingų nepalieka, galėsime teigti, kad savo tikslą režisierius ir jo aktoriai pasiekė.

Šiaurės Atėnai
2010 11 19, nr. 43 (1013)

Kasparas Pocius. Nostalgija in LT?

Yra autorių, kurių knygos tampa bestseleriais, nors jose vaizduojamos visiškai nepatrauklios vietovės, žmonės ir nuotykiai, pasakojamos daug kam girdėtos ir nuobodžios istorijos – tarsi nuvalkioti anekdotai. Tačiau tokios knygos kaip lenko Andrzejaus Stasiuko klajonių romanas „Pakeliui į Babadagą“ arba neseniai pasirodžiusi ukrainiečio Serhijaus Žadano jaunystės išpažintis „Anarchy in the UKR“ (abi į lietuvių kalbą vertė Vytas Dekšnys, o išleido chuliganiškos literatūros leidykla „Kitos knygos“) tampa mūsų gyvenimo dalimi dėl kitos priežasties.

Jos kažkuo pulsuoja, kažkuo ypatingai traukia. Tai – ne nostalgija (arba „ostalgija“) laikotarpiui, kurį Rytų Europa išgyveno praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, prieš griūvant sovietiniam režimui. Skaitytojus greičiau patraukia gyvenimiška, egzistencinė tiesa, kuri gimsta ir auga toje apleistoje ir liūdnoje erdvėje, tūnanti girtame „futuristinių“ sovietinių miestų kraštovaizdyje

„Anarchy in the UKR“ yra antrasis Serhijaus Žadano romanas, pasirodantis lietuvių kalba. Tai Ukrainoje, Charkovo mieste, 9-ąjį dešimtmetį praleidusio paauglio klajonių ir patirčių odisėja. Knygą autorius pradeda atitinkamai – „piligrimyste“ į Huliajpolę, t. y. į legendinio Ukrainos anarchisto Nestoro Machno tėviškę ir kovų vietą. Romano herojus keliauja ten su draugu, tarsi bando grįžti į 9-ąjį dešimtmetį, į savo paauglystę: „...aš bijau greičio, bijau kur nors važiuoti – labiau bijau tik sustoti“.

Romanas intymus, gundantis keliauti kartu ir labai nostalgiškas, tarsi su pasakotoju sėdėtum prie alaus bokalo. Traukiniai, vieškeliai, suklerę autobusai, pakeleivingos mašinos... Girtas ir pavargęs herojaus kelias užlūžta, aplinkui – apleisti sovietinės industrijos likučiai, nuobodūs provincijos peizažai ir neišsiblaivantys, niekuo netikintys jos gyventojai, autoriaus ir herojaus bendras, kaip penki pirštai pažįstamas miestas Charkovas – sovietinis utopinis Saulės miestas su „futuristiniu“ gigantišku sovietiniu centru, paminklais Iljičiui ir Ševčenkai, kuris, būdamas tikras liaudies rašytojas, rodo kapitalizmui „fuck“.

Ir visa tai – ne vien bandymas fiksuoti apleistos Rytų Europos peizažą, bet ilgesio paauglystei kupinas autoriaus atsigręžimas į tą laiką; autoriaus, kuris sąmoningai atsisako pamiršti savo brendimą, kompleksus, „nurašyti“ anuometinius siekius ir gyvenimo projektus; autoriaus, kuris atsisako suaugti. Ilgesys jaučiamas paauglystės pomėgiams ir aistroms – automobiliams, futbolui, alui, kurį gamyklos pardavinėja celofaniniuose maišeliuose, kolekcionavimui ir pašto siuntiniams, piratiniams vinilams... Pro mūsų akis tarsi kinematografo juostoje prasisuka visa 9-ojo dešimtmečio Ukraina, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia – vidinis monologas, vidinis klajonių po Ukrainą ir anarchijos joje žemėlapis, o siužeto vingiai, peizažai, ir personažai – tik antraeiliai dalykai.

„Anarchija Ukrainoje“ nėra tuščia nuoroda į „Sex Pistols“ dainą. Šis posakis apibūdina paskutinius praėjusio amžiaus dešimtmečius – laikotarpį, kai griuvo komunizmas, kuriuo niekas nebetikėjo, ir atsirado kapitalizmas, į kurį, kaip rodo knyga, buvo žiūrima su visiška apatija. Iš tokio laikotarpio nepasitikėjimas niekuo ir mirtina ironija gali virsti tokiomis ugningomis revoliucinėms tiradomis, pvz., majakovskišku kairiuoju maršu arba spontanišku karinių apmokymų disciplinos užknisto mokinio „išsišaudymu“.

Skeptikai išsišieps – tai tik „kiaušio“ (taip knygoje vadinami nevykėliai) kompleksai. Bet herojus, žvelgdamas į tuos metus, per kuriuos šalį „išlaisvino“ laisva rinka, su kartėliu rašo: „...mums teko stebėti, kaip suaugusiųjų gyvenimas sunaikino mūsų šalį, kaip jis palaužė mūsų tėvus, kaip jis išmėtė lauk visus atliekamus ir nereikalingus žmones, visus, kurie taip ir nesuprato, kas iš tiesų vyksta.“

Kitoje vietoje vaizduojami rankas po darbo stalais sukišusi autoriaus nekenčiamų valdininkų armija – kas tai, stagnuojantis sovietmetis ar brandusis biurokratinis kapitalizmas? Tai jau nekvepia nei jaunatvišku maksimalizmu ir nebrandumu – tai kvepia politiškai nekorektiška, todėl nutylima tiesa. Ir paties Serhijaus Žadano dosjė primena, kad jis – ne vien naujosios ukrainiečių literatūros lyderis, bet ir roko koncertų, teatralizuotų performansų ir pilietinio nepaklusnumo akcijų organizatorius, Charkovo „ska“ grupės „Šunys kosmose“ muzikantas.

Kad šis autorius, priešingai nei kokios nors „Anarchistės išpažinties” ar „Anarchijos Žirmūnuose” autoriai, supranta, kas yra anarchija, parodo ir fantastiška herojaus vaizduotėje suprojektuota Charkovo universiteto okupacijos scena. Nostalgiją persmelkia liūdesys, kad Charkovas, Ukraina ir visa sumauta Rytų Europa pulsuoja apatija ir pasyvumu, kad čia niekas niekad nesukils prieš smaugiančią socialinę neteisybę… Jie tarsi iš anksto būtų užstatę savo namus, o patys nenorėtų nieko daugiau, tik sprukti į brandžiojo kapitalizmo šalis, ten lenkti nugarą išnaudotojams ir taip atsakyti į visus savo gyvenimo klausimus.

Kyla klausimas, ar čia pat, šitose provincijose, stepėse ir griuvėsiuose, šitose pasmerktose aikštėse, rūsiuose ir užkaboriuose neglūdi neišnaudotas sprogstamasis potencialas, ir ar iš čia emigravus mums, vis dar ieškantiems revoliucinių džiaugsmo ir pasitenkinimo akimirkų, nekils mirtina nostalgija anarchiškai devyniasdešimtųjų erdvei, tampančiai šiandienos erdve – o ką, jei mūsų netgi ne trečiojo, o ketvirtojo pasaulio provincijoj laikas sustojo, ir niekas nebesikeis?

Kuo ši knyga galėtų patraukti mūsų skaitytoją? Man nuostabu, kaip tas laikotarpis užmirštamas ir laidojamas – ir septyniasdešimtųjų karta vargiai ras bendrą kalbą su aštuoniasdešimtųjų ar devyniasdešimtųjų karta. Sovietinė patirtis dabartiniam išpampusiam prekybos centrų, popso, marionečių ir manekenų diskursui tampa nuodinga kaip Černobylis (apie kurį knygoje – nuostabu – nė žodžio). Visgi ta patirtis, tarsi išgyventa trauma, psichoanalitiniais kanalais grįžta į išdavikų suaugusiųjų pasaulį, primindama nesibaigiančias eiles butui gauti, deficitines prekes, nekomfortabilias keliones iš savojo mikrorajono į centrą – oi oi, kaip baisu! (Paradoksalu, kad dabar deficitine preke tapo atmintis, kurios spragas galime užpildyti nebent pirkdami tokias knygas, kaip „Anarchy in the UKR”).

O mes turime ir kitų atsiminimų, kadangi kolekcionavome visus barjerus griaunančios kramtomosios gumos popieriukus, ištroškę su pasimėgavimu gėrėm pirmus pepsikolos gurkšnius, girą iš cisternos ir spardėm gazuoto vandens aparatus, labai rimtais veidais žiūrėjom karinius paradus ir vadų laidotuves, slėpėm žemėje „sekretus”, pirkom piratines kasetes ir kompaktine plokšteles. Mieste buvo savų, neprivatizuotų kiemų ir mielų griuvėsių, komercinėse radijo stotyse visu garsu grojo „Nirvana”, popfestivalių prizus laimėdavo avangardinės grupės. Taip, mūsų kartai tie laikai, be abejonės, irgi kelia nostalgiją.

O kaip yra šiandien? Ar po dviejų dešimtmečių neatsiras naujų bestselerių, vaizduojančių kreivą Lietuvos provinciją, apie kurią mes kol kas girdime tik kriminalinius pranešimus. Ar šitoje sumautoje provincijoje, kuri apima visą mūsų šalį, nėra nė lašo romantikos? Ar tokiuose bestseleriuose, po velnių, nebus aprašoma visa tai, kas sustingo stagnuojančioje dabartyje – peiliais ginkluota beprotiška meilė, laisvas seksas, kraujas, alus ir degtinė, visagalė juodoji rinka ir krosnyse degantys gryni pinigai?

Bernardinai.lt