Kasparas Pocius, “Molochas, kuriame man sapnuojas angelai”

Šeštadienį Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta mūsų su Marium Buroku išversta ir leidyklos "Kitos knygos" išleista Alleno Ginsbergo eilėraščių rinktinė "Staugsmas, Kadišas ir kiti eilėraščiai". Dalinuosi savo parašytu šiai knygai straipsniu.

1943 m. gruodį prie nedidelio Niujorko kūrėjų ratelio prisijungė Kolumbijos koledžo studentas, siekęs tapti darbo teisės specialistu. Tai buvo liesas septyniolikmetis žydas, domėjęsis tokių kultūrinių nenaudėlių, kaip Baudelaire’as ir Rimbaud, kūryba. Tam literatūriniam rateliui, kuriam priklausė Williamas Burroughsas, Jackas Kerouacas ir saujelė kitų jaunų menininkų, buvo lemta tapti bytnikų kartos (Beat generation) šerdimi ir visiems laikams pakeisti Amerikos literatūrą. Tuo tarpu minėtasis jaunuolis, vardu Allenas Ginsbergas, tapo viena garsiausių kontrkultūrinio judėjimo figūrų. Maištaudamas prieš vartotojišką Amerikos visuomenę, savo tekstuose jis propagavo alkoholį, haliucinogenus, seksą, homoseksualumą ir ieškojo atsakymo į esminį savo gyvenimo klausimą – kaip atsikratyti materialistinį pasaulį slegiančio ego.

Ginsbergo “Staugsmas”, kaip ir Kerouaco “Kelyje” bei Burroughso “Nuogas kąsnis”, buvo ne tik tekstai – bytnikų literatūra nutiesė kelius hipių klajonėms, padėjo nesibaigiančiais imperialistiniais karais ir amerikietišku gyvenimo būdu nusivylusiam jaunimui kurti naują kultūrą. Šioje literatūroje viskas yra nekalta – narkotikai, nežabotas seksualinis gyvenimas, įstatymų pažeidinėjimas. Nekalta, nes persunkta stipriomis pirmapradžio geismo energijomis ir svaiguliu, leidžiančiu pasiekti „absoliutų nušvitimą“.

Ginsbergas (1926-1997) gimė Nju Džersio valstijoje Patersono mieste. Jo tėvas Louisas, mokytojas, buvo senamadiškas poetas, kalambūrų mėgėjas, kurio eilėraščius spausdino net New York Times. Tačiau didesnį vaidmenį Alleno paauglystėje ir jaunystėje suvaidino jo motina Naomi, komunistė, didžiulė Stalino gerbėja, kuri kartu buvo ir nudizmo bei vegetarizmo propaguotoja. Septynerių metų Allenas kartu su mama eidavo į partijos susirinkimus, kur ji parduodavo avinžirnius, rinkdama lėšas geriems tikslams. Matyt, jos pavyzdžio įkvėptas, penkiolikametis Allenas jau rašė straipsnius į „New York Times”, smerkdamas Amerikos užsienio bei vidaus politiką

Didelę įtaką Ginsbergo mąstysenai bei kūrybai padarė ir jo motinos psichinė liga. Psichozės priepuoliai Naomi prasidėjo dar prieš Allenui gimstant, paskui atsinaujino ankstyvoje Alleno paauglystėje. Naomi įtarinėjo, kad jos vyro motina, su kuria niekad nesutarė, nori ją nužudyti. Dažnėjant priepuoliams, ji buvo išsiųsta į Greistouno psichiatrinę ligoninę, kur buvo gydoma „efektingomis“ to meto priemonėmis: insulino injekcijomis, stipriais psichotropiniais vaistais, elektros šoko terapija. Gydymas nepadėjo, nors Naomi Greistoune gulėjo ne kartą.

Allenas į savo motinos ligą žvelgė kitaip, nei jo tėvas Louisas ir brolis Eugene’as. Naomi pamišimą jis laikė dvasine būsena, o ne psichine liga, paranojiniuose motinos kliedesiuose bei nerišliuose kalbėjimuose nuolat stengdamasis įžvelgti tiesos grūdą.

Nenuostabu, kad Naomi pasitikėjo Allenu labiau, nei kitais šeimos nariais. Vieną dieną ji pasiėmė dvylikametį Alleną ir autobusu išvyko ieškoti globos namų, kuriuose ji būtų saugi nuo savo vyro šeimos rezgamų „sąmokslų“. Po šios kelionės ji vėl buvo uždaryta į ligoninę, o Alleno tėvas nusprendė skirtis. Galiausiai Naomi atsidūrė Pilgrim Steit ligoninėje Long Ailende, kur daktarai rekomendavo atlikti lobotomiją ligonės psichinei būklei bent kiek palengvinti. 1948 m., ilgai dvejoję, Allenas su broliu sutiko. Naomi mirė 1956 m. Allenas nedalyvavo motinos laidotuvėse, o vėliau sužinojo, kad prie jos kapo nebuvo perskaityta žydų malda už mirusiuosius (kadišas), nes prie kapo susirinko per mažai vyrų. Po dvejų metų Allenas pasiekė, kad velionei motinai būtų atliktos kadišo apeigos. Iškart po to, grįžęs namo, jis užsidarė ir parašė „Kadišą“ – vieną garsiausių savo gyvenimo kūrinių.

Naujoji bytnikų aplinka Allenui patiko. Nors Kerouacas ir kiti traukė jį per dantį dėl jo siekio tapti darbininkų advokatu („Tu juk niekad nesi įkišęs nosies į fabriką“), nors jis pats nebuvo apsisprendęs dėl savo seksualinės orientacijos, dėl karjeros perspektyvų, vis dėlto draugų pasaulis Allenui pasirodė daug patrauklesnis, nei universitetas. Nuolatos naujų patirčių ieškantis, grožį ir bjaurastį vienodai dievinantis Kerouacas; nenustygstantis cinikas Burroughsas, kuriam aristokratiškos manieros netrukdo naktimis vagiliauti iš metro keleivių kišenių, kad tik gautų pinigų narkotikams; Joana Vollmer, nuolat apsvaigusi ratelio mūza, kuriai likimas lems tapti homoseksualo Burroughso žmona ir mirti nuo beprotiško žaidimo metu jos vyro į ją paleistos kulkos... Šioje intelektualioje komunoje buvo visko – alkoholio, narkotikų, svetimavimų, priekabiavimo, orgijų, pavydo, netgi žmogžudysčių. Ir visa tai buvo šalia studijų, meninių eksperimentų, diskusijų apie literatūrą, filosofiją, mitologiją. Vėliau Burroughsas tarsi suvienys šį bohemišką pasaulį su smulkių Niujorko narkomanų, prostitučių, transvestitų pasauliu. Tuo tarpu ne sykį psichiatrinėse ligoninėse gydytas Ginsbergas ir kiti kalbės beprotnamių kankinių kalba, o Kerouacas, kartu su „Kelyje“ Dinu Moriarčiu tapusiu Neal’u Cassady’žiu, šio ratelio magijos sėklas paskleis Amerikos greitkeliuose...

Žinoma, 5-6 dešimtmečių Amerikos vartotojų visuomenė buvo gražiai vaizduojama tik neskoninguose Holivudo filmuose. Tiesa buvo kitokia – didmiesčių gatvėse karaliavo policija, o tie, kurie gatvėje nerišliai burbėdavo sau po nosimi, akimirksniu atsidurdavo psichiatrinėse ligoninėse. Siautėjo makartizmas, paranojiška Rusijos ir komunizmo baimė, kuri, nepaisant materialinių gėrybių pertekliaus, leido formuotis spektaklio visuomenei, klestėti tradiciniam buržuaziniam gyvenimo būdui. Bandymas gyventi kitaip, eksperimentuoti šiai visuomenei – su jos „vertybėmis“ ir „idealais“ – reiškė didžiulę grėsmę. Tatai būtina suvokti skaitant Ginsbergo „Staugsmą“, „Ameriką“ ir kitus eilėraščius. Bohemiškasis bytnikų ratelis metė iššūkį materialistinei Amerikai, jie toje civilizacijoje jautėsi svetimi, „sudaužyti“. Tačiau žodį „beat“ Jackas Kerouacas interpretavo ir kaip nuorodą į palaimą („beatitude“), kurios bytnikai ieškojo narkotikuose, sekse, avantiūrose ir ypač kelyje – visa tai buvo gyvenimas, kurį jie kūrė sau ir ateinančioms kartoms.

Ankstyvąją Ginsbergo poeziją įtakojo Blake’as, Rimbaud, vėlesnę – XIX amžiaus Amerikos romantizmo dainius Waltas Whitmanas, pagarsėjęs klajoklišku gyvenimo būdu, polinkiu į homoseksualumą, savo kūriniuose šlovinęs mažųjų žmonių Ameriką. Jo kūrybos spontaniškumas įkvėpė ir „Staugsmą“. Ginsbergas taip pat žavėjosi Ezra Poundu, T. S. Elliotu, „Juodojo kalno“ judėjimo poetais. Vėliau jis tikins, kad bytnikai – ne maištininkai, bet tikrieji tęsėjai modernistinės tradicijos, kurią Whitmanas išreiškė šiais žodžiais: “Išlaužkite durų spynas! Išlaužkite durų jambus!”

Homoseksualumas Ginsbergui tapo visą jo jaunystę lydėjusių emocinių dramų ir tapatybės konflikto priežastimi. Savo poetinės karjeros pradžioje Allenas buvo desperatiškai, beprotiškai įsimylėjęs bytnikų „vairuotoją“ Neal’ą Cassady’į. Vienų, beje, labai kūrybingų, atostogų Kalifornijoje metu Carolyn Cassady užtiko jį lovoje kartu su savo vyru, ir Ginsbergas buvo priverstas nešti kudašių iš jų namų. Allenas ne sykį bandė „grįžti į normalias vėžes“ – draugauti su merginomis, tačiau iš tikrųjų jį traukė stiprūs jauni vyrai. Norėdamas tapti „normaliu“, Ginsbergas laiškuose guodėsi Burroughsui, bet šio atsakymas buvo gana sarkastiškas: „Svarbiausia ne tai, ar tu jautiesi nepatenkintas būdamas iškrypęs. Svarbiausia paklausti savęs, ar mylėdamasis su moterimi tu gauni viską.“ Kaip bebūtų, pats „Narkašo“ ir „Nuogo kąsnio“ autorius nepaprastai geidė Alleno artumos. Burroughso aistros išsklaidyti nepajėgė net didžiuliai atstumai – ilgus metus Burroughsas gyveno Maroko mieste Tanžere, o Allenas 1954 m. sutiko savo gyvenimo meilę – Peterį Orlovsky’į, su kuriuo bendravo iki pat mirties. Jausdamasis kaltu, Ginsbergas daug pagelbėjo Burroughsui, šiam tvarkant ir leidžiant savo tekstus.

Šeštasis dešimtmetis buvo bytnikų sėkmės dešimtmetis. 1951 m. Jackas Kerouacas per tris savaites „atbeldė“ originalų garsiojo „Kelyje“ ritinį, kuris galiausiai, po ilgų taisymų – pornografinių scenų iškarpymų – 1957 m. buvo išleistas ir tapo tikra sensacija. Burroughsas tą dešimtmetį per didelius vargus į pasaulį paleido du savo „les enfants terribles“ – jau minėtus „Narkašą“ ir „Nuogą kąsnį“, o Ginsbergas šiuo metu parašė svarbiausią savo gyvenimo tekstą – poemą „Staugsmas“.

Pirmi poemos žodžiai gimė Allenui gyvenant kartu su Sheila Williams. Priešais jų namų langus stūksojo ligoninė ir viešbutis, migloje atrodę tarsi Senojo Testamento Molocho – būtybės, kuriam būdavo aukojami vaikai, – galva. Kaip beprasmę auką Molochui Ginsbergas įsivaizdavo savo ir savo kartos, o gal ir visos žmonijos būtį industrinėje bejausmėje civilizacijoje. Rašyti „Staugsmą“ pastūmėjo ir du žmonės – anarchistas poetas Kennethas Rexrothas, San Franciske rengęs poezijos skaitymus, bei poetas, knygų leidėjas Lawrence‘as Ferlinghettis, šiame mieste įkūręs „City Lights Books“ knygyną bei leidyklą ir leidęs jaunų autorių poezijos knygas. Beje, po pirmųjų „Staugsmo“ skaitymų galerijoje „Šeši“ Ferlinghettis atsiuntė Ginsbergui telegramą, kurioje perfrazavo Emersoną: „Sveikinu tave pradėjus didelę karjerą! – Kada atsiųsi „Staugsmo“ juodraštį?“

Tie pirmieji skaitymai išties buvo įspūdingi. Tai nebuvo sausas, akademinis, kaip tiems laikams buvo įprasta, renginys – šįkart poezija turėjo lietis laisvai, lyg džiazas. Ginsbergas kvietimuose net įrašė, jog šoksiančios merginos. Į skaitymus buvo sukviesti visi garsesni jaunieji San Francisko poetai, pakviestas ir Jackas Kerouacas, kuris skaityti atsisakė, bet atsinešė kelis ąsočius vyno ir siuntinėjo jį iš rankų į rankas. Paskutinis skaitė jau nuo vyno apsvaigęs Ginsbergas. Jam skaitant, Jackas Kerouacas barbeno į vyno ąsotį džiazo taktus ir skatino jį šūksniais: „Varyk, žmogau!“, „Taip!“... Maždaug šimto žmonių auditorijos akyse gimė poetų karta, kuri, temų naujumu išstūmusi akademines tradicijas, sukels Amerikoje tikrą kultūrinę revoliuciją. Estetinį šaltį, susivaržymą, susvetimėjimą keičia karšta ir jauna poezija, kurios prioritetai – laisvė, džiazas, modernumas, pastangos iš naujo atrasti save susvetimėjusiame pasaulyje, vaizduotės galia, dzenbudizmas ir anarchizmas.

Galerijoje „Šeši“ Ginsbergas perskaitė tik pirmąją „Staugsmo“ dalį, kuri buvo sutikta didelėmis ovacijomis, ir per vieną vakarą jis tapo žvaigžde. Ginsbergas imtas kviesti netgi skaityti paskaitų, apie tai rašo laiške tėvui: „Kalbu jiems apie valkatas, Whitmaną, marihuaną, beviltišką staugsmą – tai man padeda perteikti poezijos ugnelę.“ Beje, kartais skaitydamas „Staugsmą“ jis apsinuogindavo, dar labiau šokiruodamas publiką.

Kūrinys skirtas poetui Carlui Solomonui, Ginsbergo draugui, su kuriuo jis susipažino psichiatrinėje ligoninėje. Jei vagystėmis apkaltintas Ginsbergas beprotnamį pasirinko kaip alternatyvą kalėjimui, tai Solomonas pateko ten savanoriškai – taip elgėsi jo mėgiami dadaistai. Paryžiuje šiam poetui įspūdį buvo padaręs didis pamišėlis dramaturgas Antoninas Artaud, viešai gatvėje deginęs pinigus. Kaip ir daugeliui kitų „išsišokėlių“ tuo metu, Solomonui buvo taikoma elektros šoko terapija. „Staugsmas“ tapo bytnikų kartos manifestu, jis perteikė ir paties Ginsbergo nuotaikas – nuolatinį pinigų stygių, pasibjaurėjimą savo darbu rinkodaros srityje, nerimą dėl seksualinės orientacijos, dėl ko tekdavo nuolat konsultuotis su psichoanalitikais. Allenas buvo įsitikinęs, kad „Staugsmas“ atkreips ne tik skaitytojų, bet ir valdžios dėmesį – šiam kūriniui, kaip ir didelę įtaką Ginsbergui padariusio Henry’io Millerio knygoms, kurias Jungtinėse Valstijose vis dar draudė spausdinti puritoniški teismai (juose į kaltinamųjų suolus sėsdavo ne žmonės, o knygos), buvo nesunku prilipdyti „obsceniškumo“ etiketę.

1957 m. kovą JAV muitinė sulaikė Britanijoje išspausdintos antros „Staugsmo“ laidos dalį ir pateikė ieškinį Ferlinghetti’čiui. Spalį, Ginsbergui besibastant po Tanžerą (kur jis vyko lankyti Burroughso) ir Europą, Ferlinghettis bylą laimėjo: devyni poezijos ekspertai – kurių dauguma visai nebuvo nei Ginsbergo, nei „Staugsmo“ gerbėjai – įrodė teismui, kad kūrinys nėra nešvankus, kad jo nepadorumą atperka „išliekamoji visuomeninė vertė“. „Staugsmas“ praskynė kelią į Amerikos spaustuves ne tik Burroughso „Nuogam kąsniui“, bet ir tokioms senamadiškoms knygoms, kaip V. Nabokovo „Lolita“ ir D. H. Lawrence’o „Ledi Čaterli meilužis“. Ir visgi net sensacija tapęs Ginsbergo kūrinys nesusilaukė establišmento įvertinimų – didžioji kritika vertino tik akademinius estetus ir negaišo laiko recenzuodama jaunųjų poezijos knygiūkščių minkštais viršeliais, leidžiamų atokiame San Franciske. Tačiau Europoje tūnojusiam Ginsbergui tai nerūpėjo –dabar jis leido laiką pažindindamasis su žymiais menininkais (nevengdamas kai kurių autoritetų girtas net ir išplūsti), lankydamas mirusių poetų Baudelaire’o ir Apolinnaire’o kapus ir ant jų palikdamas savo eilėraščių rinkinius.

Ne mažiau įdomios ir Ginsbergo kelionės į socialistines šalis. Dažnai jos baigdavosi skandalais, biurokratų ir saugumo persekiojimu bei deportacijomis. Iš savo motinos Allenas parėmė revoliucinius įsitikinimus, bet, jausdamas neapykantą militarizmui, propagandai ir susvetimėjimui, manė, kad proletariatas Sovietų Sąjungoje ir jos satelitinėse šalyse persekiojamas ne mažiau nei Vakaruose (jis turėjo omenyje moralinę ir elgesio laisvę). 1965 m. pradžioje Ginsbergas lankosi Kuboje, kur jo džiugesį dėl socialistinės revoliucijos persmelkia nerimas – laisvės saloje uždrausti džiazo dainininkės Billie Holiday įrašai, vyksta didelė smegenų plovimo kampanija. Apie narkotikus ir homoseksualizmą savo kelionės pradžioje be paliovos tauškusiam Allenui teko prikąsti liežuvį, kai jam kompaniją palaikę vaikinai vienas po kito buvo uždaryti į kalėjimus. Allenas jautėsi izoliuotas, bet visgi negalėjo atsispirti geismui ir permiegojo su dar vienu kubiečiu (nors vestis į savo kambarį paprastus žmones jam buvo griežtai uždrausta). Po poros dienų saugumas jį išsiuntė į Prahą. Kodėl? Kubos vyriausybė nusprendusi, kad Ginsbergas negerbia jos įstatymų ir savo privačiu gyvenimu neremia revoliucijos siekių. Jis įsitikino, kad „socialistinis ir kapitalistinis pasaulis – tokia pati mėšlo krūva“. Kubos laikraščiai rašė, kad Ginsbergas deportuotas dėl to, kad laikė ir rūkė „iš dekadentiškos Amerikos atsivežtą žolę“.

Prahoje Allenas taip pat jautėsi suvaržytas, bet tai nesumažino jo noro nukeliauti į tėvų gimtąją šalį – Rusiją, kur gyveno jo protėviai. Leningrade susitikęs su sovietinės poezijos įžymybe Jevgenijumi Jevtušenka, jis pasiskundė, kad jo draugai Kuboje suiminėjami už homoseksualizmą. Jevtušenka į tai tik nusijuokė: skundai dėl kelių dienų kalėjime jam kelią juoką – kai kurie jo pažįstami buvo įkalinti dvidešimčiai metų. „Jūs gyvenate rojuje,“ – sakė jam Jevtušenka.

Viena svarbiausių Ginsbergo pažinčių Rusijoje buvo poetas disidentas Aleksandras Jeseninas-Volpinas, kritikavęs Sovietų politiką ir dėl to gulėjęs psichiatrinėje ligoninėje. Socialistinės sistemos supuvimu Allenas įsitikino, kai saugumo buvo išsiųstas iš Prahos į Londoną – savo nuotaikas jis puikiai perteikia eilėraštyje „Kral majales“. Beje, Ginsbergo būta ir Vilniuje – vėlyvą 1985 m. rudenį čia jis kartu su Arthuru Milleriu dalyvavo SSRS ir JAV rašytojų susitikime.

Ginsbergas keliavo ir į Indiją. Tibeto budizmas tapo filosofija, kuri įtakojo jo pasaulėvaizdį, privertė atsisakyti ego ir ilgainiui sušvelnino jo laikyseną – iš įstatymus laužančio, nepasotinamą seksualinį alkį turinčio nenuoramos senatvėje jis virto oriu guru ir tai jam leido patekti į JAV literatūros elitą.

Bet 7-ame dešimtmetyje apie senatvę kalbėti buvo dar per anksti. Dešimtmečio pradžioje Ginsbergas susipažino su LSD guru Timothy Leary’iu ir kartu su savo bičiuliais bytnikais išbandė šiuos haliucinogenus. Allenas, niekaip nenusikratantis tapatybės ir ego problemų, tikėjosi, kad LSD jam padės visiškai išvalyti sąmonę nuo egoizmo. Jis šiek tiek klydo – sąmoningai atsisakyti ego jam padėjo budizmas. Taip pat jis, įtikėjęs „rūgšties“ nauda, galvojo, kad LSD sukels revoliuciją viso pasaulio žmonių sąmonėje, o atsisakius ego ir tapatybės, nebeliks nieko kito, kaip paleisti vėjais visas mus represuojančias institucijas – mokyklas, armiją, fabrikus, kalėjimus...

Jei su mama gyvenęs ir be paliovos gėręs Kerouacas liko šeštajame dešimtmetyje, tai Ginsbergas, Burroughsas, Cassady’is ir kiti vedė maištingą Amerikos ir viso pasaulio jaunimą į Meilės vasarą ir į Vudstoką. Garsenybe tapęs Ginsbergas viename žurnale siūlo visiems sveikiems vyrams, moterims ir keturiolikos metų vaikams bent kartą gyvenime išbandyti „rūgštį“ – tai bus tikra euforija. Kalifornijoje, knygos „Skrydis virš gegutės lizdo“ autoriaus Keno Kesey’io sodyboje, gimęs poetų ir visuomenės atskalūnų sąjūdis „Linksmieji išdaigininkai“ visoje Amerikoje populiarino keistą, naują, pusiau meditacinę muziką ir LSD. „Staugsmo“ autorius tapo ikona, jo tekstai prisidėjo prie moralinės, psichodelinės, seksualinės septintojo dešimtmečio revoliucijos, vienintelės revoliucijos, „visiškai išlaisvinančios žmogų“.

Allenas dalyvavo ne tik meninėse akcijose, politika jam buvo labai svarbi. Pasakojama, kad Čikagoje per respublikonų suvažiavimą kilus masinės jaunimo riaušėms, vienas policininkas pamatė Ginsbergą, lotoso poza sėdintį ašarinių dujų debesyje. Šis jam pasakęs: „Eik ramybėje brolau“. Policininkas tik numojo ranka ir sumurmėjo: „Bepročiai hipiai.“

***

Alleno Ginsbergo poezija lietuviškai pasirodo pirmąkart. Praėjusį rudenį Vilniuje, teatro festivalyje „Sirenos“ daugiatautė trupė iš Italijos – Jerzy Grotowskio ir Thomo Richardso centras – pagal Ginsbergo poeziją suvaidino muzikinę pjesę „I Am America“. Spektaklis pritrenkė nuoširdumu, muzika vertė šiurpti iš malonumo, bet kritikai visus nustebino, teigę, kad „politiškai“ galvojanti trupė prasilenkusi „laike ir prasmėse“, kad problemos jau pasenusios, o spektaklis – šiandien nebeaktualus. Tai privertė susimąstyti, ar iš tikrųjų Ginsbergo poezija pasenusi, nebeaktuali. Negi nebevyksta karai, negi galingosios pasaulio valstybės ir kapitalistai elgiasi kaip švelniavilniai avinėliai, negi išnaudojimą, prievartą ir karus pakeitė socialinis teisingumas? Negi (bent jau Lietuvoje) jau nebeegzistuoja neapykanta žydams, komunistams, homoseksualams – juk Ginsbergas galėtų kalbėti jų visų vardu? Negi šiuolaikinė mūsų spektaklio visuomenė, o ypač konservatyvi šeimos politika, nerepresuoja žmogaus seksualumo, netradicinio gyvenimo būdo? Negi šitoje visuomenėje mėgstami atskalūnai, negi jau nebėra psichinių ligonių ir sistemos į paribius išstumtų keistuolių? Negi nebėra ego, skatinančio mus konformistiškai, pasyviai egzistuoti šiame lėkštos prabangos ir dvasinių patirčių bado pasaulyje?

Ginsbergo poezija yra revoliucijos, veiksmo, geismo ir laisvės poezija. Šis rinkinys skirtas ne tam, kad saugiai grįžę namo pasidėtume jį į savo lentyną arba tik kikentume iš nešvankybių. Tai – priešnuodis bet kokiai politinei ar moralės gynėjų keliamai paranojai, ginklas mūsų kovoje prieš barbariškos, bejausmės civilizacijos Molocho tironiją, kovoje už pilnavertį gyvenimą be moralinių suvaržymų, kurį lydėtų gerieji Alleno Ginsbergo angelai – laisvė, atjauta, tolerancija ir meilė.

Gilles’io Deleuze’o seminaras I. Valdžios ir galios sampratos: Deleuze’as ir Foucault

Tebevykstant projektui "Gilles’io Deleuze'o filosofija šiuolaikinio meno ir politikos kontekste", grupė mokslininkų kviečia visus norinčius prisijungti prie seminaro „Gilles’io Deleuze’o skaitymai“. Šiuose seminaruose bus nagrinėjamos ir svarstomos pagrindinės Deleuze’o ir kitų šiuolaikinių autorių – Felixo Guattari, Michelio Foucault, Giorgio Agambeno – kūrybos temos ir jų aktualumas šiandienos filosofijos, politikos bei meno kontekstuose.

Gilles’is Deleuze’as (1925-1995) – prancūzų filosofas, savo tekstuose (kai kurių jo knygų bendraautorius yra psichiatras ir politinis aktyvistas Felixas Guattari) svarstęs esmines šiuolaikinio pasaulio problemas, kritikavęs metafiziką, psichoanalizę, struktūralizmą, apibrėžtos tapatybės principą. Deleuze’o ir Guattari sukurtos ar naujai aktualizuotos sąvokos - „geismas“, „mašina“, „tapsmas“, „mažoji politika“, „rizoma“, „asambliažas“ tapo itin svarbios ne tik šiuolaikinės filosofijos, sociologijos, bet ir meno, politikos, radikalaus aktyvizmo, kasdienybės kontekstuose. Jos turėtų būti aktualizuotos ir kūrybingai persvarstytos ir Lietuvos akademinio gyvenimo kontekste.

Pirmajam seminarui pasirinkta tema – „Valdžios ir galios sampratos: Deleuze’as ir Foucault“. Jame aptarsime panašumus ir skirtumus tarp Foucault ir Deleuze’o valdžios ir galios sampratų. Bus aptariamos Foucault „disciplinos visuomenės“ ir Deleuze’o „kontrolės visuomenės“ koncepcijos, valdžios įsikūnijimo ir pasiskirstymo sampratos, pasipriešinimo galiai galimybės.
Seminare kviečiami dalyvauti visi šiuolaikine filosofija besidomintys žmonės.

Pirmajam seminarui siūlomi tekstai:

Michel Foucault. Seksualumo istorija. Vilnius: Vaga, 1999, p. 72-75.
Intelektualai ir valdžia. Michelio Foucault ir Gilles’io Deleuze’o pokalbis (ištraukos) http://raudonajuoda.blogspot.com/2011/01/intelektualai-ir-valdzia-michelio.html
Gilles Deleuze. Prierašas apie kontrolės visuomenę http://www.anarchija.lt/teorija/26374-gilles-deleuze-prierasas-apie-kontroles-visuomene.html

Papildomas tekstas:

Michel Foucault. Disciplinuoti ir bausti. Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 165 – 204.

John Cunningham. Nematoma politika. Įvadas į šiuolaikinę komunizaciją. (Ištraukos)

Kapitalo kritika ir spekuliacijos dėl komunizmo formos bei turinio, regis, nuolat svyruoja tarp istorinio materializmo mokslo bei naujų subjektyvumo bei afektyvumo formų kūrimo. Netgi Marxas, daug labiau pažįstamas kaip kapitalo analitikas, tarsi prisiminęs Fourier stengėsi suteikti komunistinei visuomenei gyvybingesnį subjektyvų turinį. Jo teigimu, samdomo darbo išnykimas suteiktų „man galimybę daryti vieną dalyką šiandien, kitą – rytoj, ryte medžioti, po pietų žvejoti, vakare užsiimti gyvulininkyste, o po vakarienės užsiimti kritika“.

Taip galima kalbėti apie visuomenę, kuri nebėra pagrįsta būtinybe kurti vertę – net jei komunistine utopija laikau tinginystę, o ne nenuilstamą aktyvumą, kaip Marxas. Žinoma, tai vienas retų tekstų, kuriuose Marxas kalba būsimuoju laiku ir neaptarinėja klampių perėjimo iš kapitalizmo į komunizmą klausimų. Neseniai prancūzų žurnalo „Tiqqun“(1) terpėje atsirado tekstų – svarbiausi iš jų yra „Kvietimas“, „Kaip tai padaryti?“ ir „Artėjantis sukilimas“ – kuriuose klausimas apie subjektyvų komunizmo turinį atgaivina spekuliatyvų kapitalo kritikos aspektą. Tai nėra savaime teoriniai tekstai, jų tikslas yra įkvėpti skaitytoją. „Kaip tai padaryti?“ yra komunizacijos – subjektyvaus ir konceptualaus atsiskyrimo tiek nuo kapitalo, tiek nuo Kairės vadovėlis. Kaip teigiama „Kvietime“, „Niekas negali prasidėti tol, kol nebus atsiskirta nuo besiplečiančios dykumos“. Diskursyvus komunizacijos atstumas nuo tradicinių ultrakairiųjų pozicijų taip pat atsispindi tirštame kalbėjime poetine proza, kuris suartina autorius su galimais jų pirmtakais – dadaistais, siurrealistais ir Bataille‘umi. Plėtodami komunizacijos sampratą, ultrakairieji bandė atsiskirti nuo tradicinių-partinių-profsąjunginių-programinių pavidalų ir angažuotis iš pačių kapitalistinių socialinių santykių kylančiam pasipriešinimui – pvz. nesankcionuotiems streikams. Kyla klausimas, ar komunizacija svarbi kaip radikaliai subjektyvus atsiskyrimas nuo diskredituotų antikapitalistinės terpės ideologinių formuluočių?

Šį klausimą gerai atspindi eilė (britų radikalios intelektualinės terpės) Endnotes tekstų, nušviečiančių, kaip komunizacijos teoriją Prancūzų ultrakairėje propagavo Gillesas Dauvé ir Theorie Communiste. Aštuntajame dešimtmetyje tiek Dauvé, tiek Theorie liko ištikimi idėjoms, kurias skelbė Debordas ir sitruacionistai. Šiuo metu kyla klausimas, ar komunizacija atveria naujas perspektyvas, turint omenyje, kad suvaržytoje (cramped) erdvėje atsiradusios revoliucinės terpės laukia radikalių permainų. O gal netgi diskusija apie tai – tik betikslis utopizmas nuolatos kintančių kapitalizmo socialinių santykių akivaizdoje?

Kas gi yra komunizacija? Ši sąvoka susijusi su įvairiais socialiniais eksperimentais ir revoliuciniais bandymais: Paryžiaus komuna ir XIX a. utopinėmis socialistinėmis bendruomenėmis, kontrkultūriniais bandymais įgyvendinti komunitarizmą XX a. 8-9 deš. skvoterių terpėje. „Artėjančio sukilimo“ autoriai „Nematomas komitetas“ remiasi šia atsiskyrėliško priešiškumo istorija. Jų manymu, komunizacija – tai nuolatinis kūrimas, „komunų“, kolektyvinių radikalaus subjektyvumo pavidalų plėtra. Ji destabilizuoja subjektyvumo ir vertės kūrimą, kurį vykdo kapitalas ir tradicinės politinės organizacijos; toks nestabilumas turėtų nuveda iki lūžio – sukilimo. Šiuo atveju „komuna“ – tai nebūtinai saujelė nuo anglies dvideginio nepriklausomą gyvenimo stilių propaguojančių hipių. „Artėjančio sukilimo“ komuna – tai visi tie, kurie stengiasi nusikratyti ekonominės priklausomybės ir politinės priespaudos“. Komuna galime pavadinti ir nesankcionuotus streikus, ir 1977-aisiais Bolonijoje veikusią nepriklausomą, piratinę radijo stotį „Radio Alice“ ir daugybę kitokių kolektyvinių eksperimentų.

Kaip 1972-aisiais rašė Dauvé ir Francoisas Martinas,

„Komunizmas – tai ne priemonės, pasitelkiamos užgrobus valdžią“. Visi ankstesnieji judėjimai sugebėdavo atvesti visuomenę į aklavietę ir laukdavo, kol iš tokios visuotinės stagnacijos kas nors išeis... Priešingai, komunizacijos metu prekės cirkuliuos be pingų... bus bandoma sugriauti visas atskirtis“.

Vertės kūrimo panaikinimas ir socialinių santykių transformacija – šis imanentinis revoliucinis procesas neigia samdomą darbą. Proletariatas, užuot samdomu darbu ir per dirbančiųjų organizacijas įkūnydamas darbą ir jo vertę, turi tapti savo statusą naikinančių (self-abolition) veiksniu. Komunizacijoje proletariato nebeliks, nebus jokio perėjimo, jokios proletarinės valstybės ar darbininkų tarybų valdžios.

Dauvé ir jo bendraautoriui Karlui Nesiciui, komunizacija yra galimas dialektinio santykio tarp gyvojo darbo bei nežmoniško kapitalo rezultatas. Kaip jie sako,

„Subjektas“ ir „objektas“ vienas be kito neegzistuoja. Krizė – tai ne „išorinis“ veiksnys, kuris mus ištinka, ir esame priversti reaguoti. Istorines situacijas (ir galimybes) taip pat kuria... mūsų veiksmai ir neveiklumas“.

Dauvé atsisako teorinio determinizmo ir renkasi realistinę, mažiau apibrėžtą istorinę trajektoriją, kurioje vieninteliai nekintamieji yra kapitalo santykiai su žmonija, susvetimėjimas, išnaudojimas ir pasipriešinimas.

Theorie Communiste manymu, gamybos permainos antruoju realaus įtraukimo (real subsumption) periodu, nuo aštumtojo dešimtmečio lėmė kapitalo ir darbo jėgos tarpusavio persidengimą (imbrication) reprodukcijos cikle. Tik dabar tradicinių organizuotų kairiųjų partijų ir profsąjungų silpnėjimas leidžia proletariatui panaikinti pačiam save. XX amžius parodė, kad dirbantieji, patys prisidėdami prie vertės kūrimo ir susikūrę dirbančiojo tapatybę, nesugebėjo priešintis kapitalui. Pranykus bet kokiai valiai priešintis ir subjektyvumui, į komunizaciją liko vienintelis kelias – išnaudojimas ir spartėjanti proletarizacija. Theorie Communiste nepasitiki politine opozicija, kuri nebėra subjektyvi – istorija visiškai paneigia socialdemokratinę marksistų „neišvengiamo judėjimo link komunizmo“ koncepciją.

Po 1968-ųjų institucinės kairiųjų politikos nykimas kuria suvaržytą terpę, kurioje net po Sietlo proveržio norisi „vaikyti demonstracijas“, kurios, Nematomo komiteto manymu tėra „kolektyvios nebūties“ (collective absence) išraiška.

„Kolektyvi nebūtis“ – tai ne organizuotumo stygius, bet gausybė organizuotumo formų, kurios atveda antagonizmą į reformizmo ar (netgi – K.P.) aktyvizmo aklavietę, sukurdamos terpes, suinteresuotas savo pačių fetišizavimu. Tokios terpės suinteresuotos ne asimetriniu priešinimusi – diversija, pasitraukimu ir pan., bet simetrišku konfliktu su kapitalu. Tokia „kolektyvinė nebūtis“ atsispindi tam tikrose šiuolaikinio kovingumo ir aktyvizmo formose, pavyzdžiui, tapatybės politikoje. Šiuolaikinį antikapitalizmą vargina retsykiais juokingai politika besimaskuojantis anarchistinis, ekologinis ir socialistinis moralizavimas. Jau 8 deš. Dauvé su Martinu sakė, kad „komunistinis judėjimas yra antipolitinis“. Komunizacija siekia sugriauti dirbančiojo tapatybę tam, kad paverstų jį radikaliau priešintis sugebančiu subjektu.

„Artėjančiame sukilime“ vaizduojamas kapitalo vykdomas realus žmogaus įtraukimas į kapitalą primena kasdieninį važinėjimą į darbą. Tokį subjekto kūrimą Foucault vadino „vadovavimu“ (governmentality) – jame galia yra ne tik represyvi ir disciplinuojanti, ji taip pat kuria sąlygas gaminti vertę – tokiu būdu kūrybingumas ir emocinis tapatinimasis padeda kapitalui kurti vertę.

Šiuolaikinės veikiančios, bet neformalizuotos komunos, „Artėjančio sukilimo“ teigimu, apima daugybę erdvių ir kolektyvumo apraiškų – pradedant proletariatu, baigiant kontrkultūra ir nelegaliomis erdvėmis. Skvotai, nesankcionuoti streikai, riaušės, kaimuose susibūrę kolektyvai, kaimynai... Jie platina virusą, verčiantį nusikratyti kapitalistinių socialinių santykių. Galima kalbėti ir apie komunų santykį su postautonomistine egzodo – išėjimo, pasitraukimo samprata, kuomet dirbantysis paneigia savo kaip dirbančiojo vaidmenį ir subjektyviai nutraukia emocinį ryšį su kapitalu.

Šiuolaikinis kapitalas komunizacijos teoretikų vertinamas kaip „dykuma“, sunaikinanti bet kokias patirtis. „Dykuma“ – tai pasyvus nihilizmas kai patirtis sunaikinama šoko terapija, o tuštuma užpildfoma prekėmis. Kaip atsaką šiai dykumai, šiuolaikinės visuomenės panirimui į kapitalą, Nematomas komitetas renkasi džiaugsmingą destrukciją: „šio niekio sunaikinimą sunkiai galima įvardyti liūdna užduotimi“, „tai taps paskutine kolektyvine pagunda“.

Atrodo, komunizacijoje nuolat išliks įtampa tarp, viena vertus, laipsniškų pastangų išstumti kapitalą kovų augimą, išeinantį anapus partijos, savivaldos ir organizavimosi darbovietėje rėmų, ir, antra vertus, radikalaus lūžio, Walterio Benjamino pavadinto „realia nepaprastąją padėtimi“ („real state of exception“), priešingo valstybės primestai nepaprastai padėčiai. Geras būdas konceptualizuoti komunizacijos metu kintančias jėgas būtų Marxo samprata „Gewalt“ – jėga, smurtas. Jis gali reikšti tiek galią, tiek smurtą – Marxo atveju, pirminį kapitalo smurtą pradinio kaupimo metu. Taip pat galima cituoti Étienne Balibar, vertinantį Gewalt kaip „ekonominę prievartą, smurtinę ekonomiką“. Kai jis kalba apie smurtą, kuris yra imanentiškas ekonomikai, turi omenyje išnaudojimą.

Komunizacija savo ruožtu iškelia šiam smurtui priešišką Gewalt, kuris nutrauktų politinius ir ekonominius santykius su kapitalu. Toks atsiskyrimas, kad ir laikomas sukilimo projektu, ir jo galimybės pabėgti nuo kapitalo, jau nekalbant apie jo nugalėjimą, teikia mažai vilties. Benjaminas rašė: „Destruktyviai asmenybei nėra nieko amžino. Bet būtent dėl to jis visur mato galimybes“. Galbūt šiuos žodžius galima pritsaikyti ir komunizacijos teorijai.

(1) Tiqqun – nuo 1999 iki 2001 leistas žurnalas. Jo pavadinimas susijęs su hebrajišku/kabalistiniu žodžiu „atpirkimas“, „išgelbėjimas“, jau šis pavadinimas atspindi Benjamino ir Agambeno mesianistinės politikos vizijas.

Paimta iš čia

Intelektualai ir valdžia. Michelio Foucault ir Gilleso Deleuze’o pokalbis (ištraukos)

Skaitytojų dėmesiui – pirmasis šių metų tekstas. Jame svarstomi ir lietuviškajam aktyvizmui svarbūs teorijos ir praktikos, akademiškumo ir kovos klausimai. Manau, du XX a. filosofijos “kumyrai” šiame interviu sustato viską į vietas ir kartu svarsto svarbiausias savo kūrybos temas.

MICHELIS FOUCAULT: Vienas maoistas sykį man pasakė: "Man nesunku suprasti, kodėl prie mūsų šliejasi Sartre'as – aš galiu suprasti tikslus, dėl kurių jis eina į politiką; aš iš dalies galiu suprasti jūsų poziciją, nes jums visada rūpėjo įkalinimo problematika. Bet Deleuze’as man yra paslaptis.” Šis teiginys mane nustebino – jūsų pozicija man visada atrodė visiškai aiški.

GILLES’AS DELEUZE’AS: Galbūt mes išgyvename procesą, kai tarp teorijos ir praktikos atsiranda kitokie santykiai. Kai kada praktika buvo suvokiama kaip teorijos pritaikymas, jos tąsa, kai kada būdavo priešingai, ir buvo galvojama, kad teoriją įkvepia praktika, kad ji nepakeičiama kuriant ateities teorinius pavidalus. Tačiau mes šią problemą matome kitaip. Santykis tarp teorijos ir praktikos yra daug labiau dalinis ir fragmentiškas. Viena vertus, teorija visuomet yra lokali ir priklauso ribotai sričiai, o vėliau ji imama taikyti kitoje, daugiau ar mažiau nuo jos nutolusioje srityje. Nuo tada, kai teorija įkurdinama savojoje erdvėje, ji pradeda susidurti su kliūtimis, sienomis ir blokais, todėl jai reikalingas kitokio tipo diskursas (tokio “kitokio diskurso” dėka ji galiausuiai pereina į kitą erdvę). Praktika spinduliuoja (relay) teorijas, teorija – praktikas. Jokia teorija negali plėtotis be susidūrimo su kokia nors riba, o praktika būtina tam, kad ta siena būtų pramušta. Pavyzdžiui, jūsų darbo pradžia buvo teorinė įkalinimo konteksto analizė, ir ypatingą dėmesį jūs skyrėte psichiatrinei ligoninei XIX a. kapitalistinėje visuomenėje. Vėliau jūs supratote, kad įkalintiems žmonėms būtina kalbėti patiems už save, transliuoti (galbūt priešingai jūs norėjote tapti tuo, kas transliuoja). Būtent todėl jūs suorganizavote informacinę grupę kalėjimams (G.I.P.), kuri tapo sąlyga kalbėti patiems kaliniams. Būtų visiškai klaidinga manyti taip, kaip mano maoistas – kad praktikoje jūs taikėte savo teorijas. Tai nebuvo pritaikymas, bet tai nebuvo ir inicijuojamų reformų ar tradicinio tyrimo projektas. Esmė buvo kitokia – transliuoti didesnei erdvei tarp teorinių ir praktinių taškų. Teorijas kuriantis intelektualas, mūsų supratimu, nebėra subjektas, sąmoningas reprezentantas arba atstovas. Tų, kurie veikia ir kovoja, nebeatstovauja kokios nors grupės ar profsąjungos, uzurpuojančios teisę kalbėti už juos, tampančios jų sąžinės balsu. Kas kalba ir veikia? Tai – įvairovė (multiplicity), ji yra visur, ji – netgi kalbančiojo ir veikiančiojo asmens viduje. Visi mes esame sudaryti iš “grupelių". Reprezentacija nebeegzistuoja – tik veiksmas, teorinis ir praktinis veiksmas, kurie transliuoja vienas kitą ir kuria tinklus.

FOUCAULT: Man atrodo, kad tradiciškai intelektualo įsitraukimas į visuomeninį gyvenimą ribojosi dviem jo veiklos aspektais: arba jis užėmė intelektualo poziciją buržuazinėje visuomenėje, kapitalistinės gamybos sistemoje ir ideologijoje, kurią ta visuomenė kuria arba primeta jam (jį išnaudodama, skurdindama, atstumdama, kaltindama griovėjiška veikla, amoralumu ir t.t., ir jo paties diskursu, kai jis atskleidžia ypatingą tiesą, atskleisdamas netikėtus politinių santykių užkaborius. Šios dvi politiškumo formos neišstumia viena kitos, bet ir nesisieja tarpusavyje – jos yra skirtingose plotmėse. Kai kurie šias pozicijas užėmę intelektualai buvo vadinami atskalūnais, kiti - socialistais. Smurtaujančios valdžios reakcijos metais šios sąvokos buvo supainiotos: taip buvo po 1848-ųjų, po Komunos, po 1940-ųjų. Intelektualas buvo atstumtas ir persekiojamas būtent tuo metu, kai tiesos tapo nepaneigiamomis, kai buvo uždrausta sakyti, kad karalius nuogas. Intelektualas kalbėjo tiesą tiems, kurie ją dar turėjo išvysti, vardu tų, kuriems buvo uždrausta sakyti tiesą: jis buvo sąžinė, sąmonė ir tribūnas. Paskutiniame sukilime (kalbama apie 1968-ųjų įvykius) intelektualas suvokė, kad sužinoti tiesą norinčioms masėms jis nebereikalingas: jos ją žino puikiausiai, neturi jokių iliuzijų; jos žino geriau už jį ir, žinoma, yra išreikšti savo troškimus. Tačiau egzistuoja galios sistema, kuri blokuoja, draudžia šį diskursą ir šį žinojimą bei paskelbia juos negaliojančiais – ši galia ne tik pasirodo ne tik kaip cenzūra, ji giliai ir subtiliai įsismelkia į visą visuomenės tinklą. Patys intelektualai yra šitos sistemos agentai – jų mąstymas apie savo atsakomybę “sąmoningumui” ir diskursui – tai sistemos dalis. Intelektualas nebeturėtų eiti “priekyje ir šalia”, norėdamas išreikšti užšaldytą kolektyvinę tiesą – jis turi kovoti prieš galią, paverčiančią jį savo objektu ir instrumentu formuojant “žinojimą”, “tiesą”, “sąmoningumą” ir “diskursą”.

Taigi, teorija neišreiškia, netransliuoja, ji netaikoma praktikai – tai ir yra praktika. Bet ji lokali, regioninė, netotali. Tai kova prieš galią, kova, kurios tikslas – atskleisti ir naikinti galią ten, kur ji labiausiai nematoma, užmaskuota. Mes kovojami ne “žadindami sąmoningumą” (masės jau žino, kad sąmoningumas – tai žinojimo forma; tuo tarpu sąmoningumas – subjektyvumo pagrindas – yra buržuazijos prerogatyva), bet naikindami galią, patys tapdami galingais; tai mes darome kartu su tais, kurie kovoja norėdami įgyti galios, o ne stebime juos iš tolo. “Teorija” yra šitos kovos sritis.

DELEUZE’AS: Būtent. Teorija yra tarsi instrumentų dėžutė. Nieko bendro su signifikantu. Ji turi būti naudinga, funkcionuoti. Ne sau pačiai. Jei niekas jos nenaudos, net pats teoretikas (taip nustojantis būti teoretiku), tada teorija yra bevertė, arba pasirinktas netinkamas momentas. Keista, kad Proustas, rašytojas, laikomas grynu intelektualu, kuris pasakė labai aiškiai: laikykite mano knygą akiniais, jei jie jums netinka, susiraskite kitus. Palieku jums rinktis savąjį kovos instrumentą. Teorija netotalizuoja, ji yra įvairovės kūrimo instrumentas, ji pati dauginasi. Totalizuoja galia, o teorijos prigimtis priešinga galiai – tokia yra jūsų pozicija, ir aš jai visiškai pritariu. Kai teorija užstringa kuriame nors taške, mes suvokiame, kad ji neturės jokios praktinės svarbos, kol neatsiskleis naujoje erdvėje. Štai kodėl tokia kvaila ir tamsybiška yra reformos samprata. Arba reformas sumano žmonės, kurie laiko save atstovais ir kurių profesija leidžia jiems kalbėti kitų vardu – tokiu atveju viskas baigiasi valdžios perskirstymu, kai ji sustiprinama dar didesnėmis represijomis, arba jos kyla iš reformomis suinteresuotų žmonių reikalavimų. Antruoju atveju tai – nebe reforma, bet revoliucinis veiksmas, kuris, semdamasis stiprybės iš įvairovės, kvestionuoja totalinę galią ir ją palaikančią hierarchiją. Jei būtų išgirsti į darželį einančių vaikų nusiskundimai, to pakaktų, kad būtų išsprogdinta visa švietimo sistema. Neteigiu, kad mūsų socialinė sistema yra visiškai netolerantiška, kalbu apie tai, kad ta tolerancija daugeliu atvejų yra visiškai trapi, o sistema reikalauja globalių represijų. Mano nuomone, jūs pirmasis savo knygose ir praktinėje sferoje parodėte mums kai ką fundamentalaus – kad nedora kalbėti už kitus. Mes išjuokėme reprezentaciją ir pasakėme, kad jai galas, bet nesugebėjome numatyti tokios „teorinės“ permainos pasekmių – suprasti, kad individai, tiesiogiai susidūrę su tam tikra problema, gali kalbėti apie tai patys.

FOUCAULT: Sykį kalbėjau su moterimi, sėdinčia kalėjime, ir ji man sake: "Įsivaizduok, būdama keturiasdešimties, vieną dieną buvau nubausta ir turėjau gauti tik sausos duonos davinį”. Šioje istorijoje šokiruoja ne vaikiškas valdžios elgesys, bet pats valdžios panaudojimo cinizmas – ji tampa archaiška, vaikiška, infantili. Kaip kokie vaikai mes sužinome, ką reiškia būti pasmerktam valgyti duoną su vandeniu. Kalėjimas yra vienintelė vieta, kur valdžia atsiskleidžia nuogai, pasiekia kraštutinumą, ir kur ji pateisinama kaip moralinė galia. "Aš turiu teisę jus bausti, nes juk žinote, kad plėšti ir žudyti yra nusikaltimas…”. Kalėjimuose įdomu tai, kad valdžia nesislepia ir neužsimaskuoja, ji iki smulkiausių detalių atskleidžia savo tironiškumą; ji ciniška ir tuo pačiu tyra, visiškai “pateisinama” – savo veiklą ji gali įvardyti kaip visiškai “moralią”. Nepaisant savo tironiškumo, ji parodoma kaip romus Gėris, valdantis Blogį, tvarka, valdanti netvarką.

DELEUZE’AS: Taip, bet teisinga ir priešinga mintis. Ne tik su kaliniais elgiamasi kaip su vaikais, bet ir su vaikais – kaip su kaliniais. Vaikai verčiame paklusti infantilizacijai, kuri jiems svetima. Šiuo atveju neverta ginčytis, kad mokyklos primena kalėjimus, taip pat kaip fabrikai. Pažiūrėkite į Jeremy’io Benthamo tekstą, parašytą XVIII amžiuje, kur jis siūlo reformuoti kalėjimą; šios egzaltuotos reformos metu jis kalėjime įtvirtina apskritimo modelį: individas tuo apskritimu nepastebimai juda iš mokyklos į fabriką, iš fabriko į kalėjimą ir atvirkščiai. Tokia yra reformų, reprezentacinės galios reformų esmė. Kitaip būna, kai žmonės pradeda kalbėti ir veikti patys – savo reprezentacinės (atstovaujančios) galios jie nepriešina kitai, melagingai galios reprezentacijai.

FOUCAULT: Turėjome sulaukti XIX amžiaus, kad pradėtume suvokti išnaudojimo prigimtį, ir dar šiandien ne iki galo suprantame valdžios prigimties, Galbūt Marxas ir Freudas negali patenkinti mūsų geismo suvokti šį paslaptingą dalyką, kurį mes vadiname valdžia – ji tuo pačiu metu yra matoma ir nematoma, akivaizdi ir pasislėpusi, ji yra visur. Valdymo teorijų ir tradicinių valdžios mechanizmų analizių, žinoma, nepakanka norint suvokti, kaip valdžia yra vykdoma ir kaip ji funkcionuoja. Galios klausimas išlieka visiška mįsle. Kas vykdo valdžią? Ir kurioje srityje? Dabar aiškiai žinome, kas išnaudoja kitus, kam priklauso pelnas, kokie tai žmonės, kaip vyksta lėšų perinvestavimas. Bet galia… Žinome, kad ji – ne valdančiųjų rankose. Sąvoka “valdančiųjų klasė”, o taip pat tokios sąvokos kaip “dominuoti… valdyti… vadovauti” niekad nebuvo formuluojamos pakankamai adekvačiai. Šios sąvokos pernelyg aptakios, joms reikalinga analizė. Turėtume taip pat analizuoti valdžios panaudojimo ribas – kanalus (relays), kurių pagalba ji veikia, jos įtakos dažnai nereikšmingiems hierarchijos bei kontrolės, stebėjimo, draudimų ir suvaržymų aspektams mastus. Visur, kur egzistuoja galia, ji yra vykdoma. Griežtai kalbant, niekas neturi oficialios teisės į galią, tačiau ji visada nukreipiama tam tikra linkme, vieni žmonės vykdo galią, kiti ne. Dažnai būna sunku pasakyti, kieno rankose tiksliai yra galia, bet lengva matyti, kam trūksta galios. Man jūsų knygos (nuo “Nietzsche’s” iki to, ko tikiuosi iš “Kapitalizmo ir šizofrenijos”) svarbios dėl to, kad jose daug pasiekiama tyrinėjant šias temas: šalia pasenusių problemų, tokių kaip “prasmė”, “signifikantas ir signifikatas”, jūs išplėtojote galios, galių nelygybės ir jų tarpusavio kovų, problemą. Kiekviena kova kyla dėl galimybės naudotis galia (ji nukreipta pries nesuskaičiuojamą daugybę mažyčių galios pozicijų, tokių kaip smulkios kontorėlės bosas, vadybininkas, kalėjimo prižiūrėtojas, teisėjas, profsąjungos atstovas, laikraščio redaktorius). Ir būtinybė atskleisti šias galios pozicijas – jas demaskuoti ir prieš jas atvirai kalbėti – kyla ne iš to, kad anksčiau apie jas niekas negirdėjo. Greičiau tai būtina daryti todėl, kad kalbėjimas šia tema, priverčiant įsiklausyti institucionalizuotus informacijos tinklus, kaltųjų vardų paminėjimas, rodymas į kaltąji pirštu, taikinių atradimas yra pirmas žingsnis į valdžios nuvertimą, taip prasideda naujos kovos prieš egzistuojančias valdžios formas.

DELEUZE’AS: Aišku, kas išnaudoja, pasipelno ir valdo, bet visgi galia išlieka pasklidusi. Kelčiau tokią hipotezę: marksizmas stengėsi viską iš esmės paaiškinti interesais (valdžia priklauso savus interesus turinčiai valdančiajai klasei). Iš karto kyla klausimas: kaip atsitinka, kad žmonės, kurių interesams netarnaujama, gali aršiai remti egzistuojančią galios struktūrą, prašydami savojo pyrago gabalėlio? Galbūt taip yra dėl to, kad, kai kalbame apie ekonomikos ar pasąmonės investicijas, interesas nėra galutinis atsakymas; geismo investicijos veikia giliau ir yra pasklidusios plačiau, nei joms diktuojantys interesai. Žinoma, mes niekad negeidžiame to, kas prieštarauja mūsų interesams, nes interesai visada seka paskui geismus. Negalime negirdėti Reicho šauksmo: masės nebuvo apgautos – tam tikra prasme jos iš tikrųjų troško fašistinio režimo! Geismo investicijos formuoja ir paskirsto valdžią – taip ją įgyja tiek policininkas, tiek ministras pirmininkas; šiuo atžvilgiu tarp premjero ir policininko galios nėra kokybinio skirtumo. Tokių geismo investicijų, esančių visuomeninėje grupėje, pobūdis paaiškina, kodėl politinės partijos ar profsąjungos, kurios, vedamos klasinių interesų, turėtų puoselėti revoliucines investicijas, geismo lygmenyje taip dažnai yra linkusios į reformas arba absoliučiai reakcingos.

FOUCAULT: Kaip jūs sakote, geismo, galios ir intereso tarpusavio santykiai yra komplikuotesni nei mes paprastai manome, ir tie, kurie vykdo valdžią, ne visada yra suinteresuoti jų vykdymu, taip pat ir tiems, kurių valdymas sutampa su kitų interesais, ne visada pavyksta valdyti. Dar daugiau, valdžios geismas įtvirtina ypatingą santykį tarp valdžios ir intereso. Galimas atvejis, kad fašizmo laikotarpiu masės trokšta, kad tam tikri žmonės užimtų valdžią – žmonės, su kuriais tos masės nebesugeba tapatintis, kai tie individai nukreipia galią prieš pačias mases, juos žudo, aukoja, naikina. Visgi jie trokšta tokios galios – jie nori, kad ji būtų vykdoma. Tokiam geismo, valdžios ir intereso žaismui skiriamas menkas dėmesys. Mes ilgai nesupratome, kas yra išnaudojimas; geismas taip pat turi ilgą istoriją. Gali būti, kad dabar vykstančios kovos bei iš šių kovų kylančios ir nuo jų neatskiriamos lokalios, regioninės bei netolydžios teorijos pasiekė tokį slenkstį, kai bus galima suvokti, kaip vykdoma valdžia.

Kol mes kovojame pries išnaudojimą, proletariatas ne tik vadovauja kovai, bet taip pat renkasi jos taikinius, metodus, konfrontacijos erdves ir instrumentus; tampant proletariato sąjungininku reikia pritarti jo pozicijoms, ideologijai ir kovos motyvams. Tai reiškia totalų tapatinimąsi. Bet jei kova nukreipta pries valdžią, tada visi, kuriems kenkia ta valdžia, kuriems ji nepakenčiama, gali pradėti kovą savo pačių kieme, pradėti nuo savo pačių veiklos (arba pasyvumo). Angažuodamiesi kovai, kuri atitinka jų pačių interesus, kurios interesus jie aiškiai supranta, ir kurios metodus gali nusistatyti tik patys, jie pradeda revoliucinį procesą. Jie natūraliai tampa proletariato sąjungininkais, nes valdžia, taip kaip ji naudojama, yra naudojama tam, kad palaikytų kapitalistinį išnaudojimą. Kovodami tose srityse, kur supranta esą išnaudojami, jie puikiai pasitarnauja proletariato tikslams. Moterys, kaliniai, šauktiniai kareiviai, ligoninių pacientai ir homoseksualai pradėjo kovą pries valdžią, pries jiems primestus suvaržymus ir kontrolę. Tokios kovos išties prisideda prie revoliucinio judėjimo – jos yra radikalios, jos nesiekia nei kompromisų, nei reformų, jos atmeta bet kokius bandymus kloti pamatus tokiai pačiai valdžiai, geriausiu atveju – šeimininkų pasikeitimui. Ir šie judėjimai yra susiję su revoliuciniu judėjimu – jie kovoja prieš kontrolę ir suvaržymus, pasitarnaujančius pačiai valdžios sistemai.

Paimta iš čia

Du nulis vienas vienas vienas vienas...

Taigi, bičiuliai, įžengėme į naują dešimtmetį, o nauja kieno nors pradžia visada yra pažadų (tesimų ar netesimų) metas. TAIGI, šiemet pasižadu skirti daugiau dėmesio savo blogui, skvarbesne akimi stebėti ir fiksuoti tai, kas vyksta mūsuose ir aplinkui mus. Pabandysiu bent trumpai pasidalinti su jumis tuo, ką skaitau, galbūt iš to kils gerų diskusijų ir/arba veiksmų.
O praėjusiais metais, nepaisant visų politinių ir ekonominių nesąmonių, esu visai patenkintas – ypač gruodžiu, kai pirmąjį darbo su Gilleso Deleuze‘o filosofijos tyrinėjimų projektu pusmetį vainikavo, mano manymu, labai pavykusi konferencija. Kartu su projekto vadove Audrone Žukauskaite ir veiklia organizatore Asta Pakarklyte sugebėjome pasikviesti puikių Deleuze‘o specialistų, radikalios politikos teoretikų, tarp jų – mano ilgametį „kumyrą“, mažosios politikos teoretiką Nicką Thoburną (visą jo knygą „Deleuze‘as, Marxas ir politika“ galite rasti čia), austrų postoperaizmo tyrinėtoją Geraldą Raunigą (iš jo didžiam savo malonumui gavau dvi jo paties knygas – „Menas ir revoliucija“ ir „Tūkstantis mašinų“).
Tikiuosi, kad šiemet pavyks įsukti sistemingesnius Deleuze‘o ir kitų šiuolaikinių radikalių filosofų – Foucault, Agambeno, autonomistų ir kt. skaitymo seminarus, apjungiant kiek įmanoma daugiau aktyvių terpių ir taip padėti kai kuriems radikalams atsikratyti buko teorijos neigimo, įtikinti, kad teorija yra tokia pati praktika, gebanti skaldyti plytas ir griauti sienas.
Laukiu pagaliau pasirodysiančio Juodraščio 3 nr., tikiuosi skirti daugiau laiko Anarchijai, o ypač blogui, mažiau laiko – beprasmiams ginčams Facebooke.
Visiems linkiu stiprybės, kovingo ryžto, aistros, kuri degtų ne tik Facebooko polemikose, bet ir realybėje. Linkiu minties skrydžio ir laisvo požiūrio į už mus prievartaujančios sistemos ribų slypinčias galingas alternatyvas.