Vakar teko skaityti pranešimą keisto formato konferencijoje "Kodėl aš toks protingas, arba slinktis tarp bepročio ir išprotėjusio", kurią paskutines dieneles gyvuojančioje Fluxus ministerijoje surengė jauni filosofai. Čia pateikiu savo pranešimo tekstą.1972 metais Gillesas Deleuze‘as ir Felixas Guattari išleido pirmąjį knygos „Kapitalizmas ir šizofrenija“ tomą „AntiOidipas“. Jame jie kalba apie tris sociumo „formacijas“ – teritorinę, despotišką ir kapitalistinę, kurios kiekviena kitaip įkalina ikisubjektyvioje pasąmonėje veikiančias produktyvias geismo mašinas. „Antioidipo“ autoriai konstatuoja, kad kapitalizmo situacija unikali – jis, susikūręs ant despotiškos valstybės griuvėsių, siekdamas savo tikslų privalo nuolat perkoduoti ir deteritorizuoti vertybių ir tapatybių srautus, rasti ir užkariauti naujas erdves, į kurias galėtų plėstis, kaupdamas pridėtinę vertę. Ši užduotis sistemai tampa dar sunkesne, kai kapitalas suvokia negalintis peržengti savo paties ribų – negali liautis siurbęs pridėtinės vertės iš geismo mašinų produktų, kitaip geismo varomas kūrybinis perteklius, tampantis išorine kapitalizmo riba, sunaikintų patį kapitalizmą. Taigi, jei nuolat perkoduojamas ir į naujas erdves persikeliantis kapitalizmas tampa išorine tradicinio sociumo riba, jo paties riba tampa tai, kas „Antioidipe“ vadinama šizofreniniu – revoliuciniu poliumi – geismo mašinų kūrybinė emancipacija, sunaikinanti patį kapitalizmą. Beje, pati šizofrenija, pasak „Antioidipo“ autorių, gali tapti revoliucine strategija, jei ji įgalina žmones peržengti kapitalistinį barjerą, suardyti kodo sankcionuojamą tvarką.
Kita vertus, kapitalizmas nebegali pritaikyti abstrakčių tradicinių normų – kodų, egzistuojančių tradicinėje molinėje struktūroje. Jei kodus keičia pinigai, tai normas – vadinamoji abstrakti kiekybinė aksiomatika (tokią aksiomatiką plika akimi galime stebėti šiuolaikinėje makroekonomikoje ir kitose ekonomikos mokslo šakose, kur kapitalistiniai dėsniai gali keistis su kiekvienu nauju svyravimu akcijų biržose, tačiau jie nenustoja savo autoritetingo statuso, kaip „racionalūs ekonomikos dėsniai“). Kaip sako D&G, „bankininkas, generolas, pramonininkas, viduriniosios ir aukščiausios klasės vadybininkas, vyriausybės ministras kalba kaip šizofrenikai, bet jų kalba kapitalistinei tvarkai tarnauja kaip statistika“. Tuo tarpu miesto meras šiandien gali pasiskelbti menininku, o poryt – Lietuvos prezidentu. Tai – irgi ženklas, kad sistema atsidūrė ant beprotybės ribos. Nuolatinės ribos, kurias tenka peržengti kapitalizmui krizių metu ir privalėjimas bet kuria kaina išlaikyti pelną verčia visą sistemą balansuoti ant pavojingos ribos tarp šizofrenijos ir paranojos.
„Perkoduodamas“ srautus, kapitalas stengiasi pasiekti tokią stadiją, kai sociumo struktūros virs kapitalistinę gamybą štampuojančiomis mašinomis, o molinės organizacijos atstovas iš centralizuotai galiai paklusnaus subjekto taps „šizofreniku“, kuriame sėkmingai sugyvens abstrakčias bei nuolat kintančias normas pripažįstantis kapitalistas ir naujų pojūčių geidžiantis proletaras. Taip bus galima atsakyti į Spinozą ir Wilhelmą Reichą kakinusį klausimą: kaip įmanoma, kad pavergtieji patys trokšta savo išnaudojimo. Kapitalistinės aksiomos – pelno, darbo, vertės ir vertybių dogmos – padeda pritraukti ir efektyviai išnaudoti geismo mašinų energiją. Ta energija, kaip teigia kai kurie kapitalizmo kritikai Vakaruose, gali gimti ir įvairių socialinių judėjimų kovose. Kapitalizmo aksiomatika nuolat papildoma įvairiomis, netgi tarpusavyje prieštaraujančiomis aksiomomis (pvz., laisvoji rinka koegzistuoja su valstybiniu reguliavimu).
Kita vertus, stabilią sociumo hierarchiją išjudinantis ir griaunantis kapitalizmas yra veiklus ir reakcingas vienu metu – sociume jis įjungia ir priverčia suktis galingas geismo mašinas, tačiau, ėmęs jas valdyti, tučtuojau pajungia jas represijoms. Kapitalizmas negali leisti sau pasiekti galutinės sociumo ribos, jis negali leisti žlugti represinėms struktūroms – taip žlugtų ir pats kapitalizmas. Todėl kapitalizmui būtina reteritorizacija – nuolatinis grįžimas, atsitraukimas į ankstesnes „teritorijas“ – valstybes, tautas, šeimas. Čia jam gelbsti molinės organizacijos reliktai takioje kapitalizmo terpėje – disciplinuojantis biurokratinis aparatas, prie jokiai kodifikacijai nepasiduodančių kapitalistinių aksiomų pritaikomas įstatymas ir policinės represijos. Represuotas geismas ne tik virsta fantazmu arba nuolatos stimuliuojama stoka – reteritorizuotam, „į normalias vėžes grąžintam“ sociumui iš naujo primetamos anachronistinės vertybės, į ją grąžinamas „dvasingumas“. Reteritorizacija, kaip ir geismo suprekinimas, yra būtina kapitalui, kurio vienintelis tikslas – pridėtinės vertės pasisavinimas.
Taigi, į kapitalo deteritorizuotą sociumą organizacija ir despotizmas grąžinama „netikėčiausiais pavidalais“ – jie tą sociumą gali paversti oligarchine, hierarchine ar net monarchine struktūra. Represinės priemonės saugo ir stebi geismo mašinas, idant jos nekirstų išorinės kapitalo ribos ir taip nesudarytų galimybių revoliucijai, kylančiai dėl geismo, kurio, kalbant Freudo terminais, nebegalėtų sublimuoti jokios galios struktūros, jokia rekuperacija, joks prekinis fetišizmas, jokios represijos.
Praėjus keturiasdešimčiai metų po „Antioidipo“ pasirodymo kapitalizmo kritikai kalba apie naują kapitalo plėtros paradigmą – semiokapitalizmą, susijusį su tuo, kad šiuolaikinis kapitalizmas vis labiau siejamas su žinių, komunikacijos ir emocijų (arba afektų) sfera, kurią šiuolaikinio kapitalizmo kritikas Franco Berardi – Bifo vadina infosfera. Bifo daro išvadą, kad jei Deleuze‘as ir Guattari „Antioidipe“ kalba apie nuolatines geismo mašinų patiriamas represijas, tai, priešingai, šiuolaikiniame pasaulyje bandoma, viena vertus, nepaliaujamai stimuliuoti žmogiškąjį geismą ir energiją, kita vertus, kiek įmanoma susieti juos su sistema. Žmogaus gyvenimas, visi jo gyvybiniai procesai ir jo energija tampa kapitalo žmogiškuoju ištekliumi. Bifo teigia, kad sąsaja tarp žmogiškosios kūrybinės veiklos bei ją išnaudojančio ir susiurbiančio kapitalistinio mechanizmo leidžia atsirasti, viena vertus, kapitalistiniam gamybos pertekliui, kuriam svetima bet kokia konkrečių žmogaus poreikių logika, kita vertus – psichinėms patologijoms, kurias skatina būtent infosferos atsiradimas. Jei Freudas visuomenėje vyraujančiu nerviniu sutrikimu laiko neurozę, atsirandančią slopinant geismą, tai Bifo sako, kad šiandien didesne problema tampa psichozė, asocijuojama su energijos ir informacijos pertekliumi. Kalbėdamas apie šiandieninę Facebooko kartą, Bifo pabrėžia žmogaus nervų sistemos energijos pajungimą infosferai, informacijos perteklių, nuolatines pastangas pritraukti mūsų dėmesį. Mūsų hiperaktyvumas dalyvaujant socialiniuose tinkluose priverčia mus pajusti kūniško kontakto stoką ir tampa infosferoje veikiančio individo dvasinės ir fizinės vienatvės priežastimi. Negana to, neoliberalizme įtvirtinta konkurencijos darbo rinkoje dogma susijusi su agresyvumo skatinimu. Nuolatinis nervų sistemos energijos pajungimas infosferai tampa psichinių perkrovų (panikos, dėmesio sutrikimų,) priežastimi, o tarpkūniško ryšio stygius dažnai baigiasi depresija, autizmu ir pan.
Kitas šiuolaikinis tyrinėtojas Matteo Pasquinelli taip pat primena, kad šiuolaikinis kapitalas išskleidęs nematomus čiuptuvus parazituoja mūsų sąmonės ir pasąmonės terpėje – reklamos industrija atakuoja mus naujų šampūnų ir naujų kandidatų ikonomis, pajungdama ir išnaudodama mūsų dėmesingumą. Tai dažnai baigiasi tuo, kad žinias apie Niujorko biržų akcijų kritimą, apie Michaelo Jacksono ar Steve‘o Jobso mirtį sutinkame jas išgyvendami galbūt intensyviau nei savo artimo mirtį ar nelaimę. Apskritai, naujausia krizė gerai įrodė egzistuojant psichopatišką kapitalizmo pusę – nežinia, ar su liūdesiu, ar su džiaugsmu reikėjo stebėti biržų jupius – visi jie depresijos dieną atrodė kaip bepročiai.
Kyla klausimas, ar galima ir kaip galima dar sykį atkurti išorinę kapitalo ribą? Kapitalui plečiantis ir taikantis į mūsų psychę matyt vienintele galimybe lieka paskirybių kūrimas, arba atkūrimas (re-singularization). Šį procesą savo tekste „Trys ekologijos“ nuosekliai aprašo jau minėtas Felixas Guattari. Kaip jau turbūt supratote, paskirybių kūrimo procesą jis suprato kaip integralią jo kuriamo ekologiško pasaulio projekto – ekosofijos – dalį. Šį projektą jis laiko alternatyva vadinamajam Integruotam Pasauliniam Kapitalizmui, kuriame, jo manymu, pereinama nuo prekių ir paslaugų gamybos į semiotinę ženklų bei sintaksių gamybą. Šiam režimui nepaprastai svarbi individų kontrolė, vykdoma žiniasklaidos, reklamų, viešosios nuomonės formavimo pavidalu. Ekosofijos projektą pasak Guattari sudaro trys elementai – aplinka, socialiniai santykiai ir žmogaus subjektyvumas, tiksliau šių elementų nukreipimas sveikesne, darną labiau skatinančia linkme.
Jo manymu, ekologinė evoliucija turėtų apimti ne tik akivaizdžius, pastebimus objektus ir galios santykius, bet ir ne tokią pastebimą molekulinę sferą – jutimą, mąstymą, geismą.
Kas yra paskirybė? Tai – galimybė politiniais, etiniais ir estetiniais pagrindais perkurti savo asmenybę, leisti jai peržengti identifikacijos, vertybinės stagnacijos ribas, iš naujo atsiverti sociumui ir estetiniam pasauliui, iš naujo apmąstyti laiką, kūną, seksualumą. Žmonija turi save suvokti naujai; aplinkoje, didžiuosiuose socialiniuose ir instituciniuose asambliažuose, o taip pat – pačiose intymiausiose individo fantazijų erdvėse turi atsirasti vietos naujam subjektyvumui, Individai privalo tapti vieningesni, o kartu – kuo skirtingesni. Skirtingumą kuriančiam heterogeniškumui ekosofijos projekte skiriama ypatinga vieta. Jis suprantamas kaip imanentinis paskirybės kūrimas, savo esme priešingas transcendentiniam, universalizuojančiam, redukciniam homogeniškumui, kurį stebime šiuolaikinėje infosferoje. Heterogeniškumas leidžia atsiskleisti geismui, formuotis tapsmui, kuri gali prisitaikydamas prie savo aplinkos ją transformuoti.
Guattari pabrėžia, kad kapitalizmui nepakanka priešintis iš išorės, bandant kvestionuoti santvarkos formą ir ribas, jis pabrėžia mąstymo ekologiją, kuri būtina kasdienybėje: individualiame gyvenime, namuose, sugyvenime su kaimynais. Guattari baugina politinio ir religinio fundamentalizmo grėsmė. Propaguodamas savąją paskirybės ekologiją jis išlieka priešiškas archaiškoms ekologijos formoms ir primena Irano revoliucijos pavyzdį, kai liaudies revoliucijos keliu į valdžią atėjo fašistai ajatolos. Modernios technologijos ir pasikeitusios gyvenimo sąlygos kartais neapsaugo išsilaisvinusių tautų nuo rasizmo ir seksizmo, nuo tradicinio familializmo ir klaniškumo, nuo neapykantos kitokiam, marginalizuotajam.
Guattari pateiktas ekosofijos apibrėžimas leidžia teigti, kad alternatyva kapitalizmui neįmanoma be radikalaus mūsų pačių pasikeitimo, tapimo paskirybėmis, išsiveržimo iš infosferos sukurto burbulo, mūsų psichikos ir fizinės tikrovės atsiejimo nuo trivialių kapitalistinės sistemos dogmų – darbo, pelno – gyvenimo standartų, judant ne atgal į archaines, barbariškas tradicines struktūras, o pirmyn, į kaip įmanoma mažiau standartizuotą, kuo įvairesnį pasaulį. Pasaulį, kuriame įtvirtinama įvairovė ir įmanoma neaprėpiama gausybė jungčių tarp jautrių, jusliškų, mąstančių ir kolektyviai veikti galinčių paskirybių.
Savo tekste Guattari duoda gerą ekosofijos pavyzdį – jis rašo apie menininką, kuris pakeičia savo kūrinį po to, kai šiame nejučia atsiranda kokia nors nenumatyta detalė. Ji priverčia menininką nukrypti nuo jo pasirinkto ir tvirtai užsibrėžto kelio.
To norėčiau palinkėti ir jums. Pastebėkime, saugokime ir puoselėkime paskirybes savo mąstyme ir gyvenime.
