Matricą apmąstant

Aurimas Švedas. Matricos nelaisvėje: sovietmečio lietuvių istoriografija (1944–1985). V.: Aidai, 2009. 336 p.

Lygiai prieš dešimt metų pasirodęs fantastinis filmas „Matrica“ ir jo tęsiniai, pasirodo, veikia ne tik kino kritikų ar filosofų, bet ir istorikų vaizduotę. Pakako teiginio „Matrica – tai kontrolė“, kad fantastiniame kūrinyje aktyvus, kritiškas stebėtojas pradėtų atpažinti šiandieninę realybę arba filmo idėją sieti su gerai dokumentuota istorine praeitimi. Tokie šiuolaikiniai filosofai kaip Michelis Foucault ar Jeanas-Franēois Lyotard’as (jau neminint paprastų tikrovės stebėtojų ir kritikų) kontrolės visuomenę, jos visur pasklidusius galios centrus mato šiuolaikiniame pasaulyje, o jaunam Lietuvos istorikui Aurimui Švedui kontrolė siejasi su griežta hierarchine sovietinės istoriografijos paradigma, jos griežtomis dogmomis ir praktikomis. Šio autoriaus knygai „Matricos nelaisvėje“ minėtasis filmas tapo metodu, kurį pasitelkus buvo įmanoma stebėti ne tik tai, ką per penkiasdešimt metų nuveikė Lietuvos istorikai, bet ir tai, kaip, kokių jėgų vedami ar verčiami jie tai darė.

Pirmiausia tenka pasidalyti liūdesiu, kuris kilo skaitant šią knygą. Liūdna, kad sovietiniai prievartos mechanizmai neleido Lietuvos istorikams kūrybingai pasinaudoti šiaip labai įvairiapusiška marksistine teorija. Bet ne tik tai. Sovietinėje Lietuvoje dirbę istorikai ne tik jautė šaltą valstybinio teroro alsavimą sau virš galvos, bet ir buvo nuriję karčią nepriklausomybės, valstybingumo praradimo piliulę. Tai tarsi dvigubas susvetimėjimas, įgaunantis psichologinės traumos atspalvį. Ši trauma paliko randų visoje solidžioje sovietinėje istoriografijoje – sąmoningas, o gal ir iš pasąmonės kylantis geismas bet kokia proga teigti Lietuvos valstybingumą, įvairiausiais būdais liudyti mūsų istorinį išskirtinumą užgožė bet kokius kitokius istoriografinius eksperimentus.

Galima teigti, kad Lietuvos istorikams sovietinės apsiausties metu autoritetas liko Adolfas Šapoka ir visa prieškarinė istoriografija, o marksistinės sąvokos (pvz., „klasių kova“), kaip ir autoritetų citatos, buvo tik realybės neatspindintys dogmatiniai teiginiai, neturintys jokios prasmės (Edvardo Gudavičiaus teigimu, „jeigu turėsime omeny mūsų skyriaus atmosferą, tai turbūt Marxas arba Engelsas būtų laikomi nonsensu“, p. 119). Deja, dogmų užvaldytoje visuomenėje galimi tik tokie sprendimai: istorikas, užuot laisvai taikęs įvairias sąvokas ir kūręs atskiras koncepcijas, tarsi Buridano asilas lieka įkalintas tarp dviejų dogmų – prarastos valstybės ir nepriimtinos sovietinės tikrovės.

Tie, kurie skaitė šią knygą, būtinai ims prieštarauti – o kaipgi Juozas Jurginis ir jo „Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje“, o kaipgi Gudavičiaus veikalai? Taip, sovietinės Lietuvos istoriografijoje šių istorikų darbai laikomi kūrybingais, revoliuciniais. Vis dėlto jie tėra konservatyvi revoliucija, nes naudojantis marksistine metodologija bandoma įteisinti tai, kas svetima marksistinei teorijai – galios institucijas, pirmiausia – privačią nuosavybę ir valstybę.

Tuo tarpu Vakaruose kūrybingai perskaitytas marksizmas įgavo absoliučiai kitokį atspalvį – jau nuo septintojo dešimtmečio ortodoksinio marksizmo atsisakę Vakarų autoriai pirmiausia filosofiniuose, o vėliau ir istoriniuose veikaluose ėmė neigti tiek valstybės, tiek kapitalizmo įtaką visuomenės formavimuisi. Štai JAV gyvenanti italų kilmės istorikė Silvia Federici studijoje „Kalibanas ir ragana“ teigia, kad dialektinio marksizmo principai, pagal kuriuos feodalizmą (ir despotizmą) keičia kapitalizmas, o pastarąjį – komunizmas, neveikia; kad kapitalizmo plėtra vyksta cikliškai, ir todėl Marxo aprašytas primityvusis kaupimas (arba gyventojų plėšimas) gali kartotis bet kada, net ir šiandieniniame pasaulyje; kad valstybė – ne laisvos visuomenės gyvenimo produktas, o jos degradacija, grįžimas į feodalinį domeną. Ir štai čia iškyla reali alternatyva sovietinės Lietuvos istoriografijos kanonams – būtent socialinių judėjimų tyrimai. Vakaruose, pirmiausia Italijoje, septintajame dešimtmetyje kilusių socialinių judėjimų teoretikai įvykdė tai, kas dabar žinoma kaip socialinio pažinimo perspektyvos apvertimas: kapitalizmo ir valstybės vaidmuo šioje perspektyvoje sumenkinamas teigiant, kad tai tik reakcija į kilusius tarp gyventojų socialinius judėjimus.

Taip buvo Renesanso epochoje, kai raganų teismai tapo reakcija į socialinių judėjimų – neišskiriant mistikų katarų – keliamus moterų emancipacijos siekius, o raganų teismais puikiai pasinaudojo pirmieji kapitalistai, organizuodami aptvėrimus ir nuvarydami valstiečius nuo žemės. Kapitalizmas nesukūrė nieko naujo – tik veiksmingai pasinaudojo socialinių judėjimų skverbimusi į yrantį valstybės kūną, kad galėtų pajungti demokratines jėgas ir taip išplėsti savo galios mechanizmus, o nepaklusimą savajai hegemonijai malšino kruvinomis represijomis. Socialinių judėjimų ir kovų tyrimai, atsispyrę nuo dogmatinės valstybės ir kapitalo perspektyvos, leido šiuolaikinei marksistinei istoriografijai, nusikračiusiai visokių klišių (pvz., „vadovaujant Partijai“), formuoti šiuolaikinę socialinių judėjimų kuriamos demokratijos perspektyvą. Tai – Vakarų marksizmo inovacijos, žinoma, negalėjusios gimti sovietiniame Lietuvos istorijos moksle, kurio paviršiuje grėsė pavojus dėl nepakankamų liaupsių Sovietų Sąjungai, o gelmėse miegojo ir aktyvius sapnus sapnavo vytautinės ir smetoninės Lietuvos valstybės fetišai. Dvi dogmos, du matricos poliai, kurių vienam pasišalinus tikrovę visiškai užvaldo kitas.

Tai leidžia kelti kitą klausimą. Aurimas Švedas savo knygoje bando ne tiek aprašyti faktus, kiek vaizduoti sovietinio kontrolės mechanizmo judesius. Tai skamba kaip slaptas iššūkis ir šiuolaikiniam istorijos mokslui. Negi subtilesni kontrolės mechanizmai negali įsigalėti ir šiandien, demokratiniame ir pliuralistiniame praeities tyrimo diskurse? Taip, politinių galios centrų, reguliuojančių mokslininkų darbą, dabar nebėra. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad ir demokratinėje Lietuvoje oficialusis istorijos diskursas išlaiko savo dogmas, atsirenka tai, kas jam priimtina ir kas ne. Štai neseniai vykusioje diskusijoje kontroversiška partizanų kovų tema žymus istorikas ir dar žymesnis visuomenės veikėjas pareiškia, kad partizanai yra herojai ir kiekvienas, „kas sako kitaip... kalba antivalstybiškai“. Tai reiškia, kad šiuolaikinė istoriografija taip pat nėra galutinai išsivadavusi iš „baltų dėmių“, kurios užglaistomos dažnai menkavertės istorinės kultūrinės publicistikos, neperžengiančios galiai palankios kritikos rėmų, rašymu. Kita vertus, įdomu, kaip per pastaruosius porą laisvės dešimtmečių pasikeitė Aurimo Švedo aprašytas kontrolę lydinčių praktikų mechanizmas, ar juokingai atrodžiusi sovietmečio dvaro realybė – „mušimas“ ir „atgaila“ – užleido vietą diskusijai ir argumentuotai kritikai.

Knygoje yra ir tam tikro nenuoseklumo – nors neabejotinai pavyko bandymas „užmegzti pokalbį“ su sovietmečio autoriais ir jų tekstais, siekiant skirtingų istoriografinių mokyklų koegzistavimo (p. 14), kalbama apie „lūžinių lietuvių tautai XX a. datų“ keitimą „sovietinės istoriografijos siūlomais melagingais akcentais“ (p. 74), apie atskirų institutų vykdytą pačių opiausių Lietuvos istorijos siužetų įvilkimą į marksistinę retoriką (plg. p. 41). Tokie į tiesos paieškas pretenduojantys teiginiai šiame reliatyvizmo amžiuje leidžia klausti: istorijoje verta kalbėti apie tiesą ir melą ar visgi apie koegzistavimą? Taip, skirtingi politiniai režimai ir konjunktūros savaip sudėlioja savosios genealogijos akcentus, ir galbūt nė vienas iš XX a. įteisintų diskursų – nei patriotinis „valstybinis“, nei sovietinis – nebuvo iki galo „teisingas“. Istorinė tiesa dažnai slypi diskursų įtrūkiuose, įvairūs (dažniausiai pasitikėjimo galios struktūromis) krizės momentai dažnai nepamatomi, o jei ir pamatomi – apie juos nekalbama. Taigi, šiuolaikinis istorikas, mėgindamas kalbėti apie klastotes, o dargi tiesą tapatindamas su tauta, klysta pats – paradoksalu, bet, norėdamas būti objektyvus, jis kartu turi išlikti subjektyvus.

Žinoma, tokios neesminės pastabos tikrai nesumenkina paties darbo vertės. Tokio lygio mokslinių darbų apie sovietmetį tikrai nėra daug, tikėsimės, kad ilgainiui panašių knygų autoriai perims istoriografijos vadžias iš minėtų menkaverčių publicistinių studijų autorių, bandančių mus uždaryti savojo konsensuso matricoje. To reikia, kad istorijos lauke ne tik būtų pritariamai linksima galvomis, bet ir iš tikrųjų vyktų diskusija. Ši knyga, keldama daug klausimų ne tik apie sovietmetį, bet ir apie dabartį, sudaro galimybes diskutuoti.

Šiaurės Atėnai. 2010-01-22 nr. 973

Stevphen Shukaitis, "Vaizduotės mašinos: Autonomija ir saviorganizacija kasdienybės revoliucijose

Po nuobodžiaujančiojo žingsniais - pliažas

Kasdienybė turi tokį esminį bruožą: ji nesileidžia nutveriama. Ji pasprunka. Ji nereikšminga, tame nereikšmingume nėra tiesos, nėra realybės, bet galbūt tai – visų reikšmių erdvė... iš čia kyla visa paslaptinga kasdienės tiesos jėga ir svoris. – Maurice Blanchot (1987: 14/20)

Klasikinis 1968-ųjų šūkis “po grindiniu - pliažas” buvo nuoroda į tai, kad anapus industrinių technologijų ir kasdieninės pilkumos dar galėjai aptikti aistringo geismo kunkuliuojančiam gyvenimui, galima buvo aptikti aliuzijų į kai ką gilesnio. Nesinorėtų atsisakyti to smalsumo ir džiaugsmo „atradus“ kažką brangaus, nebent tai – tokia pati emocija, kuri nuo septintojo dešimtmečio buvo nuolatos pasitelkiama įžiebiant naujas prekybininkų kampanijas, jų sukurptas šventes ir kuriant begales kitų suprekinimo idėjų. Svarbiausia yra ne ignoruoti prekes ir jų fetišus, jų mirguliuojančias, nuolat bandomas paneigti bendrojo ekvivalento išraiškas, bet greičiau nukreipti žvilgsnį į nuobodulio persunktą eiseną, atkreipti dėmesį į tą, kuris vaikšo lėtai – jam nėra ko greitinti žingsnį. Tai yra, reikia rimčiau vertinti nuolatinį tylų karą, vykstantį ceche (arba kitoje darbo vietoje), kai slapta imama vengti darbo ir dominavimo – ne atviro pasipriešinimo forma, bet vos pavelkant kojas, su apsimestine pagarba vadovams ar apsimestiniu kvailumu. Kaip sako Antonas Pannekoekas, “Kiekviena parduotuvė, kiekviena įmonė netgi ne aštrių konfliktų metu yra pastovaus tylaus karo, amžinos kovos, spaudimo ir jo atoveiksmio arena“ (2005: 8). Užuot kreipus per daug dėmesio į spektaklį ir spektaklines pasipriešinimo formas (taip rizikuojama pulti į konsumeristinę kritiką), čia akcentuojamas produktyvumas, kuris panaudojamas pačiam visuomenės kūrimui.

Kasdamiesi gilyn, bet pradėdami nuo pabaigos, keistai susiduriame su kasdienybės revoliucija, Kodėl revoliucija ir kodėl kasdienybė? Sekant stuacionistų ir giminingų mąstymo srovių (ypač Raoulio Vaneigemo) idėjomis bandoma atsisakyti ypatingai dramatiškų, akivaizdžių pokyčių akimirkų fetišizavimo. Tai nereiškia, kad tos akimirkos yra visiškai nesvarbios, ypač tokiu atveju, jei jos padeda kauptis naujiems ir mitologiniams vaizdiniams; bet greičiau bandoma išvengti tendencijos visą daug platesnį socialinių pokyčių procesą suvesti į tas ypatingas akimirkas. Tai reiškia, kad radikali politika ir socialinė transformacija vyksta daug platesnėje ir pasklidusioje socialinėje terpėje, kurią žymi kovos ciklų materializacija ir kondensavimasis – šiuo atveju išorinis kovos vaizdas ir sąmoningumas ne toks svarbus. Istorijos suspaudimas pasitarnauja kaip filmų epizodai, bet tai – ne esminė politinė transformacija. Kaip teigia Huey‘us P. Newtonas (2002), vieną akimirką revoliuciniame procese palaikius ištisu procesu, rizikuojama pulti į buržuazinio mąstymo mistifikacijas. Galiausiai, jei laukiama tam tikro modelio atsiradimo akimirkos, ir jei ta magiška akimirka niekad neateina, kyla grėsmė nuvertinti ilgus procesus ir neramumus – jie laikomi nerevoliuciniais, kadangi jiems pritrūko tos fetišizuojamos akimirkos. Išsipildymo.

Revoliucijų ir jų kasdieniškumo, judėjimo, kylančio visoje socialinėje erdvėje, beveik neįmanoma aprašyti, jei ant jų nuolatos vykstančių procesų neužmetamas dangtis. Būtent toks kasdieniškumas, kurį Blanchot vadino nereikšmingumu, sprunka nuo reikšmingumo, tuo pat metu tapdamas visų prasmių šaltiniu. Būtent šis paradoksas neleido nurimti paskutiniųjų keturiasdešimties metų radikaliajam mąstymui. Tai aiškiai galima pamatyti Michelio De Certeau veikaluose – jis kasdienybę suvokia ne kaip pamatą ar talpyklą, bet greičiau kaip daugiaformes, išradingas ir užsispyrėliškas pasipriešinimo taktikas, kurios neišsitenka savo vietose. Kasdieninio gyvenimo taktika galios sferoje ir anapus jos pasižymi „tam tikru racionalumu ir vaizduote“ – tai radikalios politikos etapai (1984: xxii).

Užuot puoselėję plačius tyrimo užmojus, pažvelkime į paprasčiausius prasmės objektus ir pradėkime viską nuo čia. Kas gali būti paprasčiau? Tačiau net pradėti nuo paprasčiausių dalykų nėra taip paprasta. Pavyzdžiui, kas yra autonomija, saviorganizacija, kokia yra vaizduotės mašinų suformuotos ir įkvėptos kompozicijos esmė? Problemiška yra tai, kad abi sąvokas sunku užčiuopti. Abi sąvokos turi ilgas ir sudėtingas istorijas. Kaip pažymi George Caffentzis, kai radikalioje kairėje naudojama autonomijos sąvoka, omenyje turimi šie dalykai:

(0) Dirbančiųjų sugebėjimas peržengti „kapitalo dėsnius“ ir savo kaip priklausomų kintamųjų vaidmenis pridėtinės vertės gamybos mechanizme.

(1) Italijos neparlamentinės kairės bandymai „išeiti anapus kontrakto“ į „teritoriją“ (jie patys susimažino nuomas, elektros sąskaitoms, transportui)

(2) Feministės, teigiančios, kad moterys turi daryti politinius sprendimus atskirai nuo vyrų organizacijų

(3) Skvoterių judėjimo Europoje (ypač Berlyne)politika, kur visiškai atsisakoma derybų su miesto valdžia ir kitomis tradicinėmis „kairiosiomis“ profsąjungomis ir partijomis

(4) Hakimo Bey’aus “Laikinųjų Autonominių Zonų” politika ir su ja susijusios tokių grupių, kaip „Atsiimk gatves“ akcijos.

(5) Negri autonomijos samprata knygoje „Marxas anapus Marxo“ – tai save vertinančios dirbančiųjų klasės galia naudoti algą ne savo darbo funkcijų reprodukcijai.

(6) Harry‘io Cleaverio “autonominio marksizmo” samprata (2006a)

Šiame tekste autonomija plačiai siejama su tokiomis kovos ir politikos formomis, kurių nesąlygoja oficialios kairės institucijos (profsąjungos, politinės partijos ir t.t.) Kitaip tariant, tai – neparlamentinė (extraparliamentary) politika; tai – atsisakymas, kad kovoms tarpininkautų institucijos – juk atstovavimas ir tarpininkavimas dažnai tampa pirmuoju žingsniu į šių kovų rekuperaciją. Jei prisiminsime Wolfi Landstreicherio aprašymą, autonominė saviorganizacija išsiskiria nehierarchiniu organizavimusi, horizontaliu bendravimu ir santykiais ir individo autonomijos santykio su kolektyvu būtinybe. Landstreicheriui svarbus paskutinis dalykas (kitokiu atveju valstybės ir korporacijos taip pat galėtų vadintis tam tikromis autonominėmis). Radikalioje politikoje kyla svarbių debatų apie tai, kaip galima kurti individualią ir kolektyvinę autonomiją, kokios priemonės padėtų sukurti tokias erdves, kur tokie santykiai taptų realūs. Landstreicherio manymu, “autonominė saviorganizacija yra bendrų kovų plėtra, pagrįsta tarpusavio ryšiais, duodanti kiek įmanoma daugiau naudos kiekvienam įsijungusiam asmeniui.” (n.d.: 3).

Svarbu kritiškai mąstyti apie autonomiją ir kvietimus ją realizuoti. Kaip mums protingai primena Davidas Knightsas ir Hughas Willmottas, kvietimas tapti autonomišku gali turėti tamsią pusę, ypač tada, kai nekreipiamas dėmesys į tos autonomijos pobūdį ir iškilimą. Pavyzdžiui, autonomija gali funkcionuoti kaip kvestionuotinų subjektų savidisciplina. Kaip jie teigia, pati autonomija nereiškia ir net nėra užuomina į dvasinę būseną, kuri egzistuoja pasaulyje; greičiau tai – „būdas prisodrinti pasaulį ypatinga prasme (arba prasmėmis), kurios mus orientuoja į socialinį pasaulį.” (2002: 60). Štai kodėl yra svarbus kompozicijos ir komponavimosi procesas: šiuo atveju verta pamiršti tas egzistuojančias autonomijos formas, kuriomis naudojasi apsišvietęs subjektas – tai buvo paveldėta iš liberalaus politinio diskurso. Autonomija greičiau yra ne kažkas nuosavo individui, bet tarpusavio santykių kūrimas, tai – socialumas ir atvirumas kitam, sukuriamas kooperatyvių santykių dėka. Asmenys kuria santykius kylant autonomijai, ji nepriklauso izoliuotam individui dar iki susitikimo su kitu. Teigimas, kad egzistuoja individuali ar kolektyvinė autonomija, gali turėti daug reikšmės jos iškilimui. Autonomija yra svarbesnė tarpusavio pavidalų ir socialinės erdvės kūrimui, o ne išankstiniam jos apibrėžimui. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į Randy Martino įžvalgas apie tai, kad autonomiją suvokus kaip privilegijuotą „pirmąją priežastį“ ar ją aiškinant kaip tai, iš ko kyla kiti procesai, gali atsirasti ribos kylančių veiksmų ir socialinių antagonizmų suvokimui. Martinas nurodo į politiką, pagrįstą bendradarbiavimo formavimusi ir iškilimu - ta labai susiję su čia aptariamomis atviresnėmis klasinės kompozicijos formomis. Koks aš (self) slypi šiuose (saviorganizacijos) apibrėžimuose, iš kur jis ateina? Ar mes kalbame apie atskirą, autonomišką individą ar tam tikrą kolektyvą? O gal mes kalbame apie ypatingą, subjektyvų aš, atsirandantį per platesnio socialinio kolektyvumo formavimąsi ir jo palaikymą ir su tais dalykais susijusį? Kokie yra su tuo susiję procesai? Ar tie santykiai, kuriuos užmezgame kurdami įvairius savuosius „aš“, nėra darbo forma? Ar reikia tyrinėti būtent šiuos klausimus ir apklausas, net jei nuo pat pradžių pripažįstame, kad šio klausimo gylis yra beveik neišsemiamas – socialiniai judėjimai, kaip jiems būdinga, gudriai išsisuks nuo mūsų klausimų, sukurdami naujas formas, kuriose tie patys klausimai bus pateikiami kitame kontekste. Bet turbūt svarbiausias ir labiausiai viską komplikuojantis elementas yra brūkšnelis angliškoje žodžio „saviorganizacija“ versijoje (self-organization). Tas brūkšnelis ne tik jungia du žodžius, bet ir pakeičia sujungtus elementus: jie yra susijungę, bet tuo pačiu ir atskiri. Jų atskirumas tampa vienybe,tačiau tapdami tokiais pat, jie tampa skirtingais. Kaip sako Michelle Fine, brūkšnelio dėka savęs ir kito pažinimas „kartu atskiria ir jungia mūsų asmenines tapatybes su mūsų sukurtais kitais. (1994: 70). Galima pusiau juokais teigti, kad žodis savi-organizacija – tai grafinė iliustracija to, kaip santykio ir susijungimo metu, tačiau taip pat ir atskirai nuo organizavimosi formų evoliucijos atsiranda ir evoliucionuoja „Aš“. Tai – procesas, kuris vienija, jungia, keičia ir atskiria įvairius įsijungusius socialinius elementus: socialinio antagonizmo gramatiką atspindi ir įklampina gramatinis žymėjimas.

Mūsų užduotis – ne bandyti išreikšti ir perduoti žinias apie įvairias kovos formas – visada esama kažko neperteikiamo, kai bandoma išreikšti atskirą patirtį, ir tai verčia visus planus niekais. Nesistengiu skaidriai atstovauti tokių kovų ar perduoti apie jas žinių, tai reikštų iš anksto susikūrusio subjektyvumo ir metodų adaptavimą kitoms situacijoms – o juk vienų naudojamos procedūros ir metodai kitoje situacijoje neveikia. Sekant Colectivo Situaciones idėjomis apie kovingą tyrinėjimą, labiau norėtųsi aptikti rezonansinius įvairių projektų ir organizavimosi formų modelius.

Kovingas tyrinėjimas ne tiek atstovauja ir teikia žinias apie kovas, bet yra naudingas plečiant eksperimentus ir tyrinėjant tam tikrose situacijose aptinkamus kompozicijų pavidalus, arba pasitarnauja įvairiems projektams ieškant sąveikos, kolektyvinės savivertės (valorization) ir kūrybinio suderinamumo: Kovingas tyrinėjimas neatsisako ryžto kurti ateitį ir ieškoti jėgos (potencia) dabartyje... kovingo tyrinėjimo triūsas susijęs su naujo suvokimo kūrimu, nauju darbo stiliumi, siekiant „užkurti“ ir suteikti jėgos (potenciar) naujiems socialiniams elementams. (2005: 68).

Bet tai – ne tik žvilgsnis į dabar egzistuojančias alternatyvines darbo organizavimosi ir maišto formas, bet ir į istorinius ir ankstesnius pavyzdžius, dalį to, ką Sergio Bologna vadino kurmių paderme arba kolektyviniu Marxo senųjų kurmių telkimusi, kai buvo organizuojamasi renkantis ne pasididžiavimą savo darbu, bet vengiant ir atsisakant darbo. Istoriniai pavyzdžiai – tai ne kažkas užfiksuoto, kas egzistuoja anapus ir yra skirta vien studijoms, bet greičiau istorija kaip gyvoji atmintis, rezonuojanti ir išsiliejanti per dabartyje egzistuojančias organizavimosi formas. Galime kalbėti apie tokius atvejus, kaip autonominį marksizmą ir jo organizavimąsi Italijoje, Pasaulio Pramonės Darbininkus (JAV veikianti profsąjunga - KP), tarybų komunizmą (ne sovietinį – tarybų komunizmą, pagrįstą darbininkų organizavimusi ir jungimusi į tarybas, propagavo vokiečių ir olandų komunistai ir anarchistai po Pirmojo pasaulinio karo – KP) ir darbinbinkų partijas, nukreiptas prieš darbą, situacionistų pastangas ir 1968-ųjų gegužės įvykius, traukiniais be bilietų keliaujančius valkatas ir migruojančią darbo jėgą, vieningai su siurrealistais besistengiančią išlaisvinti tai, kas žavinga ir materializuoti vaizduotės jėgą kasdienybėje. Nors esama artimo ryšio tarp savivaldos darbe ir atsisakymo dirbti, šios kovos, kaip galima įsivaizduoti, atstovauja prieštaringoms, nesuderinamoms pozicijoms. Bet daugeliu atveju tokioms kovoms bendri bandymai organizuotis ir siekti politinių pokyčių. Savivalda ir atsisakymas dirbti nebūtinai prieštarauja vienas kitam – greičiau yra taip, kad atsisakymas dirbti atveria naujus kelius ir galimybes pradėti pačiam kontroliuoti gyvenimą ir darbą, tuo tarpu savivalda tampa potencialia galimybe vis lasbiau atsisakyti darbo.

Atradus rezonansą ir saitus tarp egzistuojančių kūrybinio maištingumo formų ir bandant rasti naujus būdus organizuoti turiningų žinių ir ankstesnių kovų patirties paveldą, tų kovų sluoksniai ir struktūros išjudina įvairias erdves, laikotarpius ir judėjimus, kurie tęsia maištą dabartyje. Tas maišto akimirkas, dažnai atskirtas laiko ir erdvės visgi jungia jų tarpusavio rezonansas, kai ištisi judėjimai siekia pribaigti išnaudojimą. Rezonuojantys ryšiai nereiškia, kad šios skirtingos, įvairios proveržių akimirkos reiškia tą patį, kad jas galima suspausti į viena. Kaip teigia Antonio Negri, „nėra jokios linijinės tąsos – tik daugybę skirtingų požiūrių [turintys žmonės], kurie turi būti įtikinėjami kiekvienu lemiamu antagonizmo momentu, kiekviename mūsų pristatymo šuolyje, kiekviename tyrinėjimo ritmo judesyje. (1991: 13). Skaidant kasdienybę ir bandant kurti kažką kita kuriama mozaika, kur išryškėja nutrūkstančios sprukimo linijos (lines of flight), kuriamas maišto ir džiaugsmo archipelagas.

Taigi, iš ko turėtų būti nukaldinti sąvokų instrumentai, kurių prireiks tuo pačiu ritmu atlikinėjant tyrimą ir ieškant autonominės saviorganizacijos formos, atitinkančios dabartinius socialinius ir ekonominius pokyčius? Sąvokos, kurių kūrimas, atradimas ir nuaudimas, kaip sako Deleuze ir Guattari, yra filosofijos užduotis, iš savo elementų, kaip iš fragmentiškų visumų, sudaro kombinacijas ir jų įvairovę. Autonominė saviorganizacija – tiek įvairios jos praktikos, tiek idėjos – tai tapsmo istorija, kurią labiau nusako ne vietos ypatybės, bet intensyvios įsikūnijusios išraiškos koordinatės. Sąvoka yra „būsimo įvykio kontūras, forma, žvaigždynas” (1994: 32-33). Saviorganizacija tampa pagrindiniu tašku, per kurį srovena vibruojanti energija ir išreiškiami dirbančiųjų klasės troškimai. Sąvokas įkūnija ir įkvepia „conceptual personae“ (D&G žodyne – ne autoritetas, bet labiau draugas, padedantis tau susikurti savo sąvokas ir gyvenimo strategijas – KP), kurie „parodo minties zonas“(1994: 64). Kad šiems svarstymams rastume tinkamus instrumentus, reikia atrasti paspirties ir galimybių kurti naujas praktikos ir organizavimosi formas, atpažįstamas kaip autonomija ir saviorganizacija, ir įvertinti tai, ar jos tebeformuoja tas praktikas, kurių dėka jos atsirado.

Kompozicijos analizė

Klasinė kompozicija – jėga, klasių kompozicija – perėjimas: šių santykių apraiškos grindžiamos realiu elgesiu, realiais poreikiais ir savivertės (self-valorization) struktūromis.

– Antonio Negri (1991: 11)

Klasinės kompozicijos analizė dažniausiai asocijuojasi su eretiškojo marksizmo formomis, nuo šeštojo iki aštuntojo dešimtmečio plėtotomis Italijoje. Nors klasinę kompoziciją sunku laikyti rišlia ir vieninga visuma, ją žymi keletas išskirtinių bruožų. Pažymėtina tai, kad klasė suprantama ne kaip nekintanti, įtvirtinta tapatybė, bet kaip nuolatos besiplėtojanti socialinių santykių forma, pasireiškianti per techninę ir politinę kompoziciją. Techninė kompozicija įtraukia tam tikras darbo formas, egzistuojančias vienoje ar kitoje istorinėje situacijoje, tuo tarpu politinė kompozicija – tai dirbančiųjų klasės kaip atsirandančio istorinio esinio formavimasis; tas esinys plėtojasi solidarumo kovojant prieš kapitalizmą dėka. Dėmesys klasių kovai kaip kintančius klasinius santykius išjudinančiam varikliui reiškia, kad kapitalas stengiasi prisitaikyti ir paversti klasių kovą savo paties plėtros varomąja jėga. Tai dažnai vadinama „perspektyvos apvertimu“.

Kapitalizmo istorija dažniausiai pasakojama taip, kad kapitalas joje pasirodo kaip pagrindinis, o kartais – vienintelis veikėjas. Geriausiu atveju darbas ir socialinės kovos tik reaguoja į nuolatinę plėtrą, mažai tikėdamasis padaryti jai įtakos. Harry‘is Cleaveris tai vadina pasakojimu iš kapitalo perspektyvos, kur kapitalas dirbančiųjų klasę įsivaizduoja kaip žiūrovą, stebintį, kaip kapitalas šoka savo globalinį autonomiškos, aktyvumo (self-activity) teikiančios plėtros valsą“. (1979: 27). Nukreipdami savo dėmesį į dirbančiųjų klasės aktyvumą (self-activity) ir jos kovas prieš kapitalizmą, mes tiesiame kelius tyrimui, kaip transformacijos kapitalizme tapo atsako socialinėms kovoms produktu, o ne tik amžinos kapitalistinės plėtros dinamikos išraiška. Šios tebevykstančios kovos prieš kapitalizmą ir kapitalo bandymas iš naujo sugerti jų energiją ir nukreipti ją savo paties darbui kuria kompozicijos ir dekompozicijos ciklus. Dekompozicijos ciklas – tai kažkas daugiau, nors to „daugiau“ pakanka, nei kapitalo kova norint atsikratyti savo priklausomybės nuo prieš jų nukreiptų maištų. Kovos didina politinę kompoziciją ir dirbančiųjų klasės vienybę, jos gebėjimą vis labiau tapti savarankiška jėga – į tai kapitalas atsako pasitelkdamas plačias dominavimo technologijas, pradedant psichologija ir baigiant ekonomika, darbo discipliną, piniginę infliaciją ir suplanuotas krizes veikiančius mechanizmus ir metodus. Vienas gerai žinomas pavyzdys – septintajame ir dešimtajame dešimtmetyje vykę maištai ir streikai, nukreipti prieš darbą fabrikuose, privertė kapitalą duoti atsaką ir sukurti naujas decentralizuotos, lanksčios gamybos ir organizavimo formas, labai panašias į tas, kurias darbininkai patys susikūrė besipriešindami fabrikiniam konvejeriui. Tvirtinama, kad tai tapo perėjimo nuo fabriko konvejerio (standartizuoto, besikartojančio darbo) prie lanksčios ir mobilios gamybos sukūrus pasklidusį socialinį fabriką.

Istorinis klasinės kompozicijos tikslas buvo ryšių tarp socialinių kovų ir kintančios kapitalistinių santykių dinamikos įvertinimas, siekiant suprasti šią dinamiką ir geriau suvokti, kaip kovos galėtų veiksmingiau sužlugdyti ir pakirsti kapitalo veikimą. Taigi, klasių kompozicijos analizė tyrinėjo ne tik kovas tarp fabrikų ir darboviečių sienų, bet ir kitokių kovų, kurios anksčiau nebuvo laikomos klasių kovos komponentais – tais, kurie negauna atlyginimo, namų šeimininkėmis, žemės ūkio darbininkais ir studentais. Toks dirbančiųjų klasės sąvokos ir kategorijų pakeitimas ją išplečiant leidžia pajusti pasipriešinimo kapitalizmui įvairovę ir stiprybę, o ne vien tik stebėti fabrikų darbininkų kovas kaip reakciją į paskutinius nurodymus. Kai skirtingi kovų momentai ir formos susijungia tarpusavyje, kurdami aukštesnius socialinio antagonizmo ir pasipriešinimo pavidalus, jie kuria kovos ciklus.

Šių kovo ciklų plėtimasis priklauso nuo supratimo, kaip kovos perduoda apie save žinias; kaip sakė Romano Alquati, kovos reiškiasi vertikaliai ir horizontaliai (1970). Vertikaliai kovos reiškiasi per savo padėtį egzistuoja kapitalistinės produkcijos ir reprodukcijos sferoje, o horizontaliai – tada, kai tampa sujungtos ir susaistytos tam tikroje erdvėje. Kapitalistinių santykių supratimas ir jų keitimas reikalauja įvertinti įvairius tarpusavyje susijusius lygmenis, kurių dėka kovos pasireiškia ir yra veiksmingos – kitaip bus lengva pasiduoti analizei, kurioje kapitalas matomas kaip uždara ir savarankiška sistema. Zerowork kolektyvas, bandydamas reziumuoti šias idėjas ir pritaikyti jas naujoms aplinkybėms, tvirtino, kad klausimus apie kovų dinamiką ir ciklus galima skirstyti į keturis tarpusavyje susijusius blokus:

(1) Kovų analizė: jų turinys,kryptis, tai, kaip jos plėtojasi ir plinta, kaip dirbantieji randa būdų išsisukti nuo techninių gamybinių suvaržymų ir įtvirtinti savo galią.

(2) Kaip įvairios kovos įvairiuose dirbančiųjų klasės sektoriuose veikia ir rezonuoja tarpusavyje, kaip jos veikia atskirų kapitalizmo sąlygomis dirbančiųjų grupių tarpusavio santykius, kaip jos bando iš naujo apibrėžti ir sunaikinti tokį priverstinį pasidalijimą.

(3) Santykis tarp dirbančiųjų klasės kovų ir jų „oficialių“ institucijų (profsąjungų, politinių partijų ir t.t.), turint omenyje, kad kovos neprasideda nuo šių organizacijų ir gali būti nukreiptos prieš jas kaip prieš kliūtį pačių kovų plėtrai

(4) Kaip šie aspektai yra susiję su kapitalistų atsaku ir jų organizavimu: bendruoju sociainiu planavimu, technologijų plėtra, įdarbinimo modeliais ir nuolat vykstančiomis kapitalistinės visuomenės transformacijomis (1992: 111-112).

Taip klasinė kompozicija, kaip sakė Negri, tampa kolektyvaus kovų subjektyvumo išraiška: ji „galios problemą perkelia į perspektyvą, kur rekompozicija reiškia ne vienybę, bet poreikių įvairovę ir laisvę” (1991: 14).

Tačiau, nepaisant šios analizės vertingumo, naudingumo bei akivaizdaus pritaikomumo, jos nereikėtų perimti ir pradėti be jokių išlygų taikyti šiandieninėje praktikoje.

Taipogi ir dirbančiųjų savivaldos samprata, plėtota kelis šimtmečius, negali būti tiesiogiai adaptuota šiuolaikinei padėčiai, jų neperkainojus. Pasaulis keičiasi, ir klasinė kompozicija turi būti nuolatos perkainojama iš naujo ryšium su transformacijomis socialiniame, politiniame ir ekonominiame pasaulyje. Šiuo atveju klasinė kompozicija, išplėtota siekiant suprasti kintančią dinamiką, kurioje pasijuto atsidūrę judėjimo organizatoriai, gali pasiūlyti instrumentų siekiant suvokti, kaip tokią analizę perdirbti, kad ji taptų naudinga. Klasinė kompozicija taip pat plėtojosi politiškai ir idėjiškai, tačiau toje politikoje ir idėjose būta ir kai kurių nelabai tinkamų dalykų. Viena pagrindinių klasinės kompozicijos užduočių – klasinio avangardo sričių įvertinimas. Buvo teigiama, kad avangardas užėmė privilegijuotą poziciją, tai buvo būtina kapitalui, ir tokį avangardą būtina pašalinti.

Jei daugelis tokią analizę plėtojančių organizatorių atmetė idėją apie veiksmingai kovoms vadovaujančios avangardo partijos būtinumą, taip ieškant kylančio avangardo buvo pernelyg užsižaista, dėl to gimė teiginiai, kad tam tikri dirbančiųjų klasės sektoriai turi privilegijuotą galimybę priešintis kapitalizmui. Toks pabrėžtinumas ir troškimas nustatyti,kurios pozicijos labiau priklauso nuo kapitalo dažnai leisdavo per daug akcentuoti tam tikras kovas kitų sąskaita, o taip pat tendenciją iš naujo formuluoti kapitalizmo stadijų koncepciją,pagal kurią prieš kapitalizmui įgyjant naują formą, jis turėjo plėtotis tam tikru būdu. Turint tai omenyje būtų nepriimtina taikyti klasės kompozicijos instrumentus ir struktūrą, neatsižvelgiant į jų ribotumus ar spragas. Galima klausti, kam iš viso reikia taikyti tokią struktūrą, turint omenyje jos ribotumus. Monty Neillas, perkainodamas klasinės kompozicijos analizę zapatistų revoliucijos šviesoje, teigia, kad perėjimas anapus darbininkiškų rėmų ir struktūros, iš kurios kilo klasinė kompozicija, yra naudingas „ne tam, kad būtų sukurtas naujas avangardas, bet… ir norint padėti daugeliui klasinių sektorių kartu pakilti prieš kapitalą” (2001: 122). Klasinės kompozicijos analizė tampa paveldimu projektu, ne bandant atkartoti tai, kas buvo padaryta iš pat pradžių, o greičiau kūrybingai perdirbti, transformuoti ir atnaujinti klasinės kompozicijos analizę, naudojant ją skirtingu laiku, skirtingose vietose ir pasitelkiant intensyvų koordinavimą (Jones 2002).

Norėčiau išplėsti kompozicinės analizės sampratas kreipdamas ypatingą dėmesį į saitus tarp estetikos ir klasių kovos ciklų dinamikos, atrasti kompoziciją ne tik kaip tam tikro kūrinio kokybėje ir formoje, bet ir estetinėje politinio antagonizmo ir organizavimosi dinamikoje. Taip pat norėčiau pažvelgti į tai, kaip ta dinamika ir pasipriešinimas lemia kaiptalistinę plėtrą: atkreipsiu dėmesį į pasipriešinimo estetiką, antimeną ir avangardą, kurie taip pat buvo svarbūs kapitalizmo plėtrai – jis yra priklausomas nuo atjaunėjimo naujų įvaizdžių ir vaizduotės, o taip pat ir kitokios socialinės energijos. Šią sritį, remdamasis savuoju pranašiško pokyčius politinės ir ekonominės galios kompozicijoje numatančios muzikos vaidmens suvokimu, savo veikaluose bandė tyrinėti Jacques Attali (1985). Taip pat naudingas jo supratimas apie ateinantį kompozicinės gamybos – neprievartaujamo kūrybingumo ir ekonominių imperatyvų nevaržomo bendradarbiavimo – modelį, nors jame, atrodytų, kreipiama mažiau dėmesio į politines ir socialines kovas, kurios ir suteiks tokias sąlygas. Galima teigti, kad socializuotos gamybos modelis (suprekinta forma) hiperkapitalistinių tinklų pasaulyje buvo realizuotas. Tai tampa svarbiu atspirties tašku kompozicinėje struktūroje aptariant santykius tarp klasės ir estetikos, kurie yra praturtinami, išplečiami, keičiami, nutraukiami ir perkuriami iš naujo.