Dvi sausio dienos

Tarp sausio 13-osios ir 16-osios – tik trijų dienų skirtumas. Ar yra daugiau skirtumų? Nėra – prie seimo susirinkę tie patys žmonės. Yra – prieš juos smurtą, pasirodo, gali panaudoti ir svetimi, ir savi robokopai, svetimas ir savas specnazas. Vienu atveju valstybė gina savo žmones – bet tai vyksta tol, kol jie gina ją. Kitu atveju žmonės, apimti nežinios ir nevilties, privalo gintis patys… nuo pamišėliškų savo apgintos valstybės nurodymų. Vieną dieną sukarintų grupuočių vadas pareiškia ginsiantys Lietuvą bet kuriuo atveju, o jau kitą dieną policininkų vadas su aplombu pareiškia, kad yra pasiruošęs ginti seimą nuo tų pačių Lietuvos žmonių.
Latvijoje – kažkas panašaus. Patriotai organizuoja susikaupimo ir patriotiškų apmąstymų apie savo tėvynę akcijas. Jose bus bandoma medituoti apie tai, kad jų šalis gera, kad joje gyventi gera. Tai vyksta minint gyventojų susidūrimo su valdžia metines.
Abu kartus Lietuva buvo atsidūrusi ties krizės riba. Jei sausio 13-ąją valdžia, turėdama galingą priešą iš išorės, turėjo didelį sąjungininką – lietuvių tautą, tai sausio 16-ąją prieš valdžią sukilo nauja socialinė jėga, kuri, nebūdama lojali valstybei, kovoja už savo gerovę ir savo įžiebiamais konfliktais kuria valstybės krizę. Pavadinkime tą jėgą masėmis, o jos kovą – kova dėl išlikimo ir gyvenimo. Pasaulio socialinėje istorijoje gausu atvejų (nors daug kam jų nesinori nei pastebėti, nei afišuoti), kai masės pasiekusios savo tikslus kovoja toliau, palikdamos už savęs prievartos struktūrų griuvėsius. Užtenka prisiminti didįjį strategą Nicolą Machiavellį, kuris renesanso sumaištyje siūlė valdžiai receptus, kaip susidoroti su aktyviomis ir laisvai gyventi norinčiomis masėmis. Beje, sausio 13-oji įkalė vinį ir į ištirpusios milžinės – SSRS – karstą. Jei tada demokratinės jėgos ir Baltijos kelio dvasia nebegalėjo išsitekti merdinčio molinio sovietų milžino kūne, tai pernykščių riaušių metu represinis mūsų valstybės organizmas buvo priverstas užmarinti jame sukilusį socialinio protesto uždegimą, kenkiantį jo vientisumui ir stabilumui.
Sausio 13-ąją valstybei apsiginti pavyko dėl to, kad jos ir tautos interesai dar sutapo: gyvavo „Sąjūdžio“ dvasia, ekonominės reformos dar nevyko, dar buvo neaišku, ką atneš laisvosios rinkos kapitalizmas. Iš plataus socialinio judėjimo kilusi valdžia atrodė sava. Prieš sausio 16-ąją valdžia it koks sąmokslininkų klanas naktimis sprendė svarbiausius žmonių kasdienės egzistencijos klausimus ir net nemirkčiojo kalbėdama mums apie diržų veržimąsi. Savo kurstoma isterija valdžia pati sukėlė šalyje „nepaprastąją“ padėtį, kai ant dviejų svarstyklių lėkščių atsiduria valdžios stabilumas ir mūsų gyvenimas. Apie tokią padėtį, kai dėl nekontroliuojamos padėties visuomenėje valdžia prisiima neribotus įgaliojimus, rašė daugelis politikos teoretikų. Bet teorijų neprireikė, kai tapo akivaizdu, kad pasaulinės kapitalizmo krizės prie sienos prispausta Lietuvos valdžia neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik stabdyti demokratinės susirinkimo laisvės galiojimą, kad galėtų sudaryti kontroliuojamos situacijos vaizdą.
Visus metus po riaušių vyko aiški konfrontacija tarp žmonių, kurie prašė nenaikinti menkų socialinės gerovės likučių, ir tarp valdžios, bandžiusios nukreipti masių įniršį kita linkme, priversti visuomenės emocijas įgauti kitas formas, suskaldyti visuomenę. Praėjusį pavasarį tai padėjo daryti patriotai ir skustagalviai, surengę kovo 11-osios eitynes ir nukreipę valdžiai priešiškus protestus jai naudinga kryptimi, leidę vėl kalbėti apie tautinės vienybės stygių. O juk kalbos apie vienybę, susitelkimą – tai pirmasis valstybės žingsnis stengiantis neutralizuoti socialines įtampas. Vėliau kalbas apie krizę padėjo maskuoti kiaulių gripas, kalbos apie elgesį su gyvūnais (maždaug valdžia su mumis taip nesielgia) ir kontraversiška Drąsiaus Kedžio istorija. Visa tai – tam, kad kuo mažiau energijos liktų protestui ir socialinėms alternatyvoms.
Jei sausio 16-oji pasikartotų, ji, žinoma, būtų nukreipta ne tik prieš valdžią, bet ir prieš profsąjungų centrus, kurie išdavė dirbančiuosius ir nuo jų atsiskyrė pasirinkdami jiems primestą socialinį dialogą su valdžia. Jau praeitą sausį, kai profsąjungų vadovas pasmerkė riaušininkus, tapo aišku, kad kartojasi naujausių laikų socialinių kovų scenarijai: dirbančiuosius visuomet lengvai išduoda jų pačių profsąjunginė valdžia, pasiduodanti kitų valdžių spaudimui. Taip buvo ir Prancūzijoje 1968-aisiais, kai visuotinis pakilimas buvo palaidotas nuo valdžios priklausomų profsąjungų iniciatyva. Vienintelis priešnuodis tam – dirbančiųjų nepriklausomas organizavimasis, jų iš viršaus nekontroliuojamas protestas. Pasaulio dirbantieji tapo nekontroliuojamais, kai Italijoje, Argentinoje ir kitose šalyse rengdavo fabrikų užėmimus ir taip stabdydavo ištisų įmonių veiklą. Tokias pat nesankcionuoto protesto formas yra išbandę daugelio universitetų studentai. Jei atsisakymas kalbėtis su valdžia, pasitikėjimas nepriklausoma iniciatyva ir neduodavo tiesioginių rezultatų, jis padėdavo formuotis kritinei socialinių kovų masei – pačioms masėms. Kita vertus, galima teigti, kad kylančių masių baimė po sausio riaušių padarė daugiau, nei būtų buvę padaryta taikių demonstracijų metu – valdžia buvo priversta realiai atsitraukti nuo savo naktinių planų. Dar daugiau laimėtume ir dabar išlaikydami socialinio protesto dvasią ir nebijodami savo pačių veiksmų padarinių.
Tačiau protesto niekada nepakanka. Savo gyvenimu ir gerove suinteresuotos masės privalo kurti atitinkamas alternatyvas valdžios planams ir strategijoms: ugdyti tarpusavio pagalbos ir nemokamų mainų kooperatyvus, įvairias kitokias iniciatyvas. Visuomenė privalo nuolatos kurti savo antikrizinius planus – net jei jie prieštarautų valstybės planams. Pakako metų, kad įsitikintume, jog visos valdžios – priešų ar sava – norėdamos išvengti krizės remiasi prievarta, tačiau tai – apgaulinga strategija. Tuo tarpu socialiniai judėjimai turėtų nebijoti savo pačių veiksmų padarinių. Visada pralaimime žvalgydamiesi pro petį, bijodami vyresniųjų. Dvi sausio datos – tai pasirinkimo tarp to, kas realu ir abstraktu, tarp savo poreikių ir valstybės planų, tarp savo išlikimo ir valstybinių vėliavų, tarp pergalės džiaugsmo ir kančių atminimo metas. Taip rinkdamiesi turime paklausti, ar mes tikrai esame tik valstybės kūno dalys? O gal – daugiau nei tai, gal esame daugiau nei valstybė? Gal patys esame maištingi kūnai, kovojantys prieš prievartos ir užveržtų diržų tikrovę?