Lietuvoje vyks dirbančiųjų tyrimas

Klausimas „Ar tikrai manai, kad niekas tavęs neišnaudoja darbe?“ – tai pirmasis žingsnis į dirbančiųjų pasipriešinimą, kurio žengti dažnai neleidžia visuotinė apatija ir pasyvumas. Tuo yra įsitikinęs Laisvasis universitetas (LUNI), autonominis Lietuvoje veikiantis savišvietos tinklas, kartu su samdomų darbuotojų profsąjunga SAMPRO spalį visoje Lietuvoje pradėsiantis nepriklausomą anoniminį dirbančiųjų tyrimą. Šio tyrimo metu tarpusavyje bendraus socialinių judėjimų dalyviai ir įvairių sričių dirbantieji. Išsamų klausimyną sudariusiems tyrėjams rūpi ne tik respondentų darbo santykiai, gyvenimo sąlygos vartojimas ir socialiniai ryšiai, bet ir jų dalyvavimas politikoje, ateities perspektyvos.

LUNI dirbančiųjų grupė yra įsitikinusi: mes visi esame dirbantieji. Studentai, mokantys paskolas bankams, bedarbiai, ieškantys darbo, prasiskolinusieji už būstą, kurie, gyvendami po savo stogu, nuolat jaučia nesaugumą, dirbantieji, kurie bijo rytoj netekti darbo, taip pat tie, kurie dirba negarantuotą darbą projektuose ar pagal sutartis, įvairios socialiai remtinų asmenų grupės, bijančios netekti vienintelio pragyvenimo – pašalpos ir t.t., taip pat ir nedirbantys žmonės, atsisakantys paklusti kapitalo disciplinai – visi mes esame išnaudojami kapitalo ir norime sisteminių pokyčių.

Vykstant apklausoms bus siekiama dialogo su kiekvienu žmogumi, bus skatinamas dirbančiųjų aktyvumas ir tarpusavio solidarumas. Tyrimo anketos, sudarytos LUNI dirbančiųjų tyrimo iniciatyvinės grupės, bus išdalintos įvairių sektorių dirbantiesiems. Individualiai užpildę anketas, dirbantieji rinksis į kolektyvinius tyrimo aptarimus. Anketa anoniminė, duomenys bus analizuojami apibendrinta forma, jų išvados bus skelbiamos nepriklausomoje žiniasklaidoje ir aptariamos viešose diskusijose.

Dabar tiek kapitalas, tiek valstybė, išgyvena krizę, į kurią, taikydami savo mokesčių, kainų, socialinės paramos naikinimo ir tolimesnio mūsų skurdinimo per paskolas politiką, jie mėgina įklampinti ir dirbančiuosius. Krizė mums, dirbantiesiems, nebūtinai turi tapti socialine katastrofa – ja tinkamai naudodamiesi, neleisdami valdžiai ir kapitalistams karpyti savo teisių, už jas kovodami, pajungdami savo vaizduotę ateities alternatyvų kūrimui, mes, dirbantieji, galime paversti niekais kapitalistų ateities planus ir sukurti orų gyvenimą sau. Kai blogai darbdaviams, nebūtinai turi būti blogai dirbantiesiems. Bet taip nenutiks tol, kol mes patys neišsiugdysime aktyvumo, kol neatsitrauksime nuo mus supančios kapitalistinės kasdienybės – sekinančio darbo, nesibaigiančio vartojimo ir mus įtraukiančio formaliosios demokratijos spektaklio. Klasinio aktyvumo pradžia tampa klausimai „kas man yra darbas?“, „kaip jaučiuosi dirbdamas (-a)?“, „ar turiu laisvalaikio?“, „ar esu juo patenkintas (-a)?“

Tai – dirbančiųjų tyrimo klausimai, kurie atveria galimybes pažvelgti į dirbančiųjų problemas iš pačių dirbančiųjų perspektyvos. Dirbančiųjų tyrimas – tai ne korporacijų vykdomos vartotojų apklausos, kurių tikslas – įsiūlyti jums naują nereikalingą prekę ar paslaugą ir ne gyventojų apklausa prieš rinkimus, paverčianti mus statistiniais vienetais didžiosios politikos žaidimuose. Dirbančiųjų tyrimo tikslas – apklausos metodais krizės metu skatinti jautrų dialogą tarp įvairių sektorių dirbančiųjų, žadinti dirbančiųjų klasės sąmoningumą, skatinti priešintis neteisybėms darbovietėse ir visur, kur mus pasiekia spaudžianti valdžios ir kapitalo letena. Tikimės, kad tyrimas padės dirbantiesiems įsitraukti į kovą už savo teises, palaikyti solidarius tarpusavio ryšius, organizuotis tarpusavyje ir reaguoti į kapitalistų bei valdžios savivalę tiesioginiais veiksmais.

Dirbančiųjų tyrimo iniciatyvinė grupė

2011.09.30.

Jonathan A. Christiansen. „Mes visi lyderiai“: Anarchizmas ir Pasaulio Pramonės Darbininkų profsąjunga

Šiame tinklaraštyje jau buvo minėta Pasaulio Pramonės Darbininkų profsąjunga (jos konstitucijos preambulę rasite čia), bet dabar, prieš prasidedant dirbančiųjų tyrimui, verta prisiminti, kokius interesus ji atstovauja ir kokius idealus puoselėja. Šitas smarkiai aptrumpintas straipsnis, tegu ir netobulas, susieja IWW veiklą su anarchizmu.

1916 -aisiais JAV Vašingtono valstijos Evereto mieste bandė prisišvartuoti keleivinis keltas, pilnas Pasaulio Pramonės Darbininkų profsąjungos (IWW) aktyvistų ir kalbėtojų. Tai padaryti jam sutrukdė vietos šerifas su ginkluotais padėjėjais ir ginkluotais vietinių verslininkų samdiniais. Pasak legendos, šerifui paklausus „Kas jūsų lyderiai?“, iš kelto nuskambėjo atsakymas „Mes visi lyderiai“. Kaip teigia folko muzikantas Utah Phillipsas, „tai išgąsdino senus teisėsaugos vilkus“. Nuaidėję šūviai pakirto penkis IWW dalyvius, o pats įvykis įėjo į istoriją Evereto skerdynių vardu. 1979-aisiais sukurtame dokumentiniame filme „Vobliai“, kuriame pasakojama ankstyvojo IWW laikotarpio istorija, savo atsiminimais apie Evereto skerdynes dalijasi du IWW nariai. Po daugelio metų šią istoriją su populiaria dainininke Ani DiFranco įrašytame albume priminė Utah Phillips – taip ši istorija pasiekė jaunąją kartą.

Antrajame XX a. dešimtmetyje JAV miestuose buvo teisiškai netoleruojamos viešos prakalbos – tai buvo bandymas kontroliuoti IWW „kalbėjimą iš tribūnos“, kuris IWW nariams leisdavo viešai smerkti pramonę ir kapitalizmą, kviesti darbininkus organizuotis kaip klasę. Evereto skerdynės – tai vienas iš daugelio IWW kovų už žodžio laisvę epizodų. Jas išgarsino brutalios represijos. Kovodami už žodžio laisvę, vobliai užplūdo miestus, kuriuose buvo uždrausta viešai kalbėti, ir leidosi masiškai areštuojami už nelegalų kalbėjimą gatvėse. Jiems perpildžius teismus ir kalėjimus, miestai buvo priversti atšaukti draudimą. Tokie „tiesioginiai veiksmai“ tapo esminiu profsąjungos taktikos bruožu. Pasakojimai apie kovas už žodžio laisvę tapo pasakojimo apie IWW ir jos narius dalimi.

Praėjus daugiau nei 90 metų, 2007-ųjų rugsėjį Rod Ailendo saloje, North Providence, Rhode Island,su policija susirėmė eitynių už darbo teises dalyviai. Keli dalyviai buvo apipurkšti pipirinėmis dujomis, vienai dalyvei policininkai sulaužė koją. Eitynes organizavo IWW Providence padalinys. Grupė žmonių ketino keliauti iki vietinio restorano bei surengti prie jo piketą: šis restoranas produktus gaudavo iš tiekėjo Niujorke, kuris tapo IWW kampanijos taikiniu dėl to, kad užgaulių veiksmų įdarbinant žmones. Po smurtingo susidūrimo profsąjunga pareiškė kviečianti visus JAV šiaurės rytų voblius protestuoti dėl vietinio policijos departamento veiksmų. Po kelių dienų IWW tinklalapio antraštė skelbė „IWW toliau organizuoja kovą už žodžio laisvę Providence”. Tokia antraštė simbolizuoja IWW siekį parodyti jos šiandienines kovas istorinių kovų kontekste.

Po daugelio nuosmukio metų IWW šiuo metu atsigauna: plečiama jos veikla, žinomumas, o narių skaičius nuo 2001 iki 2006 išaugo beveik du kartus. Profsąjunga taip pat surengė kelias plačiai nuskambėjusias kampanijas – Starbucks profsąjungos (SWU) kampanija buvo nušviesta ir nacionalinėje žiniasklaidoje.

Šiame straipsnyje kalbama ne apie profsąjungos infrastruktūrą, o apie jos kultūrą ir ideologiją, kuri atsispindi jos dalyvių pasakojimuose. Šiuose pasakojimuose – muzikoje, filmuose, dainose, poezijoje – atsispindi anarchistiniai profsąjungos idealai ir filosofija. Įdomu, kad anarchistinės idėjos yra gyvos profsąjungoje, kuri vis dėlto nevadina savęs anarchistine.

Istorija ir teorija

IWW kėlė kontraversijų nuo pat savo gyvavimo pradžios. Ji gimė XX a. pradžioje, kai viešpatavo turtinė nelygybė ir konkurencija tarp dirbančiųjų. IWW 1905-aisiais įkūrė saujelė profsąjungiečių „disidentų“. Sąjungos filosofija buvo tokia: visi kiekvienos pramonės šakos dirbantieji turėtų kaip klasė organizuotis į „Vieną didžiulę profsąjungą“; jų tikslas – perimti gamybosa ir darbo priemones į dirbančiųjų rankas. Jie manė, kad profsąjungų judėjimas kuria dirbtinį susiskaldymą dirbančiųjų tarpe. Toks susiskaldymas, kaip teigia jie, naudingesni kapitalistams, o ne dirbantiesiems: jie pjudo dirbančiuosius tarpusavyje. IWW turėjo tapti sąjunga, kur kiekvienas bet kokios pramonės šakos darbuotojas galėjo prisidėti prie organizavimosi ir kovos su kapitalo jėgomis. Taip pat jie manė, kad profsąjungos organizacinė struktūra turi atspindėti naujo pasaulio, kuriuo jie tiki, viziją – senosios sistemos kevale reikėjo kurti pasaulį, kuris būtų laisvas nuo bosų ir darbo vergijos.

IWW, puoselėdama radikalią retoriką, turėjo didelę įtaką toli gražu ne vien dirbančiųjų judėjimo tarpe. Po Antrojo pasaulinio karo IWW dalyvių skaičius sumažėjo, o pačią organizaciją slopino valdžios represijos ir linčiuotojų prievarta. Tačiau, nors IWW nesukūrė pasaulinio dirbančiųjų judėjimo ir Vienos didelės profsąjungos, ji niekada nenuleido rankų, netapo nevykusia organizacija, bet išliko kooperuodamasi ir solidarizuodamasi su kitais judėjimais. Taip pat savo kultūriniu naratyvu ji skatino socialinę vaizduotę: ji ne tik užmezgė ryšius su įvairiais kairiaisiais judėjimais JAV bei įtakojo tokių pačių judėjimų atsiradimą Europoje, įkvėpė studenų aktyvumą septintajame – aštuntajame dešimtmečiais.

Kai kurie autoriai teigia, kad IWW buvo sukūrusi kur kas platesnį projektą nei eilinė profsąjunga – jie siekė ne tik organizuotis darbo vietose, bet keisti pačią visuomenę. Be to, nors dalyvių skaičius buvo palyginti nedidelis, bet daug žmonių, jau palikę IWW gretas, likdavo ištikimi organizacijos tikslui ir kovodavo už revoliucinį profsąjungų judėjimą. Taigi, šių autorių teigimu, IWW labiau reikėtų laikyti ne profesine sąjunga, o socialiniu judėjimu – šiandien tokie šios organizacijos bruožai matosi dar geriau. Minėtas autorius pabrėžia svarbų anarchizmo vaidmenį IWW atsiradimui ir pirmajam jo veiklos periodui. Jis pažymi, kad nors IWW niekada nelaikė savęs anarchistine organizacija, jos kūrimo darbuose dalyvavo nemažai anarchistų. Be to, IWW buvo artimesnės Europos anarchosindikalistų organizacijoms, nei kitos JAV egzistavusios profsąjungos – nors niekada nelaikė savęs anarchosindikalistine profsąjunga.

Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad organizacijos, norėdamos išlaikyti savo tapatybę, kuria ir palaiko savo institucinę atmintį. IWW narių pasakojimai, pasiekiantys mus dainos, menų ir poezijos pavidalais, padeda mums suprasti, kaip palaikoma organizacijos tapatybė ir suvokti organizacijos ideologiją. Teigiama, kad istorijų pasakotojai susieja girdėtas istorijas su savo pačių išgyvenimais. Taigi, pasakojimai yra galingas metodas kurti istoriją ir tapatybę. IWW nariams istorija tokia svarbi, kaip ir politinė tapatybė. Kadangi IWW yra labai decentralizuota, nepasižymi griežta doktrina, kolektyvinės atminties formavimas turi didelę vertę. Tai – galimybė skleisti organizacinę ideologiją, propaguoti taktikas ir vertybes.

IWW, anarchizmas ir kintančios struktūrinės galimybės

Atgimusi IWW naudojosi pasikeitusiomis struktūrinėmis galimybėmis. Geras pavyzdys – Starbucks profsąjungos (SWU) kampanija, kuri buvo pradėta 2004-asiais Niujorke ir išsiplėtė kituose Šiaurės Amerikos miestuose.

Galimybę kurti kitokias spaudimo taktikas suteikė kitokie kompanijų verslo modeliai. Starbucks kaip sąmoningos kompanijos įvaizdis paskatino atsirasti tam tikras IWW taktikas. SWU per ilgus tiesioginio veiksmo metus naudojosi tokiu kompanijos įvaizdžiu, stengdamasi padidinti savo galią ir įtaką. Nepaisant to, jog Starbucks officialiai nepripažįsta šios profsąjungos, kuri nėra sertifikuota Nacionalinės darbo santykių tarybos, profsąjunga iškovojo daug pergalių – buvo padidintos algos, į darbą grąžinti atleisti darbuotojai.

Kadangi SWU nebuvo organizuojama kiekvienoje Starbucks parduotuvėje, Starbucks teisininkai įrodinėjo, kad dėl geresnių darbo sąlygų derasi per mažai darbuotojų, jie neatstovauja viso kolektyvo. Daugelis profsąjungos narių suvokė tai kaip būdą susilpninti profsąjungą, kurios nariai neatlaikytų tampymo po jiems priešiškus teismus ir išsiskirstytų. Profsąjunga taip pat suvokė, kad teismams atsidūrus Starbucks pusėje, jiems nepavys kovoti dėl savo teisių tarptautiniu mastu. Todėl jie greitai pakeitė taktiką.

Prisimindama pasakojimus apie didelę profsąjungą, tiesioginius veiksmus ir solidarumą, profsąjunga nesiekė pasirašyti kolektyvinės sutarties (tai būtų sunku turint omenyje minėtas aplinkybes), o sukūrė kažką panašaus į socialinį judėjimą. Tokiu būdu spaudimas daromas piketų, žiniasklaidos ir bendruomenių pagalba. Imtis veiksmų raginami visi IWW nariai – jie gali organizuotis savo parduotuvėse, daryti bosams spaudimą. Šioje strategijoje pagrindinis tikslas jau nebėra sutartis su kompanija, bet dirbančiųjų organizavimasis, sugebėjimas imtis kolektyvinių veiksmų, kai jie supranta, jog gali pralaimėti.

Tokiu būdu dirbantiesiems nebereikia laukti, kol profsąjungų ir kompanijų teisininkai susirems teisme. Kilus problemų su darbdaviu, jie patys gali imtis veiksmų. Tokios profsąjungos leidžia dirbantiesiems patiems įgyti kontrolę profsąjungose – jie organizuojasi savo darbovietėse ir patys pasirenka savo kovos taktiką, užuot atsiklausę bosų. Kaip sakė vienas organizatorius, profsąjungose jie nenori atkurti kapitalistinių struktūrų.

IWW gali nevaržomai organizuotis mažmeninės prekybos sektoriuje, kadangi čia nesiorganizuoja didžiosios tradicinės profsąjungos. Taip pat IWW atgimimą įkvėpė kintantis politinis klimatas, susijęs su Sovietų Sąjungos žlugimu ir stiprių kairiųjų partijų nuosmukiu. Vienas ilgametis narys apie tai kalba taip: „Sovietų žlugimas sugriovė įvairių komunistų grupių gyvavimo pamatus – jos nebedaro įspūdžio nei dirbančiųjų klasei, nei visai visuomenei, todėl mes, anarchistai, šioje situacijoje laimime“. Kitas narys dar aiškiau susieja IWW, anarchizmą ir kintančias politines galimybes:

„Manau, kad Sovietų Sąjungos žlugimas ir jau anksčiau paaiškėjęs Rusijos revoliucijos korumpuotumas leido daugeliui žmonių ieškoti labiau decentralizuotų organizacijos formų. Ir nors aš nesu tikras, ar vadinčiau save anarchistu – o vadinti save anarchistu, regis, yra visai optimistiška (juokiasi), bet man patinka, kad IWW bando kovoti darbovietėse, o ne eiti politiniu keliu, per rinkimus.

Šis narys teigia, kad tarp anarchizmo ir šios profsąjungos esama glaudžių ryšių. Siejasi netgi jų likimas. Paklaustas apie atgimstantį susidomėjimą IWW, jis teigia:

Manau, kad tai labai susiję su padidėjusiu susidomėjimu anarchizmu, kuris atsirado po Sietlo. Tarkime, gamtosaugininkai ir daug kitų kairiųjų pradeda suvokti, kad darbo judėjimas yra jų aiškus sąjungininkas, o IWW – jų aiškus sąjungininkas darbo judėjime.

Kaip matosi iš „decentralizuotų organizavimosi formų“, IWW išlaiko artimumą anarchistinėms socialinio organizavimosi formoms. SWU taip pat nesiekia derėtis dėl sutarčių bei atkurti „kapitalisatinių struktūrų profsąjungose“. Abiem atvejais anarchistinis požiūris įrodo savo praktiškumą esamoje situacijoje, kai korporacijos gali nepaisyti valstybėje egzistuojančių įstatymų. IWW svarbu organizuotis necentralizuotai, nepasikliauti centralizuotomis profsąjungomis, politinėmis partijomis ar vyriausybėmis.

IWW – anarchizmas praktikoje

Nors vietinėje atšakoje, kurios veiklą aš studijavau, esama skirtingų radikalių tradicijų atstovų, stipriausia ideologija lieka anarchizmas. Anarchistiniai idealai atsispindi naujesnėje profsąjungos literatūroje ir jos narių pažiūrose. IWW kontingentas demonstracijose dažnai neša sindikalistines raudonai juodas vėliavas, artimos ispaniškam anarchizmui, ir juodas anarchistines vėliavas. Daugelis IWW narių nešioja anarchistinius simbolius ant kuprinių ir rūbų. Daugelis narių mano, kad IWW veikia kaip anarchistinė profsąjunga, ir pažymi, kad IWW prisideda prie anarchistinių idealų puoselėjimo, plėtodama tiesioginį veiksmą. Daug kas kaip anarchistinę taktiką vertina decentralizaciją, o IWW vertina kaip būdą perkelti anarchizmą į praktiką. IWW spaudoje dažnai pasirodo tokios žinutės: “Aš esu anarchistas ir juo būsiu visada. Bet IWW sindikalizmą vertinu kaip galimybę įdiegti anarchizmą praktikoje“.

Dėka savo tiesioginio veiksmo, sąsąjų su sindikalizmu, o gal dėl abiejų priežasčių IWW daugeliui jos narių ir pasekėjų tapo galimybe praktikuoti anarchizmą. Toks ryšys yra naudingas tiek IWW, tiek anarchistams.

(Bus daugiau)

Versta iš libcom.org

Geltona žvaigždė palto atlape

Šiandien - žydų genocido diena. Šiemet ji ypatinga - geri jauni žmonės padarė kai ką itin įspūdingo. Kalbu apie visą savaitę vykusį renginių ciklą "Vardai". Vakar kartu su daugeliu kitų vilniečių šv. Kotrynos bažnyčioje skaitėme Vilniaus gete kalėjusių žmonių vardus, pavardes, kur buvo parašyta - profesijas. Tikrai ypatingas pojūtis - kvietėme žmones iš nebūties. Taip nejučiom dar sykį pagalvojau apie tai, ką buvau supratęs jau anksčiau: kad mano mieste nuskendo ištisa civilizacija, sunaikintas labai paprastų, dažniausiai neturtingų žmonių pasaulis, ir tą pasaulį nuo mūsų skiria fenomenali užmarštis - atmintis išlieka priverstinė, parodomoji. Mus skiria neparžengiama tylos siena. Ir vienintelis mums liekantis dalykas - ne kaltinti, bet priminti, nuolat kalbėti apie tai ne kaip apie gamtinę katastrofą, o apie nelaimę, kylančia socialinėje plotmėje, mūsų įsitikinimų, prietarų erdvėje.

Nes kalbėti yra kam. Vieni bando pabrėžti ginčus dėl išlikusio nekilnojamo turto, kiti nesivaržo savo kasdieninio buitinio antisemitizmo, "Kas būtų jei nebūtų atėję vokiečiai? Gal gerai sakė Šustauskas, gal iš tikrųjų turėtume valyti jiems batus..."

Negalima su tuo taikytis, negalima nusileisti žudikiškiems prietarams. Vakar įsisegiau geltoną žvaigždę, kurį akcijos organizatoriai vadino solidarumo ženklu. Man tai - politinis ženklas, kvietimo iš nebūties į solidarumą ženklas. Regis, kadaise Sverdiolo knygoje "Steigtis ir sauga" skaičiau, kad bendruomenei užmegzti pakanka teksto, žodžio. Būdamas bažnyčioje pagalvojau, kad žydų padėtis mūsų apylinkėse panaši į kovingos, emancipuotos dirbančiųjų klasės padėtį: vienų jau nebėra, kitų dar nėra. Pastangos - į abi puses, siejančios istoriją ir ateitį, bet jos panašios: megzti ryšius su nebūtimi ir tikėti, kad solidarumas padės atrasti kažką, kas užmiršta ir palaidota.

Beje, prisisegęs geltoną žvaigždę vakare pamačiau arabų porą, ir apėmė dviprasmiški jausmai. Gazos siena, žmogaus teisės Palestinoje... Daugelis dalykų, kuriuos dabar dažnai su JAV parama daro Izraelio politikai, dar sykį patvirtina anarchistinę nuostatą: kad valstybė ir visuomenė privalo būti vertinamos skirtingai, kad solidarumas su visuomene dar nereiškia pritarimo valstybės kaip prievartos aparato veiksmams. Tai visada kartoja žydai disidentai, smerkiantys savo valstybės veiksmus.

Bet mums Lietuvoje lyginti praeitį su dabartimi tikrai nėra ko. Nėra ko teisintis, nurašant viską holokausto industrijai. Reikia nuolat prisiminti ir kalbėti apie tai, ką nacių okupacijos metais veikė kai kurie aktyvesni lietuviai. Pats nacionalizmas - koks jis bebūtų - turi išlikti progresyviai mąstantiems žmonėms labiausiai svetima idėja, idėja, kurios apraiškas, visus su ja susijusius prietarus, turime akylai stebėti, neleisti jai tapti perversyvia, iškrypėliška. O nuo nacionalizmo iki prietarų sąlygoto iškrypimo - neapykantos - tik pusė žingsnio. Juk ne kas kitas, bet nacizmas, agresyvi nacionalizmo forma, tapo tautų naikinimą sankcionavusia idėja.

Žinau, žinau, dabar vėl daug kas ims kalbėti apie tai, kas blogesnis - bolševizmas ar nacizmas (Lietuvoje tai, būkime atviri, daro patriotai, norėdami pateisinti savo simpatijas "tvarkingiesiems" vermachto kareiviams). Atsakymas - puikaus italų rašytojo Primo Levi knygoje "Jei tai žmogus": "Sovietų Sąjungoje, regis, sunkiausiais periodais mirtingumas siekdavo apie 30 proc., ir tai, žinoma, labai didelis skaičius; tačiau vokiečių stovyklose mirtingumas siekė nuo 90 iki 98 procentų". (p. 233)

Įsisegiau geltoną žvaigždę palto atlape, nes gedėjau ne kažkokios vienos tautos, bet žmonių, kuriems nekaltiems teko žūti XX a. absurde. Skambės labai banaliai, bet žvaigždė - tai įsipareigojimas kovoti visomis išgalėmis, kad tai nebesikartotų.

Dirbančiųjų tyrimas – anketos juodraščio juodraštis

Pagaliau pavyko išjudinti dirbančiųjų tyrimą – išjudinti tiek, kad viską pradėsime nuo pradžios. Tikimės, kad kitą trečiadienį į LUNI Dirbančiųjų tyrimo grupės susitikimą susirinkę žmonės galės imtis šio įdomaus ir aktyvaus sociologinio tyrimo, padėsiančio mūsų dirbantiesiems tapti solidaresniems ir aktyviau kovoti prieš valstybės represijas bei kapitalo išnaudojimą. Pateikiu savo paties sumestą anketos projektėlį, kuris, žinoma, reikalauja didelių korekcijų, o gal ir perrašymo. Tikiuosi, kad per ateinančias savaites LUNI susikūrusi iniciatyvinė grupė galės sudaryti tinkamą klausimyną, kuris tiktų visų sektorių dirbantiesiems. Ir dar tikiuosi, kad rudenį mes visi – aktyvistai ir dirbantieji – vieni kitus labiau pažinosime, būsime solidaresni ir atsispirsime įvairioms reakcingoms nuotaikoms, kurias dabar mums siūlo darbdaviai ir valstybė.

1. Amžius, lytis, lytinė orientacija, tautybė, religija (įskaitant klausimą, ar dėl šių dalykų nebuvote diskriminuojama-s)?

2. Darbas (kokioje įmonėje dirbate, universitete studijuojate, kokie darbo santykiai kolektyve ir su bosais, kokio fizinio ir protinio įsitempimo reikalauja darbas, koks darbo dienos ilgis, ar esate priversti galvoti apie darbą ir laisvalaikiu (ar darbas palieka laiko laisvalaikiui, poilsiui - tai tinka ir dirbantiems namuose) kokios higieninės, sanitarinės sąlygos, saugos priemonės, atlyginimai - ar nevėluoja, kokio dydžio, kokia atsiskaitymo forma - SODRA, pensijų fondai, autorinės sutartys, ar nebuvo iš darbdavių pusės spaudimo rinktis vienokias ar kitokias atlyginimų mokėjimo formas, kokio amžiaus yra jauniausi ir vyriausi jūsų imoneje dirbantys žmonės, kaip jaučiatės darbe, kokia vyrauja atmosfera, AR TIKRAI NESIJAUČIATE IŠNAUDOJAMA-S). jei nedirbate - kaip sekasi ieškoti darbo, kokie santykiai su darbo birža?

3. Pragyvenimas (namai - ar nuomojatės, ar mokate paskolą, kokiame miesto rajone gyvenate, ar esate tuo patenkintas, kiek procentų pajamų per mėnesį išleidžiate maistui ir kitoms pragyvenimo reikmėms ir pan.?)

4. Kokie jūsų socialiniai ryšiai (ar leidžiate laisvalaikį namuose vieni/su šeima, kaip jusu šeima įtakoja jūsų sprendimus dėl darbo, ar mėgstate privatų gyvenima, buvimą namie, ar daugiau malonumo jums kelia socialumas, laiko leidimas viešojoje erdvėje, ar turite nedirbančių, socialines pašalpas gaunančių šeimos narių? Ar susitinkate su draugais, ar linksminatės, ar daug laiko susitikę su draugais kalbatės apie darbą, ar jūsų draugai įtakoja jūsų apsisprendimus gyvenimo būdo, vartojimo srityse ir sprendimus siekiant gyvenino tikslų? Ar dalyvaujate kokios nors partijos, organizacijos, klubo veikloje?

5. Kaip jūsų reikalus pakeitė krizė, kaip keitėsi santykiai darbe ir atmosfera, gal netekote darbo ir kaip, kaip keitėsi jusu vartojimas krizės metu, ar krizė turėjo įtakos jūsų socialiniams ryšiams, ar atradote naujų draugų ir ar išliko ryšiai su senaisiais draugais (ne darbe), kaip jie keitėsi, kaip manote - del ko kilo ir kas sukėlė krizę?

6. Ar priklausote profsąjungoms, ką apie jas manote, ar joms galima patikėti spręsti savo problemas, ar nemanote, kad savo reikalus galima spręsti tik organizuojantis patiems, ar nebuvote apvilti valstybinių profsąjungų, ar esate streikavę, ar tikite "streikais pagal istatyma", ar esate išbandę kitų nepaklusnumo formų (vėlavimas į darbą, sąmoningai lėtas pareigų atlikimas (vilkinimas), sabotažas), ar norėtumėte imtis radikalesnių veiksmų, kitaip organizuotis, ar dalyvaujate kokiuose nors visuomeniniuose protesto judėjimuose ar subkultūrose, kaip į tai reaguoja jūsų bosai ir kolegos, ar esate patyrę represijų iš boso ir/ar teisėsaugos puses, kaip jūsų dalyvavimas judėjimuose pakeitė jūsų požiūrį ir savijautą?

7. Literatūra, švietimas (ar turite laiko švietimuisi, ar domitės žiniasklaida, naudojatės internetu ar skaitote laikraščius, gal skaitote kairiąją ar anarchistinę politinę ir grožinę literatūrą, ar manote, kad tokia literatūra reikalinga, ar norėtumėte daugiau sužinoti apie socialinius judėjimus, ar norėtumėte pats rašyti kairiajai ar radikaliajai spaudai, gal jai rašote, ar dalyvaujate konferencijose, seminaruose, paskaitose, diskusijose, kur kalbama socialinėmis ir politinėmis temomis, ar sekate dirbančiųjų judėjimo kovas pasaulyje?

8. Kokias matote ateities perspektyvas (gyventi Lietuvoje, emigruoti - kokie jūsų argumentai dėl emigracijos, į kokią šalį emigruotumėte, ar norėtumėte pereiti į lengvesnį darbą)?

9. Ar jaučiate nostalgiją sovietmečiui, kodėl? Ar manote, kad dabartyje imanoma sukurti visuomenę, kurioje visi būtų sotūs ir jaustųsi oriai, ar manote, kad Sovietu Sąjungoje (prisiminus lagerius, kalėjimus ir represijas) žmogus galėjo gyventi oriau negu kapitalizme?

10. Norai ir troškimai (ar nenorėtumėte nedirbti, ar manote, kad be darbo neįsivaizduojamas gyvenimas, ar nemanote, kad darbas "vagia" iš mūsų laiką, skirtą malonumams, kūrybai ir švietimuisi, ar niekad nesvajojote apie kitokią teisingesnę (socialistinę, anarchistinę, komunistinę) visuomenę. jei tikite tokia alternatyva, tai ar manote, kad ji ateis negreitai, kai ateis laikas, ar manote, kad ją galima iškovoti tik savo jėgomis, o gal manote, kad alternatyvos jau gimsta čia ir dabar, reikia tik aktyviai prie jų prisidėti?

Anarchistai ir gegužės 15-osios judėjimas Ispanijoje: mintys ir pasiūlymai (pradžia))

Šis tekstas yra parašytas Madride, todėl didžioji dalis aprašymų ir apmąstymų gali neatitikti realijų kitose Ispanijos vietose – tai ypač susiję su gegužės 15-osios (15-M) judėjimo skirtingumu ir įvairove. Netgi turėdami tai omenyje mes manome, kad šis tekstas gali tapti išeities tašku asamblėjų draugų apmąstymams visame krašte. Šis tekstas skirtas gegužės 28-ąją šaukiamoms kaimų ir kaimynysčių asamblėjoms. Visas tekstas nėra išverstas, ispaniška versija yra čia. Pranešimas paskelbtas penktadienį.

--Keletas anarchistų iš Madrido

0. Pradėkime...

Tiesiai šviesiai: šį tekstą parašė anarchistai, komunistai, autoritarizmo ir kapitalizmo priešininkai. Mes pasisakome už samdomo darbo ir kapitalo, o taip pat ir valstybės panaikinimą ir pastarosios pakeitimą naujomis horizontalaus, broliško gyvenimo bendrijose formomis. Esame įsitikinę, kad priemonės, kuriomis siekiama tai padaryti, turi kaip įmanoma labiau sutapti su tikslais – todėl esame prieš dalyvavimą institucijose, politinėse partijose (parlamentinėse ir neparlamentinėse) ir hierarchinėse organizacijose. Renkamės asamblėjų, solidarumo, tarpusavio pagalbos, tiesioginio veiksmo politiką – tikime, kad šios priemonės yra pačios efektyviausios siekiant revoliucijos. Jei mes pasisakome už socialinę revoliuciją, kurios metu bus sugriautas kapitalizmas, valstybė ir panaikintos visuomeninės klasės (ir dar daug kas), tai dar nereiškia, kad mes manome, kad tai gali būti įvykdyta per trumpą laiką – nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Mes išsikeliame tikslus – situacijas, kuriose galbūt atsidursime po ilgos kelionės, išplėtoję savo revoliucinį judėjimą. Jei galvotume kitaip, būtume utopistai, būtina nepasiduoti iliuzijoms ir „revoliucijos per akimirksnį“ fantazijoms. Revoliucinis požiūris turi virsti trumpalaikėmis strategijomis, leidžiančiomis kurti situacijas, susijusias su tokiais tikslais kaip samdomo darbo panaikinimas, libertarinio komunizmo kūrimas, socialinė revoliucija... šie tikslai šiandien dar toli gražu nepasiekti. Negalima įsiutus monotoniškai kartoti, kokia reikalinga revoliucija, kaip reikia panaikinti valstybę ir kapitalą. Buvimas anarchistu – tai ne vien tik simbolinis kalbėjimas apie tai, kokia bloga valstybė ir kokia gera anarchija. Tačiau 15-M judėjime mes susidūrėme su kliedesiais apie „akimirksnio revoliuciją“, išgirdome draugų, kurie pateko į anarchistinio simbolinio kalbėjimo spąstus, nuomonę – juos vilioja didžiųjų šūkių maksimalizmas ir kiti panašūs dalykai. . Šis tekstas savo kritiškumu ir savikritika stengiasi padėti žmonėms išvegti tokių spąstų.

Šiame tekste siūloma nebepatekti į akligatvius, kuriuose ilgam buvome nusėdę, nusikratyti naštos, kuri varžmo mūsų judėjimą. Kaip galime prisidėti ir dalyvauti tame, kas vyksta aplink mus?

1. 15-M judėjimas: esminės koordinatės

Akivaizdu, kad tai, kas vyksta aplink mus, yra 15-M judėjimas, pasirodęs kaip jautis nacionalinės politikos arenoje. Ar mums tai patinka, ar ne, 15-M judėjimas pranoko visus lūkesčius ir nustebino visus – policiją, politikus, žurnalistus, organizatorius, paprastus žmones, pilietinius aktyvistus, kairiuosius ir, žinoma, anarchistus. Pirmiausiai visi atsidūrė nuošalėje, o vėliau pradėjo užiminėti pozicijas 15-M. Net nemėginsime analizuoti tokio elgesio priežasčių, neapžvelgsime įvairių sąmokslo teorijų ir kitų nuodų, kurie kilo jiems atsibudus, tai nesvarbu. Bandysime nusakyti pagrindines koordinates, kuriomis juda 15-M judėjimas, bandydami atsakyti į klausimą, ar (ir kaip) įmanoma jame dalyvauti antikapitalistams ir anarchistams. Jis gali būti kiek skubotas.

Pirmas dalykas – 15-M judėjimas yra tikras socialinis judėjimas, jis yra heterogeniškas ir prieštaringas. Jame yra visko ir skirtingomis dozėmis. Čia es nepateikiame jo charakteristikos – tik keletą tendencijų, niuansų, kurie atspindi besikuriantį judėjimą – pastebėjimų apie kovas, įtampas ir nuolatinę atsakomybę.

Turint omenyje šio judėjimo socialinę kompoziciją, mitinguose ir darbo grupėse girdimus šūkius, o taip pat ir žmonių nuomones internete (twitteryje), galima pasakyti, kad, svarbiausiai, tai yra pilietinis ir atvirai deokratinis judėjimas. Jis labiau kalba apie politines ir socialines reformas (rinkimų reformą, realią demokratiją, didesnes dalyvavimo joje galimybes) kritikuoja meinstrymines politines partijas, bet ne atstovavimo sisteą ir politines partijas apskritai – jie nori, kad atsirastų daugiau žmonių pakeltomis rankomis.

Tačiau toks nuomonių turinys reiškiamas asamblėjų forma – o asamblėjos atmeta bet kokią klasinę atstovavimo sistemą (nekalbama apie jokį tapimą dar viena politine partija), neigia bet kokią iš anksto pagamintą politinę ideologiją, simboliką ar formą (jokių partijų, jokių respublikoniškų vėliavų ir netgi apibrėžtų A raidžių). Twitteryje dažnai girdimas šūkis: „Kalbame ne apie dešinę ir kairę, o apie judėjimą“. Judėjimo svarbiausi bruožai – saviorganizacija, tiesioginis veiksmas (nesmurtinis) ir pilietinis nepaklusnumas – nors šių magiškų žodžių ir negirdėti.

Smurto nenaudojimas yra vienas esminių 15-M bruožų, suprantamas be diskusijų. Prie šios problemos dar grįšime. ,

Visa tai nesumažina rūpesčio dėl to, kad judėjimo viduje aiškiai galima pastebėti „tarpusavio kovą“ tarp įvairių organizuotų ir neorganizuotų „frakcijų“. Kairiųjų politinių partijų nariai, socialinių judėjimų dalyviai, anarchistai, paprasti „įniršę“ žmonės, į judėjimą atsinešantys savo pasaulėvaizdį, grumiasi dėl ideologinės ar praktinės judėjimo orientacijos, dėl kontrolės (ir daugeliu atvejų – manipuliacijos) asamblėjoms, komitetams ir t.t. Daugelyje komitetų ar grupių matome akivaizdžių problemų – nebekalbama apie esminius tikslus, prasideda asmeniškumai, žmonės siekia tapti lyderiais, kai kurie delegatai visuotiniuose susitikimuose bando stabdyti diskusijas, siekiama kuo didesnių įgaliojimų, nedidelės grupelės bando gaivinti diskusijas ir t.t. Daugelis tokių dalykų – nedidelės patirties ir egoizmo pasėkmė, bet bandymas manipuliuoti asamblėjomis, atrodo, bus perimtas iš pasenusių vadovėlių.

Be šios kovos, yra dar ir tie žmonės, kurie prisijungia. Žmonės, kurie ateina dalyvauti, paklausyti, būti išgirsti, suteikti maisto ar kitokios paramos, pažiūrėti, kas vyksta ar tiesiog padaryti keletą nuotraukų – kaip turistai savame mieste. Sol palapinėse galima pasijusti kaip turguje, kuriame niekas neperkama ir neparduodama.

Kita vertus, didelė okupacijų problema yra ta, kad jose negali dalyvauti visi – ne kiekvienas gali kasdien lankytis centre, likti ten pernakt, ne visi gali reguliariai dalyvauti komisijose. Taip gali atsirasti neformalūs lyderiai, klikos, keistos tendencijos, kurias žmonės – o jie nėra kvaili – pastebės, aptars ir atitinkamai elgsis. Tie, kurie prisiima visą atsakomybę už okupaciją (ir tie, kurie siūlo veikti), nuo praeito savaitgalio jaučiasi vis labiau stumiami į getą. Palyginus su susitikimo ir protesto atmosfera intensyviausiomis dienomis (ypač penktadienį, kai buvo tikimasi Centrinės Rinkimų komisijos draudimų mitinguoti rinkimų dieną), savaitgalį protestuotojams pritrūko parako, atmosfera priminė žaidimą, nors komitetai, pakomitečiai ir darbo grupės veikė toliau. Kartais atrodo, kad Sol aikštė primena blogiausius skvotus getuose – nebe protestuojama, politikuojama, nebe tiek „piktinamasi“ (kad ir koks prodemokratiškas ir ribotas būtų tas pasipiktinimas), bet koncertuojama, mušami būgneliai, pietaujama, vyksta performansai, vaidina klounai ir t.t. Twitteryje, kuris, nepamirškime, suvaidino didelę rolę kylant 15-M judėjimui ir okupuojant Sol, atsiranda daug žmonių, nepatenkintų tokiais dalykais. Pavyzdžiui, praeitą savaitgalį nusksambėjo diskusijos, galima vartoti alkoholį, ar ne, šeštadienį viena iš asamblėjų turėjo palikti Sol dėl joje buvusių girtų žmonių, o būgnelių gaudimas šeštadienį privertė atidėti mitingą, nes nieko nebuvo galima girdėti (nors reikia pasakyti, kad ir būgnelius ir alkoholį Sol mėgsta daug kas).

Akivaizdu, kad 15-M judėjimas nėra revoliucinis, nėra kovingas, ir tie, kurie nesutinka su etikete „Ispanijos revoliucija“, kuri buvo pasirinkta iš pat pradžių, turi suprasti, kad ši etiketė buvo ne kas kita, kaip rinkodaros, humoro ir vilties mišinys. Nieko daugiau.

Paskutinis dalykas, kurį norėjome pabrėžti, yra mums turbūt ne mažiau svarbus nei asamblėjiškas ir horizontalus „revoliucijos“ pobūdis (apie kurį galima kalbėti nepaisant visų klaidų) – tai nuotaikų pokyčiai, kuriuos visą savaitę stebėjome Sol aikštėje. Po pirmosios masinės demonstracijos gegužės 15 ir ypač po pirmųjų aikštės užėmėjų išvaikymo, daugybė žmonių naktį užėmė Puerta del Sol aikštę – to mes dar nebuvome matę. Jokie protestai prieš karą (nors kai kurie iš jų pritraukė dar daugiau žmonių) iš tolo neprilygo dabartiniams protestams savo trukme, dalyvavimu, dalyvių požiūriais ir atmosfera. Tarsi staiga būtų išnykęs kiekvieno žmogaus pasyvumas, noras paisyti tik savų reikalų...

Malonu eiti į Sol ar kaimynines gatves dalinti brošiūrų – žmonės prieina jų paimti, paima jas šypsodamiesi, klausinėja, dėkoja. Pirmomis dienomis mažai grupei susirinkus diskutuoti žmonės stengdavosi klausytis, dalyvauti. Tapo norma matyti įvairiausius žmones diskutuojant nedidelėse grupėse. Darbo grupės ir jų visuotinės asamblėjos yra milžiniški renginiai, pritraukiantys kartais 500, 600, o kartais netgi 2000 žmonių (sėdinčių, stovinčių, prieinančių paklausyti). Be to, pastoviai jaučiama gera nuotaika – nuotaika, kad „vyksta kažkas ypatingo“. Visa tai penktadienį – šeštadienį pasiekė kulminaciją: kai klausaisi,, kaip 20,000 žmonių šaukia „Mes nelegalai“ ir džiaugiasi kaip taisykles pažeidinėjantys vaikigaliai, atima kvapą. Tačiau aišku, kad ši intensyvaus dalyvavimo ir tikros politikos atmosfera pradeda slūgti – iš dalies dėl adrenalino penktadienio naktį (susirėmimų su policija), iš dalies dėl sprendimo „nedaryti politikos“ šeštadienį ir sekmadienį, savaitgalis buvo šventiškesnis ir priminė cirką. Netgi tai turint omenyje, mes neprisimename nieko panašaus į tai, kas vyksta dabar.

Versta iš libcom.org

Franco Berardi - Bifo. Geismo bendruomenė

Geismo bendruomenė yra chaotiška, ji laikinai sukuria chaosą, sulipdo trapų pasidalinto džiaugsmo ir bendrų vizijų statinį.

Iširus geismo bendruomenei, dingus jausmams, chaosas pradeda skausmingai skleistis. Kaip pasakytų Philipas Dickas*, tada ima kauptis „šlamštas“, kosminės šiukšlės, liekančios pasaulyje po to, kai išsiskiria mylimieji ir miršta draugystė.

Geismo bendruomenė neturi nieko bendro su bendruomene, turinčia bendras šaknis, su tauta, etnosu ar nacija.

Bendras šaknis turinčią bendruomenę jungia „priklausomybė“: skirtybės (differences) yra niekas, svarbi tik tapatybė. Priešingai, geismo bendruomenėje priklausomybės nėra – yra tik paskirų žmonių (singularities) susidūrimai.

Ir mes puikiai žinome, kas yra geismo bendruomenė. Pažinome ją saulėtais rytais, kai draugo (-ės) kūnas žadindavo mus, glostydamas po antklode gulintį mūsų kūną.

Pažinome ją gatvių barikadose tarp sudegintų mašinų, bandydami sulaikyti judančius šarvuočius.

Pažinome ją klykdami iš džiaugsmo, kai staigiai susidurdavome ūkanotose traukinių stotyse.

Pažinome ją, kai laukdami paskutinio metro kartu su minia žmonių išgirsdavome naktinį fleitos skambesį.

Geismo bendruomenė ir filosofinis aktyvizmas stovyklauja kartu ir miega vienoje palapinėje.

<...> Pasipriešinimas yra beviltiškas – priešindamasis tu iš tiesų gini tas sąvokas, kurios pasauliui nebetinka. Priešindamasis tu paverti išstumi geismą darbu, o tai neveikia, nes mes tikime kūrybiniu procesu.

Pasipriešinimas yra tai, kas priešinga kūrybiškumui.

Pakrikus bendruomenės betarpiškumui, atsiranda depresija. Autonomiškumo ir geismo politika buvo tai, kas augino bendruomenę. Kai prarandama galia augti, visuomenė tampa depresijos zona.

Bendruomenė, apie kurią kalbu, nėra pagrįsta kilme, praeitimi, ryšiais su žeme, krauju ar tapatybe. Tai – laikina bendruomenė, susikurianti vardan to, kas įmanoma, vardan geismo, noro, pažado, lūkesčio.

Laikinos bendruomenės – štai apie ką kalbu. 1968-ųjų judėjimai pradėjo kurti laikiną, nomadišką bendruomenę, kuri vėliau ilgainiui iširo ir išsiblaškė.

Iš knygos „Felix Guattari: Thought, Friendship and Visual Cartography“.

*Philipas Dickas (1928 – 1982) – amerikiečių rašytojas, savo mokslinės fantastikos kūriniuose svarstęs politines, socialines ir metafizines problemas.