2011-12-18

Saul Newman. Postanarchija visur aplink mus degant kapitalizmui

Visur aplink mus dega kapitalizmas; po savęs jis palieka bankrutavusios finansinės ir politinės sistemos griuvėsius. Beribio ekonominio augimo iliuzija ir nesibaigianti vartotojiška utopija tapo sutriuškinta visiems laikams. Dabar valdžia mums gali pasiūlyti tik diržų politiką ir sunkmetį. Bet jos pasitikėjimas savimi senka. Mūsų politikos ir ekonomikos valdytojai žino, kad žmonės jais nebetiki, ir anapus suvaidintos valdžios ramybės glūdi baimė – sukilimo baimė, sena baimė, sukausčiusi kiekvieno režimo vaizduotę. Argi virš visko – pradedant politikų pranešimais ir baigiant ekonominių guru skelbiamomis pranašystėmis rinkai bei garsenybių realybės šou – netvyro šiokia tokia neviltis – tarsi visa kapitalistinė spektaklio sistema (sistema, kuri bet kuriuo atveju nebetiki savimi ir galbūt niekad netikėjo) bijotų atskleisti po savo fasadu glūdintį nihilizmą?

Šie metai yra sukilimų, prasidėjusių Kairo, Tuniso ir Bengazi gatvėse ir pasibaigusių Atėnų, Madrido aikštėse bei Volstryte, metai. Įvyko stebuklas – paprasti žmonės išėjo į viešas vietas ir atsikovojo jas kaip viešas erdves; tam nereikėjo nei leidimų, nei oficialaus atstovavimo. Kai kur jie nuvertė valdžias, kitur ėmę daryti didžiulį spaudimą atgyvenusioms politinėms sistemoms, kurios netgi nebesistengė apsimesti, kad jiems atstovauja. Tahriro ir Syntagmos autonominės zonos atskleidė absoliučią prarają tarp žmonių iš vienos pusės ir formalių valstybinės valdžios mechanizmų iš kitos. Žmonėms parodžius atsisakymo paklusti ženklą, atsivėrė nauja politinė erdvė, kurioje iš anksto neįmanoma numatyti pasekmių. Šie judėjimai ir okupacijos buvo reikšmingos ne todėl, kad pasiekė konkrečius tikslus, bet todėl, kad įkūnijo naują kolektyvinį politinį gyvenimą, politiką, kuri atsisakė būti atstovaujama atgyvenusių politinių partijų. Ispanijoje pasipiktinusieji šaukė „Jūs mūsų neatstovaujate!” – tai galima suprasti ir kaip nusiskundimą dėl atstovavimo trūkumo, ir kaip troškimą visiškai nusikratyti atstovaujančios valdžios bei veikti patiems.

Viena iš daugelio šių sukilimo pamokų yra tai, kad jau nebėra skirtumo tarp formalios demokratijos ir diktatūros; skiriasi nebent priespaudos lygmenys. Policinė galia, kurios vaiduoklišką egzistenciją demokratinių valstybių gyvenime Walteris Benjaminas vadino pribloškiančia, juntama visur. Kuo skiriasi Mubarako ar Assado mėginimai išjungti socialinius tinklus Egipte bei Sirijoje ir Camerono grasinimai tą patį padaryti Jungtinėje karalystėje?

Bet kuriuo atveju, kas yra demokratija, jei ne sistema, išgudanti masinį pasitenkinimą bejėgiškumu, kolektyvinė savanoriška vergija, įteisinta grynai simboliško balsavimo ritualo? Neseni sukilimai turi būti vertinami kitaip nei vien tik sukilimai už demokratiją, kurios sąvoka dabar tampa tokia dviprasmiška. Greičiau šie sukilimai išreiškė kolektyvinį ryžtą nebevergauti. Juose buvo suvokta, kad kiekviena galios sistema galiausiai yra trapi ir priklausoma nuo to, kaip mes susvetimėjame su savo galiomis bei jų atsisakome.

Kalbu apie sukilimą, bet ne apie revoliuciją. Revoliucija vieną galios režimą nuverčia tam, kad pakeistų jį kitu; sukilimas, priešindamasis savo institucionalizacijai, sunaikina bet kokią valdžią. Galbūt geriausiai jį apibrėžė Maxas Stirneris: “Jis [sukilimas] nėra kova prieš valdančiuosius; jei jis plinta, valdžia žlunga pati; sukilimas – tai mano paties išsilaisvinimas nuo valdančiųjų“.

Mūsų pačių išsilaisvinimas iš valdančiųjų yra slenkstis, kurį visada reikia peržengti radikalioje politikoje. Sukilimas vyksta mikropolitinėje erdvėje, kuri yra kartu etinė, psichologinė ir dvasinė, kartu individuali ir kolektyvinė. Ji susijusi su mūsų pačių troškimų ir prisirišimo prie valdžios analizavimu, su santykių su kitais pasikeitimu.

Jungtinėje Karalystėje neseniai įvykusias riaušes nuo kitų sukilimų skiria tai, kad joms trūko etinės (o taip pat ir politinės) dimensijos ir tai, kad jos pasižymėjo blogiausios rūšies nepilietiškumu. Kalbu ne apie išniekintą nuosavybės idealą, kuriam mes ir neturime turėti pagarbos. Mus pribloškia ne riaušininkų nepagarba prekei, bet absoliutus jos garbinimas – visa maištinga energija buvo iššvaistyta vaikantis kvailų dizainerių etikečių! Raskite geresnį to, ką Stirneris vadina turto apsėdimu, pavyzdį – kai žmogus tampa apsėstas daikto, kurį nori turėti? Riaušės ir plėšikavimas tapo kraštutine vartotojiškos visuomenės fetišizmo išraiška, todėl jos įvyko tos visuomenės viduje – o taip pat neišėjo anapus struktūros „įstatymas ir tvarka – nusikaltimas“ ribų. Riaušių problema buvo ne jų transgresyvumas, bet absoliutus netransgresyvumas – jos netapo proveržiu anapus vartotojiškumo religijos.

Besiplėtojant riaušėms vėl pasirodė senasis anarchijos vaiduoklis, ir tai leido suaktyvinti policijos galias. Bet anarchizmas – kaip politikos ir laisvo, etiško gyvenimo apraiška – turi mažai ką bendro su tokiu kvazireliginiu smurto spektakliu. Tačiau tai – paties žmogaus pasirinkta nepaklusnumo disciplina, tai, ką Foucault vadino valingu nepaklusnumu. Kaip jau seniai pastebėjo La Boëtie, mes lengvai įgyjame paklusnumą – jis yra įprotis. Taigi, turime išsiugdyti nedisciplinuotumo discipliną; turime tapti laisvės asketais. Turime, kaip sakė Georges‘as Sorelis, išsiugdyti „laisvės įpročius“.

Anarchizmas, kurį aš mieliau vadinu, postanarchizmas, yra daugiau nei politinė ideologija. Jis šiandien tapo visos radikalios politikos etiniu ir politiniu horizontu. Autonomijos, kuri gali būti pasiekta tik bendrai, troškimas ir kylantys judėjimai, kurie ne tiek protestuoja prieš mūsų gyvenimo skurdą, kiek su džiaugsmu pasitinka radikaliai kitokį gyvenimą, yra aiškūs šio horizonto plėtimosi ženklai.

Saulas Newmanas – politikos filosofas ir Londono Goldsmiths universiteto dėstytojas. Newman pagarsėjo nukalęs terminą “postanarchizmas.” Paskutinė jo knyga – „Postanarchizmo politika“.

Adbusters vertė KP

2011-11-16

Gilles Deleuze apie Felixą Guattari: Mašinos, sprogdinančios struktūrą

Guattari teiginys "visi mes esame grupelės" išties tampa pranašyste apie naująjį subjektyvumą, grupės subjektyvumą, kuris nesileidžia izoliuojamas ryžto atkurti savąjį aš (arba dar blogiau – superego), bet besiplečiantis keliose grupėse. Šios grupės išlaiko galimybę skaldytis, jos yra pagrįstos įvairove, pasiduoda įvairioms įtakoms, paremtos laisvo dalyvavimo (optional) principu. Gera grupė nelaiko savęs unikalia, nemirtinga ir reikšminga, <...> bet įsilieja į išorinį gyvenimą, kuris grupei meta iššūkį, suteikdamas jai galimybę išgyventi beprasmybę, mirtį ir išsiskaidymą; „būtent tokia yra atvirumo kitoms grupėms pasekmė“.

Guattari yra svarbus dėl skirtumo, kurį jis mato tarp pajungtų grupių ir grupių – subjektų. Grupes pajungia ne vien tik lyderiai, kuriems jie atsiduoda ar pareiškia apie savo prielankumą, bet ir masės. Hierarchija, vertikalia ar piramidine struktūra, kuria pasižymi pajungta grupė, siekiama apsisaugoti nuo bet kokios galimos beprasmybės, mirties ar išsiskaidymo, trukdyti bet kokiam kūrybingam proveržiui ir užsitikrinti savisaugos mechanizmus, kurių esmė – atsiskyrimas nuo kitų grupių. Jų centralizacija vykdoma pasitelkiant struktūrą, totalizaciją, unifikaciją; grynosios kolektyvinės saviraiškos galimybę pakeičia stereotipinių pasakymų asambliažai, neatitinkantys tiek realybės, tiek subjektyvumo (taip nutinka, kai iškyla oidipizacijos, superegoizacijos ir grupinės kastracijos fenomenai). Kita vertus, grupės – subjektai pasižymi transversalumu, saugančiu nuo totalumo ir hierarchijų. Jos yra saviraiškos agentai, geismo terpės, institucinės kūrybos elementai. Tačiau tokie klausimai kyla ne tiek dviems atskiroms grupėms, kiek dviems vienos institucijos pusėms – grupei-subjektui visuomet kyla pavojus leistis būti pajungtai, patirti paranojišką susitraukimą – taip nutinka, kai grupė siekia bet kokia kaina amžinai išlikti subjektu. Partija, kuri kadase buvo revoliucinė, o dabar yra daugiau ar mažiau pajungta dominuojančiam diskursui, masių akyse vis dar gali užimti vietą, kurį jau yra apleidusi, nepaisant savo pačios situacijos gali likti ne savo diskurso skleidėja – ji gali net išduoti tą diskursą, kai evoliucionuojantys galios santykiai sąlygos grįžimą į normalų būvį.

Savaime suprantama, kad jei apie grupės funkcionavimo problemas nekalbama pradžioje, po to apie tai kalbėti bus per vėlu. Daugybė grupelių, kurios mases įkvepia tik savo vaizduotėje, jau taiko pajungimu, lyderyste, „signalais iš viršaus“ ir narių branduoliu grįstas struktūras – taip jos pačios atkuria klaidas ir perversijas, kurioms siekia priešintis.

Išlieka geismo arba pasąmoningo subjektyvumo problema: kaip grupė išlaiko savo geismą, jungia jį su kitų grupių ir masių geismais, kaip jie kuria atitinkamus kūrybinius diskursus ir kuria sąlygas ne unifikacijai, bet daugialypumui, padedančiam diskursams tapti maištingiems? Tokio reiškinio, kaip geismas, nesupratimas ir represavimas iškelia pajungimo ir biurokratizacijos struktūras. Tokiose grupėse veikia išskirtinumo, atsirinkimo ir likusiųjų atrankos mechanizmai: iš kitų išsiskiria tariami avangardo ekspertai, jie atsirenka disciplinuotą, organizuotą, hierarchizuotą proletariatą ir atrenka likusiąją dalį – subproletariatą, kuris turi būti pašalintas arba perauklėtas. Bet būtent toks suskirstymas į tris dalis atkuria padalijimus, kuriuos bružuazija pritaikė proletariatui ir kuriais pagrindė savo valdžią kapitalistinių gamybos santykių struktūroje. Bandymas nukreipti tokius padalinimus prieš pačią buržuaziją – tai iš karto pralaimėta kova. Revoliucionieriams kyla užduotis panaikinti patį proletariatą – tai yra, nedelsiant panaikinti pasidalinimą tarp avagardo ir proletariato, tarp proletariato ir subproletariato – reikia veiksmingai kovoti prieš visus išskirtinumo, atsirinkimo ir likusiųjų atrankos mechanizmus, kad galėtų iškilti subjektyvumai ir paskirybės, galinčios megzti transversalios komunikacijos saitus.

Srautai, kapitalistinėje visuomenėje sukuriantys gausybę pabėgimų linijų, priartinantys proveržius, priverčiantys trūkinėti patį socialinį determinizmą bei istorinį priežastingumą; leidimas atsirasti kolektyvinei saviraiškai, gebančiai atrasti naujus geismu grindžiamus diskursus; ne avangardo, bet adekvačiai į socialinius procesus reaguojančių grupių, kurių tikslas – vesti tiesą tokiais takais, kuriais ji paprastai nevaikšto, kūrimas, - visa tai yra revoliucinio subjektyvumo kūrimas. Ir nebėra reikalo klausti, kas turi eiti pirma – libidiniai, ekonominiai ar politiniai sprendimai, nes toks subjektyvumas peržengia ribas tarp tradiciškai atskirų sričių; pasiekiamas proveržio taškas, kai politinė ekonomija ir libidinė ekonomija tampa tuo pačiu. Pasąmonė yra ne kas kita nei grupės subjektyvumas, kai į struktūras įdiegiamos sprogdinančios mašinos – taip struktūros priverčiamos atsiverti ir išlaisvinti savo užslėptą potencialą, paverstą sprogimo atneštos ateities realybe.

Pagal Gilles Deleuze knygą „Desert Islands and Other Texts, 1953-1974“ parengė ir vertė KP


2011-10-28

Peter Gelderloos. Pamąstymai apie JAV Occupy judėjimą

Centrinės aikštės Ispanijoje nebėra okupuotos, bet kai kur gegužės pakilimas dar stipriai jaučiamas. Pavyzdžiui, dinamiška kova plečiasi Barselonoje, kur platus įvairių žmonių būrys renkasi į savaitines bendruomenių asamblėjas, protestus, okupuoja ligonines, blokuoja kelius, kovoja prieš išvarymą iš namų už paskolų nemokėjimą, rengia solidarumo demonstracijas prieš represijas.

Bendruomenių asamblėjos užima išskirtinę vietą – jos tarsi stiprus stuburas sujungia visas vykstančias kovas. Maždaug dvidešimtyje Barselonos bendruomenių kas savaitę po 20 – 100 kaimynų susitinka apsvarstyti savo problemas, galvoti apie ateities veiksmus, dalintis naujienomis. Kiekvienos bendruomenės struktūra skiriasi nuo kitų, ir kartais atskirų bendruomenių nariai susirenka pasidalinti mintimis ir koordinuoti veiksmų tarp skirtingų bendruomenių. Šios bendruomenių asamblėjos keičia kovos veidą Barselonoje, išvengdami ankstesnių politiškai susiskirsčiusių getų izoliuotumo ir atskirumo; jos kuria neformalių diskusijų tarp skirtingų kartų žmonių erdvę, atveria galimybes propagandai ir teisinei pagalbai, užkerta kelia izoliacijai, kurių labiausiai savo represijomis siekia valdžia. Jei mes gatvėse sutikome savo kaimynus – mes jau nebe vieni; valstybė mus gali uždaryti kalėjime ar palaužti mūsų pasipriešinimą, bet jie jau nebeatskirs mūsų vieno nuo kito.

Kai kurių bendruomenių asamblėjos, kurioms priklauso jupiai, liberalai ir autoritariniai socialistai, neteko didelės dalies dalyvių, nes praleido mėnesius stengdamosi tapti vieningomis, sukurti savo tapatybę, šiam tapatybės kūrimui naudodamos konsensuso ar balsavimo procedūras. Tuo tarpu dinamiškesnės, efektyvesnės bendruomenės pripažino, kad „mes esame ne organizacija, mes – bendruomenė; mes esame ne vieningi, o skirtingi. Vienintelis mums bendras dalykas – bendruomenė, kurioje gyvename, todėl stengiamės, kad gyventi būtų geriau“.

Svarbu ir tai, kad bendruomenių asamblėjos savo susitikimais meta iššūkį kapitalistiniam izoliuotumui ir viešosios erdvės „aptvėrimams“. Kiekviena bendruomenės asamblėja – tai be leidimo vykstanti aikštės, parko ar gatvės kampo okupacija, kuri griauna teisines normas ir leidžia pademonstruoti, kad miestas – mūsų. Buvo daug atveju, kai bendruomenių asamblėjos protestuodamos (pavyzdžiui, prieš ligoninės uždarymą) užblokuodavo didžiąsias gatves, arba tiesiog susitardavo susitikti gatvės viduryje ir blokuodavo eismą. Policija nesiryžta sudaryti asamblėjoms problemų: bet kokios represijos į gatves pritrauktų daugiau žmonių. Bėgant laikui bendruomenių asamblėjos paneigė nuomonę, kad gatvėse viešpatauja valdžia: policijai paklausus, ar demonstrantai turi leidimą, jie tik ima juoktis.

Įdomu, bet aikščių okupacijos, prasidėjusios gegužės 15-ąją tapo unikalia proga susitikti žmonėms, bandantiems pakeisti pasaulį, bet atrodo, kad kiekviename žingsnyje mes turime aplenkti kliūtį, sukurtą pradinio 15M judėjimo pavidalo. Taip pat ir JAV „Occupy Wall Street“ akcijos tėra kokonas, kurį reikia praplėšti, kad būtų galima eiti toliau.

Prisiminimai apie tai, kaip praeityje buvo bandoma judėjmus biurokratizuoti, įtraukti į didžiąją politiką grassroots politikus ar nuraminti pačius judėjimus, padėjo judėjimui išvengti eilės klaidų. Nepaisant bandymų centralizuoti asamblėjas, jos išlieka nepriklausomos ir decentralizuotos, suteikia plačias dalyvavimo galimybes. Tai reiškia, kad politikai, besistengiantys pasinaudoti šiomis erdvėmis, bus išspirti iš asamblėjų, jei viešai demonstruos savo ketinimus.

Prieš globalinę ekonominę krizę vykusių kovų atmintis leido žmonėms ne tiesiog reaguoti į dabartinę krizę, bet suformuluoti gilesnę sistemos, atsakingos už jų bėdas, kritiką. Tai leido nuo skundų dėl tam tikrų įstatymų ar bankų sistemos – krizės atpirkimo ožio - veikimo netobulumų pereiti į radikalią valdžios ir kapitalizmo kritiką. Įvairius žmones pritraukęs judėjimas vadina save antikapitalistiniu – taip jis save priskiria daugiau nei šimtmetį Europoje vykstančių kovų tradicijai.

Jungtinės Valstijos yra šalis, kurioje gausu liaudies kovos pavyzdžių. Bet tai – šalis, kurioje labiau nei kitur įsiskverbė socialinė amnezija. Atrodo, kad tam tikra prasme „Occupy Wall Street“ akcijos tampa tik mada. Liūdna, kad jos tiek mažai remiasi ankstesnėmis kovomis, netgi tomis, kurios vyko prieš kelioliką metų. Amerikiečių istorinė amnezija turi būti įveikta, jei kova siekia įgyti jai reikiamą perspektyvą.

Judėjimui nepaprastai padeda ir tarptautiniai kontaktai. Kadangi asamblėjose dalyvauja imigrantai, mes daugiau sužinome apie Argentinos bendruomenių asamblėjas 2001-aisiais, mokomės iš Čilės studentų judėjimo ar mapučių kovų, plėtojame modelį, kurį per kelis pastaruosius metus „atrado“ Sietlo solidarumo tinklas. Kadangi palaikome tiesioginius solidarius ryšius su tarptautinėmis kovomis, pacifistams pasakojant istorijas apie arabų pavasarį ar sukilimą Islandijoje, bandant Barselonos judėjimą nukreipti teisiniu pilietininkų keliu, mes, turėdami draugų ir Kaire, ir Reikjavike, galime visiems priminti, kad visuose sukilimuose buvo kovojama su lazdomis, akmenimis ir molotovo kokteiliais, ir bet kuriuo atveju skelbti pergalę dar per anksti.

Atrodo, daugelyje JAV miestų occupy judėjimas tampa paženklintas tam tikru šovinizmu ir nekritišku kituose pasaulio taškuose vykusių judėjimų taktikos perėmimu. Bandymas „atsiimti Ameriką“ – tai tikra susinaikinimo strategija – taip kuriama fiktyvi bendruomenė, kurioje iš tiesų esama priešiškų interesų ir troškimų, ir kuri neišvengiamai taps užvaldyta galingiausių joje esančių jėgų.

Iš tiesų, bandant atsakyti į klausimą, kodėl toks populizmas tampa problema, nereikia net dairytis po kitas šalis. George‘as Washingtonas ir Jamesas Madisonas buvo vieni turtingiausių Šiaurės Amerikos kolonijų gyventojų. Vienijančiu patriotizmu jie pasinaudojo tam, kad sukeltų ant kojų ūkininkus ir darbininkus, leistų jiems kovoti ir mirti už pačių Washingtono ir Madisono interesus ir išspyrė 1% viešpatavusių britų. Kai viskas buvo padaryta, jie surašė konstituciją, išsaugojusią jų privilegijas ir galią bei numalšino keletą ūkininkų sukilimų, kuriais jie stengėsi pasipriešinti šiai tyliai kontrrevoliucijai. Gražiai pakalbėję apie „laisvę“, jie nesivaržydami tęsė Amerikos čiabuvių genocidą ir pagrobtų afrikiečių pavergimą.

Amerikietiškai tapatybei reikėtų mesti iššūkį: tai – vienas seniausių metodų, kuriais vidurinįjį ir žemutinį Amerikos gyventojų sluoksnį galima priversti išduoti save ir nustumti į šalį tuos, kurie šioje hierarchijoje yra dar žemiau. JAV turbūt būtų nesukūrusios didžiausios turtinės nelygybės vadinamajame išsivysčiusiame pasaulyje, jei prie to nebūtų prisidėjusi didžioji visuomenės dalis. Žemiau to 1%, yra daugybė žmonių, siekiančių kilti hierarchijos laiptais, ir nusikratę nuo medžio pakankamai obuolių jie paprasčiausiai pamirštų savo nepasitenkinimą, vaidintų esą tokie patys kaip kiti.

Amerikiečiai maištininkai ir revoliucionieriai turėtų daugiau kovoti dėl savo gyvenamųjų rajonų, kovoti už orų gyvenimą juose, neleisti jų dažnai rekonstruoti ir paversti buržujiškomis erdvėmis. Mąstymai apie “amerikietiškumą” kaip vienijantį, jungiantį idealą ir ksenofobiškas išskirtinumo pojūtis turi išnykti tam, kad atsirastų jautrumas vietinėms kultūroms ir atvirumas pasauliui. Progresyvios „globalaus mąstymo“ klišės lozunguose nepakanka. Žmonės turi suvokti esą tų globalių kovų dalis, galintys daryti įtaką toms kovoms ir būti jų įtakojami.

Darydamos susirinkimus miesto erdvėse be leidimų bendruomenių asamblėjos griauna valdžios ir verslo viešpatavimą viešojoje erdvėje, kuria matomą saviorganizacijos pavyzdį. Jei tokioje asamblėjoje dalyvautų tik penkiasdešimt žmonių, tūkstančiai vistiek pamatys, kad kažkas vyksta – tai keičia jų supratimą apie tai, kas normalu ir įmanoma. Ta – nemenkas pasiekimas. XX amžius kapitalizmo istorijoje buvo viešųjų erdvių „aptvėrimo“ amžius ir tuo priminė prieš šimtmečius įvykusius bendruomeninių žemių aptvėrimus – tokia strategija buvo naudinga kapitalizmo plitimui.

Asamblėjose mes ieškome būdų imtis veiksmų patys. Kas gali būti nuobodžiau nei sėdėjimas dvi valandas susitikime, kuriame mes sutinkame elgtis pagal prieš mus nukreiptas taisykles, galbūt pasirašome porą peticijų, pagal tam tikras taisykles susirenkame protestuoti, o kitką paliekame specialistams? Jei kas nors pakalbėtų apie būtinybę nesiimti smurto ar gerbti įstatymo, jis turbūt būtų nušvilptas, arba į jį būtų pasižiūrėta kaip į naivuolį. Jei kas nors pradėtų kalbėti apie derybas su politikais ar paramą politinei partijai, tas žmogus tikriausiai būtų išspirtas iš asamblėjos.

Reikalas tas, kad bendruomeninės asamblėjos atviros ne kiekvienam. Tai nėra erdvės, skirtos fašistams, politikams, žurnalistams (bent jau kai kuriose asamblėjose) ir bosams. Tai – erdvės, kuriose gimsta kova prieš kapitalizmą, tą kovą kuriame mes, pasipiktinusieji ir gerbiantys solidarumo principą. Todėl mes nepasitikime demokratijos pagrindais – lygioms teisėms, laisvu žodžiu ir visuotiniu dalyvavimu. Nereikia pamiršti, kad tiesioginės demokratijos ideologai bando užmaskuoti konfliktą tarp teisių ir laisvės idealo. Demokratijos principus sukūrė elitai, suinteresuoti suvaldyti klasių konfliktą ir išlaikyti klasinę visuomenę. Todėl kova, kuria stengiamasi mesti iššūkį šios sistemos pamatams, turi būti antidemokratinė.

Nors, kaip jau pastebėjo 15M judėjimą sekusi alternatyvi žiniasklaida, judėjimo šūkis yra „tikroji demokratija dabar“, bent jau Barselonoje, kur šis judėjimas yra stipriausias, žmonės vis labiau nusigręžia nuo demokratijos sąvokos ir artėja prie minties apie antikapitalistinį konsensusą. Judėjime vis dar apstu demokratinės retorikos, bet kas mėnesį ji darosi silpnesnė, o aktyviausios, dinamiškiausios bendruomenės savo pagrindiniu principu laiko ne paramą demokratijai, o bendrą priešiškumą kapitalizmui.

Tuo tarpu miestai, kurių pasipriešinimas laikėsi demokratinės ideologijos, greitai iššvaistė savo energiją. Tai neturėtų stebinti. Judėjimai, kuriuose bandoma suvienyti fašistus ir imigrantus, kuriuose tikimasi įkvėpti žmones peticijomis valdžiai, kuriuose iš mūsų reikalaujama gerbti įstatymus, kuriuos sukūrė tie, kurie mus valdo, kuriuose sutinkama patikėti policijai prievartos monopolį, kuriuose kalbama apie dirbtinę vienybę, tam panaudojant ilgus, sunkius ir lengvai manipuliuojamus susitikimus, kuriuose ta vienybė vertinama labiau nei pasitikėjimas decentralizacija ir pačių žmonių sugebėjimu organizuotis – tokie judėjimai yra pasmerkti žlugti.

Būdami komunikabilūs ir taip stengdamiesi nugalėti visuomenės izoliaciją, populizmo turime kratytis kaip maro. Populizmas yra ne tik neproduktyvus, jis gali būti ir pavojingas. XX a. 3 dešimtmetyje, globalios antikapitalistinės kovos apogėjuje, judėjime atsirado fašizmas. Nors fašizmas – dešinioji ideologija, ji prasidėjo nuo antikapitalistinės retorikos, kurioje miglota elito mažuma buvo kaltinama „tautos“ apiplėšimu – daug pasekėjų ši ideologija rado dirbančiųjų judėjimuose. Bosai greitai parėmė naująjį fašistinį judėjimą, jį saugojo ir rėmė – tai buvo efektyvus būdas neutralizuoti revoliucines kovas. Judėjimas už demokratiją, vykstantis dabar, užkerta kelią tam, kas blogiausias fašizme – propaguoja toleranciją, bet kai kur jis užsitikrino į priekį žvelgiančių elitų finansavimą, nukreipė augančias kovas populistinėmis kryptimis ir atvėrė kelią tų kovų susinaikinimui iš vidaus, marginalizuodamos radikalesnius elementus ir padėdamos juos represuojant.

Nuo pat pradžių „valdžios tautai“ samprata tarnavo valdžiai kaip galimybė padidinti jos projekte dalyvaujančiųjų skaičių. „Tautos“ nariais niekad nebuvo leidžiama būti vergams ir užsieniečiams, gyvenantiems šalies ribose. Laisvės klausimas susijęs ne su tuo, kas valdo, bet su tais, kurie yra valdomi – arba tvarkosi patys.

Šiuo atžvilgiu Jungtinių Valstijų gyventojai turi didelį pranašumą prieš Barselonos gyventojus. Ispanijos valstybė demokratijoje gyvena tik nepilnus keturiasdešimt metų, o perėjimas į ją iš diktatūros buvo panašus į kortų perstumdymą: fašistai tapo konservatoriais, o socialistai buvo įsileisti į valdžią tik su ta sąlyga, kad nepakeis ankstesnėje santvarkoje gyvavusių taisyklių. Žmonės čia gali ir klysti, kalbėdami apie „tikrą“ demokratiją – tarsi jų pačių demokratija būtų kažkokia netikra ar skirtųsi nuo demokratijos likusioje pasaulio dalyje.

Jungtinės Valstijos – seniausia demokratija planetoje. Čia žmonės negali teisintis, kad nesupranta demokratijos prigimties. Apolitiškoje visuomenės daugumoje galbūt esama didesnės paniekos politikams ir apskritai valdžiai nei daugumoje kitų šalių. Pavyzdžiui, šiaurės Europos gerovės valstybėms pavyko sunaikinti liaudies autonomiją – buvo sukurta priklausoma pataikūnų visuomenė, kuri net šiandien, augant neteisybėms ir valdžios fašizmui, nėra įgali pradėti socialinių kovų. Į amerikiečių kraują įaugęs nusiteikimas prieš valdžią, nors jis yra linkęs likti inertiškas ir taip susinaikinti, galėtų tapti svarbiu socialinių kovų ingredientu.

Apskritai, žmonėms Jungtinėse Valstijose kovoti prieš galią yra labai nepatogu. Praeityje socialinės kovos buvo brutaliai numalšintos, svarbios pamokos liko neišmoktos. Visuomenėje, kuri yra sukurta tam, kad ją valdytų pinigai, viską reikia pradėti iš pradžių. Tačiau iš dalies būtent dėl to žmonės JAV turi unikalią galimybę įtakoti kovas visame pasaulyje – taip įvyks, jei jie įveiks kliūtis ir pavers šiuos protestus kažkuo galingu. Aišku viena: Barselonos bendruomenių asamblėjose žmonės tarpusavyje šnabždasi: „Dabar okupacijos prasideda net JAV, vadinasi, vyksta kažkas ypatinga!”

Peteris Gelderloosas yra amerikiečių anarchistas, 2005-aisiais parašęs knygą „Nesmurtinis pasipriešinimas yra provalstybinis“. Dabar jis gyvena Barselonoje.

Parengta ir versta iš libcom.org

2011-10-15

Kapitalizmas, šizofrenija ir paskirybių kūrimo menas

Vakar teko skaityti pranešimą keisto formato konferencijoje "Kodėl aš toks protingas, arba slinktis tarp bepročio ir išprotėjusio", kurią paskutines dieneles gyvuojančioje Fluxus ministerijoje surengė jauni filosofai. Čia pateikiu savo pranešimo tekstą.

1972 metais Gillesas Deleuze‘as ir Felixas Guattari išleido pirmąjį knygos „Kapitalizmas ir šizofrenija“ tomą „AntiOidipas“. Jame jie kalba apie tris sociumo „formacijas“ – teritorinę, despotišką ir kapitalistinę, kurios kiekviena kitaip įkalina ikisubjektyvioje pasąmonėje veikiančias produktyvias geismo mašinas. „Antioidipo“ autoriai konstatuoja, kad kapitalizmo situacija unikali – jis, susikūręs ant despotiškos valstybės griuvėsių, siekdamas savo tikslų privalo nuolat perkoduoti ir deteritorizuoti vertybių ir tapatybių srautus, rasti ir užkariauti naujas erdves, į kurias galėtų plėstis, kaupdamas pridėtinę vertę. Ši užduotis sistemai tampa dar sunkesne, kai kapitalas suvokia negalintis peržengti savo paties ribų – negali liautis siurbęs pridėtinės vertės iš geismo mašinų produktų, kitaip geismo varomas kūrybinis perteklius, tampantis išorine kapitalizmo riba, sunaikintų patį kapitalizmą. Taigi, jei nuolat perkoduojamas ir į naujas erdves persikeliantis kapitalizmas tampa išorine tradicinio sociumo riba, jo paties riba tampa tai, kas „Antioidipe“ vadinama šizofreniniu – revoliuciniu poliumi – geismo mašinų kūrybinė emancipacija, sunaikinanti patį kapitalizmą. Beje, pati šizofrenija, pasak „Antioidipo“ autorių, gali tapti revoliucine strategija, jei ji įgalina žmones peržengti kapitalistinį barjerą, suardyti kodo sankcionuojamą tvarką.

Kita vertus, kapitalizmas nebegali pritaikyti abstrakčių tradicinių normų – kodų, egzistuojančių tradicinėje molinėje struktūroje. Jei kodus keičia pinigai, tai normas – vadinamoji abstrakti kiekybinė aksiomatika (tokią aksiomatiką plika akimi galime stebėti šiuolaikinėje makroekonomikoje ir kitose ekonomikos mokslo šakose, kur kapitalistiniai dėsniai gali keistis su kiekvienu nauju svyravimu akcijų biržose, tačiau jie nenustoja savo autoritetingo statuso, kaip „racionalūs ekonomikos dėsniai“). Kaip sako D&G, „bankininkas, generolas, pramonininkas, viduriniosios ir aukščiausios klasės vadybininkas, vyriausybės ministras kalba kaip šizofrenikai, bet jų kalba kapitalistinei tvarkai tarnauja kaip statistika“. Tuo tarpu miesto meras šiandien gali pasiskelbti menininku, o poryt – Lietuvos prezidentu. Tai – irgi ženklas, kad sistema atsidūrė ant beprotybės ribos. Nuolatinės ribos, kurias tenka peržengti kapitalizmui krizių metu ir privalėjimas bet kuria kaina išlaikyti pelną verčia visą sistemą balansuoti ant pavojingos ribos tarp šizofrenijos ir paranojos.

„Perkoduodamas“ srautus, kapitalas stengiasi pasiekti tokią stadiją, kai sociumo struktūros virs kapitalistinę gamybą štampuojančiomis mašinomis, o molinės organizacijos atstovas iš centralizuotai galiai paklusnaus subjekto taps „šizofreniku“, kuriame sėkmingai sugyvens abstrakčias bei nuolat kintančias normas pripažįstantis kapitalistas ir naujų pojūčių geidžiantis proletaras. Taip bus galima atsakyti į Spinozą ir Wilhelmą Reichą kakinusį klausimą: kaip įmanoma, kad pavergtieji patys trokšta savo išnaudojimo. Kapitalistinės aksiomos – pelno, darbo, vertės ir vertybių dogmos – padeda pritraukti ir efektyviai išnaudoti geismo mašinų energiją. Ta energija, kaip teigia kai kurie kapitalizmo kritikai Vakaruose, gali gimti ir įvairių socialinių judėjimų kovose. Kapitalizmo aksiomatika nuolat papildoma įvairiomis, netgi tarpusavyje prieštaraujančiomis aksiomomis (pvz., laisvoji rinka koegzistuoja su valstybiniu reguliavimu).

Kita vertus, stabilią sociumo hierarchiją išjudinantis ir griaunantis kapitalizmas yra veiklus ir reakcingas vienu metu – sociume jis įjungia ir priverčia suktis galingas geismo mašinas, tačiau, ėmęs jas valdyti, tučtuojau pajungia jas represijoms. Kapitalizmas negali leisti sau pasiekti galutinės sociumo ribos, jis negali leisti žlugti represinėms struktūroms – taip žlugtų ir pats kapitalizmas. Todėl kapitalizmui būtina reteritorizacija – nuolatinis grįžimas, atsitraukimas į ankstesnes „teritorijas“ – valstybes, tautas, šeimas. Čia jam gelbsti molinės organizacijos reliktai takioje kapitalizmo terpėje – disciplinuojantis biurokratinis aparatas, prie jokiai kodifikacijai nepasiduodančių kapitalistinių aksiomų pritaikomas įstatymas ir policinės represijos. Represuotas geismas ne tik virsta fantazmu arba nuolatos stimuliuojama stoka – reteritorizuotam, „į normalias vėžes grąžintam“ sociumui iš naujo primetamos anachronistinės vertybės, į ją grąžinamas „dvasingumas“. Reteritorizacija, kaip ir geismo suprekinimas, yra būtina kapitalui, kurio vienintelis tikslas – pridėtinės vertės pasisavinimas.

Taigi, į kapitalo deteritorizuotą sociumą organizacija ir despotizmas grąžinama „netikėčiausiais pavidalais“ – jie tą sociumą gali paversti oligarchine, hierarchine ar net monarchine struktūra. Represinės priemonės saugo ir stebi geismo mašinas, idant jos nekirstų išorinės kapitalo ribos ir taip nesudarytų galimybių revoliucijai, kylančiai dėl geismo, kurio, kalbant Freudo terminais, nebegalėtų sublimuoti jokios galios struktūros, jokia rekuperacija, joks prekinis fetišizmas, jokios represijos.

Praėjus keturiasdešimčiai metų po „Antioidipo“ pasirodymo kapitalizmo kritikai kalba apie naują kapitalo plėtros paradigmą – semiokapitalizmą, susijusį su tuo, kad šiuolaikinis kapitalizmas vis labiau siejamas su žinių, komunikacijos ir emocijų (arba afektų) sfera, kurią šiuolaikinio kapitalizmo kritikas Franco Berardi – Bifo vadina infosfera. Bifo daro išvadą, kad jei Deleuze‘as ir Guattari „Antioidipe“ kalba apie nuolatines geismo mašinų patiriamas represijas, tai, priešingai, šiuolaikiniame pasaulyje bandoma, viena vertus, nepaliaujamai stimuliuoti žmogiškąjį geismą ir energiją, kita vertus, kiek įmanoma susieti juos su sistema. Žmogaus gyvenimas, visi jo gyvybiniai procesai ir jo energija tampa kapitalo žmogiškuoju ištekliumi. Bifo teigia, kad sąsaja tarp žmogiškosios kūrybinės veiklos bei ją išnaudojančio ir susiurbiančio kapitalistinio mechanizmo leidžia atsirasti, viena vertus, kapitalistiniam gamybos pertekliui, kuriam svetima bet kokia konkrečių žmogaus poreikių logika, kita vertus – psichinėms patologijoms, kurias skatina būtent infosferos atsiradimas. Jei Freudas visuomenėje vyraujančiu nerviniu sutrikimu laiko neurozę, atsirandančią slopinant geismą, tai Bifo sako, kad šiandien didesne problema tampa psichozė, asocijuojama su energijos ir informacijos pertekliumi. Kalbėdamas apie šiandieninę Facebooko kartą, Bifo pabrėžia žmogaus nervų sistemos energijos pajungimą infosferai, informacijos perteklių, nuolatines pastangas pritraukti mūsų dėmesį. Mūsų hiperaktyvumas dalyvaujant socialiniuose tinkluose priverčia mus pajusti kūniško kontakto stoką ir tampa infosferoje veikiančio individo dvasinės ir fizinės vienatvės priežastimi. Negana to, neoliberalizme įtvirtinta konkurencijos darbo rinkoje dogma susijusi su agresyvumo skatinimu. Nuolatinis nervų sistemos energijos pajungimas infosferai tampa psichinių perkrovų (panikos, dėmesio sutrikimų,) priežastimi, o tarpkūniško ryšio stygius dažnai baigiasi depresija, autizmu ir pan.

Kitas šiuolaikinis tyrinėtojas Matteo Pasquinelli taip pat primena, kad šiuolaikinis kapitalas išskleidęs nematomus čiuptuvus parazituoja mūsų sąmonės ir pasąmonės terpėje – reklamos industrija atakuoja mus naujų šampūnų ir naujų kandidatų ikonomis, pajungdama ir išnaudodama mūsų dėmesingumą. Tai dažnai baigiasi tuo, kad žinias apie Niujorko biržų akcijų kritimą, apie Michaelo Jacksono ar Steve‘o Jobso mirtį sutinkame jas išgyvendami galbūt intensyviau nei savo artimo mirtį ar nelaimę. Apskritai, naujausia krizė gerai įrodė egzistuojant psichopatišką kapitalizmo pusę – nežinia, ar su liūdesiu, ar su džiaugsmu reikėjo stebėti biržų jupius – visi jie depresijos dieną atrodė kaip bepročiai.

Kyla klausimas, ar galima ir kaip galima dar sykį atkurti išorinę kapitalo ribą? Kapitalui plečiantis ir taikantis į mūsų psychę matyt vienintele galimybe lieka paskirybių kūrimas, arba atkūrimas (re-singularization). Šį procesą savo tekste „Trys ekologijos“ nuosekliai aprašo jau minėtas Felixas Guattari. Kaip jau turbūt supratote, paskirybių kūrimo procesą jis suprato kaip integralią jo kuriamo ekologiško pasaulio projekto – ekosofijos – dalį. Šį projektą jis laiko alternatyva vadinamajam Integruotam Pasauliniam Kapitalizmui, kuriame, jo manymu, pereinama nuo prekių ir paslaugų gamybos į semiotinę ženklų bei sintaksių gamybą. Šiam režimui nepaprastai svarbi individų kontrolė, vykdoma žiniasklaidos, reklamų, viešosios nuomonės formavimo pavidalu. Ekosofijos projektą pasak Guattari sudaro trys elementai – aplinka, socialiniai santykiai ir žmogaus subjektyvumas, tiksliau šių elementų nukreipimas sveikesne, darną labiau skatinančia linkme.

Jo manymu, ekologinė evoliucija turėtų apimti ne tik akivaizdžius, pastebimus objektus ir galios santykius, bet ir ne tokią pastebimą molekulinę sferą – jutimą, mąstymą, geismą.

Kas yra paskirybė? Tai – galimybė politiniais, etiniais ir estetiniais pagrindais perkurti savo asmenybę, leisti jai peržengti identifikacijos, vertybinės stagnacijos ribas, iš naujo atsiverti sociumui ir estetiniam pasauliui, iš naujo apmąstyti laiką, kūną, seksualumą. Žmonija turi save suvokti naujai; aplinkoje, didžiuosiuose socialiniuose ir instituciniuose asambliažuose, o taip pat – pačiose intymiausiose individo fantazijų erdvėse turi atsirasti vietos naujam subjektyvumui, Individai privalo tapti vieningesni, o kartu – kuo skirtingesni. Skirtingumą kuriančiam heterogeniškumui ekosofijos projekte skiriama ypatinga vieta. Jis suprantamas kaip imanentinis paskirybės kūrimas, savo esme priešingas transcendentiniam, universalizuojančiam, redukciniam homogeniškumui, kurį stebime šiuolaikinėje infosferoje. Heterogeniškumas leidžia atsiskleisti geismui, formuotis tapsmui, kuri gali prisitaikydamas prie savo aplinkos ją transformuoti.

Guattari pabrėžia, kad kapitalizmui nepakanka priešintis iš išorės, bandant kvestionuoti santvarkos formą ir ribas, jis pabrėžia mąstymo ekologiją, kuri būtina kasdienybėje: individualiame gyvenime, namuose, sugyvenime su kaimynais. Guattari baugina politinio ir religinio fundamentalizmo grėsmė. Propaguodamas savąją paskirybės ekologiją jis išlieka priešiškas archaiškoms ekologijos formoms ir primena Irano revoliucijos pavyzdį, kai liaudies revoliucijos keliu į valdžią atėjo fašistai ajatolos. Modernios technologijos ir pasikeitusios gyvenimo sąlygos kartais neapsaugo išsilaisvinusių tautų nuo rasizmo ir seksizmo, nuo tradicinio familializmo ir klaniškumo, nuo neapykantos kitokiam, marginalizuotajam.

Guattari pateiktas ekosofijos apibrėžimas leidžia teigti, kad alternatyva kapitalizmui neįmanoma be radikalaus mūsų pačių pasikeitimo, tapimo paskirybėmis, išsiveržimo iš infosferos sukurto burbulo, mūsų psichikos ir fizinės tikrovės atsiejimo nuo trivialių kapitalistinės sistemos dogmų – darbo, pelno – gyvenimo standartų, judant ne atgal į archaines, barbariškas tradicines struktūras, o pirmyn, į kaip įmanoma mažiau standartizuotą, kuo įvairesnį pasaulį. Pasaulį, kuriame įtvirtinama įvairovė ir įmanoma neaprėpiama gausybė jungčių tarp jautrių, jusliškų, mąstančių ir kolektyviai veikti galinčių paskirybių.

Savo tekste Guattari duoda gerą ekosofijos pavyzdį – jis rašo apie menininką, kuris pakeičia savo kūrinį po to, kai šiame nejučia atsiranda kokia nors nenumatyta detalė. Ji priverčia menininką nukrypti nuo jo pasirinkto ir tvirtai užsibrėžto kelio.

To norėčiau palinkėti ir jums. Pastebėkime, saugokime ir puoselėkime paskirybes savo mąstyme ir gyvenime.

2011-10-12

Spaudos apžvalga: anarchistai apie „Okupuok Volstrytą“ judėjimą

Turbūt daug kam atrodys keista, kad anarchistai dabartinio „Okupuok Volstrytą“ judėjimo atžvilgiu nedemonstruoja vien tik entuziazmo – jie konstruktyviai kritikuoja judėjimo atsiradimo prielaidas ir siekius. Pabandžiau parinkti keletą kritinių pastabų radikalioje žiniasklaidoje.

Tinklalapyje libcom.org straipsnį paskelbęs blogeris aukština žmonių drąsą, susitelkimą ir įniršį. „Šis įniršis ir nusivylimas yra pirmas žingsnis, ir jūs nusipelnote pagyrimų dėl to, kad turėjote drąsos išreikšdami šį įniršį. Visi pamatėte, kad mūsų „demokratija“ yra melas, kad nepaisant to, kuri partija valdo, valdžia tarnauja tik turtingiesiems. Matėte, kaip ignoruojami skurdžiai gyvenančių žmonių interesai, kaip žlugdomos socialinės programos, o tuo tarpu bankininkai ir korporacijos apipilamos mokesčių mokėtojų pinigais – kartais turtingiausieji netgi nemoka mokesčių. Šitoje situacijoje galbūt daugelis iš jūsų pradėjote įsivaizduoti, kad galite išsaugoti „demokratiją“ ir „viduriniąją klasę“.

Manau, kad turite mąstyti kitaip. Negalima atkurti to, ko niekad nebuvo. Demokratijos aukso amžius, į kurį norite mus sugrąžinti, egzistavo tik propagandoje ir rožinėse svajonėse. Valdžia niekada netarnavo žmonėms: ji visada tarnavo vadovams ir turtingiesiems. [Gerovės valstybė] buvo sukurta „ant juodųjų, ispanakalbių ir azijiečių darbininkų, atlyginimo negaunančių moterų ir baltųjų vargšų nugarų“. „Viduriniosios klasės“ sukūrimas buvo kompromisas tarp valdančiųjų klasių ir privilegijuoto dirbančiųjų klasės sektoriaus, padarytas kitų žmonių sąskaita. Net ir Antrojo padsaulinio karo metu dirbantieji nenusileisdami kovojo dėl geresnių gyvenimo sąlygų. 1946-aisiais įvyko daugiausiai streikų per visą Amerikos istoriją. Tam tikrai daliai darbininkų siūlydami tam tikrą kiekį privilegijų, valdytojai užkirto kelią gilesniems, esminiams pokyčiams. Dabar, kai jie iš mūsų šias privilegijas vėl išplėšė, ir mes pajutome tokią nelygybę kaip trečiajame dešimtmetyje, žmonės vėl tampa sunerimę ir pikti“.

Kaip rašo blogeris, „mes neturime kovoti už grįžimą į iliuzijomis apipintą viduriniosios klasės gerovės amžių ir tikrąją demokratiją. Jei taip bus, mes patys pradėsime kartoti savo klaidas. Dirbančiųjų klasė – tie 99% procentai visuomenės – bus suskaldyti tarpusavyje. Valdytojai stengsis kai kuriuos iš mūsų papirkti. Tie, kurie turi ką prarasti ir mažai ką laimėti, bus priversti priimti šiuos Judo grašius. Žinoma, kalbu apie baltuosius dirbančiuosius, tokius kaip aš, ypač tuos, kurie vadina save „viduriniąja klase“.Mus šimtmečius apgaudinėjo, kad mes tapatintumėmės su savo išnaudotojais, o ne su savo klasės broliais ir seserimis – to buvo siekiama teikiant privilegijas baltiesiems dirbantiesiems. Privilegijos baltiesiems dirbantiesiems mums siūlo galimybę tapti sistemos šalininkais, bet ta galimybė yra niekis palyginus su „pasauliu, kurį galime iškovoti“ bekompromisinėje kovoje. Galiausiai, pradėti kovos dirbantieji negalės tol, kol nesusivienys.

Maži valdžios daromi pakeitimai mūsų problemų neišspręs. Politikai išspręsti mūsų problemas žada per kiekvienus rinkimus. Krizės metu mes greitai pasieksime socialines, politines, ekonomines ir ekologines kapitalizmo ribas. Reikalaudami vien tik mokesčių reformų, viešųjų darbų projektų ir daugiau darbo vietų būsime panašūs į tuos, kurie remontuoja degantį namą.

Reikia kvestionuoti įsitikinimą, kad sistema gali būti reformuota, kad keletas naujų įstatymų, naujų veidų ar partijų valdžioje gali šią sistemą iš esmės pakeisti. Reikia kvestionuoti idėją, [kad] 99% [procentai žmonių yra geri, o blogas tik 1% - valdantysis sluoksnis], kuri verčia mus manyti, kad problemų kelia tik keleto turtingų bankų, korporacijų ir valdančiųjų veiksmai. Problema yra sisteminė. Jei uždrausime bankus, greitai pamatysime, kaip jų vietoje iškils naujos institucijos. Jei “1%” išversime iš kėdžių, jas užims naujas “1%”.

Žmonės yra įkvėpti, jie pirmą kartą per daugelį metų rimtai susimąstė apie savo gyvenimą. Bet kova – tai ne vien okupacijos, turime mesti iššūkį sistemą sudarantiems santykiams ir socialinėms struktūroms. Turime kovoti savo kasdienybėje, o ne vien apsiriboti simbolinėmis ir politinėmis kovomis. Turime pradėti ekonominę kovą, jundamiesi su bičiuliais dirbančiaisiais į kovą prieš parazitus bosus ir savininkus, kurie kontroliuoja mūsų gyvenimą, taip pat ir prieš godžius bankininkus, metančius mus iš namų, kuriuos mes uždirbome savu prakaitu. Turime kovoti už santykių savo šeimose ir santykiuose pokyčius, mesti iššūkį rasizmui, homofobijai, nes jie mus atskiria ir verčia lipti vienas kitam ant galvų kaip krabus statinėje. Turime atviromis akimis žvelgti į pasaulį ir į melą, kurį mums parduoda – melą mokyklose, žiniasklaidoje, bažnyčiose. Turime pradėti mąstyti ir kovoti patys – tapti klase, kuri kovoja, o ne „reikalauja“.

Kitame anarchistų laiške, publikuotame infoshop.org, rašoma:“ “99%” – tai ne vienas, o daugybė socialinių kūnų. Kai kuriems okupantams atrodo, kad “99%” – tai homogeniška masė. Tarp okupacijose vaizduojamų „paprastų žmonių“ įtartinai daug baltųjų įstatymui ištikimų viduriniosios klasės žmonių, nors šie žmonės sudaro visuomenės mažumą.

Nekreipti dėmesio į mūsų skirtumus – tai klaida. Ne visus kapitalizmo neteisybės išjudino tik dabar; tam tikrą visuomenės dalį galios struktūros žlugdė ištisus dešimtmečius. Viduriniosios klasės dirbantieji, tik dabar prarandantys savo socialinį statusą, turėtų ko pasimoyti iš tų, kurie neteisybes kentė ilgus metus.

Anarchistai taip pat įspėja, kad negalima pasitikėti policija. Noras jie yra „paprasti dirbantieji“, bet jų darbas reikalauja saugoti valdančiųjų klasės interesus. Kol jie dirba policijoje, mes negalime jais pasitikėti, kaip draugiškai jie besielgtų. Okupantai, kurie tro dar nežino, greitai apie tai sužinos, jei mes tikrą iššūkį kapitalo ir valdžios institucijoms. Tie, kurie tvirtina, kad policija egzistuoja tam, kad gintų paprastus žmones ir jiems tarnautų, turbūt paklusniai gyveno privilegijuotą gyvenimą.

Neverta fetišizuoti paklusnumo įstatymams. Įstatymai tarnauja tam, kad saugotų turtingųjų ir galingųjų privilegijas; paklusti jiems ne visada moraliai teisinga – tai gali būti net amoralu. Vergija buvo įteisinta įstatymais. Naciai irgi leido įstatymus. Turime tapti sąmoningi ir nepaisydami įstatymų daryti, kas mums atrodo teisingiausia.

Jei judėjime dalyvauja daug žmonių, turi atsirasti erdvės taktikų įvairovei. Pasmerkdami kitus kovotojus tik leidžiame valdžiai apkaltinti, suskaldyti ir sužlugdyti visą judėjimą. Reikia ne stengtis visiems primesti vieną taktiką, bet suprasti, kad skirtingos taktikos gali pasitarnauti visiems.

Nemanykite, kad tie, kurie pažeidžia įstatymą ar konfrontuoja su policija, yra provokatoriai. Daug žmonių turi priežasčių piktintis tuo, kas vyksta. Ne visiems mielas teisėtas pacifizmas; kai kurie žmonės atsimena, kaip reikia kovoti. Policija nesiekia mūsų vien tik provokuoti: ji taip pat nori mus įbauginti, kad mes taptume neveiksnūs. Tokioje situacijoje savigyna yra esminis dalykas.

Svarbu ne tik kelti reikalavimus valdantiesiems, bet ir kurti galią, kuri padėtų įgyvendinti šiuos reikalavimus mums patiems. Jei taip darysime, valdantieji suvoks, kad mūsų reikalavimai rimti. Daugiau svertų įgyjame stiprėdami.

Į okupacijas neateiname tik „pasakyti valdžiai tiesos“ – kai mes tik kalbame, valdžia atsuka į mus savo kurčią ausį. Sukurkime erdvę autonominėms iniciatyvoms ir organizuokime tiesioginį veiksmą, kuriuo galime pasipriešinti tam, kas sukelia socialinę nelygybę ir neteisybę.“

Manau, kad tokia anarchistinė kritika turėtų skambėti kaip įspėjimas ir mums. Turime ne tik siekti kai ko daugiau nei pasakyti valdžiai, kad norime demokratijos, bet ir stebėti tuos, kurie stovi šalia mūsų šiame judėjime, kokių jėgų jis yra remiamas. Kartais, būdami aktyvistai, turime suprasti, kas vyksta ir keisti savo strategijas, o ne plaukti pasroviui su minia. Kitokiu atveju niekas nebus tikras, ar neatsidūrėme minioje su žmonėmis, su kuriais mums nepakeliui – su reakcionieriais, homofobais, kedofilais, o galbūt ir saugumo agentais. Priešindamiesi valdžiai turime turėti aiškius tikslus - kovoti prieš kapitalizmą, valstybės prievartą, priešintis homofobijai, rasizmui ir seksizmui, ardyti privačios nuosavybės institucijas, sugriauti imperialistų statomas sienas tarp valstybių ir jų blokų, prisidėti prie labiausiai marginalizuotų grupių kovos, o ne tik reakcingai stengtis išlaikyti savo socialinį statusą. Tokie tikslai veda kur kas toliau, nei "tiesioginės demokratijos" reikalavimas, apsiribojantis minios skandavimu "gėda" miestų aikštėse ir kai kam iš mūsų atimantis energiją, kurią galėtume skirti kitokiam, galbūt konkretesniam ir vaisingesniam veiksmui.

Jei "tiesioginės demokratijos" reikalavimai keliami "revoliucijose", kurias galima vadinti buržuazinėmis, jei jomis siekiama "tik truputį" reformuoti sistemą, grąžinti į politinę areną reakcingą, valdžiai paklusnią viduriniąją klasę, jei "revoliucijoms" pritaria įvairios neapykantą propaguojančios grupės - tai ar anarchistai turi gaišti laiką tokioms revoliucijoms? Manau, kad aktyvistai, kokie aktyvūs jie bebūtų, privalo mąstyti, ką jie daro.

Beje, revoliucijos ateina savu laiku, o ne tada, kai yra suplanuotos, ypatingai jei jos yra planuojamos Facebooke...