Chaoso agentai: realybė, neužmaskuota politikos šydu

Siūlome jūsų dėmesiui dar vieną komunikatą iš Graikijos, kuris kovo pirmoje pusėje buvo platinamas Atėnuose ir Salonikuose.

Demokratija

Nėra išeities
Didieji daigai išdygo
Jie sumaus viską, kas jų akiratyje
Saugokitės
(Haroldas Pinteris, jis tai pasakė jau 2003-aisiais)

Šiandien kapitalo prieštaravimai tampa matomi visame pasaulyje. Viso pasaulio proletarai sumišę – tampa vis sudėtingiau užsitikrinti sau gyvenimą (reprodukuotis). Kadangi proletarams darosi vis sunkiau toliau gyventi, reprodukcinėje krizėje atsiduria pats kapitalas ir jo išnaudotojiški santykiai. Dabartinės proletarų kovos – tai dabartinė tokiu išnaudojimu pagrįstų santykių išraiška.
Paskutiniaisiais metais Kinijoje, kur ekonomika dar auga labai sparčiai, kyla įvairiausi prieštaravimai. Dirbančiųjų susirėmimai su policija dažnai vyksta dėl tam tikrų priežasčių: reikalavimų padidinti labai mažas algas (jomis pagrįstas staigus ekonominis kilimas), kovų prieš žemės aptvėrimus kaimuose, kompensacijų atleistiems dirbantiesiems skyrimo, taip pat dėl neadekvačios sveikatos apsaugos sistemos, to pasekmė – aukštas mirtingumas. JAV tūkstančiai benamių ir bedarbių užiminėja tuščius namus, kuriuos užgrobė bankai, o studentai Niujorke ir Kalifornijoje užiminėja universitetus ir ant savo plakatų rašo: „Mes nusprendėme nemirti“, reikalaudami to, kas dar taip neseniai jiems buvo garantuota – galimybės būti studentais. Taip pat galimybės užsitikrinti sau gyvenimą reikalauja Pietų Afrikos ir Alžyro proletarai, kovose su policija reikalaudami vandens ar elektros, jau nekalbant apie jų gyvenimą lūšnose, tas pat vyko ir Indijoje, nes staigiai kylant duonos kainai darbininkai verčiami badauti. Praeitais metais uždarytose laivų statyklose Ispanijos darbininkai degino policijos mašinas; Pietų Korėjoje atleisti darbininkai du su puse mėnesio užiminėjo fabrikus ir kovėsi su policija, tas pats vyko ir Bangladeše. Prancūzijoje ir Belgijoje atleisti darbininkai grobia savo bosus, deda sprogmenis fabrikuose ir grasina juos išsprogdinti, jei negaus kompensacijų už atleidimą iš darbo. Indijoje ir Kinijoje atleisti jie žudo savo bosus. Šiame istoriniame etape proletarų kovos tampa objektyviomis kovomis už gyvenimo reprodukciją.
Tuo pačiu greitėja darbo restruktūrizacija, dabar prekariškumas (darbas be garantijų) gresia kiekvienam. Šio prekariškumo išdavos – ne tik 43 France Telecom darbuotojų savižudybės per du metus, bet ir 1,000,000 JAV bedarbių, desperatiškai laukiančių, kad Obama balandį padidintų bedarbystės pašalpą – kitu atveju jiems neliks nieko. Nedarbas daugumoje šalių muša rekordus, jis aukštesnis nei bet kokiu kitu istoriniu laikotarpiu.
Šiame istoriniame etape mūsų, proletariato, darbo rankų kapitalas turi daugiau nei pakankamai. Jis negali veiksmingai mūsų išnaudoti, tai yra, jis negali sukurti tokio pelno, kurį galėtų iš naujo pelningai investuoti. Tai – visų kapitalistinių krizių, nepaisant to, kokią formą jos įgautų, esmė. Dabartinės krizės centre objektyviai atsiduria proletarų reprodukcija. Krizė, prasidėjusi nuo proletarų būsto paskolų krizės, jau virto atskirų šalių skolų krize, galbūt ji virs ir monetarine krize, tai yra didžiųjų, stiprią valiutą turinčių šalių ar blokų, pavyzdžiui, Europos Sąjungos krize. Skolų krizė kapitalą verčia rinktis tai, ką jis sugeba, toliau įgyvendinti šią krizę sukėlusią strategiją – kaip tik įmanoma toliau mažinti algas ir išmokas. Tai – vienintelis pasirinkimas kapitalui, nes skolų krizė yra globalizacijos ir kapitalistinių santykių restruktūrizavimo išdava, ir kelio atgal nebėra. Proletariato požiūriu, „Sučiupti konkurencijos gniaužtų, kai kainas galima mažinti tik mažinant atlyginimus, tarnaudami už paskolą, kuri norint išgyventi tapo tokia pat nepakeičiama kaip pajamos, galų gale dirbantieji tapo tironizuojami savo pačių sąskaita, nes pinigai, kuriais naudojasi akcijų biržos, pinigai, kuriuos reikalaujama grąžinti kaip skolas, yra jų pačių pinigai“ (Le Monde diplomatique, 2008 kovas).
Kapitalas yra priverstas bandyti spręsti krizę naikindamas pastovųjį kapitalą (pastatus, mašinas, infrastruktūrą) bei kintamąjį (žmones), kad galėtų atkurti sąlygas reprodukcijai ir padaryti tai taip, kad neprireiktų veiksmingiausio šios problemos sprendimo – globalinio karo. Taigi šiuo metu restruktūrizacija neišvengiamai gilėja. Atlyginimai mažinami tiek, kad žemiausiam atlyginimui ima prilygti bedarbio pašalpa – taip proletarų skola vis labiau didėja. Vis daugiau reprodukcijos sektorių (sveikatos, švietimo socialinės apsaugos) privatizuojama, bedarbių pašalpos vis mažėja, jų darbo sąlygos paverčiamos vergiškomis, o algų norint išgyventi nebepakanka. Štai kodėl valstybė siunčia į universitetus policiją areštuoti nedisciplinuotų studentų. Kapitalui vienintelė galimybė šiandien – tai represijos, o iš krizės nebėra išeities. Tai akivaizdu gamtinių katastrofų Haityje ir Čilėje atveju. Abiem atvejais proletarai kvestionavo kapitalistinę sistemą – laikinai nepajėgdami būti darbo jėga, jie organizavo prekių ekspropriaciją ir naudojo jas saviems poreikiams, kad išgyventų. Vienintelis būdas išlaikyti kapitalistinę nuosavybę – tai karinė prievarta. Komendanto valanda naktį ir žudymas vietoje (Haitis), įkalinimas be teismo (Čilė) – gyvenimas ima atrodyti kaip kalinio gyvenimas koncentracijos stovykloje. Taip gyvena ir migrantai, įkalinti prie kiekvienos kapitalistinės valstybės sienų.
Su kapitalistinių santykių reprodukcijos krize susijęs ir kapitalo vykdomas dirbančiųjų klasės puolimas Graikijoje. Graikija šiandien yra audros epicentre dėl daugelio priežasčių. Svarbiausia jų – tai, kad prekariškiausia proletariato dalis maištavo 2008-aisiais. Graikija – tai kapitalui būtina naujos kapitalizmo stadijos eksperimentų laboratorija. Buržuazija Graikijoje, kaip ir daugybę kartų seniau, prašo galingesnių kitų šalių buržuazijų pagalbos, norėdami primesti naują išnaudojimo formą (pradžioje dabartinė valdžia pranešė apie didesnę nacionalinę skolą nei ankstesnė valdžia – taip norėta pagreitinti Stabilumo programos įdiegimą), bet ir pati buržuazija atsidūrė globalinės krizės epicentre. Visa tarptautinė ekonominė žiniasklaida laukia, koks bus proletariato atsakas Graikijoje, kad galėtų peržiūrėti tarptautinę situaciją. Didieji paskolų rykliai konkuruoja tarpusavyje skolindami ir norėdami užsitikrinti kontrolę Graikijai ateityje, taigi, norėdami nulemti vietinio proletariato išnaudojimo forma sir intensyvumą. Europos valiutos fondo (TVF atitikmens) kūrimas rodo, kad prieštaravimai konkuruojant skirtingiems kapitalams dabar gali būti laikinai išspręsti, bet taip pat įrodo, kad proletariatui nėra skirtumo, kas jų bosas.
Niekas nepagerins situacijos. Ceremoningos kairiųjų demonstracijos atsiduria akligatvyje. Mums prieš akis – realybė, neužmaskuota politikos šydu. Jei vis daugiau bedarbių užiminės pastatus, o policija juos represuos, jei vis daugiau prekariato dirbančiųjų ir bedarbių kilus mažiausiai progai kausis su policijos pajėgomis, jei socialinis chaosas organizuosis pats ir virs klasiniu maištu – gal tada suledės TV šoumenų šypsena, ir visi galės pamatyti, koks smurtas susikaupė per daugybę metų, kai buvo kaupiamas kapitalas ir apiplėšinėjamas proletarų gyvenimas.
“Tam, kas rytoj įvyks istorijoje, gali prilygti tik didžiosios geologinės katastrofos, keičiančios Žemės veidą” – Victor Serge.

Parengė ir vertė Kasparas Pocius

Chaoso agentai: realybė, neužmaskuota politikos šydu

Siūlome jūsų dėmesiui dar vieną komunikatą iš Graikijos, kuris kovo pirmoje pusėje buvo platinamas Atėnuose ir Salonikuose.

Demokratija

Nėra išeities
Didieji daigai išdygo
Jie sumaus viską, kas jų akiratyje
Saugokitės
(Haroldas Pinteris, jis tai pasakė jau 2003-aisiais)

Šiandien kapitalo prieštaravimai tampa matomi visame pasaulyje. Viso pasaulio proletarai sumišę – tampa vis sudėtingiau užsitikrinti sau gyvenimą (reprodukuotis). Kadangi proletarams darosi vis sunkiau toliau gyventi, reprodukcinėje krizėje atsiduria pats kapitalas ir jo išnaudotojiški santykiai. Dabartinės proletarų kovos – tai dabartinė tokiu išnaudojimu pagrįstų santykių išraiška.
Paskutiniaisiais metais Kinijoje, kur ekonomika dar auga labai sparčiai, kyla įvairiausi prieštaravimai. Dirbančiųjų susirėmimai su policija dažnai vyksta dėl tam tikrų priežasčių: reikalavimų padidinti labai mažas algas (jomis pagrįstas staigus ekonominis kilimas), kovų prieš žemės aptvėrimus kaimuose, kompensacijų atleistiems dirbantiesiems skyrimo, taip pat dėl neadekvačios sveikatos apsaugos sistemos, to pasekmė – aukštas mirtingumas. JAV tūkstančiai benamių ir bedarbių užiminėja tuščius namus, kuriuos užgrobė bankai, o studentai Niujorke ir Kalifornijoje užiminėja universitetus ir ant savo plakatų rašo: „Mes nusprendėme nemirti“, reikalaudami to, kas dar taip neseniai jiems buvo garantuota – galimybės būti studentais. Taip pat galimybės užsitikrinti sau gyvenimą reikalauja Pietų Afrikos ir Alžyro proletarai, kovose su policija reikalaudami vandens ar elektros, jau nekalbant apie jų gyvenimą lūšnose, tas pat vyko ir Indijoje, nes staigiai kylant duonos kainai darbininkai verčiami badauti. Praeitais metais uždarytose laivų statyklose Ispanijos darbininkai degino policijos mašinas; Pietų Korėjoje atleisti darbininkai du su puse mėnesio užiminėjo fabrikus ir kovėsi su policija, tas pats vyko ir Bangladeše. Prancūzijoje ir Belgijoje atleisti darbininkai grobia savo bosus, deda sprogmenis fabrikuose ir grasina juos išsprogdinti, jei negaus kompensacijų už atleidimą iš darbo. Indijoje ir Kinijoje atleisti jie žudo savo bosus. Šiame istoriniame etape proletarų kovos tampa objektyviomis kovomis už gyvenimo reprodukciją.
Tuo pačiu greitėja darbo restruktūrizacija, dabar prekariškumas (darbas be garantijų) gresia kiekvienam. Šio prekariškumo išdavos – ne tik 43 France Telecom darbuotojų savižudybės per du metus, bet ir 1,000,000 JAV bedarbių, desperatiškai laukiančių, kad Obama balandį padidintų bedarbystės pašalpą – kitu atveju jiems neliks nieko. Nedarbas daugumoje šalių muša rekordus, jis aukštesnis nei bet kokiu kitu istoriniu laikotarpiu.
Šiame istoriniame etape mūsų, proletariato, darbo rankų kapitalas turi daugiau nei pakankamai. Jis negali veiksmingai mūsų išnaudoti, tai yra, jis negali sukurti tokio pelno, kurį galėtų iš naujo pelningai investuoti. Tai – visų kapitalistinių krizių, nepaisant to, kokią formą jos įgautų, esmė. Dabartinės krizės centre objektyviai atsiduria proletarų reprodukcija. Krizė, prasidėjusi nuo proletarų būsto paskolų krizės, jau virto atskirų šalių skolų krize, galbūt ji virs ir monetarine krize, tai yra didžiųjų, stiprią valiutą turinčių šalių ar blokų, pavyzdžiui, Europos Sąjungos krize. Skolų krizė kapitalą verčia rinktis tai, ką jis sugeba, toliau įgyvendinti šią krizę sukėlusią strategiją – kaip tik įmanoma toliau mažinti algas ir išmokas. Tai – vienintelis pasirinkimas kapitalui, nes skolų krizė yra globalizacijos ir kapitalistinių santykių restruktūrizavimo išdava, ir kelio atgal nebėra. Proletariato požiūriu, „Sučiupti konkurencijos gniaužtų, kai kainas galima mažinti tik mažinant atlyginimus, tarnaudami už paskolą, kuri norint išgyventi tapo tokia pat nepakeičiama kaip pajamos, galų gale dirbantieji tapo tironizuojami savo pačių sąskaita, nes pinigai, kuriais naudojasi akcijų biržos, pinigai, kuriuos reikalaujama grąžinti kaip skolas, yra jų pačių pinigai“ (Le Monde diplomatique, 2008 kovas).
Kapitalas yra priverstas bandyti spręsti krizę naikindamas pastovųjį kapitalą (pastatus, mašinas, infrastruktūrą) bei kintamąjį (žmones), kad galėtų atkurti sąlygas reprodukcijai ir padaryti tai taip, kad neprireiktų veiksmingiausio šios problemos sprendimo – globalinio karo. Taigi šiuo metu restruktūrizacija neišvengiamai gilėja. Atlyginimai mažinami tiek, kad žemiausiam atlyginimui ima prilygti bedarbio pašalpa – taip proletarų skola vis labiau didėja. Vis daugiau reprodukcijos sektorių (sveikatos, švietimo socialinės apsaugos) privatizuojama, bedarbių pašalpos vis mažėja, jų darbo sąlygos paverčiamos vergiškomis, o algų norint išgyventi nebepakanka. Štai kodėl valstybė siunčia į universitetus policiją areštuoti nedisciplinuotų studentų. Kapitalui vienintelė galimybė šiandien – tai represijos, o iš krizės nebėra išeities. Tai akivaizdu gamtinių katastrofų Haityje ir Čilėje atveju. Abiem atvejais proletarai kvestionavo kapitalistinę sistemą – laikinai nepajėgdami būti darbo jėga, jie organizavo prekių ekspropriaciją ir naudojo jas saviems poreikiams, kad išgyventų. Vienintelis būdas išlaikyti kapitalistinę nuosavybę – tai karinė prievarta. Komendanto valanda naktį ir žudymas vietoje (Haitis), įkalinimas be teismo (Čilė) – gyvenimas ima atrodyti kaip kalinio gyvenimas koncentracijos stovykloje. Taip gyvena ir migrantai, įkalinti prie kiekvienos kapitalistinės valstybės sienų.
Su kapitalistinių santykių reprodukcijos krize susijęs ir kapitalo vykdomas dirbančiųjų klasės puolimas Graikijoje. Graikija šiandien yra audros epicentre dėl daugelio priežasčių. Svarbiausia jų – tai, kad prekariškiausia proletariato dalis maištavo 2008-aisiais. Graikija – tai kapitalui būtina naujos kapitalizmo stadijos eksperimentų laboratorija. Buržuazija Graikijoje, kaip ir daugybę kartų seniau, prašo galingesnių kitų šalių buržuazijų pagalbos, norėdami primesti naują išnaudojimo formą (pradžioje dabartinė valdžia pranešė apie didesnę nacionalinę skolą nei ankstesnė valdžia – taip norėta pagreitinti Stabilumo programos įdiegimą), bet ir pati buržuazija atsidūrė globalinės krizės epicentre. Visa tarptautinė ekonominė žiniasklaida laukia, koks bus proletariato atsakas Graikijoje, kad galėtų peržiūrėti tarptautinę situaciją. Didieji paskolų rykliai konkuruoja tarpusavyje skolindami ir norėdami užsitikrinti kontrolę Graikijai ateityje, taigi, norėdami nulemti vietinio proletariato išnaudojimo forma sir intensyvumą. Europos valiutos fondo (TVF atitikmens) kūrimas rodo, kad prieštaravimai konkuruojant skirtingiems kapitalams dabar gali būti laikinai išspręsti, bet taip pat įrodo, kad proletariatui nėra skirtumo, kas jų bosas.
Niekas nepagerins situacijos. Ceremoningos kairiųjų demonstracijos atsiduria akligatvyje. Mums prieš akis – realybė, neužmaskuota politikos šydu. Jei vis daugiau bedarbių užiminės pastatus, o policija juos represuos, jei vis daugiau prekariato dirbančiųjų ir bedarbių kilus mažiausiai progai kausis su policijos pajėgomis, jei socialinis chaosas organizuosis pats ir virs klasiniu maištu – gal tada suledės TV šoumenų šypsena, ir visi galės pamatyti, koks smurtas susikaupė per daugybę metų, kai buvo kaupiamas kapitalas ir apiplėšinėjamas proletarų gyvenimas.
“Tam, kas rytoj įvyks istorijoje, gali prilygti tik didžiosios geologinės katastrofos, keičiančios Žemės veidą” – Victor Serge.


Parengė ir vertė Kasparas Pocius

The Commune: Dirbančiųjų tyrimas

(Šį tekstą radau viename “komunistiniame” bloge, jame vienas vokiečių radikalas siūlo Londono dirbantiesiems pradėti tyrinėti savo būklę taip, kaip septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje darė Italijos autonomistai.)

Šį pasiūlymą pateikiu plačiai revoliucinei proletarinei terpei. Turime angažuotis labiau sistematingam informacijos rinkimui ir debatams apie dabartines pertvarkas (darbus, mažinamus uždarbius, “modernizaciją” ir t.t.) ir kylančius konfliktus Londone.
Turime pradėti kolektyvinę detalizuoto įvairių sektorių dirbančiųjų interviu/pokalbių/susitikimų iniciatyvą, įtraukdami į ją visus nuo universiteto dėstytojų iki geležinkeliečių, skambučių centrų darbuotojų ir valytojų – taip bus galima sukurti naujas platesnio organizavimosi formas, pradedant proletarų tekstų viešinimu ir baigiant asamblėjomis. Tai turėtų išbandyti bet kuri klasių kovą pripažįstanti kairiųjų grupė, nepaisant ideologinio požiūrio skirtumų.
Kokios galėtų būti tokių interviu ar kolektyvinių pokalbių temos?:
• Dabartinė krizė, jos poveikis ir “politinis požiūris į ją” iš kasdieninio darbo pozicijų
• Šiuolaikiniai materialiniai darbo organizavimo ir darbo jėgos pokyčiai
• Kokie yra šiuolaikiniai konfliktai, kaip jie sprendžiami, kokie šiuo metu yra materialūs galios santykiai, kokios yra kolektyvinio veiksmo galimybės
• Kokia yra tam tikro darbo socialinė dimensija (su kokių kitų sričių darbuotojais susiduriate savo darbo metu) ir koks potencialas galėtų iš to kilti?
• Šiuolaikinės (bet ir su istorija susijusios) susvetimėjimo formos: ar visuotinės krizės “absurdiškumas” keičia požiūrį į darbą ir proletarinę kasdienybės patirtį (kai tai siejasi ne tik su uždarbiu ir darbo apsauga).
Manau, kad toks “tyrimas” savaime gali tapti organizacijos procesu tiek kairiesiems, tiek dirbantiesiems bei pertvarkyti santykius tarp šių grupių. Kairiesiems tai gali tapti pagrindu vaisingesnei diskusijai nei ideologiniams debatams apie “sindikalizmą” ir “partiją”; į tyrimą įtraukti žmonės pirmiausiai diskutuos apie “proletarišką egzistenciją” ir patirtą išnaudojimą – ne anekdotų ar nesusijusių dirbančiųjų istorijų lygmenyje, bet įtraukiant juos į bendrą analizės procesą. Tai galėtų panaikinti steriliai formalias ribas tarp įvairių kairiųjų sektų – jas konkretūs dirbančiųjų realybės klausimai galėtų “nuleisti ant žemės”.
Tas pats susiję ir su tyrime dalyvaujančiais dirbančiaisiais – jei tik juos būtina išskirti. Tyrimo tikslas būtų toks: sistema patiria krizė, krizę patiria tie, kurie atstovauja dirbančiuosius, ir tai – šansas, mes turime rasti būdų organizuotis patys. Toks tyrimo projektas suburia įvairių sektorių dirbančiuosius, mūsų bendras tikslas yra suvokti savo būklę ir galbūt organizuoti bendrus atsakymus – jau nebepagrįstus tik “kvietimu solidarizuotis” ar tarpininkaujamus “skėtinių organizacijų”, bet atrandamus bendrai analizuojant situaciją ir vykstant bendriems susitikimams.
Tokia apklausa būtų gamybinis (kūrybinis) procesas – būtų daromi interviu, vyktų diskusijos, susitikimai įvairiuose sektoriuose, publikuojami rezultatai. Šio proceso metu – labai svarbios būtų kasdieninės patirtys ir materialus tyrimo organizavimas – turime išsiaiškinti, ar esama potencialo tęsti tyrimą kitokiu, labiau organizuotu ir ne taip “kampaniją” primenančiu būdu – t.y., per biuletenius dirbantiesiems ar asamblėjas. Berlyne mes sugebėjome suorganizuoti dirbančiųjų asamblėją, į kurią įėjo traukinių mašinistai, skambučių centrų darbuotojai, automobilių gamintojai, mokytojai ir valytojai, jie kalbėjosi apie savo būklės skirtumus ir panašumus. Asamblėjai peno teikė du ankstesni streikai ir dviejų mažų “darbininkiškų” grupių veiksmai, bet mes praradome savo šansą pačiame įkarštyje praplėsti savo asamblėją į kitus sektorius. .
Pirmasis žingsnis tokiam tyrimui būtų aptarimas, kaip jį galima organizuoti remiantis įvairių grupių veikla – tai nebūtų nuo kitų projektų atskiras procesas. Štai keletas idėjų apie tai, kaip galima pradėti:
• į kvietimą atlikti tyrimą turi įeiti tezės apie dabartinį laikotarpį, kovos stadiją, o taip pat ir atviri klausimai
• “kairieji proletarai” turi būti kviečiami į paskaitas, kuriose vyktų debatai ir būtų ruošiama apklausa
• sudaroma grupė, renkanti informaciją ir pateikianti išvadas apie dabartinę restruktūrizaciją, atleidimus iš darbo ir t.t. Londone, be to, turi būti sistemingiau suvokti kylantys konfliktai
• turi vykti debatai, kuriuose kalbama apie egzistuojančius proletarų tarpusavio kontaktus, diskutuojama dėl strategiškai svarbių interviu ir susitikimų erdvių
• turi būti diskutuojama dėl apklausos arba to, kaip struktūruoti kolektyvinį pokalbį, kokie mūsų pagrindiniai politiniai klausimai
• turi būti strategiškai svarstoma, ką mes norime išsiaiškinti, eidami pas streikuojančius žmones, kaip galime paremti aktyvizmą
• turi kilti debatai, kaip publikuoti ir į kolektyvinę sąmonę “grąžinti” interviu rezultatus, kad apie juos galėtų sužinoti platus skaitančiųjų ratas bei asamblėjos.

Visas tekstas angliškai

Marta Malo de Molina: Dirbančiųjų apklausa ir bendras tyrimas

Dirbančiųjų apklausą, kai patys dirbantieji naudoja akademinės industrinės sociologijos technologijas (tokia sociologija buvo išplėtota ir naudojama siekiant geriau valdyti fabrikus ir gyventojų bendrijas) pradėjo pats Karlas Marxas. 1881-aisiais žurnalas Revue Socialiste paprašo Marxo sukurti apklausą, kur būtų kalbama apie Prancūzijos proletariato būklę. Marxas iškart priima šį pasiūlymą – jis mano, kad Prancūzijos darbininkų judėjimui ir jo sektoms, pasidavusioms tuščių kalbų ir lengvabūdiško utopinio mąstymo srautui, būtina į savo kovą žvelgti realiau. Taigi, Marxas sudaro neįprastą daugiau nei šimto žodžių apklausą, kurioje – daugiau nei šimtas klausimų, ir tūkstančiai šios apklausos kopijų pasklinda po šalies fabrikus. Kodėl ji neįprasta? Nes ši apklausa neigia neutralų požiūrį į darbo pasaulį, ji yra priešiška tokiai prieigai, kai tik stengiamasi išgauti naudingos informacijos ar patikrinti tam tikrus faktus. Pati apklausa čia atsiduria vienoje pusėje (darbininkų gyvenimo realybės pusėje), sociologas empirikas tokios apklausos klausimus laikytų šališkais. Bet čia faktai nėra atskiriami nuo tiesioginės patirties – greičiau čia pirmiausiai orientuojamasi į tai, kad darbininkai kritiškai mąstytų apie savo konkrečią realybę.
“Bendro tyrimo”, tai yra, tokio tyrimo, kuris suardo pasidalijimą tarp subjekto – tyrinėtojo ir objekto – tiriamojo, idėja, pasirodys tik XX a. šeštojo dešimtmečio Jungtinėse Valstijose. Jos pasirodymas, viena vertus, susijęs su industrinės sociologijos “surūgimu” ir dėmesiu žmonių grupėms kaip specifiniam sociologinių tyrimų laukui (t.y., Eltono Mayo “žmonių santykių” sociologijai); kita vertus – su darbininkų istorijomis. Tačiau šios įžvalgos buvo daromos vien iš akademinių pozicijų. Italas Alessandro Pizzorno, importavęs šiuos tyrimus į Europą, padėjo išplėtoti jų politinę dimensiją. Pizzorno, kartu su grupe kovingai nusiteikusių italų intelektualų, (įskaitant Romano Alquati ir Danilo Montaldi) tarp 1966 ir 1967 pradės keisti ir radikalizuoti šiuos metodus, praktiškai juos pritaikydami kovoms Kremonos provincijoje.
Per septintąjį ir aštuntąjį dešimtmetį dirbančiųjų apklausa ir bendras tyrimas paplinta įgaudamas įvairias formas, jis naudojamas kaip priemonė analizuojant išnaudojimo formas fabrike ir bendrijose, o taip pat tyrinėjant nepaklusnumo formas, tai darė žurnalų Quaderni Rossi ir Quaderni del territorio (Italija) komandos arba tokios grupės kaip Socialisme ou Barbarie (Socializmas arba barbarybė) (Prancūzija). Tačiau buvo daug atvejų, kai šias technologijas daugmaž lanksčiai, bet be teoretikų ar ekspertų, nedalyvaujančių saviorganizacijoje, kišimosi įvaldė patys dirbantieji. Šios technologijos buvo naudojamos kaip metodas susikonstruoti kovines platformas. Ispanijoje Teoría y Práctica ir Lucha y Teoría išplėtos savas darbininkų tyrinėjimo formas, kuriomis bus siekiama parašyti klasių kovos istoriją, “kurią pasakoja jos protagonistai”.
Mūsų nuomone, verta skirti didesnį dėmesį toms darbininkų apklausoms, kurias naudojo Italijos operaismo (dirbantieji, dalis Italijos darbininkų judėjimo). Jauni operaistai,susibūrę aplink žurnalą Quaderni Rossi, stengėsi paaiškinti dirbančiųjų judėjimo krizę šeštame dešimtmetyje ir pirmoje septintojo dešimtmečio pusėje. Operaistai manė, kad tos krizės neįmanoma paaiškinti teorinėmis klaidomis ar kairiųjų partijų lyderių išdavystėmis. Operaistai teigė, kad krizė kilo dėl intensyvių pokyčių gamybos procese ir darbo jėgos kompozicijoje. Taigi, apklausa turėjo atskleisti “naują dirbančiųjų būklę”. Dėmesys šių naujų subjektų būklei, tam, kaip jie galėtų iš naujo atverti erdves konfliktams ir iš naujo iškelti dirbančiųjų reikalavimus, tampa pagrindiniu operaistų praktikos ir diskursų objektu.
Kas strategiško buvo šioje apklausoje, radikalizuotoje Alquati, kuris kartu su Danilo Montaldi išplėtojo bendro tyrimo metodą, ir kuris yra prisimenamas kaip žmogus, dviračiu keliavęs į Fiat ir Olivetti fabrikus? Koks buvo šio epistemologinio ir metodologinio posūkio, kurį įdomiai panaudojo Italijos operaistai savo apklausose, pagrindas? Trumpai tariant, tai buvo klasinės kompozicijos teorija, kuri vėliau bus papildyta darbininkų savivertės teorija. Šios sampratos susiliejo su Lukacs’o įkvėpta ‘darbininkų teorija’, ir kito operaisto Mario Tronti sukelta “Koperniko revoliucija” marksizme – idėja apie darbininkų autonomiją.
Kokie yra trys esminiai klasinės kompozicijos teorijos elementai. Pirmasis – idėja, kad egzistuoja tylus, pogrindinis konfliktas tarp dirbančiųjų ir kapitalistinės darbo organizacijos, jis vyksta kasdienybėje; antrasis – idėja, kad hierarchinis verslo organizavimas yra tik atsakas į dirbančiųjų kovas; trečiasis – tai manymas, kad visi kovos ciklai palieka nuosėdų, kurios kristalizuojasi subjektyvioje darbo jėgos struktūroje (kaip – poreikiai, elgesys ir antagonistinės praktikos).
Klasių kompozicijos ir savivertės teorijos turėjo svarbių pasekmių darbininkų apklausoms. Tačiau būrelis į Quaderni Rossi rašančių “jaunų socialistų” sociologų nekreipė į tai dėmesio. Jų manymu, apklausa turėjo ribotis gamybinės transformacijos sukelto “poveikio” dirbantiesiems nustatymu: jų fizinei ir psichologinei būklei, finansinei situacijai ir kitiems ypatingiems gyvenimo aspektams. Tačiau jų bendradarbiai buvo paskatinti idėjos, kad klasinė kompozicija – tai ankstesnių kovų nuosėdų produktas, ir tuo pačiu metu ją nuolat atnaujina savivertės procesas, įsišaknijęs maištingose gamybos subjektų praktikose. Apklausa siekė nustatyti pogrindines, dažnai nematomas nelengvos kasdienybės ir nepaklusnumo trajektorijas.
Tokia dirbančiųjų apklausos versija buvo dar vienas žingsnis nuo paprastos apklausos link bendro tyrimo: viena vertus, kovingi intelektualai, vykdę tyrimus teritorijoje – objekte (beveik visada fabrike, kartais – bendruomenėse), virsta toje teritorijoje veikiančiais subjektais. Kita vertus, tos teritorijos gyventojus (daugiausiai dirbančiuosius, kartais – studentus ir namų šeimininkes) į tyrimų procesą, jie virsta tiriančiaisiais subjektais (ne tik objektais). Jei toks dvipusis judėjimas veikia gerai, žinios, gautos proceso metu, teikia peno tiek savivertei, tiek maištingumo kūrimuisi tiek fabrike, tiek bendruomenėse.

Sutrumpinta ir versta iš Marta Malo de Molina, Common notions, part 1: workers-inquiry, co-research, consciousness-raising

Michael Hardt, Antonio Negri. Imperija

(Dalinuosi savo verčiamo "XXI amžiaus komunistų manifesto" anotacija leidyklos "Kitos knygos" puslapyje. Vertimas juda link pabaigos.)

Dviejų skirtingų kartų filosofų ir socialinių aktyvistų – amerikiečio Michaelo Hardto ir italo Antonio Negri knyga “Imperija”, pasirodžiusi pačioje tūkstantmečių sandūroje – buvo šluote nušluota nuo knygynų lentynų, o kritikų buvo praminta “Dvidešimt pirmojo amžiaus komunistų manifestu”. Kritikai buvo įžvalgūs – “Imperija” tapo parankine knyga tiek kairiesiems mokslininkams bei politikams, tiek socialiniams aktyvistams, kurie, susibūrę į antiglobalistinius judėjimus, tapo gyva Imperijai besipriešinančia jėga – tuo, ką abu šios knygos autoriai pavadintų kontrimperija. Be “Imperijos” neįsivaizduojami Sietlo, Genujos ir Prahos antiglobalistų maištai, Pasaulio Socialiniai Forumai ir nepriklausomos žiniasklaidos susikūrimas. O būtent šie veiksniai, kaip ir plačiai nuskambėję reikalavimai įgyvendinti socialinį teisingumą bei saugoti aplinką atvedė globalinio kapitalizmo sistemą į krizę.

Autoriu teigimu, globalinėje sistemoje tautinių valstybių plėtotą imperializmą keičia valdymo tinklai, kuriuos audžia šiuolaikinės dominuojančios valstybės, jų interesams tarnaujančios pasaulinės prekybos ir finansų organizacijos, pasaulinė rinka, represinės struktūros. Imperijoje, pasak Michaelio Hardto ir Antonio Negri, viskas vyksta vienoje socialinėje plotmėje, kur kapitalizmas – autorių kritikos objektas – nebeturi nei vidinės, nei išorinės pusės, kur subliūkšta bet kokios iliuzijos apie pasislėpimą nuo kapitalizmo kokiame nors atokiame žemės kampelyje. “Kova turi vykti čia ir dabar” – sako autoriai. Kaip tos kovos protagonistus autoriai mato mases (multitude). Masės, pasak autorių, tai išsilaisvinimo trokštanti ir begalinį kūrybinį potencialą turinti socialinė jėga, kuri nuo pat Renesanso laikų siekė ištrūkti iš valstybės ir kapitalo varžtų, kūrė naujas utopijas. Tokias spontaniškai susiorganizavusias masių galios formas pažaboti stengėsi tiek valstybė, tiek kapitalas.

“Imperija” svarbi dar ir tuo, kad pirmą sykį Lietuvoje turime italų neortodoksinio marksizmo – autonomizmo – tekstą. Ši srovė susiformavo XX a. 7 dešimtmetyje, viso pasaulio darbininkų judėjimų akivaizdoje. Šie judėjimai bandė išsilaisvinti tiek nuo bukinančio fabrikinio darbo, tiek nuo bereikšmių komunistų partijos ir profsąjungų diktato. Kaip ir kiti autonomizmo srovės autorių veikalai, taip ir “Imperija” išsiskiria radikaliai savita socialinių kovų analize. Jei netgi daugelio marksistų nuomone, kapitalas veikia savarankiškai, tai autonomistai teigia, kad būtent dirbančiųjų klasės veiksmai – reikalavimai, streikai, maištai, atsisakymas dirbti ir t.t. – nulemia kapitalizmo krizes ir verčia jį transformuotis, tik taip jis gali prisitaikyti prie pokyčių pasaulyje ir neišnykti, tačiau kovos taip pat atneša gerų rezultatų ir kovotojams.Autonomistų tikslas – išsikovoti kuo daugiau laisvės ir galimybių kurti alternatyvas šiandien, kurios galbūt kažkada sugriaus “Imperiją”.

Kaip teigia “Imperijos” autoriai, komunizmo “baubas” ir neramumai visame pasaulyje prieš antrajį pasaulinį karą privertė kapitalistus teikti darbininkams socialines garantijas, o maištai prieš bukinantį disciplinuotą darbą septintajame dešimtmetyje sudarė prielaidas darbo pavertimui lanksčiu ir socialinio fabriko atsiradimui, kuriame kapitalistai verčia Ne kapitalizmas sukūrė globalizaciją – jį sukūrė be paliovos migruojantys dirbantieji, trokštantys geresnio gyvenimo ir bėgantys nuo savųjų valstybių represijų. Tačiau šiandien vienintelis būdas pasipriešinti sistemai – tai žmonių laisvės, bendruomeniškumo ir saviorganizacijos principais paremtos alternatyvoms, kurių, autorių nuomone, neverta bijoti vadinti komunizmu. Komunizmas šiandien – tai ne stalininės imperijos nostalgija, bet Paryžiaus Komunos idealai, jie skatina kurti kovingas alternatyvas kapitalui. “Imperija” – tai ne tik šiandieninis komunistų manifestas, bet ir vertinga idėjų bei procesų analizė, kurią turi perskaityti ne tik tie, kuriems įdomus kapitalistinės globalizacijos fenomenas, bet ir tie, kurie nori prisidėti prie alternatyvų Imperijos galiai kūrimo.

IŠTRAUKOS:

Išorės nebėra

Vidinės ir išorinės erdvės ir santykis tarp jų skirtingai formuojami įvairiuose modernybės diskursuose. Tačiau mes manome, kad pats erdvinis vidaus ir išorės formavimas yra bendras, pamatinis modernaus mąstymo bruožas. Iš modernybės pereinant į postmodernybę, o iš imperializmo – į Imperiją skirtumų tarp vidaus ir išorės palaipsniui mažėja.

Ypač ši transformacija pastebima, kai kalbama apie suverenumo sampratą. Modernusis suverenumas paprastai buvo suprantamas kaip (reali ar įsivaizduojama) teritorija ir šios teritorijos santykis su tuo, kas yra jos išorėje. Ankstyvosios modernybės socialiniai teoretikai, pavyzdžiui, Hobbesas ar Rousseau, pilietinę tvarką suprato kaip ribotą vidinę erdvę, priešišką ar kontrastingą išorei – gamtiniam būviui. Ribota civilizuotos tvarkos erdvė, jos vieta suvokiama kaip atskirta nuo gamtinių erdvių išorės. Moderniosios psichologijos teoretikai analogiškai, metaforiškai, kaip erdvę anapus žmogaus proto, gamtos tęsinį, esantį giliai mumyse, suvokė impulsus, aistras, instinktus ir pasąmonę. Šiuo atveju „Aš“ suverenumas pagrindžiamas dialektiniu santykiu tarp gamtinės impulsų tvarkos ir civilizuotos proto arba sąmonės tvarkos. Galų gale, įvairūs moderniosios antropologijos diskursai apie primityvias visuomenes funkcionuoja kaip išorė, apibrėžianti civilizuoto pasaulio ribas. Modernizacijos procesas įvairiausiuose kontekstuose pateikiamas kaip išorės pavertimas vidumi, tai yra, gamtos civilizavimas. Imperiniame pasaulyje šiai suverenumo dialektikai tarp civilizuotos tvarkos ir gamtinio būvio ateina galas. „Postmodernizmas“, teigia Fredricas Jamesonas, „yra tai, ką mes turime pasibaigus modernizacijos procesui ir amžinai išnykus gamtai“. Žinoma, mes savame pasaulyje vis dar tebeturime miškus, svirplius ir audras su perkūnijomis, mes tebesuvokiame, kad mūsų psichiką valdo natūralūs instinktai ir aistros; bet mes nebeturime gamtos, kadangi šios jėgos ir fenomenai nebesuvokiami kaip išoriniai, tai yra, nebesuvokiamas jų autentiškumas ir nepriklausomybė nuo civilizuotos tvarkos dirbtinumo. Postmoderniajame pasaulyje visi fenomenai ir jėgos yra dirbtinės, arba, kaip kai kas gali pasakyti, istorijos dalis. Moderniąją vidaus ir išorės dialektiką pakeitė laipsnių ir intensyvumo, hibridiškumo ir dirbtinumo žaismas.

Išorė taip pat išnyko visiškai kitokioje modernioje dialektikoje, kuri liberalioje politinėje teorijoje nusako santykį tarp to, kas vieša, ir to, kas privatu. Moderniosios visuomenės viešosios erdvės, liberalios politikos vieta, postmoderniajame pasaulyje yra linkusios nykti. Pagal liberalią tradiciją modernus individas, jaukiai besijausdamas privačioje erdvėje, laiko viešumą išore.Išorė yra tinkama vieta politikai, individo veikla čia atsiduria kitų akivaizdoje, ir taip siekiama pripažinimo. Tačiau vykstant postmodernizacijos procesui tokios viešosios erdvės vis dažniau tampa privatizuotomis. Miesto landšafte modernųjį centrą – atviras aikštes ir susitikimus viešumoje pakeitė uždaros prekybos alėjų, greitkelių ir uždarų bendruomenių erdvės. Tokių megalopolių, kaip Los Andželo ir San Paulo, architektūroje ir miesto planavime linkstama atvirą priėjimą ir bendravimą riboti taip, kad būtų išvengta atsitiktinio skirtingų gyventojų grupių susidūrimo, sukuriant eilę saugomų vidinių, izoliuotų erdvių. Kita vertus, tarkime, Paryžiaus banlieu tapo eile beformių ir neapibrėžtų erdvių, kurios prisideda greičiau prie izoliavimo, nei prie kokios nors sąveikos ar bendravimo. Viešoji erdvė tapo privatizuota tokiu mastu, kad socialinės organizacijos nebeįmanoma suprasti remiantis privačių ir viešų erdvių, vidaus ir išorės dialektika. Moderniosios liberaliosios politikos erdvė išnyko, todėl iš šios perspektyvos atrodo, kad mūsų postmoderni imperinė visuomenė išsiskiria politiškumo (political) deficitu. Tiesą sakant, politiškumo erdvė neteko aktualumo.

Šiuo atžvilgiu Guy Debordo pateikta spektaklio visuomenės analizė atrodo vis taiklesnė ir būtinesnė praėjus daugiau nei trisdešimčiai metų po jos sukūrimo. Imperinėje visuomenėje spektaklis yra virtuali erdvė, tiksliau, neapibrėžta politikos vieta. Spektaklis yra apjungiamas ir išsklaidomas tokiu būdu, kad pasidaro visiškai neįmanoma atskirti vidaus nuo išorės – gamtinio ir socialinio pavidalo, privačios ir viešosios erdvės. Liberali viešumos, erdvės, kurioje mes veikiame stebint kitiems, samprata tapo ir visuotine (kadangi dabar į mus pro stebėjimo kameras nuolatos stebi kiti), ir sublimuota, virtualiose spektaklio erdvėse ji prarado aktualumą. Galas išorei – tai galas liberaliajai politikai. Galų gale, išorė išnyko ir karine prasme. Kai Francis Fukuyama tvirtina, kad šiuolaikinis istorinis perėjimas laikytinas istorijos pabaiga, jis turi omenyje, kad baigėsi didžiųjų konfliktų epocha: suvereni galia nebesipriešins savajam Kitam ir nebesusidurs su savo išore, veikiau ji vis labiau plės savo sienas, siekdama paversti visą žemės rutulį savo nuosava valda. Imperialistinių, imperialistų tarpusavio ir prieš imperialistus nukreiptų karų istorija baigėsi. Istorijos pabaigoje apsireiškė taikos viešpatija. Mes išties įžengėme į mažų vidinių konfliktų epochą. Kiekvienas karas Imperijoje – nuo Los Andželo ir Granados iki Mogadišo ir Sarajevo – yra pilietinis karas, policinis veiksmas. Užduočių pasiskirstymas tarp išorinių ir vidinių galios struktūrų (tarp armijos ir policijos, CŽV ir FTB) darosi vis labiau miglotas ir neapibrėžtas. Pasinaudojus mūsų sąvokomis galima pasakyti, kad Fukuyamos minima istorijos pabaiga yra modernybės centre esančios krizės, aiškiai pastebimo konflikto, pagrindusio modernųjį suverenumą ir suteikusio jam raison d‘ȇtre, pabaiga. Istorija pasibaigė būtent ir vien tik tiek, kiek ji suvokiama hėgelinėmis sąvokomis – kaip dialektinis priešybių judėjimas, absoliutaus neigimo ir įtraukimo žaismas. Dvinarės opozicijos, apibrėžusios modernųjį konfliktą, nublanko. Kitas, turėjęs suteikti ribas moderniajam suvereniam Aš, tapo suskilęs ir neapibrėžtas, o išorės, galinčios apriboti suverenią teritoriją, nebėra. Išorė – būtent ji teikė šiai krizei suprantamumo. Šiandien Jungtinių Valstijų ideologams vis sudėtingiau įvardyti vieną, konsoliduotą priešą – greičiau atrodo, kad maži, nepagaunami priešai tyko visur. Modernybės krizės pabaigoje iškyla vis daugiau mažų, neaiškių krizių, arba tai, ką mes norėtume pavadinti visuotine krize.

Šiuo atveju naudinga prisiminti (ir mes plėtosime šią temą 3.1 skyriuje), kad kapitalistinė rinka yra vientisas mechanizmas, kuris nuolat priešinosi bet kokiam skirstymui tarp vidaus ir išorės. Barjerai ir atskirtys jam trukdo, todėl jis visada siekia kuo daugiau įtraukti į savo sferą. Pelną generuoti įmanoma tik kontaktų, susitarimų, tarpusavio mainų ir komercijos dėka. Pasaulinės rinkos sudarys sąlygas atsirasti tokioms tendencijoms. Idealiomis sąlygomis pasaulio rinkai nebūtų išorės: jai priklauso visas žemės rutulys. Todėl, norėdami suvokti imperinį suverenumą, turime pasitelkti pasaulinės rinkos modelį. Galbūt, jei Foucault moderniosios galios diagramą atpažino panoptikone, tai pasaulinė rinka atitinkamai gali atstoti imperinės galios diagramą – nors ji nėra architektūros pavyzdys, o greičiau jos priešybė.

Sluoksniuotoje modernybės erdvėje buvo kuriamos vietos – jos buvo nuolatos užiminėjamos ir įkuriamos tam, kad dialektiškai sąveikautų su savo išore. Imperinio suverenumo erdvė, priešingai, yra tolydi. Ji gali atrodyti laisva nuo dvinarių padalijimų ar modernių sienų sluoksnių, bet iš tikrųjų ją raižo tiek lūžio linijų, kad ji tik iš pirmo žvilgsnio yra nenutrūkstama ir pastovi. Šiuo atžvilgiu aiškiai apibrėžta modernybės krizė užleidžia vietą visuotinei imperinio pasaulio krizei. Tokioje tolydžioje Imperijos erdvė galia neturi vietos – ji yra ir visur, ir niekur. Imperija yra ou-topia, o iš tiesų – neapibrėžta vieta.

Atmetimas

Bartlebis nenorėtų. Hermano Melville‘io klasikinio romano paslaptis – tai absoliutus atsisakymas. Kai Bartlebio bosas liepia jam vykdyti savo pareigas, jis ramiai vis iš naujo atsakinėja, „Aš nenorėčiau“. Melville‘io veikėjas artimas ilgai atsisakymo dirbti tradicijai. Bet kuris nuovokus darbininkas, žinoma, nori atmesti boso valdžią, bet Bartlebis pasiekia kraštutinumą. Jis neprieštarauja vienai ar kitai užduočiai, jis nepaaiškina savo atsisakymo priežasties – jis tiesiog pasyviai, bet absoliučiai atsisako. Bartlebio elgesys išties nuginkluoja – iš dalies dėl to, kad jis toks ramus ir tylus, bet dar labiau dėl to, kad jo atsisakymas toks neapibrėžtas, kad tampa absoliučiu. Jis tiesiog nenorėtų.

Turint omenyje didelį Melville‘io polinkį į metafiziką, nenuostabu, kad Bartlebiui peršamos ontologinės interpretacijos. Jo atsisakymas toks absoliutus, kad Bartlebis atrodo visiškai tuščias, žmogus be savybių, arba, kaip pasakytų Renesanso filosofai, homo tantum, tik žmogus ir niekas daugiau. Bartlebis savo grynu pasyvumu ir bet kokių smulkmenų atsisakymu mums tampa buvimo apskritai, buvimo kaip tokio, buvimo ir nieko daugiau pavidalu. Ir pasakojimo eigoje, vis labiau artėdamas prie apnuoginto žmogiškumo, apnuoginto gyvenimo, apnuogintos būties, jis tiek apsinuogina, kad staiga išnyksta, išgaruoja liūdnai pagarsėjusio Manheteno kalėjimo, Tombso, gelmėse. Maiklas K, pagrindinis J. M. Coetzee‘s nuostabaus romano „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ pagrindinis veikėjas, taip pat yra absoliutų atsisakymą liudijanti figūra. Bet jei Bartlebis yra nejudrus, beveik suakmenėjęs savo gryname pasyvume, K – nuolat ant kojų, jis nuolat juda. Maiklas K yra sodininkas, paprastas žmogus, toks paprastas, kad jis atrodo ne iš šio pasaulio. Pramanytoje šalyje, suskaldytoje pilietinio karo, jį nuolat stabdo valdžios pastatytos belaisvių stovyklos, barjerai ir kontrolės postai, bet jis sugeba jų tyliai išvengti, judėti toliau. Maiklas K nejuda tolyn vien tik dėl amžino judėjimo. Barjerai ne tik stabdo judėjimą, atrodo, kad jie stabdo gyvenimą, taigi jis juos visiškai atmeta tam, kad gyvenimas eitų į priekį. Jis iš tikrųjų nori auginti moliūgus ir prižiūrėtų jų klajojančius ūglius. K atmeta valdžią taip pat absoliučiai, kaip ir Bartlebis, tas pats absoliutumas ir paprastumas suteikia jam ontologinio grynumo. K taip pat priartėja prie nuogo visuotinumo, kai „žmogaus siela atsiduria anapus klasifikacijų“ – tai paprastas buvimas homo tantum.

Šie paprasti žmonės ir jų atsisakymas paklusti negali neimponuoti mums, nekenčiantiems valdžios. Atsisakymas dirbti ir valdžios atmetimas, o greičiau – atsisakymas savanoriškai vergauti – yra išsilaisvinimo politikos pradžia. Jau labai seniai Étienne de La Boétie skelbė būtent tokią atsisakymo politiką: „Pasiryžkite nebevergauti – ir iš karto išsilaisvinsite. Neprašau jūsų pakelti rankos prieš tironą, kad jį nuverstumėte, tiesiog neberemkite jo; ir jūs pamatysite, kaip jis tarsi didžiulis kolosas, netekęs pjedestalo, krenta neatlaikęs savo paties svorio ir dūžta į nuoskilas“. La Boétie suprato, kokią galią turi atmetimas, mūsų atsitraukimas nuo galios santykių, kai mes savo egzodu ardome mums viešpataujančią suverenią galią. Bartlebis ir Maiklas K pratęsia Boétie‘aus savanoriškos vergijos atmetimo politiką ir priartina ją prie absoliutumo.

Žinoma, atmetimas yra išsilaisvinimo politikos pradžia, bet tai – tik pradžia. Atsisakymas savaime yra tuščias dalykas. Bartlebis ir Maiklas K gal ir yra nuostabios sielos būtybės, bet jų absoliutus grynumas balansuoja ant bedugnės krašto. Savo sprukimo nuo valdžios keliuose jie yra visiškai vieniši ir nuolat atsiduria ant savižudybės slenksčio. Ir politikoje vien tik (darbo, valdžios ir savanoriškos vergijos) atmetimas veda tik į tam tikrą socialinę savižudybę. Kaip sako Spinoza, jei mes tiesiog nukirsime tirono galvą nuo socialinio kūno, mums liks deformuotas sociumo lavonas. Mūsų sprukimo kelias, mūsų egzodas turi būti nukreiptas į steigimą ir kurti realią alternatyvą. Turime ne vien atmesti – mums taip pat reikia kurti naujus gyvenimo modelius, o svarbiausiai – naują bendruomenę. Šis projektas nukreiptas ne į apnuogintą homo tantum gyvenimą, bet į homohomo, žmoniją kvadratu, praturtintą kolektyvinio intelekto ir bendruomeninės meilės.

Kitos knygos