Dirbančiųjų apklausą, kai patys dirbantieji naudoja akademinės industrinės sociologijos technologijas (tokia sociologija buvo išplėtota ir naudojama siekiant geriau valdyti fabrikus ir gyventojų bendrijas) pradėjo pats Karlas Marxas. 1881-aisiais žurnalas Revue Socialiste paprašo Marxo sukurti apklausą, kur būtų kalbama apie Prancūzijos proletariato būklę. Marxas iškart priima šį pasiūlymą – jis mano, kad Prancūzijos darbininkų judėjimui ir jo sektoms, pasidavusioms tuščių kalbų ir lengvabūdiško utopinio mąstymo srautui, būtina į savo kovą žvelgti realiau. Taigi, Marxas sudaro neįprastą daugiau nei šimto žodžių apklausą, kurioje – daugiau nei šimtas klausimų, ir tūkstančiai šios apklausos kopijų pasklinda po šalies fabrikus. Kodėl ji neįprasta? Nes ši apklausa neigia neutralų požiūrį į darbo pasaulį, ji yra priešiška tokiai prieigai, kai tik stengiamasi išgauti naudingos informacijos ar patikrinti tam tikrus faktus. Pati apklausa čia atsiduria vienoje pusėje (darbininkų gyvenimo realybės pusėje), sociologas empirikas tokios apklausos klausimus laikytų šališkais. Bet čia faktai nėra atskiriami nuo tiesioginės patirties – greičiau čia pirmiausiai orientuojamasi į tai, kad darbininkai kritiškai mąstytų apie savo konkrečią realybę.
“Bendro tyrimo”, tai yra, tokio tyrimo, kuris suardo pasidalijimą tarp subjekto – tyrinėtojo ir objekto – tiriamojo, idėja, pasirodys tik XX a. šeštojo dešimtmečio Jungtinėse Valstijose. Jos pasirodymas, viena vertus, susijęs su industrinės sociologijos “surūgimu” ir dėmesiu žmonių grupėms kaip specifiniam sociologinių tyrimų laukui (t.y., Eltono Mayo “žmonių santykių” sociologijai); kita vertus – su darbininkų istorijomis. Tačiau šios įžvalgos buvo daromos vien iš akademinių pozicijų. Italas Alessandro Pizzorno, importavęs šiuos tyrimus į Europą, padėjo išplėtoti jų politinę dimensiją. Pizzorno, kartu su grupe kovingai nusiteikusių italų intelektualų, (įskaitant Romano Alquati ir Danilo Montaldi) tarp 1966 ir 1967 pradės keisti ir radikalizuoti šiuos metodus, praktiškai juos pritaikydami kovoms Kremonos provincijoje.
Per septintąjį ir aštuntąjį dešimtmetį dirbančiųjų apklausa ir bendras tyrimas paplinta įgaudamas įvairias formas, jis naudojamas kaip priemonė analizuojant išnaudojimo formas fabrike ir bendrijose, o taip pat tyrinėjant nepaklusnumo formas, tai darė žurnalų Quaderni Rossi ir Quaderni del territorio (Italija) komandos arba tokios grupės kaip Socialisme ou Barbarie (Socializmas arba barbarybė) (Prancūzija). Tačiau buvo daug atvejų, kai šias technologijas daugmaž lanksčiai, bet be teoretikų ar ekspertų, nedalyvaujančių saviorganizacijoje, kišimosi įvaldė patys dirbantieji. Šios technologijos buvo naudojamos kaip metodas susikonstruoti kovines platformas. Ispanijoje Teoría y Práctica ir Lucha y Teoría išplėtos savas darbininkų tyrinėjimo formas, kuriomis bus siekiama parašyti klasių kovos istoriją, “kurią pasakoja jos protagonistai”.
Mūsų nuomone, verta skirti didesnį dėmesį toms darbininkų apklausoms, kurias naudojo Italijos operaismo (dirbantieji, dalis Italijos darbininkų judėjimo). Jauni operaistai,susibūrę aplink žurnalą Quaderni Rossi, stengėsi paaiškinti dirbančiųjų judėjimo krizę šeštame dešimtmetyje ir pirmoje septintojo dešimtmečio pusėje. Operaistai manė, kad tos krizės neįmanoma paaiškinti teorinėmis klaidomis ar kairiųjų partijų lyderių išdavystėmis. Operaistai teigė, kad krizė kilo dėl intensyvių pokyčių gamybos procese ir darbo jėgos kompozicijoje. Taigi, apklausa turėjo atskleisti “naują dirbančiųjų būklę”. Dėmesys šių naujų subjektų būklei, tam, kaip jie galėtų iš naujo atverti erdves konfliktams ir iš naujo iškelti dirbančiųjų reikalavimus, tampa pagrindiniu operaistų praktikos ir diskursų objektu.
Kas strategiško buvo šioje apklausoje, radikalizuotoje Alquati, kuris kartu su Danilo Montaldi išplėtojo bendro tyrimo metodą, ir kuris yra prisimenamas kaip žmogus, dviračiu keliavęs į Fiat ir Olivetti fabrikus? Koks buvo šio epistemologinio ir metodologinio posūkio, kurį įdomiai panaudojo Italijos operaistai savo apklausose, pagrindas? Trumpai tariant, tai buvo klasinės kompozicijos teorija, kuri vėliau bus papildyta darbininkų savivertės teorija. Šios sampratos susiliejo su Lukacs’o įkvėpta ‘darbininkų teorija’, ir kito operaisto Mario Tronti sukelta “Koperniko revoliucija” marksizme – idėja apie darbininkų autonomiją.
Kokie yra trys esminiai klasinės kompozicijos teorijos elementai. Pirmasis – idėja, kad egzistuoja tylus, pogrindinis konfliktas tarp dirbančiųjų ir kapitalistinės darbo organizacijos, jis vyksta kasdienybėje; antrasis – idėja, kad hierarchinis verslo organizavimas yra tik atsakas į dirbančiųjų kovas; trečiasis – tai manymas, kad visi kovos ciklai palieka nuosėdų, kurios kristalizuojasi subjektyvioje darbo jėgos struktūroje (kaip – poreikiai, elgesys ir antagonistinės praktikos).
Klasių kompozicijos ir savivertės teorijos turėjo svarbių pasekmių darbininkų apklausoms. Tačiau būrelis į Quaderni Rossi rašančių “jaunų socialistų” sociologų nekreipė į tai dėmesio. Jų manymu, apklausa turėjo ribotis gamybinės transformacijos sukelto “poveikio” dirbantiesiems nustatymu: jų fizinei ir psichologinei būklei, finansinei situacijai ir kitiems ypatingiems gyvenimo aspektams. Tačiau jų bendradarbiai buvo paskatinti idėjos, kad klasinė kompozicija – tai ankstesnių kovų nuosėdų produktas, ir tuo pačiu metu ją nuolat atnaujina savivertės procesas, įsišaknijęs maištingose gamybos subjektų praktikose. Apklausa siekė nustatyti pogrindines, dažnai nematomas nelengvos kasdienybės ir nepaklusnumo trajektorijas.
Tokia dirbančiųjų apklausos versija buvo dar vienas žingsnis nuo paprastos apklausos link bendro tyrimo: viena vertus, kovingi intelektualai, vykdę tyrimus teritorijoje – objekte (beveik visada fabrike, kartais – bendruomenėse), virsta toje teritorijoje veikiančiais subjektais. Kita vertus, tos teritorijos gyventojus (daugiausiai dirbančiuosius, kartais – studentus ir namų šeimininkes) į tyrimų procesą, jie virsta tiriančiaisiais subjektais (ne tik objektais). Jei toks dvipusis judėjimas veikia gerai, žinios, gautos proceso metu, teikia peno tiek savivertei, tiek maištingumo kūrimuisi tiek fabrike, tiek bendruomenėse.
Sutrumpinta ir versta iš Marta Malo de Molina, Common notions, part 1: workers-inquiry, co-research, consciousness-raising
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą