Prasidėjus
kovoms Bosnijoje gavau daug klausimų iš draugų Vakaruose apie tų kovų bruožus
ir tai, kas ten iš tikrųjų vyksta. Daug draugų buvo nepatenkinti įvykių
nušvietimu spaudoje, kur nebuvo pateikta pakankamai informacijos. Tai – trumpa
žurnalistinė analizė.
Taigi, kas
nutiko Bosnijoje?
Nuo kovų pramonės sektoriuje iki
riaušių
Viskas
prasidėjo nuo darbininkų demonstracijų penkiuose Tuzlos fabrikuose: Dita,
Polihem, Poliolhem, GUMARA ir Konjuh. Darbininkai protestavo prieš jų kompnijų
privatizaciją, kuri vedė į bankrotą ir lokautą. Buvo galima pamanyti, kad tai -
dar viena buvusios Jugoslavijos darbininkų istorija, nes tokių istorijų yra
buvę begalės; bet būtent dėl to, kad jų yra buvę begalės, šitie darbininkai ėjo
toliau. Kadangi darbininkų demonstracijos nesiliovė, įsikišo policija. Ji
sumušė ir suėmė daug demonstrantų. Tai buvo žiežirba, įžiebusi ugnį.
Vasario 7-ąją
Bosnija sukilo protestuodama prieš korumpuotą valdžią, bedarbystę ir reikšdama
nepasitenkinimą bendra socialine situacija. Žmonės išėjo į gatves.
Tuzloje
policija pasidavė protestuotojams, nuleido savo skydus, šalmus ir bananus ir
leido masėms šturmuoti pastatus. Protestuotojai
sudegino Tuzlos miesto asamblėjos ir miesto administracijos būstinę. Penkių
Tuzlos fabrikų darbininkai iškėlė savo reikalavimus:
1. Viešoji tvarka turi būti palaikoma
bendradarbiaujant piliečiams, policijai ir piliečių apsaugai; turi būti
vengiama protestų kriminalizavimo, politizavimo ir manipuliavimo.
2. Sudaryti techniškai mąstančią valdžią,
sudarytą iš profesionalų, nesusikompromitavusių žmonių, dar neturėjusių
valdžios, o ne politinių partijų narių – tokia valdžia 2014-aisiais turėtų
paskelbti Tuzlos kantono valdžios rinkimus. Valdžia turėtų kas savaitę viešai
atsiskaityti už savo planus ir veiklą. Valdžios veiklą turi stebėti visi
suinteresuoti piliečiai.
3. Kuo greičiau turi būti išspręstos minėtų
kompanijų (Dita, Polihem, Poliolhem, GUMARA ir Konjuh) privatizavimo problemos:
- būtų įstatymiškai nustatyta, kada
prasideda pensinis amžius, darbininkams užtikrinama sveikatos apsauga;
- į baudžiamąją atsakomybę būtų patraukti
ekonominiai nusikaltėliai ir visi dalyvavę tuose nusikaltimuose;
- būtų konfiskuotas nelegaliai prisiplėštas
turtas;
- būtų anuliuotos privatizacijos sutartys;
- būtų atlikta privatizacijos revizija;
- fabrikai būtų atiduoti kontroliuoti
darbininkams ir miestų valdžiai, kad būtų apgintas viešasis interesas; kaip
įmanoma greičiau atnaujinti gamybą;
4. valdžios atlyginimai būtų prilyginti
viešojo ir privataus sektoriaus dirbančiųjų atlyginimams;
5. būtų nustota mokėti priedus valdininkams
dėl to, kad jie dalyvauja komisijų, komitetų ir kitų institucijų veikloje, taip
pat kitas nepateisinamas kompensacijas, kurių negauna viešojo ir privataus
sektorius dirbantieji.
6. būtų nebemokamos išmokos ministrams ir
kitiems valdžios pareigūnams, kurių mandato laikas jau yra pasibaigęs.
Sarajeve
protestuotojai padegė Bosnijos ir Hercegovinos prezidentūrą ir Sarajevo kantono
valdžios pastatą. Degė automobiliai, buvo išdaužyti Hipo banko langai.
Sudegintas Bosnijos ir Hercegovinos archyvas, ir, kadangi jame buvo vertybių iš
Austrovengrijos imperijos laikų, žiniasklaida galėjo diskredituoti
demonstrantus.
Mostare
degant valdžios pastatams policija nesikišo, nes nebuvo išrintas jos šefas.
Proteste dalyvavo žmonės „iš abiejų upės pusių“ – bosniai ir kroatai. Zenicoje
protestuotojai šturmavo mero būstinę, ir jis pažadėjo atsistatydinti, jei tai
padėtų spręsti krizę. Atsistatydinti pasisiūlė ir Tuzlos kantono premjeras Seadas
Čauševićius.
Protestuose Sarajeve sužeisti 93 žmonės - 73
policijos pareigūnai ir 20 civilių. Apskritai, policija naudojo didžiulį
smurtą, jis padėjo įsižiebti protestams. Nufilmuota, kaip policininkai muša
žmones, mėto į juos akmenis ar stumia juos į upę. Kai kurie Europos Sąjungos
politikai grasino intervencija, jei nesiliautų riaušės. Bosnijos policijos
vadas Himzo Selimovićius prašė ES ir tarptautinės bendruomenės surengti
ginkluotą intervenciją, jei riaušės nesiliaus. Po to jis pasisiūlė atsistatydinti.
Rusijos valdžia pasmerkė ES dėl riaušių smerkimo - ji priminė ES apie
opozicijos riaušių rėmimą Ukrainoje.
Daugelis
žmonių buvo nustebinti pykčio ir smurto įsiliepsnojimo. Bet ar tai iš tikrųjų
buvo taip keista Arabų pavasario, neseniai Graikijoje ir kitur vykusių kovų
kontekste? Riaušėse dalyvavo daugiausiai jaunimas, ir tai nestebina – jaunimas
buvusioje Jugoslavijoje neturi ateities. Bet smurtas nebuvo beprotiškas.
Protestuotojai atakavo tik korupcijos ir galios simbolius – valdžios ir partijų
pastatus, kuriuose sėdintys žmonės yra atsakingi už jų situaciją.
Riaušės
liovėsi, bet kova tebevyksta įgavusi kitas formas.
Trumpas
komentaras apie žiniasklaidos reakciją
Riaušių metu
Bosnijos žiniasklaida siekė pristatyti protestuotojus kaip laukinius chuliganus
ar vandalus, kurių nepalaiko Bosnijos pilietinė visuomenė. Tai jiems padėjo
padaryti archyvo padegimas. Al Jazeera žiniasklaidos namai piliečiams patarė
neesant reikalo neeiti iš namų,transliavo interviu su profsąjungų atstovais,
kurie šaukėsi policijos, kad susidorotų su protestuotojais, ir bandė neigti,
kad riaušes išjudino darbininkai.
Bosnijos
serbų ir kroatų spauda stengėsi vaizduoti riaušes kaip bosnių sąmokslą prieš
kitas dvi tautas.
Objektyvią informaciją
teikė ir protestuotojus rėmė kairiųjų liberalų žiniasklaida. Alternatyva
žiniasklaidai tapo protestuotojų palaikomi Facebooko puslapiai.
Politinis ir
ekonominis kontekstas
Bosnija ir
Hercegovina – turbūt viena sudėtingiausių šalių Europoje. 1992–1995 vykęs
kruvinas pilietinis karas baigėsi Deitono susitarimu, pasirašytu Kroatijos ir
Serbijos. Bosnija buvo padalinta į dvi valstybes – Bosnijos Federaciją ir
Republika Srpska (Bosnijos serbų respubliką). Brčko regionas liko atskira,
savivaldą turinčia sritimi, kuri formaliai priklauso abiems valstybėms. Net
pasibaigus karui Bosnija ir Hercegovina liko verdančiu katilu dėl savo
komplikuoto valdymo ir politinių elitų, nuolat provokuojančių nacionalinį
priešiškumą tarp bosnių, kroatų ir serbų. Politiniai elitai išlaikė žmonių
priklausomybę nuo nacionalinių tapatybių. Serbų elitas kovojo dėl didesnės
autonomijos Serbų Respublikai, Bosnijos elitas bandė centralizuoti Bosniją, o
kroatų elitas kovojo dėl trečiosios valstybės – kroatų.
Valdymo
komplikuotumas lemia ir valdymo neefektyvumą, kuris daro poveikį Bosnijos
žmonių gyvenimui. Pavyzdžiui, riaušes įkvėpė valdžios nesugebėjimas suteikti
pilietybę liudijančių kortelių numerio 9: dėl to naujagimiai negalėjo gauti
sveikatos paslaugų ar išvykę iš Bosnijos gydytis kitur.
Kai kalbame
apie Bosniją, žmonės yra linkę paryškinti su tautine tapatybe susijusias
problemas ir „pamiršti“ socialines. Bosnijoje – didžiulė ekonominė krizė,
paaštrinusi diržų veržimosi politiką ir sustiprinusi darbo rinkos „lankstumą“. Didelės
problemos kilo po 1990-ųjų privatizacijos, bedarbystė stulbina savo dydžiu (44
procentai darbininkų liko bedarbiai), daug dirbančiųjų dirba ir negauna algos.
Buvusiai Jugoslavijai priklausiusių šalių kompanijų privatizacija dažniausiai
baigdavosi bankrotu, o darbininkai prarasdavo darbus: nauji savininkai buvo
nesuinteresuoti investuoti į kompanijas, o tik kaip įmanoma greičiau
„iščiulpti“ kapitalą ir pridėtinę vertę. Taip atsirado ištisas turtuolių
sluoksnis, kurių žmonės nekenčia. Kadangi Jugoslavijos istorijoje esama
dirbančiųjų savivaldos patirčių, darbininkai yra prisirišę prie savo darbo
vietų. Jiems nesuprantama rinkos liberalizavimo maldelė, jie nesupranta, kodėl
bankrutuoja jų bendrovės.
Visas
Bosnijos ekonomikos modelis paremtas atsivėrimu užsieninio kapitalo
investicijoms. Andreja Živković rašo:
Iki 2008-ųjų užsienio kapitalas sąlygojo
importu pagrįstą augimą ir vartotojų paskolas, bet tuo pačiu griovė pramonę ir
sukūrė dabartinę paskolų krizę. Viena vertus, pervertinta, prie euro pririšta
valiuta įgalino skolinimąsi, kad būtų galima sumokėti už importuojamas prekes;
antra vertus, ji nuslopino iniciatyvą investuoti į realią ekonomiką ir pavertė
eksportą nekonkurencingu. Kadangi
ekonomika yra visiškai priklausoma nuo išorinių augimo šaltinių, o kylančių
rinkų finansinė krizė, kurią įžiebė Argentina, kels naujų problemų eurozonai,
Bosnija dabar yra lūžio taške.
Buržuazija: kapitalizmas,
nacionalizmas ir sąmokslo teorijos
Šios riaušės
pabudino ne tik Bosnijos darbininkus, bet ir buržuaziją. Ji pamatė prieš save
nukreiptą autentišką judėjimą – judėjimą, kalbantį ne apie nacionalines, o apie
socialines ir klasines problemas. Ir buržuazija turėjo greitai veikti.
Sarajevo kantono
premjeras Suadas Zeljakovićius atsistatydino iš pareigų. Tuo tarpu kai kurie
bosnių akademikai ir politikai pradėjo tvirtinti, kad demonstracijos – tai
sąmokslas prieš bosnius, kurie nori centralizuotesnės ir vieningesnės Bosnijos.
Jie tvirtina, kad demonstracijas organizuoja ES, norėdama dar labiau
„federalizuoti“ Bosniją.
Serbų ir kroatų
nacionaliniai elitai mėgina vaizduoti kovas ir riaušes kaip „bosnių pavasarį“.
Jų manymu šios riaušės yra tik naujų Bosnijos nacionalistų partijų bandymas
atakuoti kantonų valdžią, kad būtų galima sukurti centralizuotą Bosniją,
kurioje kroatai ir serbai taptų tautinėmis mažumomis. Tokios sąmokslo teorijos
– vienintelė buržuazijos priebėga: buržuazija akivaizdžiai atsisako tikėti, kad
darbininkai geba nepriklausomai mąstyti ir veikti.
Nors
Serbijos ir Kroatijos valdžios instutucijos smerkia riaušes Bosnijoje,
tvirtindamos, kad jų valdomose šalyse „bus tvarka“, tiek Serbijoje, tiek
Kroatijoje taip pat bijoma neramumų, kuriuos gali įžiebti nežabota korupcija ir
bedarbystė. Todėl abiejų valstybių vadovai bandė atkalbėti savo tautiečius
dalyvauti riaušėse. Tačiau nepaisant buržuazijos ir žiniasklaidos manipuliacijų
skirtingų tautų žmonių dalyvavimas įrodo, kad šiose demonstracijose kalbama
apie socialines ir klasines problemas, jie nesileidžia supriešinami
nacionalistų. Tuzloje pasirodė graffiti: “mirtis visiems nacionalistams.”
Plenumai: kovos organizavimas ar
kliūtis?
Tuzloje,
Sarajeve, Bihače, Mostare, Brčko ir kitur buvo suorganizuoti liaudies plenumai.
Tai – demokratinės asamblėjos, inspiruotos universitetų blokadose Kroatijoje
2009-aisiais dalyvavusių studentų. Aktyvistas Damiras Arsenijevićius aiškina:
Plenumas – tai visų grupės narių asamblėja.
Tai – viešoji erdvė debatams. Joje nėra nei lyderių, nei draudimų. Sprendimai
priiminėjami viešai. Plenumas – ne
politinė partija, NVO. Plenumas – reali
ir vienintelė demokratija. Plenumas ssavo deklaracijomis kuria ir taiko
reikalavimus visoms valstybės valdžios institucijoms. Už deklaracijų esame
visi, tai – mūsų visų balsas, reikalavimai. Bet kokios kitos veikimo prieš
valdžios institucijos formos pačios susitepa korupcija, politinėmis –
partinėmis vagystėmis ir asmeninės naudos vaikymusi apiplėštų žmonių sąskaita.
Bet nors
plenumus dažniausiai vertiname pozityviai – kaip vietas, kur galima išgirsti
mases – mano skepticizmą plenumų atžvilgiu įkvėpė plenumas Tuzloje. Joje
vykusiame plenume buvo pastoviai ignoruojami pačių darbininkų reikalavimai. Plenume
buvo reikalaujama tik leidimo taikioms demonstracijoms ir techniškai mąstančios
valdžios, o ne spręsti penkiose kompanijose kilusias socialines problemas.
Skaitydami plenumų rezoliucijas galime pamanyti, kad į pagalbą dirbantiesiems
atėjo smulkiaburžuaziniai ekspertai, kurie jiems pasakė, ką geriausia ir
realistiškiausia daryti. Tuzloje plenumas taip pat nutarė suteikti mandatą
žmonėms, galintiems įeiti į vyriausybę.
Sarajeve plenumas
priėmė reikalavimus, kurie labiau atspindėjo dalyvių nuostatas:
- Skirti žemesnes algas ir kompensacijas
politiniams funkcionieriams visuose valdžios lygmenyse!
- Nutraukti kompensacijas pabaigus eiti
valdininko pareigas! <...>
- Reformuoti ir padaryti skaidrias
viešąsias išlaidas ir įplaukas!
- Taikyti nuosavybės mokestį!
- Bausti tuos, kurie piktnaudžiauja valdžia!
- Nutraukti visas nelegalias privatizacijos
sutartis ir nustatyti, kokią atsakomybę turi turėti valdžia.
- Sukurti nepriklausomą antikorupcijos
komisiją.
- Protestų padarytus nuostolius padengti
lėšomis, skirtomis valdžios pareigūnų kompensacijoms.
Iš visi šito
galime pastebėti, kad kova įgavo kitą formą—nuo riaušių pereita prie plenumų.
Turime stebėti, ar kokie nors reikalavimai bus patenkinti. Kol kas atrodo, kad
visi laimingi pasibaigus smurtui. Bet kyla klausimas, kaip plenumai susiję su
paliaubomis kovoje.
Kaip matome
iš reikalavimų, tai – liaudies reikalavimai, pagrįsti priešiškumu politikams ir
politiniams – ekonominiams elitams. Šie reikalavimai panašūs į tuos, kurie buvo
iškelti Egipte, Tunise ir Turkijoje, kur visi taip pat reikalavo didesnių
demokratinių laisvių ir socialinių teisių. Tokie reikalavimai tapo įprastiniai
protestams buvusioje Jugoslavijoje. Jie buvo nukreipti prieš aroganciją,
korupciją ir skurdinimą. Visada buvo reikalaujama teisingumo ir „teisingos
visuomenės“ dabartinės visuomenės rėmuose – gerovės valstybėje. Šiais
reikalavimais kovojama už geresnes gyvenimo sąlygas – geresnę ateitį.
Bet žmonės
turėtų suprasti, kad šie reikalavimai niekada nebus išpildyti. Net tada, kai
užspausta buržuazija priverčiama nusilenkti masių reikalavimams, ji tik ir
laukia to momento, kai spaudimas atslūgs, kad galėtų pereiti į kontrpuolimą.
Visgi tokie momentai kaip šis padeda formuoti dirbančiųjų sąmoningumą, kuris
jiems padės ateities kovose. Bet dirbantieji taip pat turi galvoti, kaip jie
tęs kovas išblėsus judėjimo entuziazmui.
Taip pat
svarbu klausti, kaip šios kovos paveiks visą regioną. Ar turime tikėtis panašių
kovų Kroatijoje, Serbijoje, Juodkalnijoje, Albanijoje, Kosove ar Makedonijoje?
Visos šios šalys yra įklimpusios į gilią ekonominę krizę, ir kartais jose
gimsta prieš politinį elitą nusiteikę judėjimai. Nepanašu, kad kitų šalių dirbančiųjų klasė iš
karto reaguos į situaciją Bosnijoje, bet bėgant laikui niekas negali atmesti,
kad įsižiebs visą Jugoslaviją apimsiantis judėjimas.
Pagal
libcom.org parengė ir vertė kp
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą