Greitu, ryžtingu veiksmu jis beveik savaitei suparalyžiavo Europos oro linijų industrijas, sutrukdė (ir tai – negalutinis skaičius) 64 tūkstančiams skrydžių, palietė milijonus keliautojų, priminė visam kontinentui, kad dar esama geografijos ir atstumo, sumažino anglies emisijos pėdsaką – sulaikė tokio masto anglies emisiją, kuri prilygsta metinei kelių mažesnių šalių emisijai kartu sudėjus, galbūt sutrukdė jau ir taip liesam 1% ekonomikos augimui, kurio 2010-aisiais tikėtasi ES zonoje. Eyjafjallajökull (EJ) iš tiesų yra anarchistas!
Viena iš praėjusio spalio studentų maištų Kalifornijoje naujovių – jų atgaivintas septintojo dešimtmečio šūkis “nereikalauti nieko”: okupuodami ir paralyžiuodami visos valstijos universitetus, jie nereiškė ypatingų reikalavimų, nereikalavo kažkokių struktūrinių reformų: “laisvas universitetas kapitalistinėje visuomenėje panašus į kalėjimo skaityklą; jis reikalingas tik siekiant atitraukti žmones nuo kasdienybės skurdo”. Vietoj to, parafrazuoja vulkanas, nelaimėlių turistų ir oro linijų darbuotojų pyktį mes norime paversti karu.
Atleiskite už grubią interpretaciją – tai radikalūs Kalifornijos studentai kalbėjo apie karą ir, labai keista, buvo nepastebėti didžiosios žiniasklaidos. EJ yra kur kas labiau rafinuotas, nesako nė žodžio, nieko nepakomentuosi. Kaip matyti, jis nenori kenkti žmonėms. Bet jis galbūt nori padaryti štai ką:
• Kaip įmanoma ilgiau radikaliais išsiveržimais stabdyti didžiąją pramonę, kuri yra laikoma savaime geradėjiška – ekonominis augimas kapitalistinėje sistemoje prilygsta hierarchijų stiprėjimui;
• Visiems žmonėms, priklausomiems nuo vulkano sustabdytų paslaugų sistemų, parodyti, kokia trapi ši sistema, tariamai tarnaujanti mūsų ekonominiams ir kt. poreikiams – juokiantis iš globalizacijos, nuimant šydą nuo susvetimėjimo ir t.t.
• Bent dienai ar dviem atitolinti globalinio atšilimo katastrofą.
Tai prilygsta kvietimui pabusti.
Kviesdamas pabusti, vulkanas tikisi, kad šalutiniai nuostoliai, tokie kaip nepakankami atlyginimai darbuotojams Kenijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kitur, grėsmė prarasti darbus pakreips jų nerimą tokia linkme, kad jie imtų reikalauti radikalių permainų – sistemos, kuri būtų palanki žmonėms ir kitoms gyvybės formoms, kurioje gyvybė ir žmogiškasis orumas nebepriklausytų nuo įnoringos rinkos ir netvarių būdų keliauti.
Kaip anksčiau kiti anarchistai aktyvistai, taip ir vulkanas neatskleidžia savo veido – netgi jo dūmų uždanga slepia tik kaukę, tris kraterius, pasak kai kurių komentatorių, primenančius Muncho „Šauksmą“. Neturėdamas veido, būdamas asmuo be tapatybės, nepriklausydamas jokiai organizacijai, vulkanas lieka nepasiekiamas kontratakoms ar kerštui. Kitaip baigėsi, pavyzdžiui, prancūzams Tarnac 9, grupei jaunų anarchokomunistų, 2008-aisiais areštuotai įtariant, kad jie galėjo parašyti “Artėjantį sukilimą” (kurį oficialiai parašė “Nematomas komitetas”) – knygutę, kurioje raginama imtis veiksmų prieš kapitalizmą, o tai dabar daugmaž atlieka EJ, tačiau nepalyginamai didesniais mastais.
Vulkano išsiveržimas naujienų medžiotojams daug įdomesnis nei parlamento 3000 puslapių pranešimas apie Islandijos finansinę krizę ar netgi jo priedas apie etiką. Kalbama, kad skandinavų pagonių vyriausiasis kunigas ir grupės Sigur Ros bendradarbis Hilmar Örn Hilmarsson užkeikė Jungtinę Karalystę ir Olandiją dėl to, kad šių šalių indėlininkai daugiau nei prieš metus norėjo atsiimti iš bankrutavusio Islandijos IceSave banko savo pinigus. Po užkeikimo jis sukūrė dainelę:
Klounas Londono mieste
Skandina mūsų šalį,
Gordonai Brownai, iš tavo garbės
Beliko tik skuteliai.
Žinoma, vien oro industrijos nuostoliai (200 mln. eurų), kuriuos ji per dieną patiria dėl pelenų, prilygsta visiems IceSave nuostoliams. Tačiau tai – tik nacionalistų propaganda, neprilystanti daug radikalesnei vulkano žiniai, kurią ji bando maskuoti gamtos nenuspėjamumu ir kitomis interpretacijomis. Taip buvo maskuojama ir žinia, kad užtruko ginklų perdavimas į Afganistaną – pasitenkinta žinia, kad kareiviai namo grįš ne lėktuvais, o keltais ir traukiniais.
Įvykis tęsiasi ir lieka atviras interpretacijoms. Už kampo miega Katlos kalnas, kuris mažiau primena anarchistą, labiau – skerdiką Staliną. Tačiau kol kas katastofa ne mirtina, aktyvistas vulkanas nerodo polinkio į fašizmą. Įvykis lieka virtualus – kaip kompiuterių krizė prieš dešimt metų. Todėl jaučiuosi išdidus dėl savo gimimo vietos. Tauta ir jos politikai nieko nereiškia palyginus su tektoninės sandūros drąsa ir išmintimi.
The Reykjavik Grapevine
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą