2013-01-18

Gilles Deleuze, Félix Guattari. Kerėtojo memuarai (ištraukos)


Tapsmas-gyvūnu visada siejasi su gauja, šutve, populiacija, susibūrimu, trumpai tariant – daugialypumu. Visuomenė ir Valstybė gyvūnų bruožus naudoja žmonių klasifikavimui; gamtos istorijai ir mokslui charakteristikų prireikia klasifikuojant pačius gyvūnus. Gyvūnų bruožai gali būti mitiniai arba moksliniai. Bet mums charakteristikos nerūpi; mums rūpi tai, kaip vyksta ekspansija, veisimasis, užgrobimas, užkrėtimas, susibūrimas. Aš esu legionas. Vilkažmogis, užkerėtas keleto jį stebinčių vilkų. Kokia nauda iš vienišo vilko? Arba banginio, utelės, žiurkės, musės? Belzebubas yra Velnias, bet Velnias – musių valdovas. Vilkas iš esmės yra ne bruožas, ne keletas bruožų – tai vilkiškumas. Utėlė yra utėliškumas, ir taip toliau. Kas būtų šauksmas, jei ne susibūrimas, į kurį jis yra nukreiptas, susibūrimas, kuris jį liudija? 
Mes sakome, kad kiekvienas gyvūnas iš esmės yra šutvė, gauja. Jam būdinga burtis. Būtent šiuo atžvilgiu žmogus susiduria su gyvūnu. Mes netampame gyvūnais, jei nesižavime gaujomis, daugialypumu.  Ar tai –susižavėjimas išore? Ar mus užburiantis daugialypumas nėra susijęs su daugialypumu, tūnančiu mumyse?
Jei rašytojas yra kerėtojas, taip yra dėl to, kad rašymas yra tapsmas, rašymą persmelkia keisti tapsmai – ne tapsmai-rašytoju, bet tapsmai-žiurke, tapsmai-vabalu, tapsmai-vilku ir t.t. Turime paaiškinti, kodėl. Daugelį rašytojų savižudybių paaiškina tokie nenatūralūs bendrininkavimai, tokios nenatūralios tuoktuvės. Rašytojai yra kerėtojai, nes jie patiria gyvūnus kaip vienintelę populiaciją, prieš kurią jie yra atsakingi iš principo.
Turime skirti tris gyvūnų rūšis. Pirma – individualizuoti gyvūnai, šeimos gyvūnai, sentimentalūs oidipiniai gyvūnai, kiekvienas kurių turi savo istorijėlę – „mano“ katė, „mano“ šuo. Šie gyvūnai mus kviečia regresuoti, pasmerkia mus narciziškai kontempliacijai – tai vieninteliai gyvūnai, kuriuos supranta psichoanalizė, jie padeda atrasti už jų slypintį tėtį, mamą, mažąjį broliuką (kol psichoanalizė kalba apie gyvūnus, gyvūnai išmoksta juoktis): kas mėgsta kates ar šunis, tas yra kvailys. Yra antroji rūšis – gyvūnai, išsiskiriantys tam tikrais bruožais ar atributais; gentiniai, klasifikuojami ar Valstybės gyvūnai; gyvūnai, veikiantys didžiuosiuose dieviškuose mituose, leidžiantys atsirasti serijoms ar struktūroms, archetipams ar modeliams (bet kuriuo atžvilgiu Jungas gilesnis nei Freudas). Galiausiai – demoniškesni gyvūnai, gaujos ar afekto gyvūnai, kuriantys daugialypumą, populiaciją, pasaką... Vėlgi, ar to paties gyvūno negalima būtų matyti visose trejose rūšyse? 


Ką tai iš tikrųjų reiškia – gyvūnas kaip gauja ar šutvė? Ar gauja nereiškia giminystės, tam tikrų bruožų reprodukcijos? Kaip mes galime suvokti susibūrimą, veisimąsi, tapsmą, apsieinantį be giminystės ar paveldėtojų „darymo“? Daugybę be vienybės protėvių dvasioje? Tai gana paprasta: visi tai žino, bet apie tai kalba tik paslapčiomis. Giminystei mes priešiname epidemiją, paveldimumui – užkratą, seksualinei reprodukcijai ir produkcijai – susibūrimo užkratą. Gaujos – žmonių ar gyvūnų – kaip užkratas ar epidemija plinta mūšio laukuose ir katastrofų metu. Vampyras nesigiminiuoja: jis infekuoja. Skirtumas toks, kad užkratas ar epidemija sukuria visiškai heterogeniškus santykius tarp, pavyzdžiui, žmogaus, gyvūno ir bakterijos, viruso, molekulės, mikroorganizmo. Šios kombinacijos nėra nei genetinės, nei struktūrinės: tai – interkaralystės, nenatūralios bendrijos. Gamta veikia tik tokiu būdu – savo pačios nenaudai. Tai toli gražu ne gimininė produkcija ar paveldėtojų reprodukcija, kurioje lieka vienintelės skirtys – paprastas dvilypumas tarp tos pačios rūšies lyčių ir nežymūs pokyčiai keičiantis kartoms. Kita vertus, mūsų nuomone, esama tiekos lyčių, kiek užsimezga simbiotinių santykių, tiek skirtumų, kiek elementų sujungia užkratas.
Mes žinome, kad be vyro ir moters esama daugelio kitokių būtybių; jie ateina iš kitokių pasaulių, gimsta iš vėjo, aplink šaknis suformuoja rizomas; jie neprodukuoja – jie tampa. Visata nefunkcionuoja kaip giminė. Mes sakome, kad gyvūnai yra gaujos, o gaujos atsiranda, plėtojasi ir keičiasi per užkratą.
Šie daugialypumai, pasižymintys heterogeniškais ryšiais, bendradarbiaujantys užkrato būdu, kuria tam tikrus asambliažus – štai čia žmonės tampa-gyvūnais. Bet šių tamsių asambliažų, sujudinančių tai, kas mumyse giliausia, neturime painioti su tokiomis organizacijomis, kaip šeimos institucija ar Valstybės aparatas. Galime pavyzdžiais pasitelkti medžiotojų draugijas, karines, slaptąsias, nusikaltėlių ir kt. Tapsmas-gyvūnu būdingas joms. Čia mes nesitikime rasti šeimos tipo giminystės režimų, valstybinio ar ikivalstybinio tipo klasifikuotų draugijų, net religinių serijinio tipo draugijų. Nepaisant klaidingų įvaizdžių, tai nesusiję su mito kilme ar jo taikymu. Apie tapsmą kalba pasakos arba pasakojimai.
Koks bebūtų daugialypumas, jame visada galima rasti išskirtinį asmenį, ir tai – asmuo, su kuriuo siekiant tapti-gyvūnu turi būti sudaryta sąjunga. Vilardas (TV filmo personažas – KP) turi savo numylėtinį žiurkiną Beną ir tampa-žiurke per santykį su juo, pirmiausiai per meilę, vėliau – per neapykantą. „Mobis-Dikas“ – vienas iš didžiausių tapsmo šedevrų; kapitonas Ahabas nenumaldomai tampa-banginiu aplenkdamas gaują ir mokyklą – jis tiesiogiai veikia per monstrišką sąjungą su Unikumu, Leviatanu, Mobi-Diku. Visuomet esama pakto su demonu; demonas kartais pasirodo kaip gaujos lyderis, kartais kaip Vienišius šutvės paribiuose, kartais kaip aukštesnė gaujos Jėga (Puissance). Kitas didysis tikrų tapsmų-gyvūnu aprašinėtojas Kafka apdainuoja pelių draugiją; bet dainuojanti pelė Žozefina kartais šutvėje užima privilegijuotą vietą, kartais iš jos iškrenta, o kartais paskęsta gaujoje ir pasislepia kolektyvinių gaujos pareiškimų anonimiškume. Trumpai tariant, kiekvienas gyvūnas turi tai, kas jame yra anomališka. Leiskite pabrėžti: kiekvienas bandoje ar daugialypume atsidūręs gyvūnas turi savo anomalijų. Buvo pastebėta, kad žodžio „anomališkas“ kilmė prancūziškoje vartosenoje suvokiama neteisingai: lotynų k. vartosenoje „a-normalus“ reiškia tą, kuris veikia nepaisydamas taisyklių arba priešingai taisyklėms, tuo tarpu graikų k. žodis an-omalie žymi tai, kas nelygu, šiurkštu, grubu, deteritorizuota.
Tai, kas nenormalu, galima nusakyti tik išskiriant specifinius ar bendrus bruožus; bet anomališkumas yra susijęs su daugialypumu. Todėl kerėtojai naudoja senąjį būdvardį „anomališkas“, norėdami skirti atskiram individui vietą gaujoje. Tik per sąjungą su Anomalija – Mobiu-Diku ar Žozefina galima tapti-gyvūnu.
Anomalija – tai ne išskirtinis asmuo; taip jis prilygtų šeimos gyvūnui, psichoanalizės stebimam oidipizuotam gyvūnui – tėvo vaizdiniui ir t.t.  Ahabo Mobis-Dikas – tai ne katytė ir ne šuniukas, kurį laiko jį popinanti sena poniutė.  Lovecraftas „autsaiderio“ sąvoką taiko daiktui ar būtybei – Daiktui, kuris juda pakraščiais – yra linijinis, bet daugialypis, „knibžda, kunkuliuoja, pučiasi, putoja, plinta kaip infekcija – toks bevardis siaubūnas“.
Daugialypumą apibrėžia ne jo tįsumą kuriantys elementai, ne jo suvokimą įgalinantys bruožai, bet linijos ir matmenys, aprėpiantys jo intensyvumą. Kiekviename daugialypume esama ribos; tai jokiu būdu ne centras, bet jį gaubianti linija, tolimiausias matmuo. Mobis-Dikas nėra nei individas, nei rūšis – jis yra riba, ir aš turiu atakuoti jį, kad laimėčiau visą gaują ir prasiveržčiau anapus. Gaujos eiliniai – tai tik manekenai, gaujos bruožai – tik simbolika; svarbi tik riba – tik anomalija.
Ribą gauja išlaiko bet kokiu atveju: kartais gyvūnas atsiduria ant ribos, kartais pats brėžia tą ribą, ir visi kiti tos gaujos gyvūnai pasidalina į dvi puses – kairę ir dešinę; būna periferinių pozicijų, kai neįmanoma pasakyti, ar anomalija vis dar tebėra grupėje, ar jis jau nebe grupėje, ar ant kintančios grupės ribos. Kartais kiekvienas gyvūnas pasiekia šią liniją ar užima tą dinamišką poziciją. Kartais atsiranda tam tikras gyvūnas, nubrėžiantis ir užimantis vietą toje linijoje – gaujos vadas. Kartais ribą brėžia ar dubliuoja kitokios prigimties būtybė, kuri nebepriklauso gaujai arba niekad jai nepriklausė, ir kuri atstovauja kitos tvarkos galią – ji potencialiai kelia grėsmę, moko, yra autsaiderė... Taip pat tiesa, kad gaujas išardo įvairiausios jėgos, kuriančios jose vidinius vedybinio, šeimyninio ar valstybinio tipo centrus, leidžiančios gaujoms tapti kitokiais socialumo modeliais, keičiančios gaujų afektus šeimyniniais jausmais ar valstybiniu suvokimu. Svarbiausią vaidmenį prisiima centras arba vidinės juodosios skylės. Tai taip pat gresia žmonių gaujoms, kai jos grupėje atkuria šeimyniškumą arba netgi autoritarizmą, gaujos fašizmą.
Esama ištisos tapimų-gyvūnu politikos, o taip pat ir kerėjimo politikos, kuri plėtojama asambliažuose, kuriuose nėra nei šeimos, nei religijos, nei Valstybės. Greičiau ji išreiškia siekius mažumų arba engiamųjų grupių, uždraustų ar maištaujančių grupių, visuomet pripažįstamų institucijų paraštėse atsiduriančių grupių, grupių, kurių paslaptingumas kyla iš paties jų išoriškumo, kitaip tariant, anomijos. Jei tapsmas-gyvūnu įgyja gundymo bruožų, jei demonas vaizduotėje iškelia monstrus, taip yra dėl to, kad jam pačioje pradžioje arba veiksmo metu padeda santykių su centrinėmis įsitvirtinti norinčiomis arba jau įsitvirtinusiomis institucijomis nutraukimas. Galima studijuoti įvairius atvejus: tapsmus-gyvūnu karo mašinoje, visų rūšių laukinius žmones (karo mašina iš tiesų ateina iš išorės, ji išoriška Valstybei, kurį karį laiko jėgos anomalija); tapsmus-gyvūnu nusikaltėlių visuomenėse, leopardžmogius, krokodilžmogius (štai kas nutinka, kai Valstybė uždraudžia gentinius ir vietinius karus); tapsmus-gyvūnu riaušininkų grupuotėse (tai atsitinka, kai Bažnyčia ir Valstybė susiduria su valstiečių judėjimais, turinčiais kai ką bendro su kerėjimu – juos jie represuoja pasitelkdami ištisą teismų sistemą, turinčią askleisti sutartis su Velniu); tapsmus-gyvūnu asketų grupėse, žolę valgančius r laukiniais žvėrimis tampančius atsiskyrėlius (asketizmo mašina yra anomalija, atsidūrusi ant skrydžio linijos Bažnyčios paraštėse, ji ginčija Bažnyčios pretenzijas tapti imperine institucija); tapsmai-gyvūnu draugijose, praktikuojančiose seksualinę iniciaciją padedant „šventajam nekaltybės atėmėjui“, vilkažmogiai,  ožkažmogiai ir t.t.

Ištrauka paimta iš knygos "Tūkstantis plokštikalnių"
Iš anglų k. vertė KP

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą